Šiuolaikinėje visuomenėje moteris prarado savo pašaukimo prasmę. Viso to vaisius – šeimos suirimas. Tiktai vėl sugražinę šią prasmę išgelbėsime pasaulį.
Šv. Augustinas yra pasakęs: „Duokite man motinų, ir aš išgelbėsiu pasaulį.“ Šv. Pijus X šį posakį praplėtė: „Duokite man tikrą krikščionę motiną, ir aš išgelbėsiu skęstantį pasaulį.“ Čia pabrėžiamos dvi svarbios įžvalgos: didi moters paskirtis ir supratimas, kad pasaulis gali būti išgelbėtas, jei moteris elgsis pagal savo pašaukimą. Kitais žodžiais tariant, tai reiškia: jei moteris nepaiso savo pašaukimo, tuomet pasaulis greitai turėtų žlugti. Rytų išmintis byloja panašiai : „Jei vyras nupuola, tai nupuola tik jis vienas, jei nupuola moteris, tai nupuola visa tauta.“
Plačiuose mūsų visuomenės sluoksniuose sunku laisvai ir natūraliai kalbėti apie moters pašaukimą. Paprasčiausiai būsite išjuoktas. Žodis „motinystė“ vis rečiau vartojamas vokiečių kalboje. Jau nueita taip toli, kad, pavyzdžiui, traukinių kupė, kurios seniau būdavo rezervuotos „motinai ir vaikui“, dabar pamatysime užrašą „mažiems vaikams“ arba „moterims ir vaikams“. Kodėl gi taip yra? Arba kodėl vis dažniau vaikai kreipiasi į motiną vardu? Jaunos mergaitės taip paveikiamos mokyklų, televizijos ir spaudos, jog joms atrodo juokingos tos moters gyvenimo formos, kurios daugybę šimtmečių buvo aukštinamos literatūroje ir mene. Dabar skaistybė išjuokiama arba atvirai niekinama. Vedybos jau nebereikalingos, o motinystės vengiama arba jos atsisakoma, pasidarius abortą. Kiek gyvuoja šis pasaulis, dar niekada nebuvo taip, kad moterys šitaip masiškai ir šitaip atkakliai priešintųsi savo giliausiai vidinei būčiai.
Žinoma, moters nepasitenkinimas savo pašaukimu ar nenoras motinystėje matyti savo gyvenimo tikslo buvo dar šv. Augustino laikais, V amžiuje, kitaip jis nebūtų minėto sakinio ištaręs. Be abejo, jis turėjo omenyje savo nepakartojamą motiną šv. Moniką, kuri savo pasiaukojančia meile ir nuolatine malda paveikė jo nuoširdų atsivertimą. Tokių motinų šv. Augustino laikais buvo maža. Kad mes moters pašaukimą suprastume ir vertintume, o jo įgyvendinimo būtų siekiama, pirmiausia reikia nustatyti, kad toks pašaukimas apskritai egzistuoja, kad moteris turi tam tikrą moteriškąją būtį, kurią priėmusi ji tampa laiminga, o nepriėmusi – nelaiminga. Dievas, kurdamas moterį su begaline meile ir išmintimi, suteikė jai tam tikrą prasmę ir paskyrė tam tikrą užduotį. Žmogui iš esmės yra sunku suvokti savąjį pašaukimą. Dar sunkiau yra mums, moterims, nes dažnai Dievo žodis interpretuojamas vienareikšmiškai, o kūrinijos hierarchijoje vyrui priskiriama teisė bet kokiai savivalei. Noras mylėti, aukotis, dovanoti gyvybę ir ja rūpintis, taip pat klausyti vyro – visa tai yra moters būties esmė, ir tai vykdyti ne taip jau sunku.
Dažniausiai kalbama apie moteris, su kuriomis vyrai žiauriai elgiasi, jas muša. Tos moterys turi kęsti gyvenimą su jais, o po sunkiai pakeliamų kančių jos ieško prieglobsčio moterų namuose. Tačiau jei vyras savo valdančiąsias pareigas būtų vykdęs krikščioniškai, gynęs moters savitumą, gerbęs ir vertinęs jos veiklą, moteris nebūtų tapusi tokia, kokia ji dabar apskritai yra. Turbūt teisingai rašė Gertruda Le Fort, kad Vakarų nukrikščionėjimas buvo antikrikščioniškų jėgų seniai ruošiamas, jų dvasinė kova pirmiausia buvo nukreipta prieš vyrų pasaulį. Moteris, kuri iš esmės yra linkusi į konservatyvumą ir tradicijos saugojimą, ilgai liko ištikima tikėjimui ir pamaldumui. Neretai jos krikščioniškas elgesys buvo atsvara dažniems vyro nuopuoliams, ir tą krikščionišką palikimą vis dar perduodavo būsimoms kartoms. Iš pradžių vyras nukrikščionėjo minties ir proto pasaulyje, vėliau visa tai atvedė į aklą materializmo ir technikos naujovių garbinimą. Dar vėliau nebekrikščioniška tapo ir moteris. Tai įvyko ne dėl tam tikro mąstymo ar idėjų, bet dėl šiandieninio gyvenimo pobūdžio, jo polinkio į grynai šiapusinį pasaulį. Vyras sukūrė pasaulį, kuris nugalėjo moterį, nepastebimai ir be jokios prievartos atitraukė ją nuo religijos, nuo tikėjimo. Taigi nykstant moters tikėjimui, iro šeima, dorovė, kultūra ir kartu visa tauta. Praėję šimtmečiai net ten, kur tikėjimas seniai buvo palaužtas, dar laikėsi krikščioniškos etikos dėka. Šiandien pastebime ir praktinį krikščioniškos etikos, kuriai dažniausiai atstovauja moteris, žlugimą. Daug ką pasako šiuolaikinės moters portretas. Beveik visada ji vaizduojama atstumiančiai, ignoruojamas jos dvasinis grožis, pabrėžiamas vien tik kūnas. Šiandieninis vyras siekia vien tik valdžios ir pelno, tad nuogam materializmui atstovauja moteris, kuri dvasią iškeitė į materiją, švelnumą ir šventą meilę į paviršutinišką malonumą, pasiaukojimą ir ištikimybę į menką tuščiagarbiškumą.
Ji ne tik atstovauja šiam vyrui, ji kartu ir kuria jį tokį. Dabar galime suprasti posakį:,,Nupuola moteris, nupuola visa jos tauta.“ Tą patį galima pasakyti ir teigiamai: ,,Išgyja moteris, pasveiksta ir visa tauta.“ Tačiau kaip galėtų moteris išgyti? Moteris atsigaus tiktai tada, kai ji vėl supras savo tikrąjį pašaukimą, kuris, kaip jau buvo minėta, yra ne žmogiškos, bet dieviškos kilmės – kai ji vėl supras to pašaukimo kilnumą ir garbingumą. Pirma, ji turi atsisakyti visų grynai žemiškų bei materialių dalykų ir ieškoti Dievo paramos. Ji turi vėl išmokti melstis ir gilintis į krikščioniškas tiesas. Tik šitokiu būdu ji gaus jėgų išlikti tyra ir skaisti, o tai nepaprastai kelia visą dorovę. Antra, ji turi pripažinti ir priimti Dievo kūrinijos tvarką, priešingą visoms tendencijoms, trokštančioms ištrinti lyčių skirtumus. Tai reiškia, kad vyras ir moteris nėra lygūs, tačiau vienas kitą papildo, jie turi atlikti Dievo paskirtą užduotį skirtingu, bet papildančiu būdu. Tegu moteris vėl išmoksta elgtis kitaip, tikrai moteriškai, rengtis kitaip nei vyras. Tegu pagaliau nebemėgdžioja vyro. Trečia, ji turi suprasti, kad su ypatingu polinkiu į motinystę ji yra pašaukta kurti naują gyvybę ir rūpintis ja. Šiai užduočiai atitinkamai pritaikyta ne tik jos kūno sandara, bet ir visas dvasinis organizmas, kuris susideda iš daugybės moteriškų charakterio bruožų. Ir žinoma, jei jie nėra praktikuojami su „ištikimybe net mažiausiuose dalykuose“, kaip kad nepavargdavo kartoti šv. Teresė, jie galiausiai išnyksta. Štai šie pagrindiniai charakterio bruožai:
- pasiruošimas aukotis,
- meilė mažiems ir vienišiems,
- kantrus rūpestingumas ir tvirta ištvermė,
- nuoširdus įsijautimas į kitus,
- sugebėjimas karštai mylėti.
Kai moteris gimdymo metu paskiria savo gyvenimą vaikui, tuomet jos gyvenimas nebepriklauso jai pačiai, bet vaikui. Spinduliuojanti begalinė motinos meilė jai pačiai reiškia visišką savęs atsižadėjimą, begalinį pasiaukojimą ir atsidavimą. Šis pagrindinis moters charakterio bruožas yra pagrįstas ne tik kūniška motinyste, jis gali pasireikšti ir kitokiu būdu, pavyzdžiui, įvaikinimu arba dvasine vienuolių seserų motinyste.
Vakar penktos klasės mokinėms perskaičiau istoriją, kuri visoms labai patiko. Toje istorijoje pasakojama apie motiną, padovanojusią dukrelei auksinę širdį su raudonu brangakmeniu. Ji paaiškino dukrelei, jog širdis reiškia meilę, auksas – ištikimybę, raudonas brangakmenis – auką; visa tai yra būtina mylinčiai motinai. Moteris yra ne tik vaikų motina, bet ir vyro žygių draugė, su kuria jis gali išsikalbėti, kuri jam pataria, domisi jo kūryba, dvasiškai paremia jo veiklą ir skatina eiti į priekį. Tai reiškia, kad moteris randa laiko savo išsilavinimui, kad ji turi savo nuomonę. Pasiaukojimas taip pat glaudžiai siejasi su kasdienine veikla. Viskas, ką mes vadiname kultūra, neegzistuotų, jeigu tai nebūtų saugojama rūpestingų rankų ir didžios širdies. Jei mes norime šventadieniais su meile paruošti stalą, kad pažymėtume dieną su didesniu džiaugsmu, jau reikia tam tikro pasiaukojimo. Moteris sutvarko ir paruošia namus vyrui ir vaikams, perduoda gautą palikimą, išsaugojusį įvairias kultūros vertybes: muziką, meną, literatūrą. Kultūros saugojimas ir branginimas yra kažkas moteriško, kaip vyriška yra tos pačios kultūros kūrimas. Tik per abu, moterį ir vyrą, gyvuoja kultūra, nes kultūra yra kažkas ypatingai žmogiška. Gyvulys nesupranta kultūros, ji jam nereikalinga, nes jo elgesys visiškai valdomas instinktų. Pas žmogų viskas atvirkščiai. Jei gyvulį valdo instinktai, tai žmogų valdo dvasia, t. y. protas ir valia. Todėl jį veikia ne tik gamta, bet ir kultūra. Visa, kas veikiama proto ir valios, gali būti veikiama tokiomis žmogaus dvasios vertybėmis kaip tiesa, gėris ir grožis. Tokiu būdu sukuriama kultūra, priešingu atveju atsiranda antikultūra arba barbarizmas. Todėl egzistuoja valgio bei gėrimo kultūra, gyvensenos, miego, apsirengimo, kūno priežiūros kultūra, taip pat jausmo, mąstymo, dvasios, bendravimo, lyties kultūra. Jei visa tai pagrįsta žmogiškumu, tai ir yra kultūra.
Vyras ir moteris yra lygiaverčiai kultūros kūrėjai. Lygiaverčiai – tai nereiškia vienodi. Jie kartu dalyvauja kultūroje, tačiau skirtingu būdu: vyras daugiau kurdamas, moteris – saugodama. Todėl tokia svarbi yra moters kultūrinė užduotis ir taip paaiškinamas posakis: ,,Nors vyras kuria tautai didžius laikus, tačiau tauta kyla arba krenta tik kartu su moterimi.“
Taigi apibendrinant reiktų pasakyti, jog pasaulis vėl pasveiktų, jei atsirastų tokių motinų, kurios yra:
- religingos, tyros ir giliai tikinčios;
- pasirengusios pripažinti hierarchinę vyro viršenybę, tačiau kartu ir prigimtinę moters vertę;
- pasirengusios priimti savo tikrąjį pašaukimą – motinystę;
- pasirengusios pasiaukoti už vaikus ir šeimą;
- pasirengusios siekti išsilavinimo, kad galėtų tobuliau padėti šeimai, visuomenei ir valstybei;
- sąmoningos kultūros nešėjos.
