3-ia advento savaitė. Sekmadienis
Jonas Krikštytojas savo pamoksle sušuko: „Taisykite Viešpačiui kelią!“ (Jn 1, 23).
Kad galėtume visada eiti Viešpaties keliu, nenukrypdami nei į dešinę, nei į kairę, būtina pasitelkti tinkamas priemones. Yra dvi labai svarbios priemonės, apie kurias čia jums kalbėsime.
1. Atsikratyti pasitikėjimo savimi.
2. Pasitikėti Dievu.
I. TURIME ATSIKRATYTI BET KOKIO PASITIKĖJIMO SAVIMI
Su baime ir drebėdami, - sako apaštalas šventasis Paulius, - darbuokitės savo išganymui (Fil 2, 12). Kad užsitikrintume amžinąjį išganymą, turime būti visada persmelkti baimės, turime bijoti savęs – su baime ir drebėjimu – ir visiškai nepasitikėti savo jėgomis, nes be dieviškosios pagalbos nieko negalime padaryti. Be manęs, sako Jėzus Kristus, jūs nieko negalite padaryti (Jn 15, 5). Nieko negalime padaryti dėl savo sielų išgelbėjimo. Šv. Paulius mums sako, kad patys iš savęs nesame pajėgūs sugalvoti net geros minties. Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo (2 Kor 3, 5). Be Šventosios Dvasios pagalbos negalime net ištarti Jėzaus vardo taip, kad nusipelnytume atlygio: Ir nė vienas negali ištarti: „JĖZUS YRA VIEŠPATS“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina. (1 Kor 12, 3).
Apgailėtinas žmogus, kuris pasitiki savimi Dievo kelyje! Šv. Petras patyrė liūdnus pasitikėjimo savimi padarinius. Jėzus Kristus jam sakė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“ (Mt 26, 34).
Pasitikėdamas savo jėgomis ir gera valia, apaštalas atsakė: „Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“ (ten pat, 35). Koks buvo rezultatas? Tą naktį, kai Jėzus Kristus buvo suimtas, Kajafo teisme Petrui buvo priekaištaujama, kad jis yra vienas iš Išganytojo mokinių. Tas priekaištas jį pripildė baimės; jis tris kartus išsižadėjo savo Mokytojo ir prisiekė, kad niekada Jo nepažinojo! Nuolankumas ir nepasitikėjimas savimi mums yra tokie būtini, kad Dievas leidžia mums kartais kristi į nuodėmę, kad per nuopuolį įgytume nuolankumo ir savo silpnumo pažinimo. Dėl nuolankumo stokos puolė ir Dovydas, todėl po savo nuodėmės jis sakė: „Prieš nubaudžiamas nuklysdavau (Ps 118 (119), 67).
Todėl Šventoji Dvasia skelbia palaimintuoju žmogų, kuris visada bijosi: Laimingas žmogus, kuris visad pagarbiai bijo (Pat 28, 14). Tas, kuris bijo nupulti, nepasitiki savo jėgomis, kiek įmanoma vengia visų pavojingų progų, dažnai paveda save Dievui ir taip apsaugo savo sielą nuo nuodėmės. Tačiau žmogus, kuris nebijo, bet yra kupinas pasitikėjimo savimi, lengvai pasiduoda nuodėmės pavojui: jis retai paveda save Dievui, ir taip nupuola. Įsivaizduokime žmogų, pakibusį virš didelės prarajos ant virvės, kurią laiko kitas žmogus. Be abejo, jis nuolat šauktųsi jį palaikančio asmens: „Laikyk, laikyk, laikyk, dėl Dievo, nepaleisk!“. Visiems mums gresia pavojus nupulti į kokio nors nusikaltimo bedugnę, jei Dievas mūsų nepalaikys. Todėl turėtume nuolat maldauti, kad Jis laikytų savo ranką virš mūsų ir palaikytų mus visuose pavojuose.
Pakilęs iš lovos, šv. Pilypas Neris kiekvieną rytą sakydavo: „O Viešpatie, laikyk savo ranką šiandien virš Pilypo – jei to nepadarysi, Pilypas Tave išduos“. O vieną dieną, eidamas per miestą ir apmąstydamas savo vargą, jis dažnai kartojo: „Aš nusivylęs, nusivylęs.“ Jį išgirdęs vienas vienuolis, manydamas, kad šventasis iš tiesų yra gundomas nevilties, pataisė jį ir padrąsino tikėtis dieviškojo gailestingumo. Tačiau šventasis atsakė: „Aš nusivylęs savimi, bet pasitikiu Dievu“.
Vadinasi, šiame gyvenime, kuriame mums gresia tiek daug pavojų prarasti Dievą, mums būtina visada gyventi labai nepasitikint savimi ir kupiniems pasitikėjimo Dievu.
II. TURIME LABAI PASITIKĖTI DIEVU
Šv. Pranciškus Salezas sako, kad vien tik pasitikėjimas savimi dėl savo silpnumo padarytų mus pasipūtusiais ir sukeltų didelį pavojų pasiduoti vangiam gyvenimui ar net nevilčiai. Kuo labiau nepasitikime savo jėgomis, tuo labiau turėtume pasitikėti dieviškuoju gailestingumu. Tokia yra pusiausvyra, sako tas pats šventasis, kai kuo labiau pakyla pasitikėjimo Dievu kartelė, tuo labiau nusileidžia pasitikėjimo savimi kartelė.
Klausykitės manęs, nusidėjėliai, kuriems teko nelaimė iki šiol įžeisti Dievą ir būti pasmerktiems pragarui: Jei velnias jums sakys, kad jūsų amžinojo išgelbėjimo viltis yra menka, atsakykite jam Šventojo Rašto žodžiais: ar kas nors, pasitikėjęs VIEŠPAČIU, buvo apviltas? (Sir 2, 10). Nė vienas nusidėjėlis, pasitikėjęs Dievu, nėra pražuvęs. Tad tvirtai apsispręskite daugiau nenusidėti, atsiduokite į dieviškojo gerumo rankas ir būkite tikri, kad Dievas jūsų pasigailės ir išgelbės iš pragaro. Pavesk savo rūpesčius VIEŠPAČIUI, ir tave jis palaikys (Ps 3 (4), 23). Vieną dieną Viešpats tarė šventajai Gertrūdai: "Tas, kuris manimi pasitiki, taip mane verčia, kad negaliu neišklausyti visų jo prašymų".
Tačiau, sako pranašas Izaijas, tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas, pakils tarsi arų sparnais, – nepavargs bėgdami, nepails eidami. (Iz 40, 31). Tie, kurie pasitiki Dievu, atstatys savo jėgas, jie nusimes savo silpnumą ir įgis Dievo stiprybės, jie skris kaip ereliai Viešpaties keliu, nepavargdami ir niekada nenusilpdami. Dovydas sako, kad gailestingumas apgaubs tą, kuris viliasi Viešpačiu (Ps 31 (32), 10). Tas, kuris viliasi Viešpačiu, bus apgaubtas Jo gailestingumo, kad jo niekada neapleistų.
Šv. Kiprijonas sako, kad dieviškasis gailestingumas yra neišsenkantis šaltinis. Tie, kurie atneša didžiausio pasitikėjimo indus, semiasi iš jo didžiausių malonių. Todėl karališkasis pranašas yra pasakęs: Tebūna su mumis tavo gailestingumas, VIEŠPATIE, nes mes tavimi viliamės. (Ps 32 (33), 22). Kai velnias mus gąsdina, iškeldamas prieš akis didžiulį sunkumą ištverti Dievo malonėje nepaisant visų šio gyvenimo pavojų ir nuodėmingų progų, neatsakydami jam pakelkime akis į Dievą ir tikėkimės, kad savo gerumu Jis tikrai atsiųs mums pagalbą, padėsiančią atsilaikyti prieš kiekvieną puolimą. Keliu akis į kalnus, iš kur ateis man pagalba (Ps 120 (121), 2). O kai priešas mums parodo mūsų silpnumą, sakykime kartu su apaštalu: Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina (Fil 4, 13). Pats iš savęs nieko negaliu padaryti, bet pasitikiu Dievu, kad Jo malone galėsiu viską padaryti.
Taigi, iškilus didžiausiems mums gresiantiems pražūties pavojams, turėtume nuolat atsigręžti į Jėzų Kristų ir, atsiduodami į rankas To, kuris mus atpirko savo mirtimi, sakyti: Tau patikiu savo dvasią, – tu mane atperki, VIEŠPATIE, tiesos Dieve. (Ps 30 (31), 6). Šią maldą turėtume kalbėti su dideliu pasitikėjimu, kad gausime amžinąjį gyvenimą, ir prie jos pridurti: Pas tave, VIEŠPATIE, ieškau užuovėjos, neleisk man niekados nusivilti! (ten pat 1).
