Prasideda Peregrino traktatas už katalikų tikėjimo senumą ir visuotinumą, prieš bedieviškas visų eretikų naujoves.
I. Kadangi Raštas sako ir ragina: Paklausk savo tėvų, ir tau pasakys, tavo senolių, ir tau paskelbs (Įst 32,7), arba: Palenk savo ausį išminčių žodžiams (Pat 22,17), ir vėl: Mano sūnau, nepamiršk šių kalbų ir tavo širdis tesaugoja mano žodžius (Pat 3,1), tai man, menkiausiam iš visų Dievo tarnų Peregrinui, atrodo, kad Viešpačiui padedant, bus nemenka nauda, jei aš raštu išdėstysiu tai, ką patikimai perėmiau iš šventųjų tėvų. Tai tikrai labai reikalinga mano paties silpnumui, nes taip turėsiu po ranka iš ko uoliu skaitymu pataisyti savo atminties bejėgiškumą. Tuo užsiimti mane skatina ne vien darbo vaisiai, bet ir laiko įvertinimas bei vietos tinkamumas. Laiko, nes jei jis viską iš žmogaus pagrobia, tai ir mes turime iš jo ką nors mainais pagrobti, kas bus naudinga amžinajam gyvenimui, ypač todėl, kad ir siaubingas artėjančio dieviško teismo laukimas reikalauja padidinti Religijos studijas, ir naujų eretikų klasta žadina susirūpinimą bei dėmesį. Vietos, nes vengdami miestų spūsties ir minios, mes gyvename tolimoje sodybėlėje ir jos nuošalioje vienuolyno celėje, kurioje be didesnio išsiblaškymo gali vykti tai, apie ką giedama psalmėje: Raskite laiko, – sakoma ten, – ir matykite, kad aš esu Viešpats (Ps 45,11). Tai atitinka ir mūsų sumanymų esmę, nes kurį laiką blaškyti įvairių skaudžių pasaulietinės karybos audrų, mes galiausiai, Kristui padedant, pasislėpėme vienuolystės uoste, kuris yra visiems saugiausias, kad čia, palikę tuščią ir išpuikusį pasipūtimą, numaldę Dievą krikščioniško nuolankumo auka, galėtume išvengti ne tik laivo sudužimo šiame gyvenime, bet ir būsimojo pasaulio liepsnų.
Tačiau vardan Viešpaties jau imuosi laukiančio darbo, norėdamas tai, kas perduota senolių ir pas mus saugoma, aprašyti daugiau kaip patikimas pasakotojas, o ne savim pasitikintis autorius, laikydamasis tokios rašymo taisyklės: liesti ne viską, o tik tai, kas būtina, ir ne puošnia ar išbaigta, bet lengva ir įprasta kalba, kad daugiau dalykų būtų paminėta nei išvystyta. Nudailintai ir kruopščiai tegul rašo tie, kuriuos tokio darbo imtis ragina pasitikėjimas gabumais arba einamos pareigos. Man gi užteks ir sau parašyto Priminimo, skirto padėti savo atminčiai ar greičiau užmaršumui. Jį, pamažu apgalvodamas ką išmokau, stengsiuosi, Viešpačiui padedant, kasdien gerinti ir papildyti. Aš tai iš anksto sakau, kad jei jis, iš mano rankų išsprūdęs, patektų į šventųjų rankas, šie nieko jame skubotai nesmerktų, matydami, kad jis pažadėtomis pataisomis dar dailinamas.
II. Aš dažnai su dideliu uolumu ir įtempęs dėmesį klausinėdavau daugelį šventumu bei mokytumu pasižymėjusių vyrų, kokiu būdu galėčiau tikru ir lyg visiems bendru bei taisyklingu keliu atskirti katalikų tikėjimo tiesą nuo eretiško iškrypimo klaidos. Visuomet ir beveik iš visų gaudavau atsakymą, kad jei aš ar kas kitas norėtų pastebėti iškylančių eretikų apgaules ir išvengti kilpų bei sveikas ir nepaliestas pasilikti sveikame tikėjime, turi, Viešpačiui padedant, stiprinti savo tikėjimą dviem būdais: pirma – dieviško įstatymo autoritetu, po to – Katalikų Bažnyčios tradicija.
Gal čia kas nors paklaustų: kadangi Raštų kanonas yra tobulas ir visuose dalykuose visiškai pakankamas, kam dar prie jo reikia jungti bažnytinio supratimo autoritetą? Tam, kad dėl Šventojo Rašto gilumo ne visi jį priima viena ir ta pačia prasme, bet vienas jo žodžius aiškina vienaip, kitas kitaip; tam, kad, rodos, kiek yra žmonių, vos ne tiek galima išvesti iš jo nuomonių. Juk vienaip jį aiškino Novacijonas, kitaip Sabelijus, dar kitaip Donatas, vėl kitaip Arijus, Eunomijus, Makedonijus; kitaip Fotinas, Apolinaras, Priscilijonas, kitaip Jovinijonas, Pelagijus, Celestijus; galiausiai kitaip Nestorijus. Todėl yra tikrai būtina, kad dėl tokių įvairiausių klaidų vingių būtų nutiesta pranašų bei apaštalų aiškinimo linija pagal bažnytinio ir katalikiško mąstymo normą. Pačioje gi Katalikų Bažnyčioje reikia labai rūpintis, kad to laikytumės, kuo visur, visada ir visų buvo tikima (ut id teneamus quod ubique, quod semper, quod ab omnibus creditum est). Nes tai ir yra tikrai ir iš tiesų katalikiška, kaip rodo pats turinys bei prasmė žodžio, paprastai reiškiančio „visuotina“. O taip bus tik tada, jei seksime visuotinumą, senumą ir sutarimą (si sequamur universitatem, antiquitatem, consensionem). Seksime visuotinumą, jei tikru laikysime tik tą vieną tikėjimą, kurį išpažįsta visa Bažnyčia pasaulyje; senumą tada, jei jokiu būdu nenukrypsime nuo tų pažiūrų, kurias aiškiai garsino šventieji protėviai ir mūsų tėvai; sutarimą gi, jei pačioje senovėje laikysimės visų ar beveik visų kunigų bei mokytojų apibrėžimų ir nuostatų.
III. Taigi ką darys katalikas krikščionis, jei kokia nors Bažnyčios dalelė atsiskirs nuo visuotinio tikėjimo bendrystės? Ką gi kitą, jei ne suteiks pirmenybę viso kūno sveikumui prieš užkrėstą ir supuvusį narį? O kas, jei koks naujoviškas užkratas mėgintų sutepti ne vien tik dalelę, bet kartu ir visą Bažnyčią? Tada jis rūpinsis laikytis senovės, kurios visai nebegali suvedžioti jokia naujovės klasta. O jei pačioje senovėje užtiktų dviejų trijų žmonių ar vieno miesto ar net kokios nors provincijos klaidą? Tada, žinoma, rūpinsis teikti pirmenybę visuotinai nuo seno skelbtiems visuotinės Bažnyčios dekretams, jei tokie yra, o ne nedaugelio lengvabūdiškumui ar nežinojimui. O jei iškiltų kas nors, apie ką tokie dekretai nerandami? Tada jis pasistengs apsvarstyti ir paklausti tarpusavyje palygintus protėvių posakius, tačiau tik tų, kurie nors ir skirtingais laikais ir skirtingose vietose, bet likdami vienos Katalikų Bažnyčios bendrystėje ir tikėjime, tapo tikėtinais mokytojais. Jei jis pažino, kad ko nors laikėsi ne vienas ar du, bet visi kartu vienodai sutardami, apie tai atvirai, dažnai ir ištvermingai rašė bei mokė, tada tegul supranta, kad tuo reikia be jokių dvejonių tikėti.
IV. Kad dalykai, kuriuos sakėme, taptų aiškesni, reikia juos kiekvieną atskirai nušviesti pavyzdžiais ir kiek labiau iškelti, kad pernelyg besistengiant sutrumpinti, dėl kalbos greitumo tiesos neprarastų svorio.
Donato laikais, iš kurio kilo donatistai, didelė Afrikos dalis puolė į savo klaidos siautulį ir, pamiršę savo vardą, Religiją ir išpažinimą, suteikė pirmenybę ne Kristaus Bažnyčiai, o vieno žmogaus šventvagiškam lengvabūdiškumui. Tuomet iš visų gyvenančių Afrikoje tik tie galėjo būti išganyti katalikų tikėjimo šventovėje, kurie, paniekinę bedievišką schizmą, jungėsi su visomis pasaulio Bažnyčiomis. Iš tiesų, jie paliko vėlesniesiems rinktinį pavyzdį, kaip nuo šiol, sekant gerą paprotį, vietoj vieno ar kelių beprotybės reikia rinktis visų sveikumą. Taip pat, kai arijonų nuodai suteršė ne tik kokią dalelę, o beveik visą pasaulį, kai beveik visi lotyniškai kalbantys vyskupai buvo apgauti iš dalies jėga, iš dalies klasta, kai lyg kokia tamsa apdengė protus, nebežinančius, kuo reikėtų tokioje sumaištyje sekti, tuomet tie, kurie nesusitepė jokiu šio maro užkratu, pasirodė esą tikrieji Kristaus mylėtojai ir garbintojai, pasirinkę senąjį tikėjimą vietoj naujoviškos neištikimybės. Šio laiko pavojuose daugiau nei užtektinai pasirodė, kokios nelaimės kyla įvedus naujovišką mokymą. Juk tuomet sudrebėjo ne vien maži, bet ir patys didžiausi dalykai. Iš pamatų buvo sukrėstos ir sujudintos ne vien svainystės, giminės, draugystės, namai, bet netgi miestai, tautos, provincijos, nacijos ir galiausiai visa Romos imperija. Kai toji bedieviška arijonų naujovė, lyg kokia Belona ar furija, patį pirmąjį sučiupo imperatorių, o po to naujais įstatymais pavergė ir rūmų viršūnes, ji nesiliovė maišyti bei drebinti ir visus kitus dalykus, privačius ir viešus, visus šventus ir pasaulietiškus, visai nebeskyrė, kas gera ir teisinga, bet ką tik užsinorėjusi lyg iš aukštesnės vietos mušė. Tuomet buvo žeminamos žmonos, trikdomas našlių gedulas, išniekinamos mergelės, griaunami vienuolynai, vaikomi klierikai, mušami levitai, tremiami kunigai, šventaisiais pripildytos katorgos, kalėjimai, kasyklos. Daugelis jų, kuriems uždrausta gyventi miestuose, išstumti ir išvaryti, dykumose ir olose, tarp žvėrių ir uolų, ištikti nuogumu, badu bei troškuliu, sunyko ir ištirpo. Ir visa tai ne dėl kokios kitos priežasties, o tik dėl to, kad vietoj dangiškos dogmos buvo įvesti žmonių prietarai, kad gerus senovės pamatus pakasė nusikalstama naujovė, kad buvo pažeisti vyresniųjų nuostatai, panaikinti tėvų nutarimai, išrauti senolių sprendimai, kad bedieviško bei naujoviško smalsumo geidulys nebeišsiteko pašventintos ir nepažeistos senovės tyrose ribose.
V. Bet gal mes tai tik išsigalvojam iš neapykantos naujumui ir iš meilės senovei? Kas taip mano, tegul patiki bent palaimintuoju Ambraziejumi, kuris antrojoje knygoje imperatoriui Gracijonui apverkia tų laikų žiaurumą: Jau pakankamai, visagalis Dieve, – sako jis, – savo tremtimi ir savo krauju nuplovėme išpažinėjų žudynes, kunigų ištrėmimus ir tokios bedievystės nedorybę. Pakankamai tapo aišku, kad tikėjimo pažeidėjai nebegali būti saugūs (Lib. 2 de fide, cap. 4). Ir trečioje to paties darbo knygoje: Taigi saugokime, – sako, – senolių įsakymus ir nedrįskime grubiu įžūlumu pažeisti paveldėtus antspaudus. Tos užantspauduotos pranašiškos knygos neišdrįso atverti nei vyresnieji, nei galybės, nei angelai, nei arkangelai (plg. Apr 5,1), vien Kristus turėjo išimtinę teisę ją išvynioti. Kas iš mūsų drįs nuplėšti antspaudą kunigiškajai knygai, užantspauduotai išpažinėjų ir pašventintai jau daugelio kankinyste? Kurie buvo verčiami ją atplėšti, vėliau, pasmerkę klastą, ją vėl užantspaudavo, o kurie nedrįso jos pažeisti, tapo išpažinėjais ir kankiniais. Kaip galėtume neigti tikėjimą tų, kurių pergalę skelbiame? (Ibid. Lib. 3, cap. 7). Žinoma, mes ją skelbiame, garbingasis Ambraziejau, mes ją skelbiame ir šlovindami stebimės! Nes kas gi bus toks neprotingas, kad nors negalėdamas jiems prilygti, netrokštų jais sekti, – tais, kurių jokia jėga, jokie grasinimai, jokie pataikavimai, nei gyvybė, nei mirtis, nei rūmai, nei sargybiniai, nei imperatorius, nei žmonės, nei demonai negalėjo atitraukti nuo senolių tikėjimo gynimo? Tais, sakau, kuriuos už senosios Religijos laikymąsi Viešpats rado vertus tokios malonės, kad per juos atstatė sugriautas bažnyčias, atgaivino dvasia užgesusias tautas, vėl uždėjo numestus kunigų vainikus. Iš dangaus vyskupams įliejęs ištikimų ašarų šaltinius, Jis ištrynė tuos netikusius naujoviškos bedievystės raštus, ar greičiau terliones, galiausiai pasaulį, jau beveik visai sutriuškintą žiaurios netikėtos audros, vėl pašaukė iš naujoviškos neištikimybės prie seno tikėjimo, iš naujos beprotystės į seną sveikumą, iš naujovių apakimo į senąją šviesą.
Tačiau kalbėdami apie šią tikrai dievišką išpažinėjų galią, turime labai gerai pagalvoti, kad tuomet jie ėmėsi ginti ne kokią nors Bažnyčios senovės dalį, o visumą. Juk nederėjo, kad tokie vyrai didžiulėmis pastangomis laikytųsi vieno ar dviejų žmonių klajojančių ir tarpusavyje nesutinkančių spėlionių arba kovotų dėl vienos kurios provincijos atsitiktinio sutarimo. Ne, sekdami visų šventosios Bažnyčios kunigų, apaštalinės katalikų tiesos paveldėtojų, nutarimais ir sprendimais, jie verčiau norėjo išduoti save, o ne senosios visumos tikėjimą. Todėl ir nusipelnė pasiekti tokią garbę, kad teisėtai bei pelnytai yra laikomi ne tik išpažinėjais, bet ir išpažinėjų vadais.
VI. Didingas yra šių palaimintųjų pavyzdys, beveik dieviškas ir vertas visų tikrų katalikų nepaliaujamo apmąstymo. Jis lyg septynšakis šviestuvas, septyniais Šventosios Dvasios spinduliais šviesdamas, parodė palikuonims aiškiausią planą, kaip nuo šiol, nepaisant visų klaidingų tuščiažodžiavimų, pašventintos senovės autoritetu sugriauti bedieviškos naujovės įžūlumą. Ir tai nėra nauja. Juk visuomet Bažnyčioje gyvavo paprotys, kad kuo žmogus religingesnis, tuo greičiau jis pasipriešina naujoviškiems išradimams. Tokių pavyzdžių visur pilna. Kad neišsiplėstume, paimsime tik vieną – iš Apaštalų sosto, kad visi aiškiau kaip dieną pamatytų, kokia jėga, kokiu uolumu, kaip grumdamiesi palaimintųjų apaštalų palaiminti įpėdiniai gynė vienąkart priimtos Religijos grynumą.
Kažkada garbingos atminties Kartaginos vyskupas Agripinas, pirmas iš mirtingųjų, prieš dieviškąjį Kanoną, prieš visuotinės Bažnyčios taisyklę, prieš visų kitų kunigų nuomonę, prieš protėvių paprotį ir nutarimus nusprendė, kad reikalingas perkrikštijimas. Ši nuomonė atnešė tiek blogio, kad ne tik visiems eretikams davė šventvagystės pavyzdį, bet ir kai kuriems katalikams suteikė progą suklysti. Kai iš visur imta prieš šią naujovę protestuoti ir visų apylinkių kunigai pagal galimybes tam priešinosi, tada palaimintos atminties popiežius Steponas, Apaštalų sosto prievaizdas, su kitais savo kolegomis, bet visų jų priekyje sukilo, manydamas, kaip man atrodo, kad jam dera tiek pat visus pralenkti atsidavimu tikėjimui, kiek ir viršija juos autoriteto kilnumu. Todėl laiške (Epistola ad Cyprianum, 265 m.), kuris tada buvo pasiųstas į Afriką, jis nutarė šiais žodžiais: Niekas tenebus atnaujinta tame, kas buvo perduota (Nihil novandum nisi quod traditum est). Šventas ir protingas vyras suprato, kad pamaldumas neleidžia priimti nieko kito, tik kad visa, kas tikėjimu buvo perimta iš tėvų, tuo pačiu tikėjimu būtų ir vaikams užantspauduota, kad Religiją reikia ne ten vesti, kur mes norime, o ją sekti, kur ji pati mus veda (nosque Religionem, non qua vellemus ducere, sed potius qua illa duceret sequi oportere), kad krikščioniškam kuklumui ir rimtumui labiausiai rūpi ne savus dalykus perduoti palikuonims, o saugoti tai, kas perimta iš protėvių. Kokia išeitis iš viso šio reikalo? Kokia kita, jei ne nuolat vartojama ir įprasta? Buvo išlaikyta senovė ir išvyta naujovė. Bet gal tuomet naujam išradimui pritrūko globėjų? Priešingai, jam tarnavo tokie dvasios gabumai, tokia trykštanti iškalba, toks gynėjų skaičius, toks panašumas į tiesą, tokie dieviškojo Įstatymo posakiai, žinoma, suprasti nauju ir klaidingu būdu, kad man atrodo, jog visas šis sąmokslas niekaip nebūtų sugriautas, jei didelėmis pastangomis nebūtų panaikintas patsai taip priimtas, taip gintas ir girtas naujovės išpažinimas. Kas galiausiai įvyko? Koks buvo Afrikos susirinkimo ar nutarimų poveikis? Dievo valia – joks: visa buvo sutrypta kaip sapnai, kaip pasakos, kaip nebereikalinga, panaikinta ir pasenę. Stebėtinas perversmas! Tos nuomonės autoriai palaikyti katalikais, o jos sekėjai – eretikais; išteisinami mokytojai, o pasmerkiami mokiniai; knygų rašytojai bus karalystės vaikai, o pripažinėjus pasiims gehena. Juk kas bus toks beprotis, kad abejotų, jog visų šventųjų vyskupų ir kankinių šviesulys palaimintasis Kiprijonas ir jo bendradarbiai per amžius karaliaus su Kristumi? Priešingai, kas bus toks bedievis, kuris neigtų, kad donatistai ir kiti maro skleidėjai, kurie giriasi, kad to susirinkimo autoritetu perkrikštija, per amžius degs su velniu?
VII. Šis nuosprendis man atrodo Dievo valia paskelbtas ypač prieš klastingumą tų, kurie kėsinasi kitų vardu skelbti ereziją. Jie griebiasi dažniausiai kokio nors senovės vyro kiek supainiotų raštų, kurie dėl savo miglotumo lyg atitinka jų mokymą, kad ką tik jie beskelbtų, visada atrodytų, jog ne jie pirmi ir ne vieninteliai taip mano. Manau, kad jų nedorumas yra vertas dvejopo pasmerkimo: dėl to, kad jie nesibijo kitus girdyti erezijų nuodais ir dėl to, kad kokio nors švento vyro atminimą ima lyg jau užgesusius pelenus bedieviška ranka kurstyti, ir tai, ką derėjo tyliai užkasti, skelbia lyg atgimusią nuomonę. Taip jie seka savo pirmtako Chamo pėdomis, kuris ne tik nesirūpino uždengti garbingojo Nojaus nuogumą, bet dar ir likusiems dėl pajuokos tai pranešė. Tuo būdu jis užsitraukė tokią kaltę dėl pažeistos pagarbos, kad net jo palikuonys buvo susaistyti prakeikimu dėl nuodėmės. Jis buvo toli gražu nepanašus į savo palaimintus brolius, kurie nenorėjo tą gerbiamo tėvo nuogumą nei savo akimis įžeisti, nei palikti jį atvirą kitų akims, bet nusigręžę, kaip rašoma, jį pridengė. Tai reiškia, kad jie šventojo vyro suklydimui nei pritarė, nei jį išdavė, ir už tai buvo apdovanoti šventu palaiminimu iki ateinančių kartų.
Bet grįžkime prie pagrindinės temos. Su dideliu išgąsčiu mums reikia bijoti tikėjimo pakeitimo ir Religijos suteršimo nuodėmės, nuo kurios mus atbaido ne tik bažnytinio nutarimo drausmė, bet ir apaštališko autoriteto įvertinimas. Juk visiems žinoma, kaip rimtai, kaip rūsčiai ir energingai užsipuola palaimintasis apaštalas Paulius tuos, kurie stebėtinai lengvai ir taip greitai nuo to, kuris pašaukė juos Kristaus malone, persimetė prie kitos evangelijos, nors kitos nėra (plg. Gal 1,6). Tuos, kurie susivadina sau mokytojų pagal savo įgeidžius, nukreipdami ausis nuo tiesos ir atgręždami pasakoms (plg. 2 Tim 4,3), ir tuo užsitraukia pasmerkimą, kad pametė pirmuosius pažadus (1 Tim 5,12). Juos apgavo tie, apie kuriuos tas pats apaštalas rašo broliams Romoje: Aš raginu jus, broliai, vengti tų, kurie kelia nesutarimus bei papiktinimus, prieštaraudami mokslui, kurio jūs išmokote. Saugokitės jų! Tokie žmonės tarnauja ne mūsų Viešpačiui Kristui, bet savo pilvui. Saldžiomis ir pataikūniškomis kalbomis jie apgaudinėja paprastas širdis (Rom 16,17). Kurie įsiskverbia į namus ir prisivilioja moterėles, pilnas nuodėmių ir blaškomas visokių įgeidžių, nuolat besimokančias ir vis nesugebančias pažinti tiesos (2 Tim 3,6). Tai tuščiakalbiai ir apgavikai, kurie apverčia aukštyn kojomis ištisus namus, mokydami kas nedera, dėl gėdingo pelno (plg. Tit 1,10). Tai žmonės sugedusio proto, nešvaraus tikėjimo (2 Tim 3,8), pasipūtę, nieko neišmanantys, sergantys nuo ginčų ir nuo svaidymosi žodžiais, praradę tiesos nuovoką ir manantys, jog maldingumas esąs pasipelnymo šaltinis (plg. 1 Tim 6,4), taip pat išmokę dykinėti ir landžioti po namus, ir ne tik dykinėti, bet plepėti bei užsiiminėti niekais, taukšti, kas nedera (plg. 1 Tim 5,13). Atsižadėjus geros sąžinės, jų tikėjimo laivas sudužo (plg. 1 Tim 1,19). Jų tuščios kalbos veda gilyn į bedievystę, o jų žodžiai plinta kaip vėžys (plg. 2 Tim 2,16). Taip pat gerai apie juos parašyta: Bet jie toli nenužengs. Jų paikumas, kaip ir anų, bus visiems regimas (2 Tim 3,9).
VIII. Taigi, kai keli tokie, eidami per provincijas ir miestus bei dėl pelno nešiodami klaidas, atėjo ir pas galatus, kai jas išgirdę galatai pajuto lyg pasibjaurėjimą tiesa ir, išvėmę apaštalinio katalikų mokymo maną, ėmė džiaugtis eretiškos naujovės purvais, tuomet pasirodė apaštalo galios autoritetas ir kuo griežčiausiai nusprendė: Bet nors ir mes patys, – tarė jis, – ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas! (Gal 1,8) Kodėl pasakė: Bet nors ir mes patys? Kodėl ne: „Bet nors ir aš pats“? Kadangi, net jei Petras, net jei Andriejus, net jei Jonas ar visas apaštalų choras imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas! Baisus grasinimas, kuris dėl pirminio tikėjimo griežto laikymosi nesigaili nei savęs, nei likusių apaštalų! Ir to dar maža: Net jei angelas, – sako, – iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas! Vienąkart perduoto tikėjimo apsaugai neužteko prisiminti žmonių prigimties sritį, reikėjo apimti ir angelų kilnumą. Nors ir mes patys, – kalbėjo jis, – ar angelas iš dangaus. Ne todėl, kad šventieji dangaus angelai dar galėtų nusidėti, bet norėdamas pasakyti: „Net jei įvyktų tai, ko negali būti, kas tiktai bandytų keisti vienąkart perduotą tikėjimą, tebūnie prakeiktas“. Bet gal jis tai tik šiaip pasakė, labiau pratrūkęs žmogišku įkarščiu nei nutardamas dievišku sprendimu? Tikrai ne! Juk toliau seka tai, ką jis su didelėmis pastangomis vėl kartodamas bando įkalti: Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, tebūnie prakeiktas! (Gal 1,9) Jis nekalba: „Jei kas jums skelbs kitaip, nei esate priėmę, tebus palaimintas, pagirtas, priimtas“, o sako: tebūnie anatema, tai yra, tebūna atskirtas, pašalintas, išvarytas, kad net vienos avies pragaištingas užkrėtimas nuodingu įsimaišymu nesugadintų sveikos Kristaus kaimenės.
IX. Bet gal tai buvo įsakyta tik galatams? Tuomet vien galatams buvo liepta ir tai, kas toliau seka tame pačiame laiške, tai yra: Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime ir taip toliau (Gal 5,25). Jeigu tai nesąmonė, jei buvo liepta visiems vienodai, belieka, kad kaip šie elgesio įsakymai, taip ir tikėjimo gynimas apimtų visus vienodai. Kaip niekam neleidžiama vienas kitą erzinti ar vienas kitam pavydėti, taip niekam neleista priimti kitą evangeliją nei visuomet Katalikų Bažnyčios skelbtąją. Tačiau gal anuomet liepta, kad bus prakeiktas, kas skelbė ką kita nei buvo paskelbta, o dabar tai nebeliepiama? Tada ir tai, ką jis ten pat sako: Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams (Gal 5,16), buvo liepta tik anuomet, o dabar jau nebeliepiama. Kadangi yra bedieviška ir pražūtinga taip manyti, tai visiškai aišku, jog kaip to reikia visais amžiais laikytis, taip ir įsakymas nekeisti tikėjimo galioja visais amžiais. Niekad neleista, niekad neleidžiama, niekad nebus leista ką nors skelbti krikščionims katalikams, ko jie nėra gavę, ir visada reikėjo, visada reikia ir visada reikės prakeikti tuos, kurie skelbia ką nors, ko nebuvo gauta.
Jei taip yra, tai ar gali kas nors būti toks įžūlus, kad skelbtų ką nors, ko nebuvo Bažnyčioje paskelbta, arba toks lengvabūdis, kad priimtų ką nors, ko nepriėmė iš Bažnyčios? Jis šaukia, tas rinktinis įrankis, tas tautų mokytojas, tas apaštalų trimitas, tas pasaulio šauklys, tas dangaus žinovas pakartotinai šaukia, visiems, visuomet ir visur savo laiškais šaukia: „Jei kas skelbs naują dogmą, bus prakeiktas“. Iš kitos pusės kurkia varlės, dūzgia svirpliai ir stimpančios musės – tie pelagijonai, ir dargi katalikams: „Dėl mūsų autoriteto, – sako, – mums nurodžius, mums paaiškinus, pasmerkit tai, ko laikėtės ir laikykitės to, ką smerkėte, atmeskite senąjį tikėjimą, tėvų nuostatus, vyresniųjų palikimą, o priimkite...“ Ką gi? Baisu ir sakyti! Tai tokie puikybės pilni dalykai, kad man rodosi neįmanoma be tam tikros kaltės ne tik juos teigti, bet net ir atmetant apie juos kalbėti.
X. Bet gal kas pasakys: „Tai kodėl Dievas dažnai leisdavo, kad Bažnyčioje paskirti kilnūs asmenys katalikams paskelbtų naujų dalykų?“ Tai pateisinamas klausimas, vertas, kad jį atidžiau ir plačiau aptartume. Tačiau į jį patenkinamai atsakyti galime ne dėl savo gabumo, o remdamiesi dieviškojo įstatymo autoritetu ir Bažnyčios mokymo dokumentais.
Taigi paklausykime šventojo Mozės, ir jis mums paaiškins, kodėl mokytiems vyrams, ir tiems, kuriuos apaštalas dėl žinojimo malonės vadina net pranašais, kartais yra leidžiama skelbti naujas dogmas, kurias Senasis Testamentas paprastai alegorine kalba vadina „svetimais dievais“, nes jų nuomones eretikai garbina taip, kaip pagonys savo dievus. Todėl Pakartoto Įstatymo knygoje palaimintasis Mozė rašo: Jei pasirodytų, – sako jis, – tarp jūsų pranašas ar sapnuotojas... (Įst 13,2), tai yra, Bažnyčioje paskirtas mokytojas, kuris, anot mokinių ar klausytojų, moko remdamasis kažkokiu apreiškimu. Kas tada? ...Duotų tau, – sako, – kokį ženklą ar padarytų stebuklą, ...ir jis įvyktų (Įst 13,2). Neabejotinai turimas omeny nežinia koks mokytojas, suvokiantis, kad jo sekėjams atrodo, jog jis žino ne vien žmogiškus dalykus, bet ir gali iš anksto numatyti žmogų pranokstančius. Mokiniai giriasi, kad tokie esą buvo Valentinas, Donatas, Fotinas, Apolinaras ir kiti panašūs. O po to? ...Sakytų tau: Eime, sekime kitus dievus, kurių jūs nebuvote pažinę, ir jiems tarnaukime (Įst 13,3). Kas tie kiti dievai, jei ne svetimos klaidos, kurių jūs nebuvote pažinę, tai yra, naujos ir negirdėtos? Ir jiems tarnaukime, tai yra, tikėkime jomis, sekime jas. Ir galiausiai? Neklausyk, – sako, – to pranašo ar sapnuotojo žodžių. Ir kodėl, klausiu tavęs, Dievas nesukliudo mokyti to, kas Dievo uždrausta klausyti? Nes, – sako, – Viešpats, jūsų Dievas, bando jus, kad sužinotų, ar jūs iš tikrųjų mylite Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi ir siela (Įst 13,4). Akivaizdžiai matome priežastį, kodėl dieviškoji apvaizda pakenčia, kada kai kurie Bažnyčių mokytojai ima skelbti naujas dogmas. Nes Viešpats, jūsų Dievas, bando jus. Tai iš tiesų didelis išbandymas, kai tas, kurį manai esant pranašu, pranašų mokiniu, mokytoju, teigiančiu tiesą, kurio laikaisi su didžiausia pagarba ir meile, staiga slaptai įveda žalingas klaidas. Jų negali nei greitai pastebėti, nes manai esąs vedamas seno mokymo, nei lengvai suvokti pareigą jas pasmerkti, nes tau kliudo meilė senam mokytojui.
XI. Čia galbūt kas nors reikalaus, kad tai, ką teigė šventojo Mozės žodžiai, būtų parodyta kokiais nors pavyzdžiais Bažnyčioje. Tai teisingas pageidavimas, todėl negalime delsti jį išpildyti.
Pradėsiu nuo artimų ir žinomų pavyzdžių: argi ne pavojingas buvo neseniai vykęs išbandymas, kai tasai nelaimingas Nestorijus, staiga iš avies pavirtęs vilku, pradėjo draskyti Kristaus kaimenę, kada patys graužiamieji jį dažnai laikė avimi ir todėl buvo dar atviresni jo nasrams? Juk kas galėjo lengvai patikėti, kad klysta tas, kurį išrinko toks kilnus Imperijos sprendimas, kurį taip uoliai sekė kunigai, kurį nuolat lydėjo karšta šventųjų meilė ir didelis liaudies palankumas, kuris kasdien viešai aiškindavo Dievo žodžius ir atremdavo kenksmingas žydų ir pagonių klaidas? Kaip galėjo tasai kiekvienam neįkvėpti pasitikėjimo, kad moko tiesos, skelbia tiesą, mano teisingai, tasai, kuris norėdamas atverti ausis vienai savo erezijai, tyčiojosi iš visų erezijų piktžodžiavimų? Bet čia ir įvyko tai, ką sako Mozė: Viešpats, jūsų Dievas, bando jus, kad sužinotų, ar jūs iš tikrųjų jį mylite, ar ne.
Tačiau palikime ramybėje Nestorijų, kuriuo visados buvo labiau stebimasi nei kad jis atnešė naudos, kuris buvo labiau garbinamas nei kad turėjo patirties, kurį dažnai liaudies akyse didžiu darė labiau žmogiška nei dieviška garbė. Geriau prisiminkim tuos, kurie apdovanoti daugeliu privalumų ir daug nuveikę, tikrai tapo nemenka pagunda katalikams. Mūsų protėviai atsimena, kaip Panonijoje Fotinas gundė Sirmijos Bažnyčią, kur jis, dėl didelio visų palankumo pripažintas vyskupu, kurį laiką valdė kaip katalikas, staiga kaip tas Mozės nurodytas blogas pranašas ar sapnuotojas, ėmė įtikinėti sau patikėtą Dievo liaudį, kad sektų paskui kitus dievus, tai yra, – svetimas klaidas, kurių ji anksčiau nežinojo. Bet tai įprasta. Pražūtinga buvo tai, kad jis tokiam nusikaltimui naudojosi nemenkomis priemonėmis. Jis buvo ir stiprus savo gabumais, ir pasižymėjęs dideliu mokslingumu, ir geros iškalbos, nes juk daug ir rimtai kalbėjo bei rašė abiem kalbomis. Tai matoma iš paliktų knygų, kurias jis parašė iš dalies graikų, iš dalies lotynų kalba. Laimei, kad jam patikėtos Kristaus avys, labai budrios ir atsargios dėl katalikų tikėjimo, greitai atsiminė iš anksto įspėjusius Mozės žodžius ir, nors stebėjosi savo pranašo bei ganytojo iškalba, suprato čia esant pagundą. Todėl ėmė lyg nuo vilko bėgti nuo to, kurį anksčiau sekė kaip banda aviną.
Ne tik iš Fotino, bet ir iš Apolinaro pavyzdžio suprantame tokio Bažnyčios išbandymo pavojų – jis moko mus atidžiau stebėti ir saugoti tikėjimą. Nes ir jisai sukėlė savo klausytojams didelį nerimą bei daug sunkumų: Bažnyčios autoritetas juos traukė į vieną pusę, o bendravimas su mokytoju į kitą, todėl svyruodami ir tarp abiejų pusių blaškydamiesi, jie negalėjo išsiaiškinti, ką reikėtų rinktis. Bet gal tas vyras buvo vertas lengvo pasmerkimo? Priešingai, jis buvo toks, kad tuojau daugelis juo patikėjo. Juk kas galėjo jį pralenkti įžvalgumu, išsilavinimu ar mokslingumu? Kiek daug erezijų jis nugalėjo savo skaitlingais raštais, kiek priešingų tikėjimui klaidų paneigė, įrodo iškilus ir didžiulis jo darbas iš ne mažiau kaip trisdešimties knygų, kuriame jis daugeliu rimtų įrodymų paneigė nesąmoningus Porfirijaus šmeižtus. Būtų per daug, jei minėtume visus jo darbus, kuriais jis išties galėjo prilygti didžiausiems Bažnyčios statytojams, jei ne dėl tos nelemtos eretiško smalsumo aistros nebūtų pridėtos nežinia kokios naujovės. Jos lyg kokia raupsų priemaiša sutepė visus jo veikalus ir padarė, kad jo mokymas bus vadinamas ne Bažnyčios statymu, o veikiau gundymu.
XII. Gal čia iš manęs bus reikalaujama, kad išdėstyčiau erezijas tų, kuriuos anksčiau prisiminiau, būtent, Nestorijaus, Apolinaro ir Fotino. Bet tai nepriklauso tai temai, kurią dabar nagrinėjame. Juk mes ėmėmės ne tyrinėti atskirų žmonių klaidas, o duoti kelis pavyzdžius, kurie akivaizdžiai ir aiškiai iliustruotų Mozės žodžius, kad jei kada koks nors Bažnyčios mokytojas, net pats kaip pranašas aiškindamas pranašų paslaptis, bando į Dievo Bažnyčią įvesti ką nors naujo, dieviškoji Apvaizda pakenčia, kad tai įvyktų mūsų išbandymui. Tačiau bus naudinga, kiek nukrypstant, trumpai išdėstyti, ką mano aukščiau paminėti eretikai, tai yra, Fotinas, Apolinaras ir Nestorijus.
Taigi Fotino kryptis yra tokia: jis sako, kad Dievas yra vienas ir vienišas, jį reikia išpažinti žydišku būdu. Neigia Trejybės pilnatvę, mano, kad nėra jokio Dievo Žodžio nei Šventosios Dvasios asmens. Teigia, kad Kristus yra vien tiktai žmogus ir jo pradėjimą priskiria Marijai, visais būdais tvirtina, kad mes turim garbinti vieną Dievo Tėvo asmenį ir vieną žmogų Kristų. Taip sako Fotinas.
O Apolinaras giriasi, kad lyg ir sutinka su Trejybės vienybe, tačiau ir tai daro ne su pilnu tikėjimo sveikumu, bet atvirai išpažindamas piktžodžiauja prieš Viešpaties įsikūnijimą. Sako, kad mūsų Išganytojo kūne arba visai nebuvo žmogiškos sielos, arba buvo vien tokia, kurioje nėra mąstymo ir proto. Bet ir šis Viešpaties kūnas, kaip mokė, buvo ne paimtas iš šventosios Mergelės Marijos kūno, o nusileido į Mergelę iš dangaus. Nuolat svyruodamas ir dvejodamas skelbė, kad jis esąs toks pat amžinas kaip Dievo Žodis, ar kad yra kilęs iš Žodžio dievystės. Jis nenorėjo, kad Kristuje būtų dvi substancijos – viena dieviška ir viena žmogiška, viena iš Tėvo, kita iš motinos, bet manė, kad pati Žodžio prigimtis yra suskilusi, lyg dalis jos liktų Dieve, o dalis būtų tapusi kūnu. Nors tiesa sako, kad yra vienas Kristus iš dviejų substancijų, tasai, priešindamasis tiesai, teigia iš vienos Kristaus dievystės kilus dvi substancijas. Taip mokė Apolinaras.
O Nestorijus, iš Apolinarui priešingos ligos, apsimesdamas, kad atskiria Kristuje dvi substancijas, staiga įvedė du asmenis, ir dėl savo negirdėto nelabumo nori, kad būtų du Dievo Sūnūs, du Kristūs – vienas Dievas, kitas žmogus, vienas iš Tėvo, kitas gimęs iš motinos. Ir todėl tvirtina, kad šventąją Mariją reikia vadinti ne Theotokos [Dievo gimdytoja], o Christotokos [Kristaus gimdytoja], nes iš jos esą gimė ne tas Kristus, kuris yra Dievas, o tas, kuris buvo žmogus. O jei kas mano, kad jisai savo raštuose moko vieną Kristų ir skelbia vieną Kristaus asmenį, tegul taip lengvai nepatiki. Gal jis tai sumanė norėdamas suklaidinti, kad per gėrį lengviau įtikintų blogiu, kaip sakė Apaštalas: Atnešė man mirtį, pasinaudodamas geru dalyku (Rom 7,13). Arba, kaip sakėme, iš klastingumo kai kuriose savo raštų vietose giriasi, kad tiki į vieną Kristų ir vieną Kristaus asmenį, arba tikrai mano, kad tik po Mergelės gimdymo du asmenys suėjo į vieną Kristų ir tvirtina, jog Mergelės pradėjimo ar gimdymo laiku, ar net kiek po to, buvo du Kristūs. Pirmiau esą gimė vien tik paprastas žmogus Kristus, dar nesusijungęs į vienybę su Dievo Žodžio asmeniu, į kurį vėliau nusileido jį priimančio Žodžio asmuo. Ir nors dabar jis lieka priimtas į Dievo garbę, tačiau kurį laiką atrodo nebuvę jokio skirtumo tarp jo ir likusių žmonių.
XIII. Taigi šitaip Nestorijus, Apolinaras, Fotinas, tie pasiutę šunes, loja prieš katalikų tikėjimą: Fotinas – neišpažindamas Trejybės; Apolinaras – vadindamas Žodžio prigimtį kintančia, neišpažindamas Kristuje dviejų substancijų, neigdamas arba visą Kristaus sielą, arba bent mąstymą ir protą sieloje, tvirtindamas, kad proto galios vietoje buvęs Dievo Žodis; Nestorijus – teigdamas, kad visados buvo ar kurį laiką yra buvę du Kristūs. Tačiau Katalikų Bažnyčia, teisingai mananti apie Dievą ir mūsų Išganytoją, nepiktžodžiauja nei prieš Trejybės paslaptį, nei prieš Kristaus įsikūnijimą. Todėl garbina ir vieną dievybę Trejybės pilnatvėje, ir Trejybės lygybę toje pačioje vienoje didybėje bei išpažįsta vieną Kristų Jėzų, ne du, esantį lygiai Dievu ir žmogumi. Taip pat vieną asmenį jame, bet dvi substancijas – tiki, kad yra dvi substancijos, bet vienas asmuo: dvi substancijos, nes Dievo Žodis nėra kintantis, kad pats taptų kūnu, ir vienas asmuo, nes išpažindama du Sūnus, atrodytų garbinanti ketverybę, o ne Trejybę.
Bet verta padirbėti, kad tai dar tiksliau ir aiškiau išgvildentume. Dieve yra viena substancija, bet trys asmenys, Kristuje – dvi substancijos, bet vienas asmuo. Trejybėje yra vienas ir kitas, o ne viena ir kita, Išganytojuje – viena ir kita, o ne vienas ir kitas. Kodėl Trejybėje vienas ir kitas, o ne viena ir kita? Nes yra vienas Tėvo asmuo, kitas – Sūnaus, kitas – Šventosios Dvasios, tačiau Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia turi ne kiekvienas kitą, o vieną ir tą pačią prigimtį. Kodėl Išganytojuje viena ir kita, o ne vienas ir kitas? Nes yra viena dievystės substancija, kita – žmogystės, bet dievystė ir žmogystė yra ne du atskiri asmenys, o vienas ir tas pats Kristus, vienas ir tas pats Dievo Sūnus. Vieno ir to paties Kristaus bei Dievo Sūnaus yra vienas ir tas pats asmuo, taip kaip žmoguje viena yra kūnas, kita – siela, bet siela ir kūnas yra vienas ir tas pats žmogus. Petre ir Pauliuje viena yra siela, kita – kūnas, bet yra ne du Petrai – kūnas ir siela, ar vienas Paulius – siela, o kitas – kūnas, bet vienas ir tas pats yra Petras, vienas ir tas pats Paulius, susidedantis iš dviejų skirtingų sielos ir kūno prigimčių. Todėl viename ir tame pačiame Kristuje yra dvi substancijos – viena dieviška, kita žmogiška, viena iš Tėvo Dievo, kita iš motinos Mergelės, viena lygiai amžina ir lygi Tėvui, kita laikina ir mažesnė už Tėvą, viena konsubstanciali Tėvui, antra konsubstanciali motinai, bet tėra vienas ir tas pats Kristus abiejose substancijose. Todėl ne vienas Kristus Dievas, o kitas – žmogus, ne vienas nesutvertas, o kitas sutvertas, ne vienas nekenčiantis, o kitas kenčiantis, ne vienas lygus Tėvui, kitas – mažesnis už Tėvą, ne vienas iš Tėvo, kitas – iš motinos, bet vienas ir tas pats Kristus yra Dievas ir žmogus, tas pats nesutvertas ir sutvertas, tas pats nesikeičiantis ir nekenčiantis, tas pats pasikeitęs ir kentėjęs, tas pats ir lygus Tėvui, ir mažesnis už Jį, tas pats prieš amžius gimęs iš Tėvo, tas pats laike pagimdytas iš motinos, tobulas Dievas ir tobulas žmogus. Dieve – aukščiausia dievystė, žmoguje – pilna žmogystė. Sakau – pilna žmogystė, nes ji turi kartu sielą ir kūną: tikrą, mūsišką, iš motinos gimusį kūną, protu apdovanotą, mąstymu ir suvokimu stiprią sielą.
Todėl Kristuje yra Žodis, siela ir kūnas, bet visa tai yra vienas Kristus, vienas Dievo Sūnus, vienas mūsų Išganytojas ir Atpirkėjas. Vienas ne kažin kokiu nykstančiu dievystės ir žmogystės sumaišymu, bet pilna ir vientisa asmens vienybe. Tasai suvienijimas nepaverčia vienos į kitą ir jų nepakeičia (tai yra arijonams būdinga klaida), bet jos taip viena su kita susipina, kad visados Kristuje lieka vieno ir to paties asmens vienybė, ir per amžius išlieka kiekvienos prigimties savitumas. Dėl to Dievas niekuomet nepradeda būti kūnu, o kūnas niekada nenustoja būti kūnu. Tai rodo ir žmogaus būklės pavyzdys: juk ne vien tik dabar, bet ir ateityje kiekvienas žmogus susidės iš sielos ir kūno, ir niekuomet kūnas nevirs į sielą, o siela nevirs į kūną, bet kadangi kiekvienas žmogus gyvens be galo, tai kiekviename žmoguje būtinai be galo pasiliks abiejų substancijų skirtingumas. Taip ir Kristuje abi substancijos per amžius išlaikys savybes, bet išliks ir asmens vienybė.
XIV. Mes dažnai minime „asmenį“ [persona – kaukė] ir sakome, kad Dievas per savo asmenį tapo žmogumi, todėl labai baiminamės, kad neatrodytų, jog teigiame: Dievas Žodis priėmė tai, kas yra mūsų, vien pamėgdžiodamas veiksmą, ir tai, kas priklauso žmogiškam elgesiui, padarė lyg vaidindamas, o ne kaip tikras žmogus. Taip paprastai būna teatre, kur vienas žmogus staiga pavaizduoja kelis asmenis, nors nėra nė vienas iš jų. Juk kada tik imamasi mėgdžioti kokį nors svetimą veiksmą, yra vykdomos kitų pareigos ir darbai, bet atlikėjai nėra tie, kuriuos jie vaizduoja. Juk kai tragedijos aktorius (pasinaudosime pasaulietiškais ir manichėjiškais pavyzdžiais) vaizduoja kunigą ar karalių, jis netampa kunigu ar karaliumi. Nutraukus vaidybą, kartu dingsta ir jo prisiimtas asmuo. Tebūna toli nuo mūsų toks bedieviškas ir netikęs pokštas! Tai manichėjų nesąmonė – jie, skelbdami išsigalvojimą, sakė, kad Dievo Sūnus kaip Dievas ne savo substancija tapo žmogišku asmeniu, bet tiktai suvaidino jį lyg kokiu tariamu veiksmu ar elgesiu.
Tačiau katalikų tikėjimas sako, kad Dievo Žodis taip tapo žmogumi, kad ne apgaudamas ir vaizduodamas, bet tikrai ir aiškiai priėmė tai, kas yra mūsų, ir žmogiškus dalykus ne mėgdžiojo lyg svetimus, o nešiojo kaip savus. Vienu žodžiu, – ką darė, tuo ir buvo. Juk ir mes patys kalbėdami, galvodami, gyvendami, būdami ne vaizduojame žmones, bet jais esame. Juk Petras ir Jonas (vien juos paminėsiu) buvo žmonės ne vaizduodami, o būdami. Paulius juk nemėgdžiojo apaštalo ir nevaidino Pauliaus, bet buvo apaštalas ir buvo Paulius. Taip ir Dievas Žodis priėmė ir turėjo kūną, kalbėjo, veikė, kentėjo kūne, nors ir be jokio prigimties sugedimo, ir visa tai teikėsi daryti ne kad pamėgdžiotų ar vaizduotų tobulą žmogų, bet jį parodytų, ne kad būtų regimas ar laikomas tikru žmogumi, bet kad juo tikrai būtų. Taigi, kaip su kūnu sujungta siela nevirsta kūnu ir nevaizduoja žmogaus, o yra žmogus – žmogus ne pamėgdžiojimu, bet substancija, taip ir Dievas Žodis be jokio savęs pakeitimo susivienijo su žmogumi ir ne susimaišymu ar vaizdavimu, o buvimu tapo žmogumi.
Todėl reikia visiškai atmesti tokį asmens supratimą, esą jis prisiimamas vaizduojant ir vaidinant, kur visada vienas yra, o kitas vaidinamas, kur tas, kuris vaidina, nėra tuo, ką vaidina. Tegul niekas netiki, kad Dievas Žodis priėmė žmogišką asmenį tokiu apgaulingu būdu, tačiau taip, kad išlaikydamas savo nekintančią substanciją ir priimdamas į save tobulo žmogaus prigimtį, pats tapo kūnu, pats žmogumi, žmogaus asmeniu – ne suvaidintu, bet tikru, ne pavaizduotu, o esančiu, ne tokiu, kuris baigiasi vien veiksme, bet kuris nuolat lieka substancijoje.
XV. Ši asmens vienybė Kristuje buvo sudaryta ir atbaigta ne Mergelei pagimdžius, o dar Mergelės įsčiose. Todėl turim iš anksto labai saugotis, kad išpažintume Kristų ne tiktai esant vieną, bet ir nuolatos vieną. Juk negalime pakęsti piktžodžiavimo, kad nors sutinkama jį dabar esant vieną, bet ginčijamasi, esą kažkada jis buvo ne vienas, bet du – vienas po krikšto momento, du gimimo metu. Šios begalinės šventvagystės išties negalime kitaip išvengti, kaip tik pripažindami žmogų, susivienijusį su Dievu į asmens vienybę, – ne po įžengimo į dangų, prisikėlimo ar krikšto, bet jau motinoje, jau įsčiose, jau pačiame Mergelės pradėjime. Dėl šios asmens vienybės be jokio skirtumo priskiriama žmogui, kas yra Dievo, ir tai, kas būdinga kūnui, pripažįstama Dievui. Būtent todėl yra Dievo parašyta, kad ir Žmogaus Sūnus nužengė iš dangaus (plg. Jn 3,13), ir kad šlovės Viešpats nukryžiuotas žemėje (plg. 1 Kor 2,8). Todėl taip pat sakoma, kad Viešpaties kūnas buvo padarytas, Viešpaties kūnas sutvertas, pats Dievo Žodis padarytas, pati Dievo išmintis pripildyta, pažinimas sutvertas, taip pat, kaip sako pranašystė, jo rankos ir jo kojos bus pervertos (plg. Ps 21,17).
Dėl šios asmens vienybės, manau, panašiai paslaptingai atsitiko, kad Žodžio kūnui gimstant iš nepaliestos motinos, pats Dievas Žodis gimė iš mergelės, kaip tiki visi katalikai ir neigia bedieviai. Jeigu taip, tenemėgina niekas atimti iš šventosios Marijos dieviškos malonės privilegijų ir išskirtinės garbės. Ją reikia dėl ypatingos mūsų Viešpaties ir Dievo, jos Sūnaus dovanos kuo tikriausiai ir maldingiausiai išpažinti esant Theotokos, tačiau ne taip išpažinti „Dievo gimdytoja“ kaip mano toji bedieviška erezija. Šioji tvirtina, kad ją galima vadinti Dievo Motinos vardu vien dėl to, kad ji pagimdė žmogų, kuris po to tapo Dievu, kaip vadiname kunigo motina ar vyskupo motina tąją, kuri pagimdė ne jau kunigą ar vyskupą, o kaip žmogų tą, kuris vėliau tapo kunigu ar vyskupu. Kaip sakau, ne tuo būdu šventoji Marija yra Theotokos, tačiau būtent todėl, kaip sakėme anksčiau, kad jau jos pašventintose įsčiose įvyko ta švenčiausioji paslaptis: dėl ypatingo ir vienintelio asmens vienumo tiek Žodis kūne tapo kūnu, tiek žmogus Dieve Dievu.
XVI. Tačiau dėl geresnio prisiminimo dar trumpiau ir glausčiau pakartokime tai, ką trumpai sakėme apie minėtas erezijas bei katalikų tikėjimą, kad kartodami geriau suprastume ir tvirčiau įsidėmėtume. Taigi tebūnie anatema Fotinui, nepriimančiam Trejybės pilnatvės ir laikančiam Kristų vien žmogumi. Anatema Apolinarui, teigiančiam dievystės Kristuje kitimą ir sugedimą ir pašalinančiam tobulos žmogystės savitumą. Anatema Nestorijui, neigiančiam Dievo gimimą iš mergelės, kalbančiam apie du Kristus ir, įvedant ketverybę, griaunančiam tikėjimą į Trejybę.
Tikrai palaiminta Katalikų Bažnyčia, kuri garbina vieną Dievą Trejybės pilnatvėje ir Trejybės lygybę vienoje dievystėje, kur viena substancija nesumaišo savitų asmenų ir atskyrimas Trejybėje neišskiria vienos dievystės. Sakau, palaiminta Bažnyčia, kuri tiki, kad Kristuje yra dvi tikros ir tobulos substancijos, bet vienas Kristaus asmuo, kad nei prigimčių skirtumas padalina asmens vienybę, nei asmens vienybė sumaišo skirtingas substancijas. Palaiminta Bažnyčia, kuri tiki, kad visados yra ir buvo vienas Kristus, ir išpažįsta, kad žmogus ir Dievas susivienijo ne po gimimo, bet jau motinos įsčiose. Palaiminta Bažnyčia, kuri supranta, kad Dievas tapo žmogumi ne pakeitęs prigimtį, o savo asmeniu – ne pavaizduotu ir praeinančiu asmeniu, o substantyviu ir pasiliekančiu. Palaiminta Bažnyčia, kuri skelbia, kad ši asmens vienybė turi tokią galią, jog dėl jos paslaptingu ir nenusakomu būdu galima dieviškus dalykus priskirti žmogui ir žmogiškus Dievui. Todėl neneigia, kad žmogus (kiek jis yra Dievas) nusileido iš dangaus, bei tiki, kad Dievas (kiek jis yra žmogus) žemėje atsirado, kentėjo ir buvo nukryžiuotas. Dėl to išpažįsta ir kad žmogus yra Dievo Sūnus, ir kad Dievas yra Mergelės Sūnus. Palaimintas ir garbingas, pagirtas ir šventas, aukščiausiųjų angelų šlovinimui visiškai lygus yra šis išpažinimas, kuris garbina vieną Viešpatį Dievą trimis „Šventas“. Juk ji labiausiai dėl to skelbia Kristaus vienybę, kad neprasižengtų Trejybės paslapčiai. Visa tai pasakėme lyg prabėgomis, o jei Dievui patiks, kada nors paaiškinsime ir išnagrinėsime plačiau. Dabar grįžkime prie temos.
XVII. Anksčiau sakėme, kad mokytojo klaida tampa pagunda liaudžiai Dievo Bažnyčioje, ir tuo didesnė pagunda, kuo mokytesnis yra klystantysis. Tai parodėme pirmiausia Rašto autoritetu, po to pavyzdžiais iš Bažnyčios, prisiminę tuos, kurie ilgai laikyti turinčiais sveiką tikėjimą, bet galiausiai atkrito į svetimą sektą ar patys susikūrė ereziją. Tai svarbus dalykas, kurį naudinga sužinoti ir būtina apmąstyti, todėl turime jį nuolat iliustruoti ir priminti svariais pavyzdžiais, kad visi tikri katalikai žinotų, jog reikia su Bažnyčia priimti mokytojus, o ne su mokytojais apleisti Bažnyčios tikėjimą.
Manau, kad nors galime pateikti daug tokios rūšies gundymo pavyzdžių, bet nė vienas iš jų negali prilygti Origeno sukeltai pagundai. Jame buvo tiek daug puikių, tiek išskirtinių ir nuostabių dalykų, kad iš pirmo žvilgsnio kiekvienas galėjo lengvai manyti, jog reikia tikėti visais jo teiginiais. Jei autoritetą teikia gyvensena, tai pas jį randame didelį uolumą, didelį dorumą, kantrybę, pakantumą. Jei kilmė ar išsilavinimas, tai kas kilmingesnis už tą, kuris gimė namuose, išgarsintuose kankinystės, kuris dėl Kristaus prarado ne tik tėvą, bet ir visą nuosavybę, kuris darė tokią pažangą švento neturto sunkumuose, jog, kaip pasakojama, turėjo dažnai kentėti dėl Viešpaties vardo išpažinimo?
Bet tai dar buvo ne visa, kas vėliau tapo pagunda. Jis turėjo tokią dvasios jėgą, – tokios gilios, tokios aštrios ir rinktinės dvasios, – kad toli pralenkė beveik visus. Jo žinios ir viso išsilavinimo didybė buvo tokia, kad dieviškuose moksluose buvo mažai kas, o žmogiškoje filosofijoje beveik nieko, ko jis nebūtų pilnai įsisavinęs. Jei graikiški jo mokslo darbai jam palikdavo laiko, jis kūrė ir hebrajiškai. O ką besakyti apie iškalbingumą to, kurio kalbėjimas buvo toks puikus, toks malonus ir saldus, kad, rodos, iš jo burnos tekėdavo ne žodžiai, o medus. Kokių sudėtingų diskusijų jis nenušviesdavo savo įrodymų jėga, kokių sunkiai pasiekiamų dalykų jis su didžiausiu lengvumu neįvykdė? O gal savo teiginius jis paremdavo vien supintais argumentais? Bet juk nebuvo tokio mokytojo, kuris būtų panaudojęs tiek pavyzdžių iš dieviškojo įstatymo. O gal, pagalvoju, jis mažai parašė? Niekas iš mirtingųjų neparašė daugiau! Atrodo, kad visų jo raštų nebeįmanoma ne tik perskaityti, bet ir surinkti. Jam netrūko jokių mokslo įrankių, jis pasiekė ir amžiaus pilnatvę. O gal jis neturėjo laimės su mokiniais? Bet kas šiuo atžvilgiu buvo laimingesnis! Iš jo globotinių tarpo kilo nesuskaičiuojami mokytojai, kunigai, išpažinėjai ir kankiniai.
Kas galėtų aprašyti, kaip visi juo stebėjosi, kaip jį garbino ir gyrė? Kas iš pamaldžių žmonių neskubėjo pas jį iš tolimiausių pasaulio šalių? Koks krikščionis negarbino jo beveik kaip pranašo, koks filosofas nelaikė jo mokytoju? Istorija patvirtina, kaip jį gerbė ne vien privatūs žmonės, bet ir imperijos dvaras, kaip jį pasikvietė imperatoriaus Aleksandro motina – be abejonės, dėl tos dangiškos išminties, kurios malone jis liepsnojo, o jinai jos meile. Tai paliudija ir jo laiškai imperatoriui Filipui – pirmajam krikščioniui tarp Romos valdovų, kuriuos jis parašė su krikščionių mokytojo autoritetu. Jei kas netiki mūsų krikščionišku liudijimu apie jo tikrai neįtikėtiną mokslingumą, tegu bent priima pagonišką filosofų išpažinimą. Juk tasai bedievis Porfirijus pasakoja, kaip garso apie jį paskatintas, dar beveik vaikas būdamas, išvyko į Aleksandriją ir ten jį matė jau visai seną – didį žmogų, pastačiusį visų mokslų pilį.
Greičiau baigsis diena, nei aš spėsiu apžvelgti bent dalelę to, kuo pasižymėjo šis vyras. Bet visa tai tarnavo ne vien Religijos šlovei, bet ir pagundos pasunkinimui. Kas galėjo lengvai palikti tokių gabumų, tokį mokytą ir mylimą vyrą ir nepasinaudoti žinoma sentencija: „Geriau klysti su Origenu nei būti teisiam su kitais“? Ir kas toliau? Atsitiko taip, kad tokios asmenybės, tokio mokytojo ir pranašo sukelta lyg ne vien žmogiška, bet, kaip parodė pasekmės, dar pavojingesnė pagunda daugelį nuvedė nuo gryno tikėjimo. Todėl šis didysis Origenas, kuris be saiko piktnaudžiavo Dievo malonėmis, kuris per daug leido savo gabumams, per daug pasitikėjo savimi, mažai vertino seną krikščionių Religijos paprastumą, manė esąs už visus išmintingesnis, niekino bažnytines tradicijas ir senolių mokymus bei naujoviškai aiškino kai kuriuos Raštų skyrius, – šis Origenas pelnė, kad ir apie jį Dievo Bažnyčiai būtų sakoma: Jei pasirodytų tarp jūsų pranašas (Įst 13,2), ir toliau: Neklausyk to pranašo žodžių, bei: Nes Viešpats, jūsų Dievas, bando jus, ar iš tikrųjų jį mylite, ar ne (Įst 13,4). Iš tiesų, tai nebuvo šiaip pagunda, o didžiulis gundymas, kai jam atsidavusi ir jo besilaikanti Bažnyčia, stebėdamasi jo genijumi, mokytumu, iškalba, elgesiu ir meilumu, nieko neįtardama ir nesidrovėdama, nuo senos Religijos nejučiomis ir pamažu buvo įvesta į naują profanišką mokymą. Gal kas pasakys, kad buvo suklastotos Origeno knygos? Nesiginčiju, to labiau ir norėčiau. Apie tai liudija ir rašo ne tik krikščionys, bet ir eretikai. Bet turime suprasti, kad jei ne jis pats, tai jo vardu išleistos knygos sukėlė didelę pagundą: jas, pilnas piktžodžiavimo žaizdų, skaitė ir vertino kaip jo knygas, o ne kaip kitų parašytas. Net jei Origenas klaidų kurti neketino, atrodo, kad Origeno autoritetas prisidėjo prie vedimo į klaidą.
XVIII. Taip atsitiko ir Tertulijonui. Juk kaip anas pas graikus, taip šis yra lengvai laikomas pirmuoju tarp visų mūsiškių pas lotynus. Juk kas buvo už šį vyrą mokytesnis, kas labiau išsilavinęs dieviškuose ir žmogiškuose dalykuose? Savo nuostabiu dvasios imlumu jis buvo aprėpęs visą filosofiją ir visas filosofų mokyklas, mokyklų įkūrėjus ir sekėjus, visus jų mokymus, visą istorinių įvykių bei studijų įvairovę. Argi jis nepasižymėjo tokiais solidžiais ir stipriais gabumais, kad beveik nėra tokio jo ginčijamo dalyko, kurio jis nebūtų perskrodęs savo proto aštrumu ar sutraiškęs argumentų svoriu? Kas galėtų aprašyti jo šlovingas kalbas, kuriose veikia nežinau kokia įrodymų jėga, priverčianti sutikti ir tuos, kurie jam nepritaria? Beveik kiekvienas jo žodis yra sentencija, kiekvienas sakinys – pergalė. Tai žino Markijonas, Apelas, Praksėjas, Hermogenas, žydai, pagonys, gnostikai ir kiti, kurių piktžodžiavimus jis savo daugeliu svarių raštų lyg kokiais žaibais sugriovė. Tačiau po viso to ir jis, patsai Tertulijonas, menkai laikydamasis katalikų dogmos, tai yra, visuotinio seno tikėjimo, labiau iškalbingas, nei radęs sėkmę, pakeitęs savo nuomonę, padarė tai, ką apie jį kažkurioje vietoje rašo palaimintasis išpažinėjas Hilarijus: Vėlesne klaida, – sako, – jis panaikino gerų raštų autoritetą (In Matth. c. 5). Jisai tapo dideliu gundymu Bažnyčioje. Bet nenoriu apie jį daug kalbėti. Paminėsiu tik tai, kad priešindamasis Mozės nurodymui, jis kaip tikras pranašystes gynė naujovišką Bažnyčioje kilusį Montano pasiutimą bei tuos nesveikus nesveikų moteriškių sapnus apie naujovišką mokymą, todėl irgi nusipelnė, kad apie jį ir jo raštus būtų sakoma: Jei pasirodytų tarp jūsų pranašas (Įst 13,2), ir vėl: Neklausyk to pranašo žodžių. Kodėl? Nes Viešpats, jūsų Dievas, bando jus, ar iš tikrųjų jį mylite, ar ne (Įst 13,4).
XIX. Taigi iš šių daugelio ir kitų panašiai svarių pavyzdžių Bažnyčioje turime akivaizdžiai pastebėti ir pagal Pakartoto Įstatymo knygos nuostatus visiškai aiškiai suprasti: jei koks Bažnyčios mokytojas nuklysta nuo tikėjimo, tai atsitikti leidžia dieviškoji apvaizda mūsų išbandymui, ar mes mylime Dievą visa savo širdimi ir siela, ar ne.
XX. Jei taip yra, tuomet tikras ir iš tiesų katalikas yra tas, kuris myli Dievo tiesą, kuris myli Bažnyčią – Kristaus Kūną, kuris nieko nestato aukščiau už dieviškąją Religiją, už katalikų tikėjimą – nei kokio nors vyro autoritetą, nei meilę, nei gabumus, iškalbą ar filosofiją. Visa tai paniekinęs ir įsitvirtinęs tikėjime, pastovus ir savimi išliekantis, jis nusprendžia laikytis ir tikėti vien tuo, ką žino Katalikų Bažnyčią visuotinai ir nuo seno besilaikius, o tai, ką mato vieną skirtingai nuo visų ar net prieš visus šventuosius naujo ir negirdėto skelbiant, tai suvokia priklausant ne Religijai, bet greičiau pagundai, ypač pamokytas palaimintojo apaštalo Pauliaus žodžių, kuriuos jis rašė Pirmame laiške korintiečiams: Turi būti, – sako, – ir erezijų, kad išeitų aikštėn, kurie iš jūsų yra išmėginti žmonės (1 Kor 11,19). Jis lyg sako: erezijų autoriai todėl Dievo iškart neišnaikinami, kad pasirodytų išmėgintieji, tai yra, kad taptų matoma, kaip kiekvienas atkakliai, ištikimai ir tvirtai myli katalikų tikėjimą. Ir išties, kai tik ima kunkuliuoti kokia nors naujovė, iškart pasirodo kviečių sunkumas ir pelų lengvumas, tuomet be didelio vargo iš kluono išvėtoma tai, ko kluone nelaiko joks svoris. Vieni kaipmat išskrenda, kiti, tuo būdu iškulti, ir pražūti bijo, ir, būdami sužeisti, pusiau mirę, pusiau gyvi, sugrįžti gėdijasi. Jie išgėrė tokį nuodų kiekį, kuris nei nužudo, nei susivirškina, nei verčia numirti, nei leidžia gyventi. Tikrai apgailėtina būklė! Kokie juos gainioja karštligiški rūpesčiai, kokios audros! Kartais juos pagriebia įaudrinta klaida ir nuneša kaip vėjas, o kartais jie grįžta į save ir atsitraukia lyg priešingos srovės. Kartais su lengvabūdišku užsispyrimu patvirtina tai, kas pasirodo netikra, o kartais dėl neprotingos baimės išsigąsta ir to, kas tikra. Jie neapsisprendžia kur eiti ir iš kur grįžti, ko siekti ir ko vengti, ko laikytis ir ko atsisakyti. Bet šis dvejojančios ir smarkiai svyruojančios širdies sielvartas yra pasigailinčio Dievo jiems skirti vaistai, jeigu jie tai suvokia. Juk todėl už saugaus katalikų tikėjimo uosto juos daužo, plaka ir beveik nužudo įvairios minčių audros, kad jie nuleistų per aukštai iškeltas savo išpuikusios nuomonės bures, kurias jie savo nelaimei buvo ištempę naujovių vėjams, kad pasitrauktų į patikimą švelnios ir geros motinos stotį ir ten pasiliktų, kad pirmiau išspjautų tuos karčius ir neramius klaidų srautus ir po to galėtų gerti iš gyvo tekančio vandens šaltinių. Savo naudai jie tepamiršta, ko savo nenaudai išmoko, kad iš visų Bažnyčios dogmų suprastų tas, kurias protas pajėgia suprasti, ir patikėtų tomis, kurių nepajėgia.
XXI. Kadangi taip yra, aš nuolat sau tą patį galvodamas ir svarstydamas negaliu atsistebėti tokiu kai kurių žmonių kvailumu, tokiu apakusio proto bedieviškumu, galiausiai tokiu klaidos geidimu, kad jie nepasitenkina kartą perduota ir seniausiai priimta tikėjimo taisykle, bet kasdien vis ieško naujų ir naujų dalykų. Jie nuolat stengiasi ką nors prie Religijos pridėti, joje pakeisti ar iš jos atimti, lyg tai būtų ne dangiška dogma, vienąkart pakankamai apreikšta, o žemiškas mokymas, kurį galima ištobulinti tik nuolatiniu gerinimu ar greičiau kritikavimu. Juk dieviški žodžiai mums šaukia: Neperkelk ežią ženklinančio akmens, kurį padėjo tavo protėviai (Pat 22,28) ir: Nesiteisk su teisėju (Sir 8,14) bei: Kas ardo tvorą, tą įgels gyvatė (Mok 10, 8), ir tas Apaštalo žodis, kuriuo visoms nelemtoms tų visų erezijų naujovėms lyg kokiu dvasiniu kardu dažnai buvo nukertamos galvos ir turi būti nuolat kertamos: O Timotiejau, sergėk tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo naujovių ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų, nes kai kurie, jį pamėgę, nuklydo nuo tikėjimo (1 Tim 6,20–21). Ir po to dar atsiranda žmonių su tokiu įsisenėjusiu kaktos kietumu, tokiu lyg priekalas begėdiškumu, tokiu deimanto kietumo užsispyrimu, kad jie nesuklumpa net po šių dieviškų žodžių svoriu, nesutraiškomi net tokio spaudimo, nesudūžta nuo tų kūjo smūgių, nesuskaldomi net šitokių žaibų. Vengdamas, – sako, – pasaulio tuščiažodžiavimo naujovių: nesako „senienų“, nesako „pasenusių dalykų“, kaip galime matyti iš priešingų jo žodžių. Juk jei reikia vengti naujovių, tai turime laikytis senovės, ir jei naujovė yra bedieviška, tai senovė pašventinta. Ir tariamojo pažinimo, – sako, – prieštaringų teigimų. Išties, eretikų doktrinos vadinasi klaidingai, jų nežinojimas puikuojasi mokslo, tamsumas – švietimo, o patamsiai – šviesos vardu. Nes kai kurie, – sako, – jį pamėgę, nuklydo nuo tikėjimo. Ką išpažindami jie nuklydo, jei ne kažin kokį naują ir negirdėtą mokymą? Nes girdi kai kuriuos iš jų sakant: „Ateikite, neišmintingi ir vargšai, jūs, kuriuos žmonės vadina katalikais, ir mokykitės tikro tikėjimo, kurio niekas be mūsų nesupranta, kuris slėpėsi jau daugelį amžių, neseniai buvo atskleistas ir parodytas. Tačiau mokykitės vogčiomis ir slapta, ir jis jus padarys laimingus“. Ir vėl: „Kai išmoksite, mokykite slapčia, kad pasaulis negirdėtų ir Bažnyčia nežinotų, nes tik nedaugeliui leista suvokti tokio slėpinio paslaptį“. Argi tai nėra žodžiai tos kekšės, kuri Saliamono Patarlėse kviečia pas save praeivius, einančius tiesiai savo keliu? „Neišmanėliai, – kalba, – užsukite čionai!“ Neturinčius sveikos nuovokos ji ragina sakydama: „Noriai imkite paslėptos duonos ir vogčiomis gerkite saldaus vandens“. O paskui? Bet jis, – sako, – nežino, kad žemės vaikai pas ją pražūsta (Pat 9,16–18). Kas tie žemės vaikai? Apaštalas paaiškina: Kurie nuklydo, – sako jis, – nuo tikėjimo.
XXII. Tačiau verta pavargti ir atidžiau išnagrinėti visą šį Apaštalo skyrių: O Timotiejau, – sako, – sergėk tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo naujovių. O! – šis sušukimas rodo jo išankstinį žinojimą ir kartu meilę, nes jis numatė ir iš anksto apraudojo būsimas klaidas. Kas yra šiandien Timotiejus, jei ne bendrai visa Bažnyčia, ar ypač visas vadovaujančiųjų luomas, kuris privalo tiek turėti visą Dievo garbinimo mokslą, tiek kitiems jį įdiegti? Ką reiškia sergėk tau patikėtą turtą? Sergėk, sako jis, nuo vagių, nuo priešų, kad žmonėms miegant, virš tos geros kviečių sėklos, išbertos savame lauke Žmogaus Sūnaus, neprisėtų raugių. Sergėk, – kalba jis, – tau patikėtą turtą. Kas yra tas patikėtas turtas? Tai, kas tau pavesta, o ne tai, ką pats išradai; ką gavai, o ne ką išgalvojai; ne gabumo, o išmokimo dalyką; ne sau pasisavintą, bet perduotą viešai; tai, kas tau perleista, o ne tavo duodama; tai, kieno esi ne autorius, o sargas, ne steigėjas, o mokinys, ne vedlys, o pasekėjas. Sergėk, – sako, – tau patikėtą turtą: išsaugok nepažeistą ir nesumažintą katalikų tikėjimo talentą. Kas tau patikėta, tą turi ir išlaikyti, tą ir perduoti. Gavai auksą, auksą ir atiduok – nenoriu, kad vietoj vieno man pakištum kita, nenoriu, kad vietoj aukso begėdiškai duotum šviną ar klastingai ištiestum varį. Noriu ne aukso išvaizdos, bet tikros prigimties.
O Timotiejau, o kunige, o aiškintojau, o mokytojau, jei dieviška dovana padarė tave tinkamu gabumais, išsilavinimu ir mokytumu, tai būk dvasiniu padangtės Becaleliu (Iš 31,2), gludink brangius dieviškos dogmos akmenis, ištikimai juos suderink, išmintingai sudėliok, pridėk jiems spindesio, grožio ir puikumo! Tegu aiškinant tampa geriau suprantama tai, kas anksčiau tebuvo miglotai tikima. Tegul per tave palikuonys save sveikina supratę tai, ką prieš tave senoliai garbino nesupratę. Bet mokyk to paties, ko išmokai, kad kai sakai naujai, nesakytum ko nors naujo (Eadem tamen quae didicisti doce, ut cum dicas nove, non dicas nova).
XXIII. Bet gal kas nors sakys: tuomet Kristaus Bažnyčioje nėra jokios Religijos pažangos? Yra ir netgi labai didelė. Juk kas būtų toks pavydus žmonėms, toks neapkenčiantis Dievo, kad drįstų tai trukdyti? Tačiau ji yra taip, kad būtų iš tiesų tikėjimo pažanga, o ne pakeitimas! Juk pažangai priklauso, kad kiekvienas dalykas savyje didėtų, o keitimuisi – kad dalykas iš vieno virstų kitu. Todėl turi augti ir daryti kuo didesnės pažangos tiek atskirų dalykų, tiek visumos, ir pavienio žmogaus, ir visos Bažnyčios pagal amžių ir laikų laipsnius supratimas, pažinimas ir išmintis – tačiau vien tik savo rūšyje, tai yra toje pačioje dogmoje, viena dvasia ir viena mintimi (in suo dumtaxat genere, in eodem scilicet dogmate, eodem sensu, eademque sententia) (plg. 1 Kor 1,10).
Sielų Religija turi sekti veikimo būdą kūnų, kurie metams bėgant išaugina ir išvysto savo narius, bet lieka tuo, kuo buvę. Yra didelis skirtumas tarp vaikystės žydėjimo ir senatvės brandos, tačiau séniai lieka tie patys, kurie buvo paaugliais, nes besikeičiant vieno ir to paties žmogaus ūgiui ir išvaizdai, vis tiek pasilieka ta pati prigimtis, vienas ir tas pats asmuo. Naujagimių kūno dalys mažos, jaunuolių didelės, bet jos lieka tos pačios. Kiek sąnarių turėjo vaikai, tiek ir vyrai, ir jei kurie išdygsta tik brandesnio amžiaus laiku, tai tik tie, kurie jau lyg sėkla buvo anksčiau pasėti, todėl suaugusiuose nepasirodo nieko naujo, ko jau prieš tai nebuvo vaikuose. Taigi neabejotina, kad tai yra teisėta ir teisinga pažangos taisyklė, nepakeičiama ir puiki augimo tvarka: didėjantis amžius senstant atskleidžia tik tas dalis ir formas, kurios jau vaikystėje buvo Kūrėjo išminties suformuotos. Kad žmogaus pavidalas įgautų kokią nors ne savo rūšies išvaizdą arba kad kurių nors narių skaičius padidėtų ar sumažėtų, yra būtina, jog visas kūnas arba žūtų, arba išsigimtų, arba bent būtų suluošintas. Todėl tinka, kad ir krikščionių Religijos dogma sektų šiais pažangos įstatymais, kad bėgant metams ji sustiprėtų, su laiku išplistų, su amžiumi iškiltų, bet liktų nesugadinta ir nesumažinta, kad visais savo dalių matmenimis ir visais lyg nariais bei juslėmis būtų pilna ir tobula, tačiau kad nebūtų jokiu būdu pakeista, nepakęstų jokio savybių netekimo ir jokios supratimo kaitos. Pavyzdžiui: mūsų protėviai kadaise šiame Bažnyčios pasėlyje išbėrė tikėjimo kviečių sėklą. Būtų nedora ir netinkama, jei mes, jų palikuonys, vietoj tikros tiesos grūdų rinktume suklastotos klaidos piktžoles. Bet juk yra teisinga ir nuoseklu, kad mes iš užaugusio kviečių pasėlio rinktume dogmą lyg kviečių derlių, nes pirmi ir paskutiniai dalykai neturi vieni kitiems prieštarauti. Jei kas iš šių sėklų pradmenų bėgant laikui išsivysto, tas turi ir žaliuoti bei subręsti, tačiau daigo savybės negali pasikeisti. Nors prisideda kitas pavidalas, forma, skirtingumas, bet pasilieka ta pati rūšies esmė.
Teneatsitinka, kad tie katalikiškos nuomonės rožių daigai virstų į dagius ir spyglius! Išties teneatsitinka, kad šiame dvasiniame rojuje iš cinamono ir balzamo ūglių staiga išdygtų svidrės ir kurpelės. Todėl kas tik šiame Dievo Bažnyčios lauke yra tėvų tikėjimo pasėta, tą vaikų stropumas turi auginti ir saugoti, tai turi žydėti ir bręsti, tai turi daryti pažangą ir tobulėti. Juk teisinga, kad tos senos dangiškosios filosofijos dogmos bėgant laikui būtų rūpestingai prižiūrimos, dailinamos ir nulyginamos, tačiau neleistina jas keisti, apkarpyti ar nukapoti. Jos gali gauti daugiau akivaizdumo, šviesos, aiškumo, bet privalo išlaikyti pilnumą, grynumą bei savitumą. Nes jei kartą būtų leista tokia bedieviškos apgaulės savivalė, tuomet bijau ir pasakyti, koks didelis iš to kiltų Religijos sugriovimo ir sunaikinimo pavojus. Juk jei būtų išsižadėta bent vienos katalikų dogmos dalies, tuomet žmonės imtų atsisakyti dar šio to, po to vėl ko nors, nes taip jau būtų įprasta ir leista. Bet gi atmetus pavienes dalis, kas gi kita sektų, jei ne visko kartu atmetimas? Iš kitos pusės, jei imtume maišyti naujoves su senais dalykais, svetimus su savais ir žemiškus su šventais, tai šis įprotis išplistų visur, ir po to Bažnyčioje neliktų nieko nepaliesto, nieko nesumažinto, nieko sveiko, nieko nesutepto. Galiausiai ten, kur anksčiau buvo tyros ir nesugadintos tiesos šventovė, įsikurtų bedieviškų ir gėdingų klaidų kekšynas. Tačiau Dievo gailestingumas tegul nuo savųjų protų atitolina tokį nusikaltimą, telieka tai vien bedievių beprotyste! O Kristaus Bažnyčia, stropi ir atsargi jai patikėtų dogmų saugotoja, tegul nieko jose nepakeičia, nieko neatima, nieko neprideda, neatskiria būtinų dalykų, neprijungia bereikalingų, neapleidžia savų, nesisavina svetimų. Tegul ji visomis pastangomis rūpinasi, kad ištikimai bei išmintingai aiškindama patikslintų ir nudailintų senus dalykus, kurie jau senovėje buvo suformuoti ir pradėti; sustiprintų ir įtvirtintų tuos, kurie jau išreikšti bei išvystyti; išsaugotų tuos, kurie jau patvirtinti ir nustatyti. Pagaliau, ko ji visuomet Susirinkimų dekretuose siekė, jei ne to, kad kuo ligi tol buvo paprastai tikima, tuo pačiu po to būtų tikima dar rūpestingiau; kas prieš tai buvo skelbiama vangiai, tas pat po to būtų skelbiama primygtiniau; ką prieš tai ramiai gerbė, tą pat po to uoliai garbintų? Būtent tai, sakau aš, ir nieko kito visuomet darė Katalikų Bažnyčia savo Susirinkimų dekretais, sukilusi prieš eretikų naujoves, kad tik tuos dalykus, kuriuos vien per tradiciją anksčiau gavo iš protėvių, po to palikuonims surašytų ir Rašto liudijimu, daugelį dalykų sutraukdama į kelis žodžius ir dažnai dėl didesnio aiškumo pažymėdama nenaują tikėjimo prasmę naujai skambančiais pavadinimais.
XXIV. Bet grįžkime prie Apaštalo. O Timotiejau, – sako jis, – sergėk tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo naujovių. Venk, sako, lyg gyvatės, lyg skorpiono, lyg bazilisko, kad jos tavęs neištiktų ne vien prisilietimu, bet net ir žvilgsniu ar kvėpimu. Ką reiškia vengti? Su tokiais net nesėsti už vieno stalo (1 Kor 5,11). Ką reiškia venk? Jei kas, – sako, – ateina pas jus ir neatsineša šitokio mokslo... (2 Jn 10). Kokio mokslo, jei ne katalikiško ir visuotinio, pasiliekančio tokiu pačiu per visus kintančius laikus dėl nepažeisto tiesos perdavimo ir tokiu pasiliksiančio per amžius be pabaigos? Kas tada? ...Nepriimkite jo į namus ir nesveikinkite. Nes kas jį sveikina, tas dalyvauja jo piktuose darbuose (2 Jn 10–11). Pasaulio, – sako, – tuščiažodžiavimo naujovių. Ką reiškia pasaulio? Tokių, kurios neturi nieko švento, nieko religingo, visai svetimų vidui Bažnyčios, kuri yra Dievo šventykla. Pasaulio, – kalba jis, – tuščiažodžiavimo naujovių. Tuščiažodžiavimų – tai yra naujų mokymų, dalykų ir nuostatų, kurios yra priešingos senovei ir seniems laikams. Jeigu jas priimsi, būtinai pažeisi palaimintųjų tėvų tikėjimą, – arba visą, arba tikrai didelę jo dalį; būtinai paskelbsi, kad visi visų laikų tikintieji, visi šventieji, visi skaistieji, susilaikę, išlikę mergelėmis, visi klierikai, levitai ir kunigai, tiek tūkstančių išpažinėjų, tokios armijos kankinių, tiek miestų su gausiais ir žymiais gyventojais, tiek salų, provincijų, karalių, genčių, karalysčių, tautų, pagaliau jau beveik visas pasaulis, katalikų tikėjimu sujungtas su Kristumi Galva, per šitiek amžių nieko neišmanė, klydo, piktžodžiavo, nežinojo ką tiki. Vengdamas, – sako, – pasaulio tuščiažodžiavimo naujovių, kurias priimti ir sekti niekados nebuvo būdinga katalikams ir visuomet būdinga eretikams.
Išties, kokia erezija kada nors iškilo kitaip, nei tam tikru vardu, tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku? Kas kada nors įkūrė erezijas, pirmiau neatsiskyręs nuo Katalikų Bažnyčios visuotinio ir seno sutarimo? Kad taip yra, aiškiau nei dieną rodo pavyzdžiai. Juk kas prieš tą bedievį Pelagijų kada nors teikė tokią galią laisvai valiai, kad manytų, jog jai geruose dalykuose kiekvienam veiksmui nereikia padedančios Dievo malonės? Kas prieš baisųjį jo mokinį Celestijų neigė, jog visa žmonių giminė surišta Adomo prasižengimo kalte? Kas prieš piktžodiškąjį Arijų ardė Trejybės vienybę, kas prieš piktadarį Sabelijų drįso suplakti Vienybės trejybiškumą? Kas prieš žiaurųjį Novacijoną vadino Dievą žiauriu, esą Jis labiau nori mirštančiojo mirties, o ne kad tas atsiverstų ir gyventų? Kas prieš magą Simoną, užmuštą apaštalo įsikišimu (iš kurio nuolatine ir slapta seka trykšta tas senas begėdysčių srautas iki paskutiniojo Priscilijono), drįso Dievą vadinti blogio autoriumi, tai yra, mūsų nusikaltimų, nedorybių ir begėdysčių kūrėju? Šis teigia apie Jį, kad Jis pats, savo rankomis sutvėrė tokią žmogaus prigimtį, jog toji iš savęs, būtinai savo valios traukiama, nieko kito negali, nieko kito nenori, tik nusidėti, nes sujaudintą ir uždegtą visų ydų furijų, ją neišsemiamas geismas traukia į visų begėdysčių prarają.
Be skaičiaus yra pavyzdžių, kuriuos praleidome, siekdami trumpumo, bet jie visi pakankamai aiškiai ir akivaizdžiai parodo, jog beveik visoms erezijoms yra įprasta ir teisėta visados džiaugtis bedieviškomis naujovėmis, bodėtis senovės nutarimais ir dėl tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų (1 Tim 6,20) patirti tikėjimo laivo sudužimą. Priešingai, katalikams išties yra būdinga saugoti šventųjų tėvų palikimą ir pavedimus, smerkti bedieviškas naujoves bei kartu su Apaštalu sakyti ir vėl kartoti: Jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, tebūnie prakeiktas! (Gal 1,9).
XXV. Gal čia kas nors paklaus, ar ir eretikai naudojasi dieviškojo Rašto liudijimais. Žinoma, naudojasi, ir dargi uoliai. Gali juos matyti bėgant per atskirus šventojo Įstatymo tomus, per Mozės, per Karalių knygas, per psalmes, apaštalus, Evangelijas, pranašus. Ar pas savuosius, ar pas kitus, privačiai ar viešai, žodžiu ar knygose, pokyliuose ar aikštėse jie beveik nieko neskelbia, pirmiau nepasistengę to nusakyti ir Rašto žodžiais. Skaityk Pauliaus Samosatiečio, Priscilijono, Eunomijaus, Jovinijono ir kitų maro skleidėjų raštus, ten matysi begalinį pavyzdžių kalną. Nepraleistas beveik nė vienas puslapis, kuris nebūtų pagražintas ir nuspalvintas Naujojo ar Senojo Testamento posakiais.
Tačiau jų reikia tuo labiau saugotis ir bijoti, kuo giliau jie slepiasi po dieviškojo Įstatymo pastoge. Juk jie žino, kad jų smarvė taip greitai niekam nepatiks, jei bus iškvėpta paprastai ir nepridengus, todėl apšlaksto ją lyg kokiu dieviškų žodžių aromatu, kad tas, kuris lengvai pasmerktų žmogišką klaidą, negalėtų lengvai paniekinti dieviškų posakių. Todėl jie daro kaip tie, kurie, sumaišę vaikams kartų gėrimą, pirmiau puodelio kraštą patepa medumi, kad neatsargus amžius, pirmiau palaižęs saldaus, neišsigąstų kartumo. Tuo rūpinasi ir tie, kurie blogas žoles ir kenksmingus gėrimus papuošia vaistų vardu, kad niekas neįtartų, jog tai nuodai, kur parašyta „vaistai“. Todėl ir Išganytojas šaukė: Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai (Mt 7,15). Kas yra avių kailis, jei ne pranašų ir apaštalų žodžiai, kuriuos šie lyg su avių nuoširdumu supynė tartum vilnas tam be dėmės Avinėliui, naikinančiam pasaulio nuodėmę? Kas yra plėšrūs vilkai, jei ne laukinės ir plėšrios eretikų nuomonės, kurios nuolat užpuola Bažnyčios bandas ir kur tik gali drasko Kristaus kaimenę? Kad klastingiau prislinktų prie neatsargių avių, pasilikę vilkų plėšrumą, jie nusivelka vilkišką išvaizdą ir apsisiaučia dieviškojo Įstatymo posakiais lyg kokiais kailiais, kad kas tik pajus vilnų minkštumą, neišsigąstų dantų aštrumo. Bet ką sako Išganytojas? Jūs pažinsite juos iš vaisių (Mt 7,16), tai yra, kai ims tuos dieviškus žodžius ne tik kartoti, bet ir dėstyti, ne tik jais svaidytis, bet ir juos aiškinti, – tuomet pažinsite tą kartumą, tą aitrumą ir plėšrumą, tuomet jie iškvėps naujovių nuodą, tuomet pasirodys bedieviškos naujenybės. Tada išvysite, kaip griaunamos sienos, perkeliami tėvų riboženkliai, žudomas katalikų tikėjimas, draskoma bažnytinė dogma.
Tokie buvo tie, kuriems smogia apaštalas Paulius Antrame laiške korintiečiams, sakydamas: Juk tokie yra, – kalba jis, – anie netikri apaštalai, klastingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais (2 Kor 11,13). Ką reiškia besidedantys Kristaus apaštalais? Apaštalai pateikė dieviškojo Įstatymo pavyzdžių, – pateikė ir jie. Apaštalai šaukėsi psalmių autoriteto, – šaukėsi ir jie. Apaštalai rodė pranašų posakius, – ne mažiau rodė ir jie. Bet kai šie pradėjo tai, kuo panašiai rėmėsi, nepanašiai aiškinti, tuomet atsiskyrė paprastieji nuo sukčių, nepagražinti nuo pagražintų, tiesiakalbiai nuo iškreipėjų, galiausiai tikri apaštalai nuo netikrų. Ir nenuostabu, – kalbėjo. – Juk pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu (2 Kor 11,14). Nedidelis dalykas, jei jo tarnai persirengia teisingumo tarnais. Taigi pagal apaštalo Pauliaus mokymą, kai tik netikri apaštalai, netikri pranašai ar mokytojai pateikia dieviškojo Įstatymo posakius ir blogai išaiškinę bando prie jų prijungti savo klaidas, tuomet nelieka abejonių, kad jie seka savo pirmtako klastingomis suktybėmis. Šis jų niekados neišsigalvotų, jei nežinotų, jog nėra lengvesnio būdo suklaidinti nei pateikti dieviškų žodžių autoritetą ten, kur įvedama nedoros klaidos apgaulė.
XXVI. Bet gal kas pasakys: kaip įrodyti, kad velnias mėgsta naudotis šventojo Įstatymo pavyzdžiais? Tepaskaito Evangelijas, kuriose rašoma: Tada velnias jį, – tai yra Viešpatį Išganytoją, – paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“ (Mt 4,5–6). Ką jis darys su vargšais žmonėmis, jei jau patį didingąjį Viešpatį užpuolė Raštų liudijimais? Jei, – sako, – tu Dievo Sūnus, pulk žemyn. Kodėl? Nes parašyta, – sako. Turim labai įsidėmėti ir prisiminti šios vietos mokymą, kad pasimokę iš tokio evangelinio autoriteto pavyzdžio, kai matysime ką nors skaitant apaštalų ar pranašų žodžius prieš katalikų tikėjimą, tikrai neabejotume, jog per juos kalba velnias. Nes kaip tuomet kalbėjo galva galvai, taip dabar nariai nariams – velnio nariai Kristaus nariams, netikėliai tikintiesiems, piktžodžiautojai pamaldiesiems, galiausiai eretikai katalikams. Bet ką jie tuomet sako? Jei, – sako, – tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, taigi, jei nori būti Dievo Sūnumi ir gauti dangaus karalystės paveldą, šok žemyn, tai yra krisk nuo mokymo ir tradicijos tos aukštos Bažnyčios, kuri laikoma Dievo šventykla. Jei kas nors paklaus kokį nors eretiką, kuris jam tai siūlo: „Iš kur įrodai, iš kur mokai, kad turėčiau palikti visuotinį ir seną Katalikų Bažnyčios tikėjimą?“ – šis iškart pasakys: Nes parašyta. Ir iškart parengs tūkstantį liudijimų, tūkstantį pavyzdžių ir autoritetų iš Įstatymo, iš psalmių, apaštalų ir pranašų, kuriuos nauju ir blogu būdu išaiškinus, nelaiminga siela nuo katalikiškos pilies nukris į erezijų bedugnę.
Be to, eretikai mėgsta neatsargius žmones tiesiog nuostabiai apgauti dar ir sekančiais pažadais. Jie drįsta pažadėti ir mokyti, kad jų bažnyčioje, tai yra jų bendruomenės susiėjime esanti didelė, ypatinga ir visiškai asmeniška Dievo malonė, dėl kurios be jokio vargo, be jokių pastangų ar darbo, net neprašydami, neieškodami ir nebelsdami visi jų skaičiui priklausantieji bus taip Dievo apdovanoti, kad nešami angelų rankomis, tai yra apsaugoti angelų globos, niekad negalės užsigauti į akmenį kojos, tai yra niekad nebus suvedžioti į bloga.
XXVII. Bet kas nors tars: jeigu ir velnias, ir jo mokiniai naudojasi dieviškais žodžiais, posakiais ir pažadais, nors vieni yra netikri apaštalai, kiti – netikri pranašai ar mokytojai, o visi kartu – eretikai, tai ką daryti žmonėms katalikams ir Motinos Bažnyčios vaikams? Kokiu būdu šventuose Raštuose jiems atskirti tiesą nuo klaidos?
Taigi jie ypač stengsis daryti tai, ką, kaip rašėme šio Priminimo pradžioje, mums perdavė šventi ir mokyti vyrai, – būtent, jie aiškino dieviškąjį Kanoną pagal visuotinės Bažnyčios tradicijas ir laikydamiesi katalikų dogmos taisyklių, nes toje Katalikų ir Apaštalinėje Bažnyčioje jie privalėjo sekti visuotinumą, senumą ir sutarimą. Kai tik dalis sukildavo prieš visuotinumą, naujovė prieš senumą, vieno ar nedaugelio paklydėlių prieštaravimas prieš visų ar bent tikrai daug skaitlingesnių katalikų sutarimą, jie rinkdavosi visuotinį grynumą vietoj dalies sugedimo; tame visuotinume – senąjį pamaldumą vietoj naujovės bedieviškumo; vėlgi, pačiame senume rinkdavosi pirmiausia visiems bendrus, jei tokie yra, visuotinio Susirinkimo dekretus vietoj vieno ar keleto lengvabūdiškumo. O jeigu tokių nėra, tuomet sekdavo tai, kas arčiausia, tai yra, daugelio didelių mokytojų tarpusavyje sutariančias nuomones. Jei to, padedant Viešpačiui, bus ištikimai, blaiviai ir rūpestingai laikomasi, mes be didelio sunkumo pastebėsime visas žalingas iškylančių eretikų klaidas.
XXVIII. Čia manau, kad bus nuoseklu, jei pavyzdžiais parodysiu, kokiu būdu galima pastebėti bei pasmerkti bedieviškas eretikų klaidas, pateikiant ir palyginant tarpusavyje sutariančius senųjų mokytojų teiginius. Tačiau to seno šventųjų tėvų sutarimo galime labai stengdamiesi ieškoti ir juo sekti ne visuose dieviškojo Įstatymo klausimėliuose, bet vien tiktai – ar pirmiausia – tikėjimo taisyklėje. Ne visada ir ne visas erezijas galima taip nugalėti, bet tik naujas ir dabartines, kurios ką tik iškilo, kurioms laiko trūkumas neleido iškreipti senojo tikėjimo taisykles ir, dar plačiai neišplitus nuodams, sugadinti protėvių raštus. Jau išplitusių ir įsisenėjusių erezijų jokiu būdu negalima pulti šio keliu, nes bėgant laikui jos turėjo daug progų išnaudoti tiesą. Todėl turime šias senesnes schizmų ar erezijų bedievystes atremti, jei galima, vien tik Raštų autoritetu, arba jų vengti, jei jos jau senovėje buvo paneigtos ir pasmerktos visuotiniuose katalikų kunigų Susirinkimuose.
Todėl vos tik pradėjus veržtis kokios nors blogos klaidos puvėsiams, kai jie savo gynybai pradeda naudoti vogtus šventojo Įstatymo žodžius ir juos klastingai bei apgaulingai aiškinti, iškart reikia pradėti rinkti senolių posakius, aiškinančius Kanoną, pagal kuriuos tai, kas iškilo kaip bedieviška naujovė, būtų be jokio mįslingumo atskleista ir be jokio atsitraukimo pasmerkta. Bet reikia rinkti tik tų tėvų posakius, kurie katalikų tikėjime ir vienybėje šventai, protingai ir ištvermingai gyvendami, mokydami bei pasilikdami pelnė arba ištikimai mirti Kristuje, arba laimingai būti nužudyti dėl Kristaus. Bet ir jais galima tikėti vien laikantis taisyklės, kad neabejotinai, tikrai ir nepakeičiamai galioja tik tai, ką arba visi, arba daugelis viena ir ta pačia prasme atvirai, dažnai, ištvermingai tvirtino, lyg su kokiu nors mokytojų susirinkimu sutikdami, tai priimdami, to laikydamiesi ir tai perduodami. O ką kuris iš jų, nors šventas ir mokytas, nors išpažinėju ar kankiniu būdamas, manė kitaip nei visi ar net prieš visus, tą reikia kaip savotišką, slaptą ir privačią nuomonę atskirti nuo bendros, viešos ir visuotinės nuomonės autoriteto, kad nerizikuotume didžiausiu pavojumi amžinam išganymui ir nepaliktume, pagal bedievišką eretikų bei schizmatikų paprotį, visuotinės dogmos senos tiesos bei nesektume vieno žmogaus naujoviška klaida.
Kad kartais kas nors nemanytų, kad gali tų palaimintų tėvų šventą ir visuotinį sutarimą lengvabūdiškai niekinti, Apaštalas Pirmame [laiške] korintiečiams sako: Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje, pirmiausia – apaštalais (kurių vienas jis pats buvo), antra – pranašais (koks, kaip skaitome Apaštalų darbuose, buvo Agabas), trečia – mokytojais (1 Kor 12,28), kurie dabar vadinami [Rašto] aiškintojais ir kuriuos tas pats Apaštalas kartais vadina pranašais, nes per juos tautoms buvo atvertos pranašų paslaptys. Todėl kas paniekintų tuos Dievo Bažnyčioje atskiriems laikams ir vietoms Dievo paskirtuosius, kurie dėl katalikų dogmos prasmės ką nors vieningai mano Kristuje, tie paniekina ne žmogų, bet Dievą. O kad niekas neprieštarautų jų tiesiakalbei vienybei, tas Apaštalas dar svariau tvirtina, sakydamas: Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties (1 Kor 1,10).
Jei kas atskiltų nuo jų bendros nuostatos, teišgirsta šiuos to paties Apaštalo [žodžius]: Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas (1 Kor 14,33), tai yra ne to, kuris atsiskyrė nuo sutarimo vienybės, bet tų, kurie sutikdami liko taikoje. Taip mokau, sako, visose šventųjų bendruomenėse, tai yra katalikų. Jos yra todėl šventos, kad ištveria tikėjimo bendrystėje. O kad kas nors, kitus apėjęs, nemanytų, jog turi klausyti vien savęs ir vien savimi tikėti, jis netrukus kalba: Argi iš jūsų, – sako, – išėjo Dievo žodis? Ar tik jus vienus pasiekė? (1 Kor 14,36) Kad tai nebūtų lyg pasinaudojant priimta, jis prideda: Jei kas, – sako, – tariasi esąs pranašas ar Dvasios įkvėptas žmogus, tas turi pripažinti, jog tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymas (1 Kor 14,37). Kas tai per įsakymas, jei ne šis: kas yra pranašas ar Dvasios įkvėptasis, tai yra dvasinių dalykų mokytojas, tas turi labai stengtis pasirodyti lygybės ir vienybės puoselėtoju, kad savo nuomonių nekeltų virš likusių ir neatsitolintų nuo bendro supratimo. O jei kas šito nenori pripažinti, – kalba jis, – pats nebus pripažintas (1 Kor 14,38), tai yra kuris arba nesimokys nežinomų dalykų, arba žinomus paniekins, tas pats bus nepažintas, taigi, – bus nevertas, kad Dievas jį priskaitytų prie suvienytųjų tikėjime ir sulygintųjų nuolankume. Nežinau, ar galima įsivaizduoti baisesnę blogybę. Bet matome, kad tai pagal Apaštalo grasinimą atsitiko pelagijonui Julianui, kuris arba nenorėjo prisidėti prie kolegų nuomonės, arba išdrįso nuo jos atsiskirti.
Bet jau laikas, kad pateiktume žadėtą pavyzdį, kur ir kaip šventųjų tėvų nutarimai surinkti, kad pagal juos Susirinkimo sprendimu ir autoritetu būtų nustatyta bažnytinio tikėjimo taisyklė. Kad tai vyktų sklandžiau, čia pabaikime šią Priminimo dalį, kad tai, kas seks, pradėtume kitame veikale.
