Vyras ir rožančius

Mūsų bandymams atgaivinti vyriškumą dabartinėje sekuliarioje visuomenėje nuolat kyla viena grėsmė. Bandydami iš naujo atrasti sveiką, katalikišką vyriškumo suvokimą, galime jį pradėti vaizduoti per daug supaprastintai ar pernelyg plokščią. Linkstame per daug pabrėžti vyriškumo aspektus, kurie mums asmeniškai patraukliausi, ir pasigauti kultūrines tendencijas, atitinkančias mūsų preferencijas.

Vienas iš būdų, kaip išreiškiu savo vyriškumą, yra lankymasis Rytų Teksaso svorių kilnojimo sporto klube su betoninėmis grindimis, grojančiomis senomis Metallicos dainomis, kabančia istorine Amerikos vėliava su užrašu „Don't tread on me“ [liet. „Neerzink manęs“. Ši vėliava, vaizduojanti pasirengusią pulti barškuolę, sukurta, kai trylika Amerikos valstijų siekė nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės XVIII a.] ir ant sienos užrašyta citata iš Šv Rašto: „Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13), šalia kurios nupieštas baltasis erelis. Tad jeigu man reikėtų rekomenduoti, kas pagal mano preferencijas yra išskirtinai vyriška, tai tikrai būtų gana lėkštas ir ribotas vyriškumo apibrėžimas. Taip pat būtų, jeigu kas nors pasakytų, kad tam, jog būtum tikru vyru, yra privaloma auginti barzdą, visada nešioti kostiumą ir gerai mokėti rūkyti pypkę.

Kad išspręstume ši galvosūkį, kaip priešnuodį (nors nepilną ir netobulą) mūsų dažnai netobuliems bandymams iš naujo atrasti katalikiškas vyriškas dorybes, norėčiau pasiūlyti J. R. R. Tolkieno literatūrą.

Yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl manau, kad Tolkieno raštai taip tinka šiai užduočiai. Pirmiausia, jis tikro vyriškumo idėją tiesiogiai susieja su tradiciniu dorybės supratimu, kuris yra kur kas sveikesnis nei bet koks nykus bandymas vaizduoti vyriškumą. Antra, jis skirtinguose veikėjuose atskleidžia visą paletę skirtingų autentiško vyriškumo išraiškų.

Tolkieno dorybės suvokimas yra viena pagrindinių Žiedų valdovo ašių. Dorybė čia vaizduojama kaip kažkas esmingai susijusio su civilizacija, ir jeigu jos nebus saugomos, grius kartu. Pagrindinis konfliktas Žiedų valdove randasi, nes iškyla blogis kaip žmonių dorybės nuosmukio pasekmė. Tą patį matome mūsų visuomenėje. Siūlymai, kad visuomenės valdymas turėtų būti grįstas dorybėmis, susilaukia plataus nepritarimo.

Pirmieji sestadieniai

Moderni visuomenė yra priešiška pačiai dorybės sąvokai, nes ji yra lyg antitezė laukiniam individualizmui, ant kurio ši visuomenė pastatyta. Dorybė reiškia tam tikrą principų rinkinį, kuris yra svarbesnis už bet kurį individą ir kuriam jie turi paklusti. Dar daugiau, tam, kad žmogus būtų dorybingas, jis turi paklusti VISOMS dorybėms. Pasak šv. Tomo Akviniečio, žmogus yra geras tiek, kiek gera jo silpniausia dorybė. Tai gali skambėti griežtai, bet patirtis parodo, kad šis vertinimas yra teisingas. Žmogus, kuris yra tvarkingas, turtingas, inteligentiškas, bet neturi dosnumo, yra šykštuolis. Lygiai taip malonus ir kitiems dosnus žmogus, turintis didelę priklausomybę nuo alkoholio, yra girtuoklis. Grandinė stipri tiek, kiek stipri jos silpniausia grandis; taip ir žmogus dorybingas tiek, kiek stipri jo silpniausia dorybė.

Tai nereiškia, kad žmones turėtume apibūdinti tik pagal jų ydas. Iš tikrųjų, kuomet žmogus tampa apskritai dorybingas, jo centrinė dorybė tampa jį apibūdinančiu bruožu. Matome tai šventųjų pavyzdžiuose: šv. Pranciškaus neturtas, šv. Tomo intelektas ir t. t.

Tolkienas savo veikėjuose naudoja tą patį modelį, bet subtiliu būdu. Jis naudoja dorybę (ar dorybes) kaip pagrindinę veikėją apibūdinančią savybę, bet ją aplipdo įtikinamu žmogiškumu, aprašydamas ir veikėjo silpnybes ar unikalų būdą, kaip jis reaguoja į skirtingas aplinkybes. Gendalfas išreiškia išminties ir teisingai naudojamos galios dorybę. Jis pasakojime yra gėrio išcentrinė jėga, bet nepadaromas tuščiavidurio indu: jis pasižymi ir šmaikščiu būdu, bendru bambekliškumu bei giliu susižavėjimu Grafystės gyventojais. Kita vertus, Frodas yra puikus užslėptos ir sužadinamos dorybės pavyzdys. Kol Gendalfas daugeliu aspektų įkūnija gėrį ir dorybę, Frodas demonstruoja nuostabią (ar net antgamtišką) viltį, nepaisant savo paties asmeninių silpnybių. Frodo pasiryžimas daryti tai, kas likusiam pasauliui atrodo neįmanoma, išreiškia antgamtinę meilę, kuri „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7).

Natūralus kontrastas Frodui yra Boromiras. Boromiras yra labai pajėgus vyras, pasižymintis fizine jėga, patirtimi mūšiuose ir gebėjimu vadovauti. Tačiau jis vis tiek susigundo žiedo galia. Šia savo viena didele yda Boromiras reprezentuoja žmogaus sugedimą ir nuopolį. Vis dėlto jis, po to, kai pabando atimti žiedą iš Frodo, pademonstruoja ir atgailos dorybę bei paaukoja savo gyvybę gindamas Merį ir Pipiną.

Jeigu Boromiras reprezentuoja žmogaus nuopolį, tai Aragornas reprezentuoja žmogaus atpirkimo viltį. Aragornas, galbūt, yra vienas iš dorybingiausių Vakarų literatūros personažų. Daugeliu savybių jis primena Enėją, romietiškos dorybės įsikūnijimą, kuris ištremiamas iš savo šalies ir keliauja per tamsias vietas – net Tartarą, mirusiųjų šalį, - kad įkurtų naują civilizaciją. Aragornas savo ruožtu įkūnija Vakarų dorybę, jis yra ištremiamas į laukinius tolius ir irgi keliauja per tamsias vietas – net per Mirusiųjų slėnį – kad atkurtų seniai pamirštą civilizaciją.

Pirmieji sestadieniai

Tačiau Aragornas įvairiais aspektais pralenkia Enėjo dorybę. Enėją pakerta Didonos žavesys ir jis ją palieka savo pačios sunaikinimui, prišaukdamas daugiametę nesantaiką su Kartagina. Tuo tarpu Aragornas atmeta Eovynos žavesį, bet užtikrina jai jos kilnumą ir jos vaidmenį savo žmonių gynyboje, kuris savo ruožtu padeda sukurti ryšį tarp Rohano ir Gondoro žmonių. Jis įkūnija krikščionišką (ar Vakarų) dorybių rinkinį. Bet tai nereiškia, kad jis yra statiškas veikėjas. Jam judant link savo užduoties, išryškėja jo kilnios ir karališkos savybės. Tolkienas eksplicitiškai parodo šią transformaciją, kuomet Semas išsako savo baimę plaukti po Argonato karalių sargybinių šešėliais:

- Nebijokite! – staiga pasigirdo balsas už jų, ir Frodas atsisukęs pamatė Platžengį. Nebe tą Platžengį Pėdsekį, bet Aragorną, Aratorno sūnų, liepsningomis akimis išdidžiai stovintį valties paskuigalyje. Frodas pamatė tikrąjį karalių, po ilgos tremties grįžtantį į savo žemą. (Antroji knyga, IX skyrius)

Mano mėgstamiausias panašios transformacijos pavyzdys yra Gimlio personažas. Gimlis elgiasi užsispyrusiai ir pernelyg smulkmeniškai Lorieno elfams, kai jam pasakoma įžengti į Gūdžiąją girią. Bet jo išankstinį nusistatymą pakeičia Ledi Galadrielė, kuomet ji apgina jį prieš Keleborną ir primena nykštukų klestėjimo laikmečio didybę. Šis pasikeitimas labiausiai akivaizdus, kai Žiedo brolijai dalijamos dovanos ir Galadrielė paklausia Gimlio, kokios dovanos norėtų jis. Gimlio atsakymas parodo tikrąjį jo charakterio kilnumą. Norėčiau pacituoti visą dialogą:

- Beliko sužinoti, kokios gi dovanos iš elfų trokšta nykštukas? – paklausė Galadrielė Gimlio.

- Jokios, Valdove, - tarė Gimlis, - užtenka to, jog pamačiau Galadrimą ir jo Valdovę.

- Ar girdite, elfai? – kreipėsi Galadrielė į ją supančius elfus. – Kas dabar sakys, kad nykštukai yra godūs ir niūrūs? Bet vis dėlto aš nenorėčiau paleisti tavęs be dovanos, Gimli, Gloino sūnau. Sakyk, ko nori!

- Aš nieko neprašau, Ledi Galadriele, - atsakė žemai nusilenkdamas Gimlis ir nutilo. Paskui pridūrė: - Tačiau jeigu kalbėtume apie neišpildomus norus, tai norėčiau prisiminimui gauti Lorieno Valdovės plaukų sruogą. Tavo plaukai, Valdove, taip puikesni už žemės auksą, kaip už kasyklų brangakmenius puikesnės žvaigždės. Bet aš tos dovanos neprašau. Tik pasakiau jūsų liepimu savo norą.

Visi elfai išgąstingai pradėjo šnibždėtis, o Kelebornas su nuostaba pažvelgė į nykštuką, bet Galadrielė nusišypsojo.

- Sakoma, kad nykštukų rankos miklesnės už liežuvį, tačiau tai negalioja Gimliui. Niekas iki šiol taip drąsiai, bet mandagiai nebuvo manęs prašęs ko nors panašaus. Kaipgi aš galiu tau atsakyti, jeigu pati liepiau kalbėti? Bet sakyk, ką tu darytum su tokia dovana?

- Branginčiau, - atsakė Gimlis, - kaip prisiminimą jūsų žodžių per mūsų pirmąjį susitikimą. O jeigu kada nors grįšiu į savo namų kalves, patalpinsiu ją nesudaužomame kristale ir tai bus mano namų palikimas, kaip ir geros valios tarp Kalno ir Girios ženklas iki pat mūsų dienų pabaigos. (Antroji knyga, VIII skyrius)

Tiek Gimlis, tiek Aragornas parodo įstabų kilnumą, kurį modernūs vyrai laiko atgyvena. Bet Tolkienas išplečia savo vyriškumo supratimą ir į veikėjus, kuriems trūksta tokio kilnumo, kokį turi Gimlis ar Aragornas. Šie veikėjai, nepaisant kilnumo trūkumo, vis tiek turi vyriškų dorybių, būdingų tik jiems. Labiausiai vertas dėmesio tokio tipo personažas yra Seimas, kurio ištikimybė Frodui yra vienas svarbiausių pergalės prieš Mordorą elementų. Nuo pat kūrinio pradžios Semas vaizduojamas kaip vienas paprasčiausių ir neiškalbingiausių iš visų veikėjų, net lyginant su Meriu ir Pipinu. Taip pat jis emocingiausias ir švelniausias. Kūrinyje ne vienoje vietoje jis verkia: iš džiaugsmo, kai Gendalfas jam pasako, kad jis leisis į kelionę kartu su Frodu, ir iš liūdesio, kai jis priverstas palikti ponį Bilą prie Morajos vartų. Bet būtent Semo švelnumas išlaiko Frodo jėgą sunkiausiomis valandomis Mordore, ir tai yra kažkas, ko negalėtų padaryti net Gendalfo galia ar Aragorno dorybė.

Šalia savo švelnumo, Semas taip pat atskleidžia tikros draugystės ir ištikimybės dorybes. Mūsų romantikos ir individualizmo apsėstai moderniai visuomenei draugystė tarp Semo ir Frodo visiškai nesuprantama. Daugumui šiuolaikinių vyrų būtų nepriimtinas toks intymumo lygis, kurį vienas kitam rodo Semas ir Frodas, ypač sunkiausiu metu Mordore. Pavyzdžiui, Semas pabučiuoja Frodo ranką, kuomet jo šeimininkas yra ant nevilties slenksčio. Šiame intymume nėra nieko homoerotiško, jų meilę palaiko jų bendra užduotis. Tai panašus intymumas, kokiu mūsų Viešpats dalijosi su savo apaštalais. Kitas pavyzdys yra draugystė tarp šv. Bazilijaus ir šv. Grigaliaus, užfiksuota Valandų liturgijoje:

Kai, bėgant laikui, mes supratome savo draugystę ir kad mūsų siekis buvo tikros išminties gyvenimas, vienas kitam tapom viskuo: dalijomės vienu būstu, vienu stalu, tais pačiais troškimais, tuo pačiu tikslu. Mūsų meilė vienas kitam diena iš dienos darėsi šiltesnė ir gilesnė...Atrodė, kad esame du kūnai su viena siela...

Mūsų vienintelis tikslas ir troškimas buvo dorybė ir vilties gyvenimas ateities palaiminimuose; mes norėjome pasitraukti iš šio pasaulio dar iki tol, kol iš tikrųjų jį paliksime. Pagal šį tikslą sutvarkėme savo gyvenimus ir visus savo veiksmus. Sekėme Dievo įsakymų vedimu ir skatinome vienas kitą link dorybės. Jeigu taip sakyti nebus pernelyg pagyrūniška, vienas kitame radome standartą ir taisyklę, pagal kurią skyrėme gėrį nuo blogio.

Tokia pati meilė, sustiprinta to paties tikslo, vertė Semą ir Frodą kartu nešti žiedą ant Lemties kalno viršūnės. Ir šios meilės ryšio niekada nebūtų buvę, jeigu ne Semo švelnumas.

Šį straipsnį mane įkvėpė parašyti vizitas pas draugą, kurio nemačiau šešerius metus. Buvau giliai sujaudintas, kai pamačiau, kad jo dukros, kurios dar buvo kūdikiai, kuomet matėmės paskutinį kartą, dabar išaugo į mažas damas. Nepaisant viso jų augimo, fundamentaliai ir paslaptingai jos buvo tos pačios mažos mergaitės, su kuriomis žaidžiau prieš tiek daug metų.

Tame, kaip Dievas sukūrė kiekvieną iš mūsų, yra kažkas tokio sakralaus ir paslaptingo. Kiekvienas esame maža paslaptis, sukurta pagal Jo paveikslą ir panašumą. Kuomet imamės kilnių pastangų atstatyti vyriškumą, turime atsiminti šį faktą: mes esame pakviesti išskleisti savo vyriškumą kiekvienas unikaliu būdu. Aš esu pakviestas užduočiai, kurią Dievas pavedė man ir niekam kitam. Savęs lyginimas su kitais paprastai duoda daugiau žalos nei naudos. Galiausiai, turint visa tai galvoje, svarbiausia, kad siektume dorybės. Nes jeigu mus kas išgelbės šiais tamsiais laikais, tai vyrai, kurie yra pasirengę mirti sau ir būti miestu ant kalno ir pasaulio šviesa.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų