Kalbėdami apie tradicinę liturgiją ar net tik galvodami apie ją, beveik automatiškai grįžtame prie grigališkojo choralo, kuris neatskiriamai su šia liturgija sujungtas.
Neatsiejamas liturginis giedojimas
Kodėl taip yra? Todėl, kad mūsų liturgija skirta giedoti. Ir giedama... grigališkuoju choralu, nes tai vienintelis giedojimas, kurį galima rasti oficialiose liturginėse knygose.
Tėvas Paulas Doncoeuras, Pirmojo pasaulinio karo kapelionas ir skautų apaštalas, teisingai tvirtino:
„Liturgija yra sukurta būti iškilminga, o brevijoriaus kūriniai gali būti iki galo suprasti tik teisingai juos lydinčiame melodiniame kontekste.“
Šis melodinis kontekstas vėlgi yra grigališkasis choralas: giedojimas, kuris yra ne kažkas, ko reikia klausytis ar tik atlikti liturgijos metu, bet kuris iš tiesų yra pats „liturginis giedojimo veiksmas“.
Vienas dalykas yra per Mišias klausytis giesmių – kad ir kokios gražios jos būtų – ir visai kas kita yra „giedoti Mišias“, kitaip tariant, giedoti kintamąsias Mišių dalis (Introitą, Gradualą, Aleliują, Ofertoriumą, Komuniją) arba Kyriale (Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus ir Agnus Dei). Jau nekalbant apie Epistolę ir Evangeliją, kurioms Bažnyčia taip pat pateikia grigališkąją melodiją.
Tekstų aiškinimas per melodiją
Dom Jeanas Claire'as, Dom Gajardo mokinys (garsusis Solesmeso abatijos choro vadovas, išbuvęs šiose pareigose 57 metus), apie savo garsųjį mokytoją yra pasakęs:
„Kai buvome noviciate, pastebėjome, kad kai jam patarnaudavome Mišioms, jis, perskaitęs Introitą, Gradualą, Ofertoriumą ir Komuniją – trumpai tariant, visus choralinius kūrinius, – darydavo rubrikose nenumatytą pauzę ir pasinerdavo į meditaciją. Vieną dieną vienas iš mūsų išdrįso jo paklausti, kodėl jis daro šias pauzes, ir gavo tokį atsakymą: „Mišiolas pateikia tik tekstą, kurį galima įvairiai interpretuoti. Mane domina Bažnyčios interpretacija, ir manau, kad ji labai aiškiai išreikšta melodija, kuria šis tekstas apvilktas Graduale. Taigi leiskite man akimirką sustoti ir apie tai pamąstyti. Matote, grigališkoji melodija yra oficialus, pačios Bažnyčios autentiškai pateiktas liturginių tekstų komentaras.“
Dom Gajardas toliau tęsia:
„Tie, kurie sąmoningai nepaiso melodijos kaip nereikalingos prabangos ir laikosi tik teksto, atima iš savęs didelę pagalbą. Juk būtent melodija apibrėžia tikrąją Bažnyčios maldos prasmę, apimtį ir klimatą.“
Kodėl grigališkasis choralas?
Bet kodėl grigališkasis choralas, kuris mūsų amžininkams atrodo toks sudėtingas ir nepasiekiamas? Todėl, kad šis giedojimas, kurio ištakos siekia pirmuosius Bažnyčios amžius ir kurį VI a. kodifikavo šventasis Grigalius Didysis, yra „tikrasis Bažnyčios giedojimas“.
Tai patvirtino ir Vatikano II Susirinkimas:
„Bažnyčia pripažįsta grigališkąjį choralą tikruoju Romos liturgijos giedojimu. Visoms kitoms sąlygoms esant vienodoms, grigališkasis choralas turi užimti garbingą vietą liturginiuose veiksmuose. Kiti sakralinės muzikos žanrai, ypač polifonija, jokiu būdu neatmetami iš dieviškųjų apeigų šventimo, jei jie atitinka liturginio veiksmo dvasią.“ [Sacrosanctum Concilium, Nr. 116].
Menų, architektūros, skulptūros ir tapybos srityje Bažnyčia niekada nenorėjo pripažinti kurios nors konkrečios mokyklos kaip savos. Ir vis dėlto muzikos ir giesmių srityje Bažnyčia kanonizavo (t. y. tiesiogine šio žodžio prasme pateikė kaip taisyklę, kaip kanoną) grigališkąjį choralą. Pasiklausykime popiežiaus Pijaus XII:
„Liturginė muzika turi būti šventa. Būtent šiuo šventumu grigališkasis choralas pasižymi labiau už kitą muziką.“ [Musicae sacrae disciplina] „Jis aukščiausiu laipsniu prisideda prie dalyvaujančiųjų tikėjimo ir pamaldumo didinimo.“ [Mediator Dei]
Grigališkasis choralas pagal šventąjį Pijų X
Pabaigai prisiminkime šventąjį popiežių Pijų X, kuris viename pirmųjų savo pontifikato tekstų nuėjo taip toli, kad pateikė – remdamasis grigališkuoju choralu – visos liturginės muzikos vertinimo taisyklę:
„- Sakralinė muzika, kaip neatskiriama iškilmingos liturgijos dalis, prisideda prie jos bendro tikslo – Dievo garbinimo, tikinčiųjų pašventinimo ir ugdymo. Ji prisideda prie bažnytinių apeigų orumo ir puošnumo didinimo; ir lygiai taip pat, kaip jos pagrindinis vaidmuo yra tinkamomis melodijomis padengti tikinčiųjų intelektui siūlomą liturginį tekstą, jos tikrasis tikslas yra suteikti didesnio veiksmingumo pačiam tekstui ir taip lengviau sužadinti tikinčiuosius pamaldumui bei geriau juos nuteikti gauti malonių vaisių, kuriuos teikia šventųjų slėpinių šventimas.
- Todėl sakralinė muzika turi aukščiausiu laipsniu pasižymėti liturgijai būdingomis savybėmis: šventumu, formos meistriškumu, iš kurio savaime kyla ir kitos jos savybės [...]
- Dėl šios priežasties tai yra tikrasis Romos Bažnyčios giedojimas, vienintelis giedojimas, kurį ji paveldėjo iš senovės tėvų, kurį ji per amžius pavyzdžiai saugojo savo liturginėse knygose, kurį ji tiesiogiai pateikia tikintiesiems kaip savo, kurį ji nurodo konkrečioms liturgijos dalims ir kurio vientisumą bei grynumą neseniai atlikti tyrimai taip laimingai atkūrė.“ [Tra le sollecitudini]
Dėl šių priežasčių grigališkasis choralas visada buvo laikomas tobuliausiu sakralinės muzikos modeliu ir pagrįstai galima nustatyti tokią bendrą taisyklę: bažnytinės muzikos kūrinys yra tuo šventesnis ir deramas liturgijai, kuo labiau panašus į grigališkąją melodiją savo žavesiu, įkvėpimu ir skoniu, ir tuo mažiau vertas bažnyčios, kuo labiau nukrypsta nuo šio aukščiausio modelio.
