Nyderlandų dailininko Gerrito van Honthorsto paveikslas „Kristus prieš vyriausiąjį kunigą“ kviečia mus prisiminti vieną iš rečiau prisimenamų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios epizodų.
Evangelijoje pagal Joną rašoma, kad Kristus po suėmimo pirmiausia buvo nuvestas pas vyriausiąjį kunigą Aną, Kajafo uošvį. Čia Jėzus buvo apklaustas Ano, o vienas iš sargybinių Jam sudavė už neva nepagarbų kalbėjimą su vyriausiuoju kunigu.
Honthorstas vaizduoja šį susitikimą ne kaip iškilmingą teismą, o kaip dviejų žmonių asmenišką susidūrimą. Ne teatrališką, o kupiną gilaus psichologinio intensyvumo. Paveiksle nevaizduojami sargybinio smūgiai ar Ano įniršis. Visą scenos intensyvumą sukuria Kristaus ir vyriausiojo kunigo žvilgsniai vienas į kitą.
Autorius nenorėjo pavaizduoti Ano kaip nepataisomai blogo. Jis – senas žmogus, greičiausiai pažadintas iš miego, užsimetęs kunigiškus rūbus ant naktinių drabužių. Jo žvilgsnis tiriantis ir perspėjantis. Jis sutrikęs ir ne iki galo žino, kaip elgtis su šia didinga, kilnia asmenybe, kuri nebijo nei vyriausiojo kunigo, nei mirties ir nesistengia savęs teisinti. Galiausiai jis išsiųs Jėzų pas Kajafą, nors visiškai supranta, koks bus nuosprendis.
Tuo tarpu Jėzus, rodos, žvelgia į pačias Ano sielos gelmes. Galbūt Jis mato Ano šventumo potencialą, tačiau jo siela sugadinta disponuojamos valdžios bei statuso ir pasidavusi puikybei. Mažiau nei prieš valandą Jėzus meldėsi, kad Tėvas atimtų iš Jo šią taurę, o dabar žvelgia visiškai ramiai ir užtikrintai, priimdamas savo būsimą nuosprendį.
Įsižiūrėkime į ramų ir užtikrintą, bet sielą persmelkiantį ir liūdesio kupiną dėl to, ką mato, mūsų Viešpaties žvilgsnį. Prieš Jo akis – vyriausiasis kunigas, paniekinęs savo pašaukimą. Bet ar ne taip Jėzus žvelgia ir į mūsų sielą? Ar šis žvilgsnis nėra skirtas mums, taip dažnai paniekinantiems savo pašaukimą į šventumą?
