4-oji advento savaitė. Sekmadienis
I.
Jis apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą (Fil 2, 7)
Šventasis Paulius sako, kad Jėzus Kristus, atėjęs į žemę, apiplėšė pats save. Jis, taip sakant, save sunaikino. Ir kodėl? Kad išgelbėtų žmogų ir būtų žmogaus mylimas. „Kur Tu save apiplėšei, - sako šventasis Bernardas, - ten ryškiau atsiskleidė Gailestingumas ir Meilė“. Taip, mano mielasis Atpirkėjau, kiek didelis buvo Tavo nusižeminimas tapus Žmogumi ir gimus Kūdikiu, tiek didesnis pasirodė Tavo gailestingumas ir meilė mums, ir tai buvo daroma siekiant laimėti mūsų širdis sau.
Nors žydai dėl daugybės ženklų ir stebuklų tikrai pažino tikrąjį Dievą, jie vis dėlto nebuvo patenkinti – jie norėjo Jį išvysti akis į akį. Dievas rado būdą, kaip patenkinti net šį žmonių troškimą – Jis tapo Žmogumi, kad taptų jiems regimas. „Žinodamas, - sako šventasis Petras Chrizologas, - kad mirtingieji kankinančiai trokšta Jį pamatyti, Dievas pasirinko šį būdą padaryti save jiems regimą.“ O kad mūsų akyse taptų dar patrauklesnis, Jis pirmą kartą pasirodė kaip mažas Kūdikis, kad taip būtų dar žavesnis ir neatremiamas. Jis pasirodė Kūdikiu, kad mūsų akyse taptų priimtinesnis. „Taip, - priduria šventasis Kirilas Aleksandrietis, - Jis nusižemino iki mažo Kūdikio būklės, kad taptų malonesnis mūsų širdims.“ „Mūsų labui buvo atliktas šis savęs apiplėšimas“. Iš tiesų tai buvo tinkamiausias pavidalas mūsų meilei laimėti.
Pranašas Ezechielis teisingai šaukė, kad Tavo atėjimo į žemę metas, o Įsikūnijęs Žodi, turėtų būti meilės metas, įsimylėjėlių metas: išties, tu buvai pasiekusi meilės amžių (Ez 16, 8). O kokį kitą tikslą turėjo Dievas, taip karštai mus mylėdamas ir duodamas mums tokius aiškius savo meilės įrodymus, išskyrus tai, kad mes Jį mylėtume? „Dievas myli tik tam, kad būtų mylimas“, - sako šventasis Bernardas. Pats Dievas jau buvo tai pasakęs: O dabar, Izraeli, taigi reikalauja iš tavęs VIEŠPATS, tavo Dievas, jei ne to, kad Jo bijotum ir mylėtum (Įst 10, 12).
O mano mielas, malonus, šventas Kūdikėli, Tu pirmą kartą pasirodei mums kaip vargšas Kūdikis, kad net nuo pat gimimo negaištum laiko patraukti mūsų širdis prie Tavęs. Ir taip Tu visą likusį gyvenimą vis rodei mums naujus ir ryškesnius savo meilės ženklus, kol galiausiai išliejai paskutinį savo Kraujo lašą ir prislėgtas gėdos mirei ant gėdingo Kryžiaus medžio. Ir kaipgi, Jėzau, Tu galėjai susidurti su tokiu žmonijos daugumos nedėkingumu? Iš tiesų matau nedaug Tave pažįstančių ir dar mažiau Tave mylinčių. Ak, mano brangus Jėzau, aš irgi trokštu būti tarp šio mažo skaičiaus. O, mano mielasis Kūdikėli ir mano Dieve, atleisk man. Aš myliu Tave! Aš myliu Tave!
II.
Kad priverstų mus Jį mylėti, Dievas nepavedė kitiems, bet nusprendė pats asmeniškai ateiti, tapti Žmogumi ir mus atpirkti. Šventasis Jonas Auksaburnis gražiai apmąsto šiuos apaštalo žodžius: Kodėl jis prisiėmė ne angelų, o Abraomo palikuonių [prigimtį - red.] (Žyd 2, 16). Kodėl, klausia šventasis, apaštalas sakė ne gavo, o veikiau prisiėmė? Kodėl šventasis Paulius paprasčiausiai nepasakė, kad Dievas įsikūnijo žmogumi? Kodėl jis pabrėžtinai teigė, kad Jis jį prisiėmė tarsi per jėgą, pagal griežtą lotyniškojo žodžio apprehendit reikšmę? Jis atsako, kad taip kalbėjo pasinaudodamas metafora apie tuos, kurie vejasi nuo jų bėgančius. Taip jis norėjo perteikti mintį, kad Dievas visada troško būti žmogaus mylimas, bet žmogus nusigręžė nuo Jo ir nesirūpino net sužinoti apie Jo meilę: todėl Dievas atėjo iš dangaus ir prisiėmė žmogiškąjį kūną, kad šitaip apsireikštų ir priverstų nedėkingą, nuo Jo bėgantį žmogų tarsi per jėgą pamilti save.
Taigi dėl to Amžinasis Žodis tapo žmogumi, dėl to Jis tapo Kūdikiu. Iš tiesų Jis galėjo pasirodyti šioje žemėje kaip suaugęs žmogus, kaip pasirodė pirmasis žmogus Adomas. Ne, Dievo Sūnus norėjo apsireikšti mielo mažo Kūdikio pavidalu, kad taip galėtų lengviau ir stipriau patraukti prie savęs žmogaus meilę. Maži vaikai savaime iš karto yra mylimi: matyti juos ir juos mylėti yra tas pats. Ak, mano brangus Jėzau, tiesa, kad kadaise Tavęs nepažinojau. Nekreipdamas dėmesio į Tavo meilę, ieškojau tik savo pasitenkinimo, visiškai nesiskaitydamas nei su Tavimi, nei su Tavo draugyste. Bet dabar aš suvokiu, kiek blogo padariau. Gailiuosi dėl jo ir liūdžiu visa širdimi. Aš myliu Tave, Jėzau, ir taip stipriai, kad net jei žinočiau, jog visa žmonija ketina sukilti prieš Tave ir Tave apleisti, vis tiek Tavęs nepalikčiau, nors tai man kainuotų tūkstantį gyvybių. Priimk, Jėzau, mano vargšės širdies meilę Tau. Buvo laikas, kai ji Tavimi nesirūpino, bet dabar ji susižavėjusi Tavo gerumu, Dieviškasis Kūdikėli. O Marija, didžioji Įsikūnijusio Žodžio Motina, neapleisk ir Tu manęs. Tu esi ištvermės Motina ir dieviškosios malonės valdytoja. Tad padėk man – padėk man visada. Su Tavo pagalba, o mano viltie, viliuosi likti ištikimas savo Dievui per amžius. Amen.
