Diego Velazquezas savo stulbinančiame paveiksle „Nekaltasis Prasidėjimas“ puikiai atskleidžia šiandienos šventės esmę.
Velazquezas savo paveiksle pateikia mums veidą, kuris yra romus ir meilingas. Marijos kūno oda skaisčiai balta ir be dėmių – taip vaizduojama jos nenuodėminga, nesutepta siela, kurios simbolis dažnai yra baltas be dėmės popieriaus lapas. Kita vertus, Jos skruostai paraudę – tai simbolizuoja kuklumą. Visa Jos laikysena – pamaldžiai ir lengvai sudėtos rankos, lengvas ir laisvas rūbų kritimas bei didžiosios dalies kūno pridengimas šiais rūbais – vėl pabrėžia Marijos kuklumą ir tyrumą. Paskutinis svarbus akcentas, skirtas pabrėžti tam pačiam kuklumui – Marijos žvilgsnis. Ji nežvelgia į mus, bet žemyn, Ji visa susitelkusi į Dievo apmąstymą. Kai žvelgiame kartu į Jos maldai sudėtas rankas ir žvilgsnį žemyn (tarsi į žemę), atrodo, kad Ji meldžiasi už žmoniją.
Diego Velázquez, Nekaltasis Prasidėjimas (1618)
Aliejus ant drobės, 135x102 cm
Didelė dalis simbolikos, kurią pasitelkia Velazquezas, yra paimta iš šv. Jono Apreiškimo knygos. Šv. Jonas savo vizijoje matė moterį, kuri buvo „apsisiautusi saule, po jos kojomis mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“. Tad Nekaltoji Mergelė Marija, tyra ir kukli, tuo pačiu vaizduojama ir kaip Apokalipsės moteris – galinga ir didinga. Paveiksle Ji nėra apsisiautusi saule, greičiau saulė vaizduojama už Jos. Bet atkreipkime dėmesį, kad nors saulė yra už Jos nugaros, Jos rūbai ir mėnulis apšviesti. Iš to, kaip krenta šviesa ant rūbų ir mėnulio, matyti, jog šios šviesos šaltinis – Marijos veidas. Geriau įsižiūrėjus matyti, kad šviesą jis spinduliuoja ir į viršų – link žvaigždžių vainiko, o šie spinduliai sukuria karūnos įspūdį. Tad Marija, užstojanti saulę, pati atstoja šios saulės šviesą, Ji yra tiesiausias kelias į tikrąją Saulę – Jėzų Kristų – ir kadangi yra tobulai su šia Saule susivienijusi, pati spinduliuoja Jos šviesą. Dvasiniai įvaizdžiai čia susijungia su fiziniais, nes Marijos spindėjimas, o ne saulė, apšviečia ir mėnulį. Tuo tarpu nuodėmingoji žemė skendi tamsoje. Turime su viltimi šauktis Nekaltosios Marijos užtarimo, lyg šviesos mūsų tamsybėse skendinčiam pasauliui.
Paveikslo apačioje matome šventovę, fontaną (arba šaltinį), didelį medį ir plaukiantį laivą. Iš to, kad Velazquezas nesistengė aiškiai integruoti šių objektų į kraštovaizdį, galime suprasti, kad jie tarnauja kaip simboliai. Šventovė – tai Marijos įsčių simbolis, kurios buvo Dievo šventovė arba Dievo namai. Įsčios, kuriose augo pats Dievas, turėjo būti nesuteptos, šventos. Todėl jas vaizduojant labai tinka šventovės įvaizdis. Šaltinio simbolika kyla iš Senojo Testamento. Pavyzdžiui, 36 Psalmės 10 eilutėje skaitome: „Tu esi gyvenimo šaltinis.“ Taip pat Evangelijos pagal Joną 4 skyriuje randame Kristaus pokalbį apie „gyvąjį vandenį“ su samariete moterimi, o pokalbis vyksta šalia Jokūbo šulinio, arba Jokūbo šaltinio. Ir pačioje Naujojo Testamento pabaigoje, Apreiškimo knygos 22 skyriuje, šv. Jonas kalba apie „gyvybės vandens upę“, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto. Tad šis gyvybės vandens tekėjimas kaip simbolis pasitelkiamas nuo pačios Šv. Rašto pradžios iki paskutiniosios jo knygos. Šis simbolis jungia Adomą su Kristumi, Naujuoju Adomu, ir mūsų fizinę motiną Ievą su dvasine Motina Marija – Naująja Ieva. Panašų ryšį parodo ir vaizduojamas medis – tai ryšys tarp Rojaus medžio ir Kryžiaus medžio. Galiausiai, laivas – Bažnyčios, Kristaus Sužadėtinės, simbolis.
