Kun. Pranas Kuraitis   Publikuota iš: „Lietuvos mokykla“, 1924, Nr. 1, p. 1-4.
Kun. Pranas Kuraitis
Kun. Pranas Kuraitis

Kaskart labiau suprantami ir jaučiami auklėjimo reikalai šeimynose ir mokyklose. Kaskart daugiau pabrėžiama, jog svarbu ne tik jaunuolių pažinimo galių lavinimas, jiems žinių teikimas, bet ir jų valios bei širdies atitinkamas auklėjimas, kad jie uoliai paskui rūpintųsi įsigytą mokslą lemtai sunaudoti. Ir suaugusiųjų mokyme bei visuomenės įvairiais būdais švietime kaskart energingiau kreipiama dėmesio į visų dvasios galių lavinimą. Ypač nuo vienašališko protu besirūpinimo daugelį atgrasino per baisųjį karą gausiai patirti civilizuoto barbariškumo pavyzdžiai.

Norint to barbariškumo pavojaus išvengti, tenka ir auklėjime svarbiausiu daiktu laikyti ne auklėjimo techniką, ne išviršinį mandagume poliravimą, nors visa tai labai reikalinga, bet centrinius dvasios kultūros dalykus, kilnių pažiūrų į gyvenimą kaskart didesnį sieloje įsigalėjimą, joms ištikimume kaskart uolesnį pažangos darymą.

Kad būtų čia tvirto pagrindo laukti gerų vaisių, reikia pirmučiausia, jog patys auklėtojai turėtų prigijusią savo sieloje su tiesa sutinkančią kilnią pasaulėžiūrą ir jos idealų šviesoje pajėgtų orientuotis svarbiausiuose savo ir kitų gyvenimo reikaluose. Todėl nenuostabu, kad jaunuomenės ir visuomenės auklėjimu besirūpinančiųjų tarpe rimtos pasaulėžiūros reikalas taip gyvai yra vertinamas. O pagrindiniai filosofijos ir religijos klausimai daugelyje šalių dažnai labai karštai svarstomi tų žmonių, kurie iki šiol tenkinosi naivaus ir neigiamo dogmatizmo mišiniu nudažyta, prieštaravimų pilna pasaulėžiūra. Bet ir tiems, kuriems teko laimės pasiekti rimtą su tiesa sutinkančią pasaulėžiūrą, neleistina yra mažiau uolumo rodyti pasaulėžiūros klausimų nagrinėjime. Kaip dorybė žmogaus sieloje kaip reikia palaikoma tik tuomet, kai stengiamasi daryti dorinės pažangos, taip ir pasaulėžiūra tik tuomet reikiamos galios turi žmogaus sieloje, kuomet rūpinamasi gilintis iš įvairių pusių į jos tiesą ir vertę.

Ypač svarbu auklėtojams, kad jų sieloje svarbiosios tiesos nebūtų laikomos, kaip kokie gyvybės neturintieji pagaliai, nes jiems reikalinga kilnia savo dvasios gyvybe sužadinti vertesnį gyvenimą tuose, kuriems turi prievolės daryti geros auklėjamos įtakos. Pagrindinių tiesų svarstymas, palyginant jas su dažniau pasitaikančiomis priešininkų pažiūromis labai naudingas ir tam, kad nuo tų klaidingų pažiūrų, pamačius aiškiai jų nesąmones, apsaugotum savo ir kitų sielą, ir tam, kad per kontrastą atitinkamos tiesos giliau būtų suprastos ir labiau įvertintos.

Lietuva meldžiasi

Šituo palyginimo būdu aš noriu bent trumpai pagvildenti keletą svarbesnių pasaulėžiūros punktų, kurie turi būtino sąryšio su pagrindiniais asmeninio ir visuomeninio auklėjimo klausimais.

* * *

1. Rimtai žiūrint į auklėjimą, reikia turėti gerą supratimą pirmučiausia apie savo auklėtinių prigimtį, jų gyvenimo tikslą, nes tik tokiu būdu galima bus susiorientuoti, kurių auklėjime priemonių imtis. Kuomet filosofijoj kas laikosi skepticizmo arba bent nepripažįsta, kad ką nors tikra būtų galima sužinoti apie pojūčiams neprieinamus dalykus (kaip antai apie žmogaus prigimtį, apie visatos ir žmogaus gyvenimo tikslą), tai tokiam nėra galima turėti protingų (mat čia protui kompetencija nepripažįstama) pažiūrų į svarbiausius auklėjimo klausimus. Tuomet tokiam lieka tuos klausimus spręsti ūpo, madoje esančių prietarų, vaizduotės nurodymais. Kartais tokie bando savo viršenybę rodyti ir šauksmingomis kritikomis bei pasmerkimais krikščionių pasaulėžiūros. Bet tokie bandymai yra stačiai nesusipratimo ir pagalvojimo stokos vaisius. Juk jei pojūčiams neprieinamų dalykų tiesa žmogui nepasiekiama, tai nėra galima ir bet kuri pažiūra apie tuos dalykus, nėra galima jie girti arba peikti; pagaliau pati krikščionių pasaulėžiūra, kaip pojūčiams neprieinamas dalykas, negalėtų būti nei kritikos nei smerkimo objektu.

Įdomu, kad krikščionių pasaulėžiūrą niekinantieji paskutiniais šimtmečiais net ir neturi filosofijoj pretenzijos į tokią pažinimo sistemą, kuria einant būtų galima protu sužinoti tikrą objektyvią tiesą apie svarbiuosius pasaulėžiūros klausimus. Tokiu būdu aišku, kad ne objektyvios tiesos reikalavimai juos verčia neigiamai atsiliepti apie krikščionių pasaulėžiūros vertę.

Svarbu pastebėti, kad ne nuo šiandien jokios institucijos, jokios kultūrinės srovės taip aukštai nevertina tikros proto teisės ir kompetencijos, kaip Katalikų Bažnyčia, kurią betgi įvairūs ignorantai ir įvairių prietarų vergovėje esantieji dažnai pravardžiuoja proto kultūros priešininke. Iškilmingai santarybose paskelbtas Katalikų Bažnyčios neatšaukiamas mokslas apie žmogaus sugebėjimą savo protu tikrai pažinti svarbiausius pasaulėžiūros dalykus; ne kartą Katalikų Bažnyčia įvairiomis aplinkybėmis yra pasmerkusi įvairias sistemas, kurios nepripažįsta žmogui galios tikrai ką sužinoti apie Dievą, apie dvasią ir nemirtingą žmogaus sielą, apie valios laisvę, apie žmogaus gyvenimo tikslą. Tuo tarpu jeigu ir šiandien įsižiūrėtume į nekatalikų filosofijos bei apskritai kultūros sroves, tai pamatytume, jog paprastai visur neturima sąmonės, kad apie tuos dalykus žmogus ką nors tikra savo protu galėtų sužinoti.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

2. O tie dalykai žinoti labai svarbu asmens ir visuomenės auklėjime. Imkim, pavyzdžiui, pažiūras į Dievą. Kas laikosi panteizmo ar materializmo apskritai pažiūros, kad nėra nuo pasaulio skirtingo Dievo, tokiam darant nuoseklias išvadas iš tokios pažiūros, nebūtų prasmės kalbėti nė apie auklėjimo reikalą.

Į viską žiūrint kaip į panteistinio absoliuto reiškinius, neturima nė pagrindo vieną reiškinį daugiau ar mažiau vertinti už kitą: kaip jaunuolis auga, elgiasi, tegu jis sau ir auga, tegu sau ir elgiasi, tokia, matyt, panteistinio absoliuto valia, ką čia aš, tariamasis auklėtojas, irgi esąs tik absoliuto dalelė, kaip ir kiti, galiu savo nuožiūrą kitoms dalelėms primesti, — tik tokia galėtų būti čia nuosekli kalba apie auklėjimą; ar visuomenės gyvenimas eina į anarchiją, į demokratizaciją, į plačiųjų vargingesniųjų sluoksnių išnaudojimą, ar ne, taip pat nebūtų tikslo čia tuo klausimu rūpintis ir kokių nors priemonių imtis, nes aš, kaip viena tik absoliuto dalelė, juk negaliu teisėtai turėti pretenzijos tvarkyti visas panteistinio absoliuto dalelių krūvas, kurios sudaro visuomenę. Taip pat nematyti tikslo nė prasmės šiaip ar kitaip auklėjimu rūpintis, laikantis materializmo, kurs skelbia visa pasaulyje einant nepakeičiamų geležinių, aklų dėsnių dėka; nesant valios laisvei vietos, tenka čia su rezignacija atsiduoti aklam likimui. Panašiai yra, kuomet kas laikosi agnosticizmo, tai yra, kad apie Dievą ir apskritai apie tai, kas pojūčių neprieinama, nieko tikro sužinoti negalima; mat jis vis dėlto turi pripažinti, kad yra kažkokia nežinoma realybės sritis, nes mato nuolat naujų įvykių, kurie juk negali iš nieko atsirasti; bet pojūčiams neprieinamos realybės srities nepažindamas, nežinodamas jos prigimties, jos reikalavimų, negi gali auklėjimo darbe protingai matyti prasmę asmens ar visuomenės, tos nežinomos reiškinių srities.

Tik pripažįstant asmeninį Dievą, pasaulio Kūrėją, suprantama, kad asmuo gali turėti vertės ne tik kaip visuomenės dalis. Pripažįstančioje asmeninį Dievą pasaulėžiūroje į žmogų žiūrima, kaip į turintį tikslo susivienijimo santykį su Dievu, kaip su kilniausios, aukščiausios tiesos versme ir didžiausia gėrybe. Dievo teises įžeistų visuomenė ar toks žmogus ar žmonių grupė, jei atskirą asmenį laikytų tik įrankiu savo tikslams. Tik Dievo teisėse gali rasti asmens teisės tvirtą pagrindą. O iš kitos pusės, iš Dievo valios, iš žmogaus prigimties ypatybių einąs reikalas laikytis organizuoto solidarumo pakerta šaknis perdėtam, anar­chistiniam individualizmui. Pripažįstant, kad visata ir žmonija turi savo egzistavimui asmeninio Dievo, pasaulio Kūrėjo paskirtą tikslą, darosi tikrai suprantamas asmeninės ir socialinės doros reikalavimų egzistavimas; o panteizme, materializme ar agnosticizme nėra galima surasti protingo dorinės prievolės pamatavimo. Tik pripažįstant asmeninį Dievą ir jo Apvaizdą, randamas tvirtas idėjinis pagrindas reikalui darbuotis ateinančių kartų naudai, perduodant joms su nuošimčiais paveldėtas kultūros vertenybes; tik čia yra pagrindas istorinei nuovokai bei istoriniam atsakingumui žmonių sielose tvirtai įsigalėti.

3. Svarbu taip pat auklėjimo reikalui žmogaus prigimties su tiesa sutinkąs supratimas. Tų sistemų bei teorijų pasekėjai, kur neigiamas dvasinės sielos egzistavimas, negi gali rimtai užsiimti dvasios galių auklėjimu, dvasinio visuomenės kultūrinimo reikalais, juo labiau statyti tą auklėjimą bei kultūrinimą aukščiau už kūnui patenkinti priemonių teikimą. Tuo tarpu visuomenėje, kur dvasinė kultūra ima skursti ir nykti, nežiūrint materialinių turtų pertekliaus, prasideda išsigimimas, dekadentizmas, kurs galų gale priveda ir prie medžiaginių vargų ir prie politinių nelaimių.

Katalikai laikosi tos pažiūros, kad žmogus susideda iš sielos ir iš kūno; siela turi įtakos kūnui, kūnas sielai. Suprantamas tad čionai reikalas rūpintis ir dvasios ir kūno sveikata bei gerove, materialinės ir dvasinės kultūros reikalais. Sielai esant dvasinei ir nemirtingai, turinčiai proto ir valios galiomis vadovavimo teises žmogaus esybėje, lengva čia suprasti, kad dvasios dalykai, dvasinė kultūra turi būti aukščiau statoma už kūno reikalus, už materialinę gerovę. Esant sieloje skirtingoms galioms, kurių veikimas privalo būti harmoningas suderinimas, lengvai suprantamas reikalas vengti vienašališko, tik proto paisančio intelektualizmo, arba tik valios žiūrinčio voliuntarizmo, arba pagaliau tik į jausmus dėmesį kreipiančio sentimentalizmo.

Sunku be aiškaus sau pačiam prieštaravimo kalbėti apie asmens ir visuomenės auklėjimo reikalą žmogui, kurs nepripažįsta valios laisvės. Tuomet nebent būtų prasmė užsiimti žmonių dresiravimu, panašiai kaip gyvulių; nuoseklesnieji bedieviai, dvasinės sielos ir valios laisvės nepripažįstantieji, drįsta ir viešai savo raštuose pervien laikyti dresiravimą su auklėjimu. Jei jie savo atvirume ir nuoseklume eitų iki galo, tai paliautų skelbę apie tai, kad bedievybė, skepticizmas atneša žmonijai laisvę, lygybę, nes čia apie jokią laisvę (valios laisvės nepripažįstant) nėra pagrindo kalbėti, taip pat apie lygybę, kuri, esant aiškiems paviršutiniams tarp žmonių skirtumams, gali įgauti tikros prasmės tik turint galvoj žmonių dvasios santykius su Aukščiausia Esybe.

4. Auklėjimo linkmei kaip reikia pastatyti ir priemonių rūšiai tinkamai parinkti būtinai reikalinga turėti teisingas pažiūras į žmogaus gyvenimo tikslą, į doros pagrindinius klausimus. Ir šitame dalyke tų, kurie atmeta krikščionybę, neįstengiama nieko tikro, objektyvaus pasakyti. Daugelis jų stačiai prisipažįsta čia jokios tikrenybės nesurandą. O nesurandant protingo pagrindo atskirti, kas dora ir nedora, nuoseklumo laikantis sunku užsiimti asmens ir visuomenės kultūrinimu; mat ir apie kultūros darbo tikrą prasmę ir tikslą pagaliau turi spręsti doros mokslas. Neturint tad tikrų pažiūrų apie doros pagrindus, apie kultūros prasmę ir vertę, nėra galimybės ką nors protingumo reikalavimų autoritetu peikti ar girti asmens ir visuomenės gyvenime. Kad ir didžiausius išnaudojimus, didžiausias piktadarybes tada galima smerkti, tik pasirėmus ūpo, nuotaikos, vaizduotės, papročių nurodymais; bet tokie nurodymai negali tikėtis būtinos pagarbos.

Kas kita katalikui, turint kilnias objektyvias pažiūras į svarbiuosius gyvenimo ir sugyvenimo klausimus! Be to, katalikas randa savo religijos moksle įsakymų, nurodymų, kokių ypač priemonių imtis svarbiausiose auklėjimo srityse, būtent dorinime ir religinime. Katalikai kartais neįsisąmonina, kokioj jie, palyginant su netikinčiaisiais, yra laimingoj padėty auklėjimo atžvilgiu, ir per maža dažnai jaučia atsakingumo už tą laimingą aplinkybių tinkamą sunaudojimą. Katalikai kartais nesupranta to baisaus dvasios skurdo, kai žmonės į svarbiausius pasaulėžiūros klausimus neįstengia susirasti jokio protingo pozityvaus atsakymo ir tenkinasi, tartum iš pavydo apimti neapykantos, darydami, nesilaikant logikos, liguistais sarkazmais išmargintus priekaištus katalikų mokslui ir darbui. Iš tikrųjų, jei mes laikome nelaimingais žmones, kuriems trūksta maisto ar kitų kokių materialiniams kūno reikalams tenkinti priemonių, tai nepalyginamai didesni yra vargšai tie, kuriems šiaip ar taip nepavyksta susirasti dvasiai tiesos maisto, su tiesa sutinkančių idealų šviesos, protingo tikslo ir prasmės gyvenimui!

5. Daug šiandien kalbama apie naudingumą auklėtojui būti susipažinusiam su eksperimentiniais pedagogikos duomenimis, su įvairiomis techninėmis auklėjimo priemonėmis. Visa tai labai gera žinoti. Bet kur kas svarbiau, kad visiems pasisektų įsigyti su tiesa sutinkančias pažiūras į svarbiausius pasaulėžiūros, gyvenimo klausimus. Pedagogika yra būtiname sąryšyje ne tik su psichologija, logika, bet ir su etika, su metafizika ir su religija. Juo geriau kieno bus susipažinta su pasaulėžiūros bei religijos dalykais, tuo geriau prie lygių kitų aplinkybių eis tokiam žmogui auklėjimo darbas. Nenuostabu tad, kad katalikai mokytojai taip labai vertina savo kilnios pasaulėžiūros dalykus; protingumo reikalavimų prisilaikant, sunku juk ir norėti, kad jie čia taip elgtųsi, kaip tie, kuriems katalikų pasaulėžiūra yra svetima.

Būtinas dalykas, kad susipratę katalikai mokytojai laikytųsi kaskart veikliau organizuotos vienybės, tarp kitko, taip svarbiems auklėjime pasaulėžiūros reikalams ir religijos įtakai apginti ir stiprinti. Tam katalikai mokytojai turi teisės ir prievolės. To reikalauja mūsų visuomenės labas ir susipratimas atsakingume už turimų dvasios turtų sunaudojimą.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.