Kas gerbia savo tėvą, džiaugsis savo vaikais,
ir kai melsis, jis bus išklausytas.
Kas gerbia tėvą, ilgai gyvens.
(Siracido 3, 5-6)
Birželio pirmąjį sekmadienį švenčiama Tėvo diena. Ji atsirado XIX a. pab. JAV, vienos moters iniciatyvos dėka – ji troško taip pagerbti savo tėvą, kuris mirus žmonai, vienas užaugino šešis vaikus.
Nors Tėvo diena tiek pat gerbtina kaip ir Motinos, tačiau šioji susilaukia daugiau dėmesio tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime. Motinai skiriamos gražiausios eilės, sveikinimai, koncertai, prekybininkų nuolaidos, tuo tarpu tėvas tarsi paliekamas šešėlyje. O juk vaiko gyvenime svarbus abiejų tėvų vaidmuo.
Ne paslaptis, kad mūsų visuomenė išgyvena tėvystės krizę, trūksta atsakingo požiūrio į tėvo vaidmenį. Vyras savo kaip tėvo pareigas apriboja materialiniu vaikų aprūpinimu, o visą kitą auklėjimą paveda motinai, gatvei ir internetui. Populiarioji kultūra jaunimui formuoja vyro kaip nuotykių ieškotojo, vakarėlių liūto, įmantraus meilužio įvaizdį.
Tik tėviškumo dėka vyriškumas pasiekia savo brandą ir pilnatvę. Tikras vyras nėra tas, kuris gali daug išgerti, visada nešiojasi cigarečių pakelį, yra laimėjęs daug pergalių meilės karuose. Tikras vyras – tai tas, kuris žino, kas yra atsakomybė, tas, kuris yra su vaikais, kai šiems jo reikia, tas, kuris nebijo pasakyti NE, kuomet jo atžalos prašo netinkamų dalykų. Tikras vyras ir tėvas yra tas, kuriam negėda atsiklaupus su savo šeima melstis Rožančių.
Dauguma iš mūsų žinome evangelinį pasakojimą apie Sūnų Palaidūną, tačiau yra ir kitas, jau šiais laikais sukurtas pasakojimas apie Tėvą Palaidūną: „Kartą gyveno tėvas ir turėjo du sūnus. Vieną naktį Tėvas pasiėmė savo turtą ir iškeliavo iš namų. Vyresnysis sūnus perėmė tėvo pareigas ir darbus ūkyje, o jaunėlis kasdien išbėgdavo į kelią ir laukdavo, bene tėvas pareisiąs. Bėgo dienos, savaitės, metai... Vyresnysis sūnus įtikino save, kad tėvo niekada ir nebuvo, o jaunėlis ir toliau kantriai tebelaukė grįžtančio tėvo, nes abiems broliams jo labai trūko.“
Ši istorija atspindi šiuolaikinio pasaulio situaciją, kuomet tėvystė, o ypač šeima, patiria krizę. Šalia mums jau „įprastų“ problemų – kaip skyrybos, neištikimybė, be tėvų augantys vaikai, – prisideda ir nauji iššūkiai, kurie iš esmės naikina pačią šeimos bei tėvystės ir motinystės sampratą: tai teiginiai, kad šeima – tai nebūtinai vyro ir moters sąjunga, o tėtis ir mama visai gali būti Jonas ir Antanas ar Nijolė ir Onutė.
Prašykime Šventojo Juozapo, Tėvo Ikonos, užtarimo bei globos. Šis tylusis Nazareto Dailidė parodo, koks turi būti vyras ir tėvas – tarnaujantis, besirūpinantis, rodantis pavyzdį. Jo tėviškai globai buvo patikėti didžiausi Dievo Namų lobiai – Jėzus ir Marija, Jo globai patikėta visa Bažnyčia: „Mūsų Viešpats pats pasirinko patikėti save Juozapui ir būti jam klusnus. Šventieji vadinami Kristaus draugais, bet tik vienintelis Juozapas yra vadinamas Jo tėvu!“ (Izidorius Isolano)
Malda apglėbkime savo mirusius tėvus, dėkodami jiems už gyvenimo dovanas ir meilės pastangas, atleisdami tai, kas buvo netobula ir sužeista. Pasveikinkime gyvuosius, atrasdami tai, kas jungia, o ne skiria. Melskimės už tuos vyrus, kuriems tėvystė yra našta ir prakeiksmas, tegul Viešpats perkeičia jų širdis. Mokykime būsimuosius tėvus, - berniukus ir vaikinus, - būti atsakingais ir mylinčiais. Taip mes prisidėsime prie gražesnio pasaulio sukūrimo. Galiausiai pagarbinkime Tą, iš kurio kyla kiekviena tėvystė, mūsų Tėvą Danguje. Juk tik tas, kuris žino, kad yra mylimas Tėvo sūnus, pats gali būti tėviškos meilės atspindys.
Galiausiai palydėkime savo malda tuos, kurie yra pašaukti dvasinei tėvystei, - mūsų vyskupus, kunigus, pašvęstuosius brolius. Juk piktnaudžiavimo galia krizė Bažnyčioje yra susieta su tėvystės / tėviškumo krize.
Šventasis Juozapai, Tėvo Ikona, melski už mus!
