Kazimieras Paltarokas (1875–1958) – Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto pastoracinės teologijos profesorius (1922–1926), pirmasis Panevėžio vyskupas (1926–1957), Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius (1949–1957). Parašė populiariausią Lietuvoje trumpą katekizmą „Tikybos pirmamokslis“, sulaukusį daugelio laidų.
Motina privalo būti pirmoji vaikų mokytoja, kuri skaisčias jų akis turi kreipti žvaigždžių pasaulin, pilnose pasitikėjimo sielose žemės įspūdžių apmatus — atausti kito pasaulio gijomis, giedriame prote ir purioje valioje — sodinti nuostabius tikybos daigus. Trečiais-ketvirtais amžiaus metais vaikas mielai klausosi apie Dievą, dangiškąjį Tėvą, kūdikėlį Jėzų ir Jojo motiną Mariją.
Ne sistemingai turi motina veikti, ne diena po dienos, ne savaitė po savaitės išeiti su vaikais tam tikrą tikybos mokslo skyrių, bet privalo ji turėti nuolat prieš akis svarbų savo uždavinį, su motinos pasišventimu turi jį vykinti, kol atiduos vaiką mokyklon su sistemingu tikybos mokslo dėstymu; net ir tuomet ji turi su tikybos mokytoju išvien veikti, kad su pagilintais ir prigijusiais tikybos dėsniais bręstantis žmogus eitų į pasaulio sūkurį.
Ankstyviausias tikybinis auklėjimas — tai nesąmoningas vaikų įpratimas. Vaikas pirma pradeda bet ką daryti, negu mąstyti. Nuo pat pirmųjų dienų, kai tik vaikas, išplėtęs akis, ima dairytis aplink, reikia jį pratinti prie gero, šalinti nuo pikto, nesakyti vaikas nieko dar neišmanąs; kaip tik vaikas ima kalbėti, reikia jis mokyti dangiškos kalbos, pratinti melstis.
Tarp tikybos praktikų, kurias vaikas po motinos akių turi atlikti, pirmą vietą užima malda; jinai yra vienas esminių tikybos pasireiškimų. Malda yra pirmoji tikybos praktika. Kol vaikas nesimeldžia, tol jis tikybiškai neveiklus. Dėl didelės įtakos, kurios turi malda žmogaus gyvenimui, svarbiausias auklėjimo tikslas ankstyvoje kūdikystėje įkvėpti maldos meilę.
Jos [1] pradžia turėtų siekti motinos krūtinės, kada vaikas taria pirmuosius žodžius. Kai tik vaikas ima kalbėti, telaiko motina savo pareiga vaiką mokyti ne tik žemiškos kalbos, bet ir dangiškos šnekos — maldos. Pirmieji žodžiai, kuriuos vaikas greta „mama, tete“ išmoksta sakyti, tebūnie saldžiausieji Dievo, Jėzaus ir Marijos vardai.
Motinos turi mokyti vaikučius melstis, kad jie pamėgtų maldą ir paskiau tinkamai melstųsi. Jei vaikas iš mažens neišmoks melstis ir nepamėgs maldos, sunku bus tai bepadaryti vėliau; jeigu melstis vaikui pasidarys šventas įprotis, tai veikiausiai pasiliks jis per visą žmogaus gyvenimą. Daug yra žmonių, kurie nemėgsta maldos ir nesimeldžia, nes iš mažatvės niekas jų tinkamai neįpratino melstis.
Vaikai mėgia bučkius, meilės ženklą. Motina kas vakaras, einant gultų, privalėtų vaikui duoti pabučiuoti kryželį, ar Nukryžiuotojo paveikslėlį. Vėliau vaikas supras, kam bučiuoja Dievo, prikalto prie kryžiaus, net kojas. Vaikai, ypač mergaitės, myli papuošalus; reiktų nuo pat kūdikystės pratinti vaikus nešioti ant kaklo kryželį, ar kokį medalikėlį. Pagarba, kurią motina rodys tiems pašvęstiems dalykams, pratins ir vaikus juos gerbti.
Dievota motina, guldydama vaiką lovelėn, žegnoja; tegul ir vaikas išsyk kad ir be žodžių, daro kryžiaus ženklą. Paskiau motina drauge su vaiku tetaria: „Vardan Dievo, Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen“. Tai išmokęs, tesipratina vaikas vartoti kryžiaus ženklą, ir guldamas ir keldamas, pirm valgant ir pavalgius. Valgio proga pravartu pridėti kokį trumpą išsireiškimą, pavyzdžiui: „Dieve! Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien. Dieve! Ačiū Tau už valgį“...
Nereikia varginti vaikų atminties įvairiomis ilgomis maldomis. Gana, kad vaikas persižegnojęs sudės rankas maldai bei tars vaikiška kalba keletą žodžių, kuriuos vaikas greit išmoksta. Striukučiai posakiai tam labai tinka. Prašymai, dėkojimai rytais, vakarais, prie valgio, pasitaikius kokioms nors ypatingoms progoms, tai pirmos vaikų maldos. Jei motina drauge su vaiku dievotai meldžiasi, tai nekalto vaiko siela jaučia tą Dievą, kurs yra danguje...
Veikiai pradės motina mokyti „Tėve mūsų“... Tiesa, tai ne vaiko malda; bet privalo vaikas ją mokėti dėl nuolatinio jos vartojimo šeimoje ir tikinčiųjų gyvenime. Nėra ji sunki suprasti, jei motina mokės ją vaikiškai paaiškinti, prisitaikydama prie vaiko kalbos. Tam tikslui pati motina turėtų pasiskaityti platesnių katekizmų, Šventosios Istorijos... Tuo būdu geriau galės išaiškinti kilniausią maldų maldą, tą sutrumpintą Evangeliją...
„Tėve mūsų, kurs esi danguje“... Čia [2] nesunku nuo mylimo tėvo prieiti Tą, kurs gyvena danguje, kurs yra tėvo bei motinos Tėvas ir visų žmonių Tėvas. „Ir danguje, vaikeli, turi Tėvą, kurį privalai daugiau mylėti, negu visa, ką tu čia turi žemėje, nes Jisai visa yra davęs: tėvą, motiną, gyvybę, sveikatą, valgj, drabužį, pastogę... Dangiškasis Tėvas daugiau gali, negu motina, net ir tėvas: Jisai visagalis. Dangiškasis Tėvas gali, jei tik panorės, atimti gimdytojus, gyvybę, sveikatą... Bet jis yra geras, leidžia darže augti agurkams, sode obuoliams, laukuose javams... Jei panorėtų, viskas žūtų; nebūtų nei kur begyventi, nei ko valgyti, nei kuo apsirėdyti“...
Taip vaikas supras, kam jis meldžiasi, ko prašo Dievo, to galingiausio, geriausio, dangaus ir žemės Tėvo... Nėra būtino reikalo tuojau mokyti vaiką „Viešpaties maldos“ ištisai; bet labai pravartu — dalimis; pasinaudojus kiekviena proga, reikia paaiškinti tai vieną tai kitą maldos prašymą, žinoma, pradedant nuo tų, kurie liečia žmogaus, drauge ir vaiko gyvenimą. Pasitaikius progai, kuri parodo tos, ar kitos „Tėve mūsų“ dalies reikalą, reikia pamokyti jos, pridedant jau žinomą įžangą. Tokiais atvejais bus suprantamas prašymo turinys ir ilgai pasiliks tinkamas įspūdis.
Pavyzdžiui, atėjus elgetai, kurs be sveikatos, negali pragyvenimui užsidirbti, prašo duonos griežinio, reikia vaikui paaiškinti, kaip daug yra žmonių, kurie skursta, neturi maisto, dėl to reikia maldauti Dievą, kad saugotų nuo skurdo: „Tėve mūsų, kurs esi danguje... Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“. Lietui pūdant javus laukuose, reikia paaiškinti, jog taip ilgai esant, gali nebūti visiems ko valgyti; dėl to privalu prašyti Visagalį Dievą: „Kasdienės mūsų duonos duok mums“...
Mokant maldos, reikia pratinti vaiką save nugalėti. Anksti vaike pasireiškia pikti palinkimai; nepaklusnumas, sauvalumas, pyktis, rietenos, kerštas... drumsčia vaiko sielą; penktų — šeštų metų vaike jau gerokai keroja savimeilė; jis negali geromis akimis pažvelgti į žaidimo draugą, kurs jam sugadino kokį nors žaislą, jį patį neatsargiai parstūmė... Reikia vaiką mokyti pažaidas atleisti.
Dovanoti labai yra sunkus žygis vaikams. Bet kas daryti? Motina privalo turėti kantrybės, nors reiktų aiškinti tą pačią priedermę net kelias savaites. Kasdien matydama vaiko elgesį, motina turėtų imti kaskart naujų pavyzdžių tai tiesai įvaizduoti, kad ją tinkamai vaikas suprastų ir giliai įsidėtų širdin, nes noras atkeršyti nusikaltusiam glūdi kiekvieno vaiko širdyje; ypač vaikų žaidimai duoda visuomet tam progų.
„Juozelis tave parstūmė, tau padarė nuoskaudą; tai jo kaltė; jis tau kaltas, kol jam dovanosi... Atsimeni, tada ir tada tu pamelavai, nusidėjai Dievui; tai tavo kaltė. Jei tu Juozeliui kaltės nedovanosi, nedovanos tau Dievas kaltės, kurią esi padaręs... Nebūk nedoras vaikas, atleisk! Klausyk, kaip mes Dievą norime permaldauti: „Tėve mūsų, kurs esi danguje... Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.
Motina gerai žino tas progas, kuriose vaikas nusikalsta; ji patiria, kokiose sąlygose priešgina vaikas sako „ne“, liepiant ką tėvui, ar motinai; mato, koks žaidimas sukelia vaidų tarp vaikų, kuomet kiekvienas nori pastatyti ant savo... Jei motina primena vaikui tuos įvykius, tai vaikas lengvai supranta, kas yra pagunda ir kada ji pasitaiko. Motina turi mokyti vaiką pagundos saugotis, pagundoje susivaldyti; ji privalo pasakyti, jog reikia pagundos vengti, bet ir Dievo maldauti: „ ... Nevesk mus į pagundą“.
Juo anksčiau pradedame reikalauti vaiko susivaldymo, tuo geriau; maželiai kartais nustebina tėvus savo kilnumu; jie kartais apsakoja su teisingu pasididžiavimu apie savęs pergalėjimus. Prie pagundų ypač priskaitytinas vaikų smaližiavimas. Svetimų vaisių ėmimas tarp vaikų labai paplitęs. Ievos ir Ezavo prigimčių — vaikuose daugybė. Reikia prieš tai smarkiai veikti.
Atsitiko kokia nors apylinkėje nelaimė: gaisras pelenais pavertė namus, ledai, kruša išklojo rugius, perkūnas nutrenkė žmogų... Vis tai labai geros progos išaiškinti vaikui, kas yra pikta; tokiais atvejais yra tikęs paraginimas karštai melstis, kad gerasis Dievas neleistų panašių smūgių: „Tėve mūsų, kurs esi danguje... gelbėk mus nuo pikta“.
Kai vaikas išmoks ir supras visus „Tėve mūsų“ prašymus atskirai, reikia išmokyti visos „Viešpaties maldos“ ištisai ir pratinti kasdien ją kalbėti.
Su žiniomis, kaip reikia melstis, privalo būti jungiamas maldos įprotis. Reguliariai turi būti atliekamos rytmetinės ir vakarinės maldos, prieš valgant ir po valgiui. Tos maldos privalo pasidaryti gyvenimo paprotys, kad žmogui ligi senatvės nebūtų skanus valgis, nepakėlus minties į Dievą, kurs kasdien duoda maisto, kad nebūtų jam ramus miegas, mirties brolis, nepasimeldus.
Vaikas privalo mokytis pamažėle vis naujos ir naujos maldos, vienos po kitos. Išmokęs „Tėve mūsų“, privalo kalbėti „Sveika Marija“, sveikindamas Dievo ir žmonių motiną; Jai teisingai priklauso tas pasveikinimas, nes Ji geresnė už geriausią motiną, šventesnė už visas moteris pasaulyje. Nė vienos moteriškės Dievas taip neišaukštino, kaip Švenčiausią Panelę, nes Ją išrinko savo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, Motina. Marija gali visa išprašyti mums iš Dievo, nes Ji „Sutvėrėjo Motina, Išganytojo Motina, Užtarytoja nusidėjėlių...“
Vaikas, įrūstinęs tėvą, puola prie motinos, melsdamas jos užtarimo; taip pat nusidėję Dievui Tėvui, turime šauktis Motinos: „Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandoje“. Čia motina turėtų pakalbėti vaikui apie „miegą — mirties brolį“; juk ne sykį atsitinka, kad žmogus sveikas gula ir nebekelia, nes užmiega mirties, amžinuoju miegu; tat ypač dažnai pasitaiko mažiems vaikams; juk ketvirtoji žmonių dalis miršta lig 7 amžiaus metų. Taip vaikas supras, kam vakarais reikia melstis, einant gultų.
Žegnojimasis, Tėve mūsų, Sveika Marija — tai kasdienės vaiko maldos. Reikia tačiau ne tik išmokyti maldų, bet ir pratinti dievotai melstis. Nesąmoningas plepėjimas besimeldžiant nekęstinas; geriau nesimelsti, negu blogai melstis. To bus išvengta, jei motina mokys vaiką melstis su sąmone. Tokiu būdu ji apdraus vaiką nuo netikro pamaldumo, nes kas iš to, jei vaikas vartoja daug maldų, bet kalba vien lūpomis, o širdis toli nuo Dievo.
Reikia [3] suprasti tai, kas lūpomis tariama; to vaikai pilnai niekad neįvykdys; laukti, kol jie visai visa supras, būtų didelė klaida. Kas reikalautų visiško maldos žodžių supratimo, tas negalėtų mokyti „motinos ir tėvo“ vardų, nes vaikas kiaurai nesupranta gimdytojų reikšmės. Malda yra širdies pakėlimas į Dievą; tai vaikas gali padaryti. Jei vaikas taria žodžius ir nekalta širdimi kreipias į Dievą, kažin ar jo malda nėra meilesnė Dievui, negu apgalvota užaugusio malda, kurs savo žiniomis ne ką kita gali, kaip tik mikčioti apie Tą, kurs iš kūdikių ir žindančių burnos prirengė tobulą gyrių (Mt 21, 16).
Privalu, kiek galint, suprasti maldos turinį; dėl to reikia taikytis prie vaiko sielos ir vaiko kalbos; bet ypač reikia dievotai melstis. Malda yra pasikalbėjimas su Dievu; todėl reikalinga švento rimtumo, maldos nuotaikos. Vaikas iš pat mažens privalo įgyti didelę maldos pagarbą. Nereikia pradėti maldos, kol vaikas visai nurimsta. Tam prieš meldžiantis pravartu padaryti atatinkamos pastabos, kiekvienu atveju tarti keletą žodžių. Pavyzdžiui: Dabar melsimės, elkis dievobaimingai... Dievotai pasimelskime... Atmink, jog Dievas klausys, ką tu Jam sakysi... Pažvelk į Nukryžiuotąjį, nes melsimės...
Reikia pasirūpinti vaiko sutelkimu; bet ir meldžiantis privalo būti ramu, kad niekas negadintų maldos nuotaikos; ypač motina neprivalo pati ardyti maldos ramybės savo pastabomis; besidairymais į šalis ji tenerodo, kad meldžiasi su padalinta siela... Kad būtų išvengta nerimtumo, vaiko malda privalo būti trumpa; niekas taip nevargina vaiko, kaip ilgos maldos.
Su nuovargiu eina greta nenoras melstis; jis vaikui atima laimės jausmą, kurs turėtų pripildyti vaiko sielą, besimeldžiant ir pasimeldus. Nuovargis daro tai, kad vaikas pradeda maldą be mažiausio noro melstis; ima jis melstis, svajodamas apie maldos galą... Tuo tarpu trumputes maldas jis atlieka su noru, atsidėjęs, dievotai, uoliai...
Meldžiantis reikia žiūrėti, kad vaikas nesiskubintų, pamažėle kalbėtų; vaiko protas, ypač laki jo vaizduotė privalo turėti laiko nuskristi pas Tėvą, kurs yra danguje, pasigerėti Dievo namais. Toliau, reikia žiūrėti, kad vaikas aiškiai tartų žodžius, nedarkytų maldos turinio. Svarbu išlaikyti maldos toną, kurs skiriasi nuo paprastos kalbos: neturi būti nei šauksmo, nei vien šnibždėjimo, nei švepliojimo...
Maldos dvasiai palaikyti pravartu melstis įvairiomis intencijomis, kurios sutampa su vaiko žiniomis ir jo reikalais. Įvyko pavyzdžiui nelaimė, tai gera proga skatinti vaiką pasimelsti karščiau, pabrėžiant žodžius: „ ... Gelbėk mus nuo pikto“. Kai vaikas pats ką nors pikta padaro, reikia paraginti atsiprašyti: „ ... Atleisk mums mūsų kaltes“... Kas nors susirgo, gresia mirtis, reikia pasimelsti už jo ir savo sveikatą: „ ... Šv. Marija... melsk už mus, nusidėjėlius, dabar“...
Maldos tekstas turi būti paimtas iš vyskupijoms patvirtinto katekizmo, kad vėliau nereikėtų keisti. Vaikas privalo mokėti tam tikras maldas; bet, šalimais tų nustatytų maldų, reikėtų vaiką pratinti melstis be teksto, savais žodžiais pasikalbėti su Dievu. Kai vaikas šnekasi su tėvu, iš jo prašo ko nors, jam dėkoja, tai jis nekartoja išmoktų atmintinai žodžių; taip ir su dangiškuoju Tėvu privalo įprasti vaikas kalbėti, nevaržomas žinomų maldų teksto.
Yra maldos rūšis, kuri reikalauja geros atminties; todėl kartais žmonių ji apleidžiama; tai padėkos malda. Vaikų atminties silpnumas paaiškina retesnę padėkos maldą vaikuose. Jie gyvena dabartim ir artimesne ateitim; dėl to reikalo ir norų maldos persveria vaikuose padėkos maldą. Ne dėkingumo jausmo stoka, bet atgal žiūrinčios atminties trūkumas yra retesnės maldos priežastis vaikuose. Tat reikią ypač praktikuoti šią maldos rūšį [4].
Po maldos turi būti bent mažas tarpas, kol vaikas puls prie kasdienių savo darbų, žaislų... Privalėtų valandėlei pasilikti susitelkimas, jausmas, jog buvo kas tai nepaprasta; su tartu „amen“ neturi dingti visa maldos nuotaika... Net gal reikėtų pasimeldus Dievui nors trumpais žodžiais padėkoti, kad leidosi su savim kalbėti; nutarti prie kitos progos vėl dievotai melstis.
Didelė galybė vaike tai vaizduotė; gyvai besimeldžiantis žmogus, kurio maldą vaikas mato, yra tiltas, kurs veda maldon. Geriausias todėl ir tikriausias būdas maldos dvasiai ugdyti, tai pačios motinos pavyzdys, kurs per kiaurą dieną, vaikui šviečia nuo pat atsibudimo lig užmiegant.
Nuo kūdikio, kaip nuo fotografijos aparato, nepasislepia dievotas rankų sudėjimas; vaike atsimuša, kaip gramofone, maldingas maldos tonas... kurs jo sieloje kuria tam tikrus įspūdžius. Be savo pamaldumo negali motina, kaip reikiant, išauklėti vaiko; ji neprivalo sakyti vaikui: „Eik poterių kalbėti“, o turi tarti: „Eisime melstis“...
Taip, rodos, galėtų motina išmokyti vaiką dievotai melstis; taip apdraustų nuo netikro maldingumo, kuomet vaikas meldžiasi nerimtai, be minties, be supratimo, kada vienaip meldžiasi, kitaip elgiasi... Taip išmokytas vaikas melstis augs metais, išmintimi, Dievo ir žmonių malone.
***
[1] Fassbender, Das Glück des Kindes. Erziehungslehre für Mütter und solche, die es werden wollen, IV-V Aufl. Freiburg im Br., 1921, p. 151.
[2] M. Schüller, Die religiöse Erziehung des Kindes durch die Mutter, Dülmen in W., 1912, p. 11.
[3] Chwala, Seelsorge und Kind, p. 25.
[4]D. Vorwerk, Kindergebet und Kinderpsychologie, II Auflage, 1913, p. 16-27.
