Kun. Jean-Pierre Boubée   Publikuota iš: Fsspx.lt
Paauglys prie kompiuterio

Ištraukos iš knygos „Modern Technologies… from superman to the cave man“ (liet. „Šiuolaikinės technologijos... nuo supermeno iki urvinio žmogaus“)

„Mano mažėlis toks protingas; turėtum pamatyti jį prie kompiuterio!“

„Kalėdų proga nupirkau savajam planšetę.“

Tokį pokalbį neretai išgirsi tarp dviejų motinų, kol jų vaikai sėdi įbedę akis į mažą žaidimų ekraną, jeigu tuo metu nerašo vienos iš penkiasdešimties savo kasdieninių žinučių.

Per paskutinius šešiasdešimt metų regėjome įspūdingą kasdieninių įrankių evoliuciją. Ypač elektroniniai ekranai paveikė mūsų pažinimo būdą, bendravimą, darbo santykius, laisvalaikį ir, daugeliu atvejų, tapo mūsų sprendimų pagrindu.

Kiekviena nauja technologija suteikia žmonėms naujų ir nuostabių galimybių. Tačiau blaivus šių technologijų įvertinimas padės mums atskirti jų teikiamą naudą nuo jų daromos žalos.

Žmogaus gyvenimo būdas

Žmogus yra nuostabiai sutvertas aukštesniam pažinimui pasiekti.

Juslės leidžia jam tiesiogiai patirti aplinkinį pasaulį, padėdamos protui suvokti daiktų prigimtį. 
Pažindamas tikrovę, žmogus gali kurti idėjas, jas tvarkyti ir sieti viena su kita. Šios idėjos padeda jam daryti praktiškus ir išmintingus sprendimus. 
Žmogaus valios užduotis – remiantis šiais sprendimais siekti gėrio. 
Tobula valios veikimo išraiška vadinama meile. 
Valia turi valdyti žmogaus emocijas ir aistras, antraip jos pakriktų dėl mūsų puolusios prigimties. 
Taigi, šitaip sutvertas, žmogus siekia asmeninio tobulumo, atsižvelgdamas į Kūrėjo nustatytą tvarką, vadinama morale. Tobuliausia moralės išraiška yra tam tikra meilės forma – antgamtinė Dievo ir artimo meilė.

Šios savybės parodo, kaip žmogus funkcionuoja. Bet didžiulė naujų elektroninių technologijų įtaka stipriai pakeitė šiuos elementarius žmogaus psichologijos ritmus – taip stipriai, jog kiekvienai iš išvardytų sričių reikia gydymo.

Kibernetinis protas pasižymi nauju veikimo būdu

Visuotinis televizijos paplitimas namuose paskatino labai reikšmingą pokytį. Šis lūžis įvyko apie 1960 metus. Iki tol žmogus buvo įpratęs pažinti tikrovę tokią, kokia ji yra, patirdamas ją tiesiogiai, taip sakant, tiesiai iš šaltinio. Remdamasis šiomis žiniomis jis darydavo sprendimus. Šis sąlytis su tikrove neišvengiamai pažadindavo aistras, tačiau jos paklusdavo tam tikram žmogiškam ritmui. Auklėjimas ir patirtis išmokydavo žmogų, kaip naudotis savo protu, kad būtų galima suvaldyti šias emocijas.

Lietuva meldžiasi

Pasirodžius televizijai mus staiga užplūdo daugybė ekrane rodomų vaizdų. Šie vaizdai yra itin jaudinantys ir pasižymi ypatingu patrauklumu. Toks mūsų regėjimo bombardavimas vaizdais pernelyg sužadina emocijas, paveikdamas jas nepilnais tikrovės šmėkštelėjimais – tuo apgaulingesniais, kuo tikroviškiau atrodo vaizdai.

Nuolatinis ekrano vaizdų poveikis sutrikdo proto veikimą: apskritai kalbant, jį pakeičia jausmai. Šitaip rimtai pakenkiama pažinimo procesui. Kasdienis vaiko ir, vėliau, suaugusiojo funkcionavimas atrofuojasi. Proto veiklos sumažėjimas tapo dažnu reiškiniu – tai nebesugebėjimas suprasti, spręsti, objektyviai žiūrėti į tikrovę, pažinti save.

Šiuolaikinio žmogaus protas yra tempiamas atgal į tam tikrą primityvumo formą, kurioje jausmingumas pakeičia konkretų samprotavimą arba mąstymą.

Tikrovė, kurią mes susikuriame patys

Kompiuteriai pasirodė dvidešimt penkeriais metais vėliau nei televizija, suteikdami galimybę „įsikišti“ į ekrano vaizdo kūrimą. Šis įsikišimas atliekamas ant labai mažo paviršiaus, supaprastintu būdu, tik pirštais. Tai negali būti lyginama su žmogaus įsikišimu į tikrovę, kai jis prieina ir stebi prieš jį vykstančią sceną. Ekrane jis mato nebe konkretų gyvenimą, nebe apčiuopiamą juslėmis pasaulį, bet labai nepilną to pasaulio atvaizdą.

Iš to kyla dvi naujovės:

1. Ta asmens dalis, kuri „dalyvauja“ kompiuteriniame pasaulyje, nėra visas asmuo su visais savo kūno nariais ir visa savo asmenybe.

2. Pats dalyvavimas virtualiame pasaulyje nereikalauja jokio fizinio ryšio su tikru įvykiu ar atsakomybės už jį: kaip pribloškiančiai lengvai vaikai įpranta žudyti ekrane, o suaugusieji – pasinerti į moraliai žemas situacijas! (Mes kalbame apie fizinę atsakomybę; moralinė atsakomybė prieš Dievą išlieka visada, ji priklauso nuo veiksmo pobūdžio, kuris gali būti geras arba blogas.)

Šitaip žmogus dar labiau atitolsta nuo tikrovės. Jo veiksmams vadovauja vaizduotė.

Autentiško mąstymo sunykimas

Kiek daug vaikų ir netgi suaugusių puola rašyti prieš galvodami! To pasekmė – padrikų teiginių maišalynė.

Žinių kultūra sumenkinama iki internetinių straipsnių kopijavimo. Daug mokiniams skiriamų užduočių reikalauja ne mąstymo, o žinių karikatūros, nes galutinis produktas niekada nebūna patikrinamas proto. Tokioms užduotims nereikia abstrahavimo[1], turinio supratimo ar įvertinimo. Nenuostabu, kad šiuolaikiniam žmogui sunku atlikti pateiktos temos sintezę ar griežtą svarbiausių jos punktų analizę.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Nuolat besiplečiantis forumų, blogų ir kitų informacijos mainymosi vietų internete turgus senajai kartai atrodo lyg kažkoks zoologijos sodas – būtent dėl apgalvotų minčių trūkumo.

Klaidingas asmenybės konstravimas kompiuteriniais žaidimais

Pagal natūralią daiktų tvarką, vaikas ar paauglys pasirengia būsimam suaugusio gyvenimui daugybe būdų, iš kurių žaidimai atlieka itin svarbų vaidmenį. Žaidimai įtraukia vaiką į pasaulį, kuris yra tik panašus į tikrą gyvenimą; tai lyg „netikra“ tikrovė.

Žaidžiant įsitraukia visa žmogaus – ypač vaiko – būtis: jo kūnas, jausmai, protas ir valia.  Žaisdami vaikai apdoroja milžiniškus informacijos srautus, kuriuos gavo anksčiau, ir išmėgina juos tikrame gyvenime. Ar tai būtų ramus, paprastas žaidimas, pavyzdžiui, stalo, ar sudėtingesnis ir labiau jaudinantis, pavyzdžiui, futbolas, – į jį įsitraukia visa asmenybė; bet čia mes turime galvoje tikrą asmenybę, gyvenančią tikrame pasaulyje.

Kompiuteriniai žaidimai atplėšia jaunus žmones nuo tikro realybės suvokimo pojūčiais bei intelektu ir panardina juos į visiškai nerealų pasaulį. Intensyviai naudodami tik vieną ar dvi jusles ir visiškai nenaudodami kitų, šie šiuolaikiniai žaidėjai įžengia į vaizdinį, o ne į tikrą pasaulį. Įsitraukdami į žaidimą jie tampa kitais asmenimis pasaulyje, kuris neturi nieko bendra su tuo, kuriame gyventi jie yra pašaukti.

Taigi šie žaidimai neparengia asmenybės ateičiai taip, kaip tradiciniai žaidimai, kurie formuoja natūralų, dorą vaiko elgesį.

Maža to, žaidžiant šiuos žaidimus išsibalansuoja nervinė sistema. Tai įvyksta dėl dėmesio šokinėjimo, sukrėtimų, šoko, nuolatinio šviesos žybsėjimo ir dažnai žiaurių situacijų.

Žmonės, kurių iš tikrųjų nėra šalia

Šiuolaikinis pasaulis, regis, yra daug atviresnis bendravimui ir draugystėms. Ironiška, bet taip tik atrodo, o iš tiesų yra atvirkščiai.

Atkreipkite dėmesį, kai atsiduriate greta šiuolaikinių „išmanių“ žmonių: jie paprastai bendrauja su kažkuo kitu, ko tuo momentu nėra šalia. Šie nedalyvaujantys individai tarsi įterpia savo netikrą buvimą, o žmonės, esantys iš tiesų šalia, ignoruojami ir tampa nepažįstamais. Taigi, galiausiai nedalyvaujantys dalyvauja, o dalyvaujantys nedalyvauja! Toks šizoidinis požiūris į aplinką iš tiesų kelia nerimą.

Du žmonės tik ką atsisveikino, tačiau netrukus jie vėl skambina vienas kitam mobiliaisiais. Užuot palaukę kitos dienos, jie nuolat dalijasi savo šeimos gyvenimo įvykiais, išgyvenamomis emocijomis, bet kokiomis galvoje kylančiomis mintimis. Minčių nepastovumas ir impulsyvumas tapo tarsi antrąja jų prigimtimi.

Be to, šitaip tampa nebeįmanoma patirti normalių tarpusavio santykių: meilės, draugystės, kantrybės ar auklėjimo vaisių. Santykiuose dalyvauja nebe tik šalia esantys žmonės – visada galima trečioji, nepažįstama „šalis“. Pavyzdžiui, tėvas pabara vaiką, o šis nedelsdamas pasiskundžia kam nors telefonu, taip prarasdamas situacijos vaisius, kuriuos galėtų gauti apmąstęs tėvo žodžius. Jis praranda didžiulę vertybę, taip reikalingą savo asmenybei ugdyti – auklėjimą.

Netikros draugystės

Antra vertus, draugystė taip pat įgavo naują, universalią formą. Socialiniai tinklai skatina jaunus žmones užmegzti kontaktą su kiek įmanoma daugiau žmonių, kad pasidalintų kiekviena paviršutiniška savo gyvenimo detale.

Ar jie tikri draugai? Ne, jie negali būti draugai. Draugas yra tas, su kuriuo praleidi laiką.

Tikra draugystė visų pirmiausia gimsta kartu praleidžiant laiką, o ne ekrane ar siuntinėjant nereikšmingas žinutes.

Tikrų draugų neišvengiamai būna mažai.

Bet svarbiausia, tikras draugas mato tave tokį, koks tu esi, o ne kokį save rodai. Šiais internetinės savireklamos laikais žmogus pateikia save tokį, koks jis nori atrodyti. Iš esmės žmogus kuria dirbtinį savo personažą.

Įkeldami apie save informaciją, jaunuoliai labai retai rašo apie savo dorus poelgius, nes daug lengviau išgarsėsi skelbdamas keistus arba nuodėmingus dalykus, arba ribas, kurias drįsai peržengti.

Šioms draugystėms būdingas nesveikas sensacijų vaikymasis: „Jis išdrįso...“, „Jis padarė tai...“, „Ji rengiasi taip...“, Jis draugauja su šia mergina...“. Gyvenime yra daugybė sferų, kurių atžvilgiu mes, bręsdami ir ugdydami taktą, išmokstame atskirti, ką reikia sakyti, o ko ne, priklausomai nuo aplinkybių. Bet šioje sistemoje viskas tampa vieša, net maži kasdieniniai įvykiai, apie kuriuos niekada neturėtų būti kalbama.

Mes susiduriame su laipsnišku bet kokios prasmės praradimu: nyksta nuovokumas, santūrumas, sveikas protas, šeimos ir draugystės suvokimas. Žala yra didžiulė. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai platus bendravimo tinklas gali daryti ir gera, pavyzdžiui, padėti kenčiančiam, tačiau to kaina – daugybė sunaikintų kitų ryšių ir draugysčių!


[1]Abstrahuoti – kurti abstrakcijas, t. y. atsieti mintis nuo patirtinio objekto, kurti bendras savokas.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.