Visuomenei „progresuojant“ link didesnio efektyvumo ir technologinės pažangos, ji taip pat tolsta nuo žmogiškųjų ryšių ir santykių. Dievas sukūrė mus kaip socialines būtybes pagal savo „paveikslą ir panašumą“. Būtent per ryšius su kitais žmonėmis mes augame tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Istorija rodo, kad išliko tos šeimos, miestai, regionai ir civilizacijos, kurios turėjo stipriausius socialinius ryšius. Tačiau, įžengus į XXI amžių, atrodo, kad žmonės nutolo nuo asmeninių santykių ir labiau pasikliauja individualizmu bei socialiniais tinklais. Tokie pokyčiai lėmė atotrūkį nuo šeimos tradicijos ir augimo stabilioje aplinkoje svarbos nebesuvokimą.
Katalikų Bažnyčia labai išmintingai susiejo ciklinį kalendorių su liturginiais metais, išskirdama švenčių šventimą ir pasninko laikymąsi. Šimtmečius žmonės buvo sujungti per šias šventes, kai kartu švęsdavo prie didelių stalų ir mėgaudavosi maistu, kuris buvo jų darbo vaisius. Mano prosenelė užaugo Azorų salose (esančiose prie Portugalijos krantų) ir nors jos šeima buvo labai neturtinga, juos visada suvienydavo maistas. Daugybė kultūrų yra žinomos dėl didelio maisto kiekio gaminimo ir iki šių dienų laikosi šio papročio. Tai galima pastebėti portugalų, ispanų ir italų kultūrose. Geras maistas ir šventimas su šeima bei draugais buvo jų būdas užmegzti tarpusavio ryšį, net esant sunkiems laikams.
Dabar mes perėjome į epochą, pasižyminčia klestėjimu, gerove ir vienatve. Užuot sekę liturginėmis šventėms ir pasninko dienomis, daugelio šių dienų nebesilaikome, jeigu jų nėra perėmusi sekuliari visuomenė. Prarasdami liturgines tradicijas, matome ir šeimos institucijos destabilizaciją. Bendra šeimos vakarienė, kadaise buvusi įprasta praktika, šiandieninėje visuomenėje nebėra paplitusi. Mažai dėmesio skiriama šeimyniniam valgymui, nes vis daugiau šeimų pereina prie individualių veiklų ir valgymo automobilyje. Šis šeimos vieneto atskyrimas sukėlė ne tik bendrą nestabilumą, bet palieka tuštumą ir atskiruose asmenyse. Kas yra ši tuštuma? Tai prarastas šeimyninis ryšys – santykiai, kurių neįmanoma puoselėti niekur kitur, tik stabilioje šeimoje. Vyro ir žmonos santykiai, vienybėje su savo vaikais, yra tikra Dievo dovana, o šių ryšių svarbos ignoravimas akivaizdžiai skatina vienatvę ir visuomenę, orientuotą į individualizmą, o ne į Tiesą.
Net ir lėtai tolstant nuo šeimos ir stokojant noro puoselėti asmeninius santykius, dabartinėje mūsų visuomenėje nereikia matyti tik pralaimėjimą. Taip, reikės dirbti, kad atstatytume tai, ką praradome dėl „efektyvumo“ ir tariamos technologinės pažangos, bet tai nėra neįmanoma. Nuo ko pradėsime šią milžinišką užduotį? Didis gėris kyla iš didelio paprastumo, ir nėra geresnės vietos pradėti visuomenės reformą, paremtą dorybėmis, nei namai. Būtent prie savo valgomojo stalo galime sugrąžinti tai, kas išnyko. Stalas turi didžiulę reikšmę – juk Kristus per Paskutinę vakarienę savo apaštalus surinko tokioje intymioje vietoje. Dievas kviečia mus į savo širdį ir dalytis šia meile su kitais. Priimkime Bažnyčios šventes ir pasninko dienas, ir priimkime tai prie stalo su visa šeima ir draugais. Būtent švenčių dienomis galime mėgautis visais Dievo skanėstais, o pasninko ir susilaikymo dienomis galime išmintingai stebėti, kiek suvartojame maisto, tačiau vis dar mėgautis vieni kitų draugija.
Norėdami sugrąžinti pasaulį prie Kristaus, pirmiausia turime trokšti Jo buvimo savo pačių gyvenime. Būdami katalikai, būtent dėl meilės Dievui trokštame dalytis su kitais – tais, kurie artimi, ir net tais, kurie svetimi. Taip galima Kristaus meile pasidalyti su pasauliu. Taigi, nesvarbu, kokiu gyvenimo laikotarpiu gyvename, būtent per santykius tobulėjame ir augame dvasiškai. Paverskime vakarienės stalą suvienijimo vieta – taikos, džiaugsmo ir atsiribojimo nuo pasaulio išbandymų vieta, net jei tik trumpą akimirką. Tai bus prisiminimai, kuriuos branginsime ateityje, ir akimirkos, kurias mūsų vaikai norės perduoti ateities kartoms. Dievas trokšta, kad puoselėtume tarpusavio ryšius ir per tai galiausiai sustiprintume savo ryšį su Juo.
