2-oji advento savaitė. Antradienis.
Pamąstykite apie laimingą vienuolio mirtį
Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje (Apr 14, 13). O kas yra tie palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje, jei ne vienuoliai, kurie gyvenimo pabaigoje randami jau mirę pasauliui, nes savo įžadais jau atitrūko nuo pasaulio ir visų jo gėrybių. Palieku viską ir pasirenku Tave vieną savo lobiu, tyriausias Dievo Avinėli ir karščiausias mano Mylimasis!
I.
Pagalvok, mano broli, apie savo pasitenkinimą, jei, sekdamas savo pašaukimu, turėsi laimę mirti Dievo namuose. Velnias tau tikrai įrodinės, kad jei pasitrauksi į Dievo namus, galbūt vėliau gailėsiesi palikęs savo namus ir savo šalį ir atėmęs iš tėvų pagalbą, kurios jie galėjo iš tavęs tikėtis. Tačiau paklauskite savęs: ar mirties akivaizdoje aš gailėsiuosi, ar džiaugsiuosi, kad laikiausi savo apsisprendimo? Todėl prašau jus įsivaizduoti, kad jau esate mirties patale ir ruošiatės stoti prieš Jėzaus Kristaus teismą. Pagalvokite, ką norėtumėte padaryti, kai būsite atsidūrę tokioje padėtyje. Galbūt patikti savo tėvams, dirbti savo šeimai ir šaliai, o paskui mirti apsuptam brolių, sūnėnų ir giminaičių savo namuose, turint klebono, parapijos kunigo, kanauninko, vyskupo ar valstybės ministro titulą, įvykdžius savo valią? Arba, kita vertus, mirti Dievo namuose, padedant geriems tikėjimo broliams, kurie padrąsintų tave pereiti į amžinybę, daug metų gyvenus vienuolyne, nuolankiai, nusižeminus, apsimarinus, neturtingai, toli nuo tėvų, atsisakius savo valios, paklusus ir atsiskyrus nuo viso pasaulio – juk visa tai daro mirtį saldžią ir malonią? "Tas, kuris buvo įpratęs atimti iš savęs pasaulio malonumus, – sako šv. Bernardas. „nesigailės, kad taip padarė, kai turės jį palikti.“ Popiežius Honorijus II, mirdamas troško, kad būtų likęs savo vienuolyne, užsiėmęs lėkščių plovimu ir nebūtų tapęs popiežiumi. Pilypas II-asis mirdamas troško, kad būtų buvęs kokio nors vienuolių ordino pasaulietis brolis, pasiryžęs tarnauti Dievui, o ne karalius. Pilypas III-asis, taip pat Ispanijos karalius, mirdamas sakė: „O, kad būčiau buvęs dykumoje, ten tarnavęs Dievui, ir kad niekada nebūčiau buvęs monarchu! Nes jei taip būtų buvę, dabar su didesniu pasitikėjimu stočiau prieš Jėzaus Kristaus tribunolą.“
O mano Viešpatie Jėzau Kristau! Kuris, norėdamas man laimingos mirties, pats pasirinkai tokią karčią mirtį - kadangi mane taip mylėjai, kad pasirinkai mane artimiau sekti Tavo šventuoju gyvenimu, kad taip mane glaudžiau sujungei su savo mylinčia Širdimi, pririšk mane, meldžiu Tave, visiškai prie Savęs saldžiomis Savo meilės virvėmis, kad daugiau nebegalėčiau nuo Tavęs atsiskirti. O mano mylimasis Atpirkėjau! Noriu būti Tau dėkingas ir atitikti Tavo teikiamą malonę, bet bijau, kad dėl savo silpnumo galiu būti neištikimas. O mano Jėzau! Neleisk to padaryti. Leisk man verčiau mirti, negu apleisti Tave ar pamiršti Tavo man parodytą ypatingą meilę.
II.
Taigi, kai pragaras gundo tave dėl tavo pašaukimo, pagalvok apie mirties valandą ir turėk prieš akis tą svarbią akimirką, nuo kurios priklauso amžinybė. Taip nugalėsi visas pagundas, būsi ištikimas Dievui ir tikrai nesigailėsi mirties akimirką, bet dėkosi Viešpačiui ir mirsi patenkintas. Gerardas, šv. Bernardo brolis, mirė atsidusęs vien nuo minties, kad mirs Dievo namuose. Jėzaus Draugijos tėvas Suarezas, mirdamas jautė tokią didelę paguodą ir saldumą dėl to, kad miršta vienuolyne, kad sakė „Niekada nemaniau, kad mirti bus taip saldu“. Kitas geras tos pačios Draugijos vienuolis, atsidūręs mirties patale, juokėsi, o paklaustas, kodėl juokiasi, atsakė: „O kodėl turėčiau nesijuokti? Argi ne pats Jėzus Kristus pažadėjo rojų tam, kuris dėl Jo viską palieka? Argi ne Jis pasakė: Ir kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą. (Mt 19, 29). Viską palikau Dievui. Dievas ištikimas, Jis negali nesilaikyti savo pažadų, taigi, – tarė jis, – kodėl turėčiau nesidžiaugti ir nesišypsoti, matydamas, kad esu užtikrintas dėl rojaus?" Prieš keletą metų mirusio vieno pasauliečio brolio mirties patale paklausė, ko jis labiausiai trokšta? Jis atsakė: „Nieko kito netrokštu, kaip tik mirti ir susivienyti su Dievu“.
Prieš pat mirtį tėvą Januarijų Sarnelį, kalbantis su Dievu, girdėjo sakant: „Tu, Viešpatie, žinai, kad viskas, ką dariau ir ką galvojau, buvo skirta Tavo garbei. Ir tada, norėdamas išvykti, jis tarė: „Drąsos, noriu įžengti į saldžią agoniją“. Tada jis ėmė meiliai kalbėtis su Dievu ir netrukus ramiai išėjo iš gyvenimo. Jo lūpose buvo šypsena, o nuo kūno sklido saldus kvapas, kuris, kaip daugelis liudijo, kelias dienas išliko kambaryje, kuriame jis mirė [*].
Šv. Bernardas, kalbėdamas apie laimingą vienuolio būklę, pagrįstai šaukė: „O, koks saugus gyvenimas, kuriame mirties laukiama be baimės – taip, saldžiai trokštama ir pamaldžiai priimama!“
Aš myliu Tave, mano Gelbėtojau! Tu esi ir visada būsi vienintelis mano širdies ir sielos Viešpats. Aš palieku viską ir renkuosi Tave vieninteliu savo lobiu, o tyriausias Dievo Avinėli. O mano karščiausias Mylimasis! Mano mylimasis visas spindi visas saulėje įdegęs, – jį pažinsi tarp dešimties tūkstančių. (Gg 5, 10). Pasitraukite, kūriniai, mano vienintelis Gėris yra mano Dievas, Jis yra mano Meilė, mano Viskas. Aš myliu Tave, o mano Jėzau, ir mylėdamas Tave praleisiu visą likusį gyvenimą, nesvarbu, ar jis būtų trumpas, ar ilgas. Aš apkabinu Tave, glaudžiu Tave prie savo širdies ir noriu mirti susivienijęs su Tavimi. Nieko kito nenoriu. Padaryk, kad visada gyvenčiau degdamas Tavo meile, o kai pasieksiu savo gyvenimo pabaigą, padaryk, kad mirčiau karštai mylėdamas Tave.
Nekaltai Pradėtoji Mergele Marija, išrūpink man šią malonę, tikiuosi jos iš Tavęs.
[*] Tėvas Januarijus Sarnelli, C.SS.R. buvo vienas pirmųjų šventojo Alfonso bendražygių. Jis mirė kvepėdamas šventumu 1774 m. ir buvo pradėta jo beatifikacijos byla. REDAKTORIUS
