Pirmąją dalį galite skaityti ir klausyti čia.
Pamokslas sakytas Kaune, 2018 m. birželio 3 d.
Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Po Sekminių mes gavome Šventąją Dvasią, kurioje galime tarti: „Aba, Tėve.“ Mūsų santykis su Tėvu yra malda. Taigi galime pratęsti temą apie maldą.
Kaip sako Viešpats Jėzus: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ Mūsų maldos dažnai būna prašymai, o Dievo tėvystė būtent tuo ir pasireiškia, kad Jis mūsų maldas išklauso. Fatimoje Dievo Motina taip pat ragina melstis. Liepos 13 d. ji sakė: „Aukokitės už nusidėjėlius ir dažnai kalbėkite: „O, Jėzau, tai darau iš meilės tau, už nusidėjėlių atsivertimą ir norėdamas atsilyginti už nuodėmes prieš Nekaltąją Marijos Širdį.“ Tai paprasčiausia malda, kuria išreikštos visos intencijos: meilė Dievui, Jo garbinimas ir prašymas už nusidėjėlių atsivertimą.
Rugpjūčio 13 d.: „Melskitės, daug melskitės ir aukokitės už nusidėjėlius. Daug sielų eina į pragarą, nes niekas už jas nesiaukoja ir nesimeldžia.“ Auka ir malda ‒ du pagrindiniai kulto aktai. Nuo jų priklauso mūsų ir daugelio kitų žmonių išganymas. Jeigu meldžiamės ir aukojamės už kitus nusidėjėlius, tampame jų išganymo priežastimi.
Malda yra dvasinio ir religinio gyvenimo centras, svarbiausia tikinčiojo pareiga. Tai kelias į išganymą. Todėl šv. Alfonsas Liguoris sako: „Kas meldžiasi, tikrai bus išganytas, o kas nesimeldžia, tikrai pražus.“ Tai yra išrinktumo, arba malonės, ženklas. Daugelį amžių tikinčiuosius neramino klausimas: Kaip žinoti, ar aš esu Dievo išrinktas? Ar būsiu išganytas, ar ne? Ir štai Alfonsas sako: pirmasis požymis, pagal kurį gali spręsti, ar būsi Dievo išganytas ‒ tai ar meldiesi, ar ne. „Kas meldžiasi, tikrai bus išganytas, o kas nesimeldžia, tikrai pražus.“ Kas yra malda? Šv. Jonas Damaskietis sako: tai yra sielos pakėlimas į Dievą. O šv. Grigalius Nysietis ją vadina pokalbiu su Dievu. Tai yra patys trumpiausi ir žinomiausi maldos apibrėžimai. Mes pakeliame sielą į Dievą, kad su Juo kalbėtumėmės.
Taigi Dievas nėra kažkoks abstraktus principas, kažkokia pasaulio siela, kažkokia nepažįstama jėga. Jis yra asmuo, gyvasis Dievas, todėl su Juo bendrauti reikia kaip su asmeniu, analogiškai kaip su kitais asmenimis. Tik nuolat atsimindami šią paralelę, galėsime išvengti įvairių meldimosi klaidų ir ydų. Pavyzdžiui, kitus asmenis matau, girdžiu, o Dievo nematau, todėl Jis man atrodo tolimas arba apskritai nebejaučiu, kad Jis yra asmuo, su kuriuo bendrauju. Tačiau mes turime tikėjimą, kuris sako, kad Dievas yra, kad Jis mums artimas ‒ artimesnis nei mes patys sau. Jis ne tik mus sutvėrė, bet nuolat yra su mumis, palaiko mūsų būtį, veda kiekvieną mūsų veiksmą ir, kaip sako šventieji mistikai, Jis yra mūsų „sielos siela“. Jis yra mūsų centre, mūsų širdies viduje. Taigi tereikia atsitraukti nuo pasaulio triukšmo, susikaupti savyje, ir Jį išgirsime. Jis visada yra šalia. Dievas yra girdintis, mylintis ir suprantantis Tėvas. Jis mūsų išklauso dar mums nepradėjus melstis, jau turint intenciją kažko prašyti.
Taigi turime remtis tikėjimu ir nesakyti: kaip bendrausiu su Dievu, jeigu Jo nematau ir negirdžiu taip, kaip kitų asmenų? Arba: kiti asmenys mums atsako, vyksta pokalbis, dialogas, o Dievas tarsi tyli ir mes negalime su Juo susišnekėti. Tačiau Dievas netyli. Jis atsako savo malonėmis. Mes Jo negirdime tik todėl, kad dėl gimtosios nuodėmės esame apkurtę ir akli. Prieš nuopuolį rojuje Adomas Dievą aiškiai matė ir girdėjo. Tai turėtų būti normali būsena, mes turėtume galėti lengvai bendrauti su Dievu. Dabar, po nuopuolio, tai yra ypatinga malonė, pasiekiama tik šventiesiems mistikams. Tačiau ir mes galime su kalbėtis su Dievu, nes žinome, kad Jis iš tikrųjų mus girdi ir mums atsako. Jis atsiliepia savo malonėmis ir dovanomis.
Jonas Tauleris rašo: „Dievas dažnai mus šaukia, bet dažniausiai mūsų nebūna namuose.“ Mes neatsiliepiame, nes būname aklinai uždarę savo širdies langines. Arba šv. Kiprijonas rašo: „Kaip gali reikalauti, kad Dievas tave girdėtų, jei pats savęs negirdi? Nori, kad Dievas apie tave galvotų, bet pats apie save negalvoji.“ Mes bėgame nuo vidinio gyvenimo, bėgame nuo minčių apie dvasinius dalykus. Tada patys savęs negirdime, patys save pamirštame ir kartu pamirštame mumyse esantį Dievą. Šv. Jonas Vianėjus, Arso klebonas, sako: „Kai pamokslaujau, dažnai kreipiuosi į kurčius ar miegančius žmones, bet kai meldžiuosi, kreipiuosi į Viešpatį Dievą, kuris nėra kurčias.“ Kai kalbame su kitais žmonėmis, dažnai neužmezgame dialogo ar ryšio, bet kai kreipiamės į Dievą, pokalbis visada būna tikras.
Arba kitas priekaištas: Su kitais žmonėmis kalbu natūraliai, man tai išeina spontaniškai, lengvai, o maldai reikia baisių pastangų, reikia susikaupimo. Tačiau malda nėra spontaniškas kalbėjimas. Ji turi paveikti visą sielą. Reikia pakelti į Dievą visą sielą. Kaip sakė šv. Jonas Damaskietis, malda yra visos sielos, visų jos jėgų pakėlimas į Dievą.
Visų pirmiausia pajungiamas protas: malda turi atitikti mūsų protui pateiktas tikėjimo tiesas. Protas turi mokytis teologiškai teisingų maldų, tokių, kokios būna tradicinėse maldaknygėse. Malda turi būti pagarbi, nes Dievas nėra familiarus draugas. Mums reikia vartoti tam tikras formules, kurios formuotų mūsų protą, mūsų kalbėjimą su Dievu. Maldos turi būti bendruomeninės, objektyvios, tradicinės ‒ šitaip mes jungiamės su visa Bažnyčia, su visų amžių šventaisiais, kartodami būtent jų sukurtas maldas.
Taip pat turi dalyvauti mūsų lūpos. Reikia kalbėti lūpomis, bet ne vien jomis. Šv. Teresė Avilietė sako: vien lūpų malda, tai yra tokia, kurioje juda vien lūpos, visai nėra malda, nes siela nepakeliama į Dievą. Tai būna tik kūno veiksmas. Jei nueitume pas kaimyną, išsitrauktume lapelį ir mechaniškai perskaitytume: „Sveikas, kviečiu tave į svečius“, jis pagalvotų, kad esame ne viso proto. Mes perskaitytume pačią formulę, bet į jį nesikreiptume, neužmegztume pačio ryšio. Tačiau į Dievą dažniausiai taip ir kreipiamės. Arba greitakalbe beriame žodžius: „Sveika Marija, malonės pilnoji...“, nė nesusimąstydami, ar yra ta Marija, kur ji yra ir t. t. Juda tik mūsų lūpos. Vien lūpų maldos nėra malda.
Antra vertus, neturime galvoti, kad jei esame išsiblaškę, pavargę ar negalintys susikaupti, mūsų malda bus vien lūpų malda ir todėl bevertė. Tokiu argumentu tik pateisintume savo tingumą. „Jei negaliu susikaupti, geriau visai nesimelsiu arba pasimelsiu vėliau.“ Šitaip žmogus pats apleidžia tas maldas, kurioms yra įsipareigojęs arba yra įpareigotas Bažnyčios, ir galiausiai visai nustoja melstis. Taigi lūpų maldą, pavyzdžiui, ryto ir vakaro maldas, reikia atlikti, net jei negalime susikaupti, net jeigu jos atrodo šaltos ir mechaniškos. Tokiu atveju užtenka turėti intenciją atlikti maldos pareigą. Tokios maldos tampa dvasinio gyvenimo pagrindu. Jeigu išlaikome įprotį melstis, jei visada atliekame tas maldas, išlieka viltis, kad galų gale imsime bendradarbiauti su Dievo malone ir karštas pamaldumas sugrįš. O jei visai apleisime tas maldas, nebebus progos grįžti prie bendravimo su gyvuoju Dievu.
Kita sielos galia yra jausmai. Jausmai turi būti tik proto ir valios palydovas. Jie pagyvina ir palengvina maldą. Jie nėra tikslas savaime, bet tik priemonė. Tai yra argumentas prieš charizmatizmą ‒ tam tikrą religinių emocijų kultą, kada mėgaujamasi pakylėtais jausmais. Charizmatikai atmeta senas tradicines maldas, atmeta Rožančių, argumentuodami, kad kartojamos maldos yra mechaniškos, o kiekviena malda juk turinti būti spontaniška, kupina per kraštus besiliejančių jausmų. Tai yra visiškai neteisingas požiūris. Nors jausmai turėtų lydėti mūsų protą ir valią, svarbiausia yra valia.
Malda neturėtų būti atitrūkusi nuo mūsų konkretaus gyvenimo, nuo nuo mūsų norų ir ketinimų. Reikia prašyti visų reikalingų dalykų, netgi pačių menkiausių, ir negalvoti, kad Dievui jie nerūpi. Reikia daryti pasiryžimus, reikia Dievui duoti pažadus padaryti ką nors gero, taisyti savo gyvenimą. Reikia dėkoti už kiekvieną malonę. Reikia melstis už konkrečius artimuosius ir jų reikalus. Tai yra didžiausias artimo meilės darbas. Mes meldžiamės: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“. Pati malda turi tapti kasdiene mūsų duona, mūsų sielos penu ir poilsiu. Malda turi būti ne kažkoks sunkus pareigos atlikimas, o kaip kvėpavimas, kaip poilsis, kaip natūralus sielos veiksmas.
Taigi melstis pirmiausia reiškia atsigręžti į Dievą, bendrauti su Dievu kaip su asmeniu. Jeigu nesimelsiu, būsiu atsigęžęs tik į save ir į materialius daiktus. Tada aš pats sau ar tie materialūs daiktai taps mano dievu, tam tikru stabu. Taigi yra tik dvi alternatyvos: arba Dievas, arba klaidingi dievai. Tais klaidingais dievais tampa mano egoizmas ir aplink mane esantys materialūs daiktai. Melstis reiškia jungtis su Dievu. Jei nustosi melstis, liksi vienas. Nors tave sups daug daiktų ir daug kitų žmonių ar reikalų, galų gale liksi vienišas, nes tikras sielos draugas yra Dievas. Tikra, amžius trunkanti bendrystė yra tik su Dievu. Žmogui reikia Dievo, žmogus turi Jam melstis, o jeigu nesimels, ims save patį laikyti dievu. Jam reikia ką nors garbinti, reikia visą savo sielą nukreipti į kokį nors tikslą.
Išganymas yra malonė, o malonė duodama tada, kai jos prašome. Todėl malda yra pagrindinė išganymo priemonė. Be abejo, Dievas ir taip žino, ko mums reikia. Jo nereikia informuoti. Malda nėra Dievo informavimas. Ji yra mūsų formavimas. Dievas nori, kad mes prašytume, kad pripažintume savo skurdą ir Jo viršenybę, ir tuo būdu per maldą gautume malonę. Ta malonė mus formuoja, t. y. suteikia antgamtinę, dievišką formą. Tai yra maldos prasmė. Malonė kyla tik iš Jėzaus Kristaus nuopelnų, jos galima gauti tik per Jėzų Kristų, per Jo užtarimą. Todėl visos oficialios maldos baigiasi žodžiais: „Per Dominum nostrum Iesum Christum“ ‒ „Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“.
Pirmiausia reikia melsti atleidimo. Be vidinės atgailos negalioja net išpažintis. Gailesčio malda yra būtina atleidimui, vadinasi, ji būtina išganymui. Turime melsti, kad mums būtų atleistos mūsų nuodėmės, netgi tos, kurias išpažinome per išpažintį. Turime visą gyvenimą už jas atgailauti. Atgaila turi tapti nuolatine sielos būsena. Ji kaip tik išreiškiama tose atgailos maldose.
Ypač privalome melstis pagundose. Visi šventieji, išskyrus Švč. Mergelę Mariją, buvo gundomi. Velnias yra už mus stipresnis, ir jeigu nesimelsime, jis mus nugalės. Kaip sakoma Šventajame Rašte, „teisusis puola septynis kartus per dieną“ (Pat 24, 16). Taigi net teisusis, netgi šventasis puola, t. y. pasiduoda netobulumams, lengvosioms nuodėmėms. Su malone, su malda yra įmanoma išvengti kiekvienos mirtinosios nuodėmės. Todėl pagundose turime šauktis Dievo pagalbos. Lengvosios nuodėmės veda į mirtinas nuodėmes. Jeigu nesimelsime ir su jomis nekovosime, pulsime į mirtinąsias.
Toliau melsti reikia aktualiųjų malonių. „Be manęs jūs nieko negalite“, ‒ sako Jėzus Kristus. Aktualiosios malonės yra malonės, kurios yra būtinos kiekvienam mūsų žingsniui, kiekvienam judesiui. Nuolatinės pašvenčiamosios malonės neužtenka. Kiekvienam sielos veiksmui dar reikalinga ir speciali malonė. Joks antgamtiškai nuopelningas darbas neįmanomas be aktualiosios malonės. Todėl tų malonių reikia nuolat prašyti. Galbūt mums atrodo, kad paprastus dalykus galime nuveikti savarankiškai, be Dievo pagalbos, nes jau turime pašvenčiamąją malonę ir esame pasiekę reikalingą dvasinę būseną. Tai yra klaidingas įsitikinimas. Kiekvienam veiksmui reikalinga atskira Dievo pagalba, kurios reikia prašyti malda. „Be manęs jūs nieko negalite“ ‒ nė vieno veiksmo, kuris būtų nuopelningas dangui.
Taip pat per maldą reikia pašvęsti savo darbus ir kančias. Tie darbai yra nuopelnų šaltinis. Per kentėjimus, per gerus darbus mes ką nors pelnome savo išganymui. Taip pat tai yra atsilyginimas už nuodėmę. Taigi matome, kad be maldos neįmanomas nė vienas dvasinis veiksmas. Viskas yra susiję su malda, nes malda yra tas kanalas, per kurį gauname malones. Jeigu esame susirūpine savo išganymu ir amžinuoju likimu, turime melstis. Tai yra vienintelė išvada. Taip, kaip natūraliai gyvybei būtinas kvėpavimas, taip antgamtinei gyvybei būtina nuolatinė, reguliari malda, įtraukianti visą mūsų sielą, užmezganti gyvą ryšį su gyvuoju Dievu. Apie tai turime mąstyti ir tuo pasinaudodami atgaivinti savo kasdienes maldas. Amen.
