Tebūna laimingi tavo tėvas ir motina:
tedžiūgauja ta, kuri tave pagimdė
(Pat 23, 25)
Nors Motinos diena nėra liturginė šventė, tačiau tą dieną bažnyčiose meldžiamasi už mirusias motinas, o gyvosioms teikiamas ypatingas palaiminimas.
Šios šventės ištakos – XVII a. Anglija, kur 1644 m. IV Gavėnios sekmadienis buvo paskelbtas motinų diena. Tą sekmadienį tarnai ir darbininkai galėdavo grįžti namo, pas savo motinas. Su anglų emigrantais ši tradicija persikėlė į JAV.
1858 m. Vakarų Virdžinijos Graftono miestelio mokytoja Anna Jarvis ėmė platinti idėją apie motinų darbininkių šventę, tuo siekdama, kad joms būtų suteiktos geresnės darbo sąlygos. 1905 m. mirus Anai, jos duktė, taip pat Ana, nusprendė įgyvendinti savo motinos svajonę įsteigti nacionalinę motinos dieną. Pirmą kartą ji buvo paminėta 1907 m. antrąjį gegužės sekmadienį, gimtojoje Annos Jarvis bažnyčioje.
Gana greitai ši diena imta minėti visoje Amerikoje. 1914 m. JAV prezidentas V. Vilsonas Motinos dieną paskelbė nacionaline švente. Pirmieji raginimai Lietuvoje minėti Motinos dieną pasigirdo 1924 m., tačiau pirmą kartą ji švęsta tik 1929 m. Įdomu, kad daugelyje šalių įvairuoja šios šventės datos. Štai JAV, Australijoje, Danijoje, Suomijoje, Italijoje, Turkijoje Motinos diena minima antrąjį gegužės sekmadienį, Prancūzijoje – ketvirtąjį, o Ispanijoje – gruodžio 8 d., švenčiant Nekaltąjį Marijos Prasidėjimą.
Šio mąstymo pavadinimas pasirinktas pirmiausia tam, kad išreikštų tiesą: ji (moteriškos lyties atstovė) yra motina. Sakysite, jog tai aišku ir taip, kaip 2x2=4. Deja, buvo aišku prieš 20-30 metų. Dabartiniais laikais tapo priimtina, kad mama gali būti ir Kazys, kuris gyvena su Antanu, arba Jonas, kuris prieš tai buvo Janina. Genderistinė ideologija sukūrė terminą socialinė lytis, atskirdama ją nuo prigimties, taip pagimdydama daugybę lyčių, kurios visos yra vienodai vertingos ir teisingos (pasak šios srovės apaštalų).
Motinystė yra dovana, kuri sukilnina moterį, todėl piktoji dvasia ypatingai nori suniekinti šį pašaukimą ir per įvairias filosofines – socialines ideologijas stengiasi atsieti moteriškumą nuo motinystės, juos supriešindama.
Motinystė pristatoma kaip kliūtis tikrai, šiuolaikiškai moteriai, kaip vergystės forma, neleidžianti atsiskleisti moters tapatybei.
Ne paslaptis, kad dabartinė kultūra (spauda, televizija, internetas) jaunimui įteigia, kad kurti šeimą yra beviltiškai nuobodu ir senamadiška: reikia gyventi sau, mėgautis meile be įsipareigojimų, neprisirišti prie vieno asmens ir t. t. Pažiūrėkite, ką skaito jūsų vaikai ar anūkai, ir sužinosite, koks šeimos modelis jiems peršamas.
Kuo mažiau tvirtų ir tikinčių šeimų – tuo mažiau pašaukimų į kunigystę, vienuolinį gyvenimą, tuo daugiau nelaimingų žmonių, kurie vaikystėje nepatyrę tėvų meilės, išgyvenę tėvų skyrybas, girtavimus, neištikimybes turi tvarkytis su savo psichologinėmis ir dvasinėmis žaizdomis.
Pasaulio taika ir karas prasideda šeimoje. Tačiau Dievas net ir didžiausią žmogaus sukeltą sumaištį perkuria į gera, jei yra tokių, kurie sutinka būti Jo bendradarbiais. Ne visi galime priimti šeimai palankius įstatymus, pataisyti nedarnių šeimų santykius, padėti skurstančioms šeimoms, tačiau visi galime melstis tiek už savo, tiek už kitų šeimas, visi galime tinkamai auklėti savo vaikus ar anūkus, visi galime per rinkimus balsuoti ne už tuos, kur žada pigesnės dešros, bet už tuos, kurie gina tradicinę šeimą. Daug kas priklauso ir nuo mūsų.
Prašykime mūsų visų Motiną Mergelę Mariją vesti mus kovoje už krikščionišką šeimą.
Kas gerbia motiną, krauna lobį.
(Sir 3, 4)
