Gražiausias metų mėnuo – gegužė – tradiciškai skiriamas Jėzaus ir mūsų Motinos Mergelės Marijos garbei, o pirmasis šio mėnesio sekmadienis Lietuvoje yra Motinos diena. Nors Motinos diena nėra liturginė šventė, tačiau tą dieną bažnyčiose meldžiamasi už mirusias motinas, o gyvosioms teikiamas ypatingas palaiminimas.
Šiądien skambės daug gražių ir jautrių žodžių motinoms. Visa tai gražu ir teisinga, bet dar gražiau ir teisingiau, kad šie žodžiai virstų regimais darbais, kuriant gyvybės kultūrą ir sudarant palankias sąlygas skleistis motinystės pašaukimui.
Motinystė yra dovana, kuri sukilnina moterį, todėl piktoji dvasia ypatingai nori suniekinti šį pašaukimą ir per įvairias filosofines–socialines ideologijas stengiasi atsieti moteriškumą nuo motinystės, juos supriešindama. Motinystė pristatoma kaip kliūtis tikrai, šiuolaikiškai moteriai, kaip vergystės forma, neleidžianti atsiskleisti moters tapatybei.
Ne paslaptis, kad dabartinė kultūra (spauda, televizija, internetas) jaunimui įteigia, kad kurti šeimą yra beviltiškai nuobodu ir senamadiška: reikia gyventi sau, mėgautis meile be įsipareigojimų, neprisirišti prie vieno asmens ir t. t. Pažiūrėkite, ką skaito jūsų vaikai ar anūkai, ir sužinosite, koks šeimos modelis jiems peršamas.
Kuo mažiau tvirtų ir tikinčių šeimų – tuo mažiau pašaukimų į kunigystę, vienuolinį gyvenimą, tuo daugiau nelaimingų žmonių, kurie vaikystėje nepatyrę tėvų meilės, išgyvenę tėvų skyrybas, girtavimus, neištikimybes turi tvarkytis su savo psichologinėmis ir dvasinėmis žaizdomis.
Vakarų visuomenėje paplitęs kontraceptinis mąstymas, kuris vaiką mato kaip problemą ir kliūtį, yra apėmęs ir jaunų katalikų šeimas. Nors jos ir nesinaudoja kontracepcija kaip priemone, bet yra įsileidę kontraceptinį mąstymą, todėl vaikas nebelaikomas Dievo palaimos ženklu, bet savotišku iššūkiu, kuris verčia apriboti savo laisvę. Natūralaus šeimos planavimo metodai, savaime geri ir teigiami, nes ugdo atsakingumą ir susivaldymą, deja, gali tapti „katalikiška kontracepcija“, dėl įvairiausių priežasčių apsiribojant vienu ar dviem vaikais. Motinystė yra laikoma tarsi našta, kuri atima iš moters galimybę realizuoti save. Tačiau yra priešingai – motinystė yra moters sukilninimas, nes ji tampa Dievo Kūrėjo bendradarbe.
Pasaulio taika ir karas prasideda šeimoje. Tačiau Dievas net ir didžiausią žmogaus sukeltą sumaištį perkuria į gera, jei yra tokių, kurie sutinka būti Jo bendradarbiais. Ne visi galime priimti šeimai palankius įstatymus, pataisyti nedarnių šeimų santykius, padėti skurstančioms šeimoms, tačiau visi galime melstis tiek už savo, tiek už kitų šeimas, visi galime tinkamai auklėti savo vaikus ar anūkus, visi galime per rinkimus balsuoti ne už tuos, kur žada pigesnės dešros, bet už tuos, kurie gina prigimtinę šeimą. Daug kas priklauso ir nuo mūsų.
Bažnyčia rodo į visų Motinų Motiną Mergelę Mariją, kuri savo motiniškoje širdyje saugo visas mūsų motinas. Visų motinų vargai – ir Jos vargai, jų džiaugsmai – ir Jos džiaugsmai. Kiekviena žemiškoji motina, net ir labai netobula, yra dangiškosios Motinos atspindys. Kiekviena motina, net ir ta, kuri neverta šio kilnaus vardo, nusipelno meilės ir atlaidumo, nes per ją Dievas parodo, kaip myli šį pasaulį ir kiekvieną žmogų.
Juk VIEŠPATS <...> patvirtina motinos teises į jos sūnus.
<...> paklūsta VIEŠPAČIUI, kas neša paguodą savo motinai.
<...> neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų.
(Sir 3, 2b. 6b; 7, 27a)
