Seksualinė revoliucija

Šis pranešimas buvo perskaitytas 2019 m. rugsėjo 6-8 d. organizacijos „Voice of the Family“ konferencijoje „Perduoti tikėjimo depozitą – katalikiškos šeimos misija šiandien“, vykusioje Newmano salėje, Kardifo universiteto katalikų kapelionato patalpose.

Fatimos regėtojos sesers Liucijos žodžiai

2017 m. gegužę Romos gyvybės forume sakytoje kalboje kardinolas Carlo Caffara patvirtino, kad 1983 ar 1984 m. gavo ilgą ranka rašytą sesers Liucijos laišką, kuris baigėsi šiais žodžiais:

„Tėve, ateis akimirka, kai lemiama kova tarp Kristaus karalystės ir šėtono vyks dėl šeimos. O tie, kurie dirbs šeimos labui, patirs persekiojimus ir suspaudimus. Tačiau nereikia bijoti, nes Švenčiausioji Motina jau sutriuškino gyvatės galvą.“

Kardinolas Caffarra mirė po kelių mėnesių, 2017 m. rugsėjį, kaip tik tuo metu, kai atsidūrė kovos dėl šeimos, atsivėrusios Bažnyčioje popiežiui Pranciškui paskelbus apaštališkąjį paraginimą Amoris Laetitia, centre. Tačiau šis mūšis – kurį mes ir šiandien išgyvename – yra tik vienas mūšis didesniame kare tarp dviejų miestų, kurie kovoja per visą istoriją; dviejų miestų, apie kuriuos rašė šventasis Augustinas iš Hipono: Dievo miesto ir šėtono miesto. Dievo miestą sudaro Jėzaus Kristaus Bažnyčia, o kitą – šėtono pasekėjai. Šie du miestai žemėje priešinasi vienas kitam kaip dvi armijos: kiekvieno jų tikslas – sunaikinti kitą, todėl jų konfliktas yra nuolatinis ir nesibaigiantis.

Šeima yra žemiškas Dievo miesto, kuris yra Bažnyčia, atvaizdas. Taigi šeimos sunaikinimas buvo nuolatinis Bažnyčios priešų tikslas.

Šeima kuria valstybę

Bažnyčia moko, kad šeima yra ne paprasta dviejų asmenų sąjunga, bet socialinė institucija. Ir ji nėra paprasta socialinė institucija, kaip daugelis kitų, bet socialinė institucija, pagrįsta sakramentu – Santuokos sakramentu. Tai turi daug pasekmių.

1946 m. Pijus XII savo kalboje patvirtino, kad du pilietinės tvarkos ramsčiai, kuriuos sumanė ir kurių nori Dievas, yra šeima ir valstybė.[1]

Tarp šeimos ir valstybės egzistuoja pastovus ryšys. Valstybių gerovė priklauso nuo šeimų klestėjimo ir atvirkščiai. Todėl tautų nuosmukis susijęs su šeimos institucijos nuosmukiu.

Šio ryšio egzistavimas yra logiškas ir akivaizdus. Nuo pat gimimo visi esame visuomenės nariai, nes, kaip sakoma Pradžios knygoje: „Negera žmogui būti vienam.“ (Pr 2, 18) Šeima gimsta kartu su žmogumi, kaip ir kiekviena bendruomenės forma: šeima, valstybė ir Bažnyčia, kuri, kadangi buvo įkurta Jėzaus Kristaus ir Jo vadovaujama, yra svarbiausia bendruomenė iš visų. Dėl šios priežasties Bažnyčios Magisteriumas visada kalbėjo apie šeimą kaip apie pirmąją valstybės ląstelę, kuri yra visos visuomenės, gimstančios iš šeimos ir besiplečiančios iš šeimos, įvaizdis ir modelis. Pijus XII rašo:

„Kiekviena šeima plečiasi ir didėja dėl santykių, kuriuos sieja kraujo ryšiai. O skirtingų šeimų sąjungos, sudarydamos darnius susitarimus, grandis po grandies sudaro tinklą, kurio darna ir solidarumas užtikrina gyvybiškai svarbią tautos, didžiųjų namų, kurie yra Tėvynė, didžiosios šeimos, vienybę.“[2]

Prancūzų istorikas Numa Denis Fustel de Coulanges (1830-1889) knygoje La città antica (1864 m.) įrodo, kad šeima buvo antikinės civilizacijos – tiek graikų, tiek romėnų – pamatinis elementas. Romos didybė grindžiama šeima, kurią Ciceronas apibrėžia kaip seminarium rei publicae.[3] Romos šeima buvo grindžiama fides, sutuoktinių vedybų sutartimi. Šeimų grupė sudarė gens, kuri buvo pripažįstama bendrais protėviais ir kuri saugojo mos majorum, senovės papročius ir moralinės tradicijos branduolį.

Krikščionybė santuoką iškėlė į sakramentą, patvirtindama jos neišardomumą. Žlugus Romos imperijai, vienintelė realybė, kuri išliko ir tapo naujos visuomenės pagrindu, buvo šeima. Viduramžių pradžia sutapo su šeimos institucijos raida. Kaip pastebi Régine Pernoud, norėdami suprasti Viduramžių visuomenę, turime studijuoti jos šeimyninę organizaciją. Būtent joje randame Viduramžių laikotarpio „raktą“ ir kartu jo išskirtinumą.[4]

Naujovė toje epochoje buvo Bažnyčios statusas ir autoritetas: ikikrikščioniškuoju laikotarpiu kiekviena šeima turėjo savo religinį kultą, o po Romos imperijos žlugimo kilusioje anarchijoje bažnytinės institucijos su popiežiumi priešakyje vadovavo visuomenės dvasiniam ir moraliniam atgimimui. Taip atsirado feodalizmas: baronas visų pirma buvo šeimos galva, kuriai pagarbą rodė kitų šeimų galvos. Feodų susivienijimas buvo karalysčių ištakos. Karaliaus teritorija yra patria, kurios pavadinimas kilęs iš žodžio pater - tėvas. Karalius yra tautos tėvas, o karalystė valdoma kaip šeima.

Daugiau nei tūkstantį metų šeima Europoje buvo politinės bendruomenės modelis. Prancūzijos revoliucija panaikino monarchiją, tačiau tėviškas monarchinio valdymo pobūdis išliko iki 1918 m. Austrijos imperija vis dar buvo valdoma pagal monarchinę ir šeimyninę sistemą. Tradicinėje monarchinėje teisėje karalius atliko viešąją misiją tarnaudamas žmonėms, kuriems jis buvo tarsi tėvas.

GPM reklamos coveris edited

Santuoka taip pat yra sakramentas

Istoriniu požiūriu šeima yra ne tik pirmasis valstybės elementas. Cituodamas Pijaus XI encikliką Casti Connubii, Pijus XII teigia: „Šeima yra pagrindinė valstybės ląstelė, elementas, iš kurio ji susideda.“[5]

Šeima remiasi santuoka ir, kaip aiškina Pijus XI enciklikoje Casti connubii, santuoką sudaro trys didžiosios gėrybės: proles, fides, sacramentum[6]: vaikai, ištikimybė ir sakramentas. Proles yra santuokos tikslas – vaikų gimdymas ir auklėjimas; tačiau proles suponuoja fides, sutuoktinių ištikimybės paktą. Santuoka yra sutartis, gimstanti iš laisvo dviejų sutuoktinių sutikimo, bet negalinti būti nutraukta jų valia, nes ją neišardomą padaro sakramentas. Sakramentas, dieviškosios kūrybos simbolis ir Bažnyčios kaip Kristaus Sutuoktinės atvaizdas, daro santuokinę sutartį neišardomą. Fides ir proles yra ir kitų tradicijų dalis, o sacramentum apibūdina tik krikščioniškąją šeimą ir daro ją šventą. Kadangi tarp prigimtinės ir antgamtinės tvarkos egzistuoja skirtingas, bet susijęs ryšys, sacramentum, fides ir proles nėra atskiri elementai, bet sudaro vieną visumą.

Visas Bažnyčios gyvenimas organizuojamas aplink septynis sakramentus. Santuoka yra sakramentas, kuris neišardomai sujungia vyrą ir moterį ir suteikia jiems ypatingą malonę gyventi kartu bei auklėti vaikus. Kaip ir Šventimai, ji turi socialinį pobūdį. Ši socialinė paskirtis yra ne tik natūrali, bet ir antgamtinė: pradėti ir auklėti vaikus, skirtus dangui – antgamtiniam kiekvieno žmogaus likimui.

Taigi krikščioniškoji šeima yra ne tik seminarium rei publicae, kaip ją apibrėžė Ciceronas, bet ir seminarium ecclesiae. Ji yra pirmoji valstybės ir Bažnyčios ląstelė. Kovojančią Bažnyčią žemėje sudaro šeimos, tiek prigimtinės, tiek religinės, ir ji pati yra didžioji šeima, vadovaujama popiežiaus ir vyskupų.

Būtent dėl šios priežasties santuoka yra atiduota budriai Bažnyčios globai.

Revoliucijos išpuolis prieš šeimą

Šios krikščioniškosios šeimos vizijos priešingybė yra revoliucinis šeimos sunaikinimo projektas. Per pastaruosius du šimtus metų pagrindiniai šeimos priešai buvo Marksas ir Engelsas, Zigmundas Froidas ir 1968 m. intelektualai.

Pirmasis šeimos neigimas yra filosofinis – tai Karlo Markso (1818-1883) ir Frydricho Engelso (1820-1895) dialektinio materializmo pasekmė. Knygoje „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“[7] F. Engelsas pretenduoja moksliškai įrodyti, kad šeima yra ne natūrali tikrovė, o istorijos sukurtas savavališkas antstatas, kuriam lemta išnykti. Šeima, pasak Engelso, negali būti natūrali tikrovė, nes nėra pastovios ir stabilios žmogaus prigimties. Marksizmo požiūriu, visa, kas egzistuoja, yra materija, kurią gaivina nuolatinis judėjimas; nieko nėra pastovaus, viskas kinta ir transformuojasi. Primityviaisiais laikais, teigia Engelsas, žmonija gyveno ne tik gėrybių komunizmo, bet ir seksualinio palaidumo sąlygomis. Tik vėliau, klasių visuomenėje, gimusioje su privačia nuosavybe, atsirado šeima, kurioje moteris buvo auka, o vyras – išnaudotojas. Taip pat egzistuoja ryšys tarp šeimyninio susvetimėjimo ir proletariato, engiamosios klasės, išnaudojimo. Taigi judėjimas komunizmo link apima ir „moters išlaisvinimą“ per šeimos ir santuokos panaikinimą. Komunizmo socialinis modelis yra primityvių žmonių, pavyzdžiui, vis dar gyvenančių Amazonijoje, gyvenimas.

Antrasis šeimos neigimas yra etinio pobūdžio ir ateina iš Zigmundo Froido (1856-1939) bei jo pasekėjų. Jei marksizmas kėsinasi į filosofinius šeimos institucijos pagrindus, tai froidizmas kėsinasi į jos moralinį pagrindą. Iš tikrųjų šeima yra moralinių vertybių, kylančių iš kartų pastangų siekti moralinės ir materialinės pažangos, rezervuaras. Froidas krikščioniškąją moralę, pagrįstą pasiaukojimo dvasia, supriešino su hedonistine morale, paremta malonumu, libido, kuris sudaro psichoanalitinės teorijos šarnyrą. Austrų psichoanalitikas įvedė dvi naujas etines kategorijas: instinktų slopinimą ir išlaisvinimą. Žmogus turėtų išsilaisvinti iš represyvios moralės, trukdančios jam realizuoti save, kad galėtų duoti laisvę savo troškimams ir seksualiniams potraukiams. Froido mokinys Wilhelmas Reichas (1897-1957) siekė sujungti psichoanalizę su Marxo doktrinomis. Jis buvo vadinamojo freudomarksizmo, kuris yra 1968 m. studentų maišto ištakose, pradininkas. Pagrindinis jo teoretikas buvo Herbertas Marcuse (1898-1979). Pagrindinė 1968 m. tezė – marksizmas turi būti įveiktas, nes jis apsiriboja tik politine revoliucija, neigiant kultūros ir kasdienio gyvenimo vertybes.

Vienas iš pamatinių 1968 m. tekstų buvo Davido Cooperio (1931-1986) „Šeimos mirtis“[8]. Cooperio nuomone, buržuazinė „laiminga šeima“ yra neišardoma, todėl ji yra visų socialinių represijų pagrindas. „Beprotybė“ yra ne tik atsakas į tokias patologines institucijas kaip šeima, bet ir vertybė pati savaime, naujos politinės sąmonės pagrindas.

Reikėtų pridurti, kad 1968 m. šeimos naikinimo idėją rengę intelektualai neapsiribojo filosofinės teorijos darbais, bet, vadovaudamiesi marksizmo principais, savo idėjų tvirtumą pademonstravo inicijuodami konkrečius valdžios užkariavimo projektus.

Būtent komunistų teoretikas Antonio Gramsci (1891-1937) parengė valdžios užkariavimo Vakaruose strategiją, o amerikiečių rašytojas Saulius Alinskis (1909-1972) išdėstė jos radikaliausią koncepciją ir „ilgą žygį per institucijas“[9]. Tarp Alinskio mokinių yra Hillary Clinton, kurios 1968 m. Velslio koledže parašytas baigiamasis darbas vadinosi „Yra tik kova...: Alinskio modelio analizė“.

Kaip ir Gramsci, Alinskis taip pat laikėsi absoliutaus etinio reliatyvizmo. Reliatyvizmas yra mūsų laikais vyraujanti kultūrinė vizija. Nėra jokio prigimtinio įstatymo, jokių absoliučių ir universalių principų. Viskas priklauso nuo istorinių aplinkybių ir subjektyvių intencijų. Ši filosofija, įsiskverbusi net į Katalikų Bažnyčią, yra popiežiaus Pranciškaus siūlomos naujos moralinės paradigmos šaknys.[10]

Pirmieji sestadieniai

„Nediskutuotinos“ vertybės

Benediktas XVI dažnai smerkė šiuolaikinę „reliatyvizmo diktatūrą“. Savo kalboje Europos liaudies partijai 2006 m. kovo 30 d. jis priminė, kad egzistuoja „principai, dėl kurių negalima derėtis“. Jis išvardijo šiuos principus:

„Gyvybės apsauga visais jos etapais, nuo pirmosios pastojimo akimirkos iki natūralios mirties; natūralios šeimos, kuri yra santuoka pagrįsta vyro ir moters sąjunga, struktūros pripažinimas ir skatinimas bei jos gynimas nuo bandymų ją teisiškai prilyginti iš esmės skirtingoms sąjungos formoms, kurios iš tikrųjų jai kenkia ir prisideda prie jos destabilizavimo; tėvų teisių auklėti savo vaikus apsauga.“

Taigi „nediskutuotinos“ vertybės yra teisė į gyvybę; teisė į prigimtinę šeimą; teisė į savo vaikų auklėjimą. Šios teisės tarpusavyje susijusios, nes būtent šeimoje gimsta gyvybė, o šeimai priklauso ugdyti gyvybę per ugdymą.

Apsiribosiu trumpa šiuolaikinio puolimo prieš šias tris nediskutuotinas vertybes – šeimą, gyvybę ir auklėjimą – analize.

Šeima

Pagrindinis išpuolis prieš šeimą yra skyrybos, kurios suardo jos struktūrą. Skyrybų ištakos siekia protestantiškąją revoliuciją, tačiau jos Europos visuomenėje atsirado Prancūzijos revoliucijos dėka. Visi protestantiškosios reformos lyderiai leido skyrybas, pradedant Martynu Liuteriu veikale De captivitate babylonica. Liuteris neigė, kad santuoka yra sakramentas, ir, laikydamasis šios pozicijos, neigė jos neišardomumą. Jis tvirtino, kad santuoką ipso facto galima nutraukti dėl vieno iš sutuoktinių neištikimybės. Vėlesniais amžiais skyrybos plačiai paplito liuteronų, kalvinistų ir anglikonų šalyse, tačiau civilinės skyrybos valstybinėse institucijose oficialiai įvestos tik po Prancūzijos revoliucijos. 1791 m. Konstitucijos 7 straipsnis santuoką laikė išskirtinai civiline sutartimi: „įstatymas santuoką laiko tik civiline sutartimi“. 1792 m. rugsėjo 20 d. įstatymu buvo įvestas civilinės santuokos institutas. Taip gimė iki tol nežinoma civilinės santuokos sąvoka. Nuo tos akimirkos, kai santuoka imta laikyti tik civiline sutartimi, valstybė pradėjo teigti turinti teisę ją reguliuoti. Bažnyčia, kuri dar Tridento Susirinkime patvirtino sakramentinį santuokos pobūdį, savo teises į santuoką pareiškė keliais svarbiais dokumentais, pavyzdžiui, 1880 m. vasario 10 d. Leono XIII enciklika Arcanum.

Prancūzijos revoliucijos principus visoje Europoje išplatino Napoleono 1805 m. Civilinis kodeksas, kuriame, be santuokos nutraukimo, buvo įtvirtintas privalomas vienodas tėvo palikimo padalijimas visiems vaikams. Nuo to momento, kai santuoka buvo laikoma tik civiline sutartimi, valstybė teigė turinti teisę ją reguliuoti. Tačiau su skyrybomis šeima nustojo būti prigimtine institucija ir tapo asmenų tarpusavio sutarimu sudarytu susitarimu, kurį galima nutraukti bet kada ir dėl bet kokios priežasties. Aukščiausia teise tapo individo apsisprendimo teisė. 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje žmogui suteikta galimybė daryti, ką tik nori, net savo paties nenaudai, ignoruojant ar paneigiant visus prigimtinius ir moralinius įstatymus, tik su vienintele riba – nedaryti žalos kitų laisvei. Laisvė, skelbia Deklaracijos 4 straipsnis, „susideda iš galimybės daryti viską, kas nekenkia kitiems: taigi kiekvieno žmogaus naudojimasis prigimtinėmis teisėmis turi tik tas ribas, kurios užtikrina kitiems visuomenės nariams naudojimąsi tomis pačiomis teisėmis“. Tokios ribos, patikslinama Deklaracijoje, „gali būti nustatytos tik įstatymu“, kuris, kaip teigiama teksto 6 straipsnyje, yra „bendrosios valios išraiška“.

Gyvybė

Tas pats apsisprendimo principas yra antrosios nediskutuotinos teisės – teisės į gyvybę – puolimo pagrindas. Abortai, t. y. nekalto žmogaus nužudymas motinos įsčiose, yra logiška kontraceptinio mentaliteto, XIX ir XX a. išplitusio visoje Europoje, pasekmė. Pagrindinis būtinybės mažinti gimstamumą šalininkas buvo anglikonų pastorius Thomas Robertas Malthusas (1776-1834). Tačiau Maltusas, priešingai nei jo pasekėjai, kaip vienintelę teisėtą gimstamumo ribojimo priemonę siūlė skaistumą. XIX a. pabaigoje Anglijoje išsivystė antinatalistinis neomaltusianizmas, kurį skatino su masonerija susijęs gydytojas ateistas Charlesas Bradlaughas (1833-1891) ir feministė Annie Besant (1847-1933), vėliau tapusi Teosofijos draugijos pirmininke. Jų idėjas Amerikoje paskleidė Margaret Higgins Sanger (1879-1966), anarchistė, judėjimo už moters teisę būti „absoliučia savo kūno šeimininke“ įkūrėja. Jei vardan absoliučios savo kūno viešpatystės galima riboti gimstamumą, kitas logiškas žingsnis po kontracepcijos yra abortas.

Pirmą kartą abortai Rusijoje buvo įteisinti 1920 m., kai politinė revoliucija transformavosi į seksualinę revoliuciją.[12] 1922 m. Markso ir Engelso institute Maskvoje įvyko konferencija, kuriai vadovavo Davidas Riazanovas (1870-1938) ir kurios tikslas buvo pagilinti kultūrinės revoliucijos, tiksliau, totalinės revoliucijos, kuri apimtų patį žmogų, jo prigimtį, papročius ir giliausią būtį, koncepciją. 1929 m. instituto vadovai pakvietė Wilhelmą Reichą į Maskvą surengti keletą konferencijų. Po jų išleistas traktatas „Dialektinis materializmas ir psichoanalizė“ – pamatinis freudomarksizmo tekstas. XX a. Vakaruose sparčiai plito kontracepcijos praktika, o vėliau ir teisė į abortą. Pijus XI veikale Casti Connubii galutinai ir privalomai pasmerkė šiuos nusikaltimus.

Auklėjimas

Trečioji neginčijama vertybė yra paneigiama lytiniu švietimu. Ugdymas yra žmogaus formavimas, suteikiantis jam priemonių siekti tikslo, kuriam jis buvo sukurtas. Jo objektas yra gimtosios nuodėmės prislėgtas žmogus, kuriam reikia ištaisyti savo blogus polinkius. Tėvai turi prigimtinę ir dieviškąją teisę auklėti savo vaikus. Ši teisė yra pirmesnė už pilietinės visuomenės teisę ir priklauso nuo Bažnyčios sprendimo. Iš tikrųjų Bažnyčia yra dvasinė motina, kuri savo Magisteriumu auklėja savo vaikus ir tik ji gali juos vesti į žemiškojo ir dangiškojo likimo pilnatvę.

Valstybė norėjo atimti iš Bažnyčios ir iš šeimų šią teisę, kad krikščioniškąjį ugdymą pakeistų antikrikščioniškuoju ugdymu. Vadinamasis lytinis švietimas iš tikrųjų yra kultūrinio ir moralinio sugedimo forma. Radikaliausia šios moralinės korupcijos išraiška yra vadinamoji lyčių teorija, kuri yra vaikų įšventinimas į moralinį iškrypimą. Pasak šios teorijos, žmogaus prigimtyje nėra jokios vyriškos ar moteriškos tapatybės, įsišaknijusios žmogaus prigimtyje, išskyrus tai, ką mes apibrėžiame kaip vyrišką ir moterišką. Vyras ir moteris tėra istoriniai konstruktai, visuomenės suteikti vaidmenys, neturintys nieko bendra su biologine lytimi. Lyčių teorijos šaknys glūdi Markso ir Engelso evoliucionizme, Froido ir Reicho psichoanalizėje ir tokių autorių kaip Michelis Foucault (1926-1984) feminizme ir homoseksualizme. Šių autorių požiūriu, žmogus neturi nei savo esmės, nei specifinės prigimties. Jo kūnas yra nesuformuota materija, kuria galima manipuliuoti, kaip kam patinka, pagal poreikį.

Jei abortas nužudo kūną, tai lytinis švietimas nužudo sielą. Todėl tėvai turi teisę ginti savo vaikus nuo šios agresijos, užtikrindami jiems autentišką religinį mokymą ir atsisakydami patikėti juos žlugdančiai valstybinio švietimo įtakai.

Šeimos atkūrimo darbas

Ką reikia daryti? Būtina pradėti nuo vieno taško. Negalime turėti iliuzijų, kad galime kovoti ir laimėti šią kovą vien natūraliomis jėgomis. Nieko negalima padaryti kitaip, kaip tik su malonės pagalba.

Atkūrimo darbas visų pirma turi remtis antgamtinėmis priemonėmis: malda, malone ir sakramentais. Visų pirma būtina malda – proto pakilimas į Dievą. O aukščiausia maldos forma yra šventosios Mišios. Tačiau mums reikia kunigų, kurie švęstų Mišias ir teiktų sakramentus, sudarančius gyvybiškai svarbų krikščionių maistą. Taigi turime daryti išvadą, kad visų pirma reikia kunigų. Nors tai tiesa, mums taip pat reikia motinų, nes be motinų nebus kunigų.

Mums taip pat reikia tėvų, nes be tėvų nėra nei motinų, nei vaikų, nei ateities. Mums reikia vyrų. Ir, kaip sako monsinjoras Delassusas, vyrų nebeturime, nes nebeturime šeimų, kurios juos sukurtų.[13]

Sakoma, kad už kiekvieno didžio vyro stovi didi moteris. Tai tiesa tik iš dalies, nes dažnai būna ir priešingai: už didžios moters stovi didis vyras.

Mums reikia ir vyrų, ir moterų, ir tėvų, ir motinų. Ir ne tiesiog biologinių tėvų ir motinų, bet tėvų ir motinų, kurie auklėtų savo vaikus, formuotų juos ir vestų į amžinąjį gyvenimą. „Motina, krikščionė moteris pašventina savo sūnų; dukra, ugdyk savo tėvą; sese, tobulink savo brolį; sutuoktini, pašventink savo sutuoktinę“, - rašo monsinjoras Delassusas (1836-1921).[14] „Heureux l'homme à qui Dieu donne une sainte mère!“, „Laimingas žmogus, kuriam Dievas duoda šventą motiną!“ – rašo poetas Alphonse‘as de Lamartine'as (1790-1869).[15]

„Ačiū tau, mano Dieve, tūkstantį kartų ačiū, kad davei man šventą motiną!“ – šaukė šventieji Bazilijus ir Grigalius Nazianzietis, mirus jų motinai šventajai Emilijai.

„Noriu, kad mano sūnus taptų šventuoju“, – sakydavo šventojo Atanazo motina.

Už šventojo Augustino buvo šventoji Monika, už šventojo Dominyko – palaimintoji Giovanna d'Aza, kurios trys sūnūs iškelti į altoriaus garbę; už šventojo Liudviko IX – Bianca di Castiglia; už šventojo Jono Bosko – Margherita Occhiena, „Mamma Margherita“. O kai jį pagirdavo už nuo vaikystės rodomą pamaldumą, Arso klebonas sakydavo: „Po Dievo, tai buvo mano motinos darbas.“

Mums reikia krikščioniškų šeimų, šventų šeimų, tokių kaip Martinų šeima, kuri Bažnyčiai padovanojo keturis karmelitus. Iš 1858 m. Louiso Martino ir Marie-Azélie (Zélie) Guérin santuokos gimė devyni vaikai, tačiau išgyveno tik penkios dukterys. Tėvai džiaugėsi visus penkis vaikus atidavę Viešpačiui: keturis – Lisjė karmelitėms ir vieną – Kano vizitiečių seserims. Garsiausia iš jų – šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresė. „Gerasis Dievas davė man tėvą ir motiną, labiau vertus dangaus nei žemės“, – 1897 m. liepos 26 d. laiške rašė šventoji Teresė.

Teresei buvo vos 14 metų, kai piligriminės kelionės į Romą metu ji suprato savo pašaukimą būti dvasine kunigų motina. Savo autobiografijoje ji rašo, kad Italijoje pažinusi daug šventų kunigų, ji taip pat suprato, jog, nepaisant jų didingo orumo, jie išlieka silpni ir trapūs žmonės. „Gyvenkime dėl sielų, esame apaštalai, gelbėkime pirmiausia kunigų sielas... Melskimės, kentėkime už jas, ir paskutinę dieną Jėzus bus dėkingas.“

Kai šventoji Teresė jau labai sirgo ir vaikščiojo labai pavargusi, gydytojas liepė jai kasdien vaikščioti sode. Nors ji netikėjo, kad ši mankšta turi prasmę, kasdien ištikimai ją atlikdavo. Kartą viena iš ją lydėjusių bičiulių seserų, matydama, kokias dideles kančias sukelia vaikščiojimas, pasakė jai: „Bet sese Terese, kodėl jūs vaikštote, jei tai jums sukelia daugiau kančių, nei palengvinimo?“ Šventoji atsakė: „Žinai, sesute, aš galvoju, kad galbūt kaip tik šią akimirką misionierius tolimoje šalyje jaučiasi labai pavargęs ir nusivylęs, todėl aš aukoju savo nuovargį už jį.“

Tokia yra šventųjų bendrystė, visus krikščionis jungianti antgamtiniu ryšiu, kurio pirmasis modelis yra šeima.

Pirmieji sestadieniai

Prigimtinė ir dieviškoji šeimos idėja

Neįmanoma reformuoti visuomenės ir Bažnyčios be šventumo. Tačiau šventumas neįmanomas be modelio, į kurį galėtume atsiremti.

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šeimos krizė įgavo gąsdinančius mastus. Padėtis dar rimtesnė dėl to, kad į šeimą kėsinamasi ne tik iš išorės, bet ir iš Bažnyčios vidaus. Tačiau pirmąjį vaistą nurodė Pijus XI veikale Casti Connubii: apmąstyti dieviškąją santuokos idėją ir, padedant Dievui, gyventi pagal šią idėją. Krikščioniškąją šeimą šiandien visų pirma reikia apibrėžti, nes negalima mylėti ar gyventi tuo, ko nepažįstame. Pijus XI primena sveikos filosofijos ir šventosios teologijos maksimą: „Taigi, norint atkurti nuo teisingumo nukrypusių dalykų pirmapradę būklę pagal jų prigimtį, nėra kito būdo, kaip tik sugrąžinti juos prie dieviškojo proto, kuris (kaip moko Angeliškasis daktaras) yra tobulo teisingumo pavyzdys.[16] Taigi, norint atkurti teisingą santuokos tvarką, būtina, kad visi atsižvelgtų į dieviškąjį santuokos sumanymą ir stengtųsi prie jo prisitaikyti.[17]

Pagal dieviškąjį planą šeima yra santuoka pagrįsta bendruomenė, kuri neišardomai sujungia vyrą ir moterį vaikų gimdymo ir auklėjimo tikslais.

Pasak Pijaus XI, „visų pirma būtina susigrąžinti prigimtinę ir dieviškąją šeimos idėją kaip nuolatinį ir stabilų modelį, kuris nesikeičia net amžiams bėgant; modelį, kuris gali patirti užtemimų ir krizių, bet kuriam būdingas vidinis tobulumas“.

Priešingu atveju esame priversti pasiduoti reliatyvizmui šeimos klausimais, pradedant vadinamąja „homoseksualia santuoka“ ir baigiant poligamija, kuri daugeliu atžvilgių atrodo esanti galutinis Vakarų likimas.

Šeima ir tradicija

Kadaise žodis „šeima“ tradicinėje visuomenėje reiškė ne tik tėvą, motiną ir vaikus, kaip šiandien, bet ir visus protėvius bei būsimus vaikus.

Mons. Louis Isoardas (1820-1901), Annecy vyskupas, pasakoja epizodą, padedantį suprasti, koks buvo gyvenimas Ancien Régime Prancūzijoje. Tai karališkosios šeimos princo ir vieno iš jo valstiečių pokalbis. Ūkininkas, žiūrėdamas į princą, sako jam: „Praėjusių metų gruodį sukako 347 metai, kai mus globojate.“ Kunigaikštis jam atsako: „Mes čia buvome anksčiau už jus; tikslaus skaičiaus nežinau, tik žinau, kad tai jau daugiau nei šeši šimtai metų.“ Ir ponas Isoardas komentuoja: „Štai du vyrai, kurių Tradicijos jausmas dar nebuvo deformuotas.“

Kas yra Tradicijos jausmas?

Kiekvienas iš mūsų, tvirtina prancūzų vyskupas, savo unikaliame gyvenime gyvena arba turėtų gyventi tris skirtingas egzistencijas.[18] Turėtume jausti, kad jau gyvenome ne tik savo tėvų, bet ir senelių bei prosenelių gyvenimą. Mūsų protėvių gyvenimas, apie kurį ne visada žinome, bet apie kurį kalbėjo mūsų tėvai, yra pirmasis gyvenimas, kurio mes dar negyvenome, bet kurį turėtume išgyventi iš naujo.

Yra antrasis gyvenimas, kuris yra mūsų dabartinis gyvenimas, kiekvienos dienos ir dabartinės akimirkos gyvenimas, kuris iš tikrųjų yra tik pirmojo gyvenimo žydėjimas arba spindesys. Aš tęsiu savo didžiojo senelio darbą, papildau jo mintį, darau tai, ką jis norėjo padaryti, taisau jo klaidas, ugdau jo dorybes, pratęsiu jo veikimą šiame pasaulyje.

Tada yra trečiasis gyvenimas, kuris projektuojamas į ateitį. Tai mano vaikų ir anūkų, tų, kuriuos pažįstu, ir tų, kurie dar tik ateis, kelias. Gyvename ne tik savo protėviais, bet ir savo vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais. Mes aukojamės dėl jų. Mūsų šeima yra daugelio kartų centras. Šeimos gyvenimas panašus į Bažnyčios gyvenimą, kuris sutampa su Tradicija.

Tradicija yra Bažnyčios tikėjimas, kurį popiežiai palaikė ir perdavinėjo per amžius; tai laike tvarkingai plėtojamas principas ar principų branduolys, kuris, kaip toks, yra nekintamas. Krizės metu vadovaujamasi Benedikto XV, kuris 1914 m. lapkričio 1 d. enciklikoje Ad beatissimo Apostolorum Principis taip pasisakė prieš modernistus: „Trokštame, kad išliktų nepažeistas senovinis įstatymas „Nieko nekeisti, pasitenkinti Tradicija (nihil innovetur nisi quod traditum est).“[19]

Tradicija yra gyvas ir nekintantis visuomenės elementas. Tradicija yra tai, kas amžinoje daiktų raidoje yra stabilu, ji yra tai, kas nekintama kintančiame pasaulyje, ir tokia ji yra todėl, kad savyje talpina amžinybės atspindį. O šeima yra Tradicijos užuomazga visuomenėje.

Taigi pranašas Jeremijas Raudų knygoje kreipiasi į Dievą: „Converte nos Domine ad te et convertemur; innova dies nostros sicut a principio“, „Padaryk, Viešpatie, kad mes sugrįžtume pas tave, ir mes sugrįšime; atnaujink mūsų dienas kaip pradžioje.“[20]

Tikra visuomenės reforma visada yra grįžimas prie pradžios tobulumo. Tradicija yra ne kas kita, kaip tik tai: ištikimybė pirminiams principams, tiems, kuriais remiasi visa kita, iš kurių viskas kyla. Esame vyrai ir moterys, kurie šioje sumaišties epochoje, kurioje gyvename, kaip Jeremijas pakelia akis į Dievą, ieškodami nekintančių principų, kuriais remiantis būtų galima kurti žmonių ir visuomenės gyvenimą. Mes giname šeimą, nes visų pirma giname principus, kuriuos šeima saugo ir perduoda. Tačiau šiuos principus saugo Bažnyčia. Šiandien Bažnyčia puolama, ir mes, jos vaikai, kovojame, kad ją apgintume, nes ji yra pirmoji ir kilniausia Motina.

Būtent šioje perspektyvoje apmąstome sesers Liucijos žodžius, kuriais pradėjome ir kuriais baigsime:

„Tėve, ateis akimirka, kai lemiama kova tarp Kristaus karalystės ir šėtono vyks dėl šeimos. O tie, kurie dirbs šeimos labui, patirs persekiojimus ir suspaudimus. Tačiau nereikia bijoti, nes Švenčiausioji Motina jau sutriuškino gyvatės galvą.“

Tai Fatimoje pažadėjo Madona, ir mes, turėdami didžiulį tikėjimą, ja pasitikime.

[1] Pius XII, Discourse of 20 February 1946.

[2] Pius XII, Radio Message to French families, 17 June 1945.

[3] Cicero, De Officiis, I, 54.

[4] Régine Pernoud, Lumières du Moyen Age, Grasset, Paris 1981, p. 10.

[5] Pius XI, Encyclical Casti connubi of 31 December 1930.

[6] St Augustine, De nuptiis et concupiscentia, II; PL 44, 421; De bono coniugali, 24, 32; ibid.40, 394.

[7] Friedrich Engels, L’origine della famiglia, della proprietà privata e dello Stato, Editori Riuniti, Rome 1970, p. 103.

[8] David Cooper, The Death of the Family, Penguin, New York-London 1971.

[9] Roger Kimball, The Long March: How the Cultural Revolution of the 1960s Changed America, Encounter Books, 2001.

[10] José Antonio Ureta, Pope Francis’s “Paradigm Shift”. Continuity or Rupture in the Mission of the Church?, The American Society for the Defense of Tradition, Family and Property, Spring Grove, PA, 2018.

[11] Cf. Giovanni Codevilla, Dalla Rivoluzione bolscevica alla Federazione Russa, Franco Angeli, Rome 1996.

[12] Gregory Carleton, The Sexual Revolution in Russia, Pittsburgh, University of Pittsburgh Press, 2005.

[13] Monsignor Henri Delassus, Il problema dell’ora presente. Antagonismo tra due civiltà, Desclée, Rome 1907, vol. II, p. 546.

[14] Ibid, p. 580.

[15] Alphonse de Lamartine, Harmonies poétiques et religieuses; Harmonie poetique, III, 9.

[16] St Thomas Aquinas, Summa theologiae, 1a–2ae, q. 91, a. 1-2.

[17] Pius XII, Encyclical Casti Connubii cit.

[18] Cit. from Monsignor Henri Delassus, Il problema dell’ora presente, vol. II, pp. 541-542.

[19] St Stephen I, Letter to Saint Cyprian, in Denz-H, n. 110. 4.

[20] Lamentations 5: 21.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų