Sureaguosiu į emocingą Anna’os Louie Sussman tekstą, pavadinimu „Kūdikių pabaiga“ („The End Of Babies“, angl.), pasirodžiusį „The New York Times“. Autorė klausia, kas trukdo mums turėti tiek vaikų, kiek iš tiesų norėtume.
Jeigu Kinija dešimtmečiais atvirai skleidė „vieno vaiko“ propagandą, tai, atrodo, kad likusiose pasaulio šalyse veikia subtilesnė, bet ne mažiau paveiki įtaiga, dėl kurios net ir finansiškai vaikų galintiems turėti žmonėms tai padaryti psichologiškai yra sunkiau nei bet kada anksčiau.
Sussman rašo:
Per visą gyvenimą girdimos žinutės mus kreipia į kitus užsiėmimus: lavinimąsi, darbą, keliones.
… Aiškėja, kad vadinamasis „vėlyvasis kapitalizmas“, t.y. ne vien ekonominė sistema, bet ir visa su ja susijusi nelygybė, skandalai, galimybės ir absurdai tapo priešiški reprodukcijai. Visame pasaulyje ekonominės, socialinės ir gamtinės sąlygos veikia kaip neapčiuopiama, bet paveiki kontracepcija.
Autorė nurodo Danijos – šalies, išleidžiančios didžiules sumas finansinei vaikų auginimo naštai palengvinti, – pavyzdį ir klausia kodėl tokios priemonės, panašu, nedidina gimstamumo šalyje:
Danai susiduria su vilionėmis ir su spaudimu, kylančiu iš beribės laisvės, galinčios pasąmonėje paversti vaikų turėjimą antraeiliu ar net nepageidaujamu įsiterpimu į gyvenimą, siūlantį kitokius tikslus ir pasitenkinimą – įtraukiančią karjerą, išieškotus pomėgius, egzotiškas atostogas.
Tėvai sako: „Vaikai yra svarbiausias dalykas mano gyvenime“, – interviu teigė dviejų vaikų tėvas dr. Sorenas Ziebe. Tačiau to neišbandžiusiems – neįsivaizduojantiems, kaip vaikai pakeičia prioritetus ir kiek daug suteikia laimės – tėvystė gali pasirodyti nepageidaujama atsakomybe. „Jaunimas sako: „Vaikai būtų mano gyvenimo pabaiga“.
[…] Lymanas Stone’as, ekonomistas, tyrinėjantis demografiją, atkreipia dėmesį į du šiuolaikinio gyvenimo bruožus, susijusius su mažu vaisingumu: į kylantį „darbizmą“ – terminą, kurį išpopuliarino žurnalo „The Atlantic“ rašytojas Derekas Thompsonas, ir į nykstantį religingumą. „Žmonės turi įgimtą prasmės troškimą“, – pasakoja Stone’as. Vienas iš būdų sukurti prasmės jausmą nereligingam žmogui yra darbas, kuris – jei tampa kertine kultūrine vertybe – „savaime mažina vaisingumą“.
[…] Buvusi naujienų kompanijos ABC žurnalistė iš Australijos, dabar auginanti savo vaikus, Virginia Tapscott taip pat plėtoja šią temą straipsnyje „Norėčiau būti vien motina. Visuomenė sako: Ne“. Ji rašo:
Kažkodėl judėjimas už moterų lygybę išsikvėpė, kai gavome teisę, kaip ir vyrai, dirbti biuruose
Tarsi vyrai atsilošė savo darbo krėsluose ir paklausė: „Na, ar dabar patenkintos?“ Ne, nepatenkintos. Kodėl nesukūrus pažangesnių galimybių derinti darbą su motinyste nei vaiko palikimas svetimiems žmonėms, kai pati eini į darbą?“
Neabejoju, kad galime sugalvoti ką nors geresnio už dalijimąsi vaikų auginimu su valstybės įstaigomis ar kiaušinėlių užšaldymą. Kodėl negalėtume laikinai užšaldyti karjeros? Aš noriu galimybės būti mama ir tik mama, be slegiančio lūkesčio, kad tuo pat metu daryčiau karjerą.
Aš noriu, kad mano dukra galėtų skirti dešimtmetį vaikų auginimui, būti vertinama visuomenės už savo pasirinkimą ir palaikoma bei apmokoma, kuomet vėl įsitrauks į darbo rinką, užuot visą laiką jautusi, kad pasirinkusi auginti vaikus ji liks stovėti perone žvelgdama į nuvažiuojantį karjeros traukinį, praradusi tai, dėl ko ji taip sunkiai dirbo.
Noriu, kad ji gyventų visuomenėje, kuri motinystę vertina ne mažiau už atlyginimą ar pareigybės titulą.
Panašu, kad vis daugiau moterų nori, kad visuomenė jas vertintų ne vien per karjeros prizmę. Jos nori būti pripažintos už realų, labai intelektualų ir nelengvą darbą, kurį jos atlieka augindamos būsimus piliečius. Jos nusipelno galimybių panorėjusios tęsti karjerą, o nusprendusios jos netęsti neturėtų būti dėl to žeminamos.
