Atėjo dar vienas angelas ir atsistojo prie aukuro, laikydamas aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą. Ir pakilo smilkalų dūmai su šventųjų maldomis iš angelo rankų į Dievo akivaizdą (Apr 8,34).
Juk jis palieps savo angelams, kad saugotų tave visur, kur tik eitumei. Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum (Ps 91,11–12).
Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą (Mt 18,10).
Iš Tridento Susirinkimo Katekizmo:
„Dievo Apvaizda patikėjo angelams pareigą saugoti žmoniją ir lydėti kiekvieną žmogų, kad jis būtų apsaugotas nuo visų rimtų pavojų... Mūsų dangiškasis Tėvas kiekvienam iš mūsų skyrė angelą, kad jo teikiama globa ir budrumas leistų mums išvengti priešo slapta rezgamų žabangų, atremti baisius jo puolimus, angelui vadovaujant, laikytis teisingo kelio ir taip būti saugiems nuo klaidingų žingsnių, į kuriuos savo vyliais mus gali pastūmėti nelabasis, norėdamas nukreipti nuo kelio, vedančio į dangų“ (IV 9, 4).
Šventasis Raštas parodo „malones, kurias Dievas teikia žmogui angelų tarnyste ir įsikišimu. Jis siunčia juos ne tik ypatingais ir asmeniniais atvejais, bet ir skiria rūpintis kiekvieno žmogaus išganymu“ (IV 9, 5).
1 skyrius
Tavo geriausias draugas
Ar žinai, kas yra geriausias ir ištikimiausias tavo draugas? Tasai, kurį pats Dievas tau skyrė kaip bendrakeleivį, vienas iš jo dangiškojo dvaro didikų – tavo Angelas sargas. Dievas jį maloningai paskyrė, kad jis tave visą gyvenimą globotų ir saugotų bei saugiai nuvestų į amžinybės namus.
Angelas sargas rūpinasi tavimi nuo pat tavo gyvenimo pradžios. Jis džiaugėsi, kai atėjai į šį pasaulį, kaip gera motina džiaugiasi savo kūdikio gimimu. Nuo savo Krikšto dienos tapai Angelui sargui dar brangesnis, dar labiau jo mylimas. Jis dieną naktį budėjo ties tavo lopšiu. Tave vedė, kai žengei pirmuosius žingsnius. Su švelnia meile rūpinosi tavimi, kai grėsė pavojus. Tau padarius nuodėmę, jis liūdėjo, tarsi pats patyręs didžiulę skriaudą, ir nedavė tau ramybės, kol nesusitaikei su Dievu nuoširdžia išpažintimi. Jis budėjo ir meldėsi su tavimi tavo sielvarto valandomis. Drauge su tavimi džiaugėsi tavo sėkmėmis. Pirmosios Komunijos dieną jis buvo tavo sielos palydovas. Kai malonės būklėje priimdavai Angelų Duoną, jis džiūgaudamas tave lydėdavo prie šventojo stalo. Tai jis ypatingai meldėsi už tave, kai vyskupo ranka tave patepė kaip Kristaus kareivį Sutvirtinimo sakramentu.
Angelas sargas – tavo geriausias patarėjas. Jis ypač padeda jaunuoliams ir mergaitėms rinktis pašaukimą. Jis tave saugoja nuo pasaulio pavojų. Jeigu jo šauksiesi, jis padės susirasti tau Dievo numatytą gyvenimo draugą. Jis visada liks šalia tavęs, kad galėtum sąžiningai ir ištikimai atlikti savo gyvenimo padėčiai deramas pareigas.
Jeigu Dievas tave pašaukė vienuoliniam gyvenimui arba šventajai kunigystei, Angelas sargas gins tave nuo pasaulio pagundų ir padės išsaugoti nesuteptą skaistumą, jį aukoti tavo šventaisiais įžadais prie altoriaus arba, kaip Aukščiausiojo kunigui, nesuteptomis rankomis ir šventomis lūpomis atnašauti šventąjį Kristaus Kūną.
Trumpai tariant, Angelas sargas yra ištikimas tavo palydovas visomis gyvenimo aplinkybėmis – tavo draugas sėkmėje ir nelaimėje. Vieną dieną jis tau suteiks ypatingą pagalbą – kai pradėsi paskutinį savo gyvenimo mūšį. Tuomet jis kovos su tavimi ir už tave, kol laimėsi tą kovą ir tavo širdis nurims. Tačiau net tada jis tavęs neapleis – ten, kur visi, net geriausi draugai, privalo tave palikti – ant amžinybės slenksčio. Kai išnyks žemės šviesa ir tave nutvieks amžinybės švytėjimas, Angelas sargas pristatys tavo sielą Dievo teismui ir sąžiningai tave užtars. Maža to, jei tau prireiks apsivalymo skaistyklos liepsnose, šventasis angelas tave lankys ir guos. Prieš Dievo sostą jis pateiks tavo žemėje atliktus gerus darbus ir pats tave užtars. Galų gale, pasibaigus nuskaistinimo laikui, džiaugsmingai praneš tau apie išlaisvinimą iš skaistyklos liepsnų ir nuves į palaimingąją dangaus karalystę. Tačiau, norėdamas gauti naudos iš šio dangiškojo draugo buvimo, turi paklusti jo įkvėpimams ir niekada nenusigręžti nuo šio šventojo angelo, tavo vadovo ir gynėjo.
Kas skatina mūsų pasitikėjimą ir dėkingumą
Kokios vertingos mūsų sielos turi būti dangiškojo Tėvo akyse, jei jis paveda savo amžinosios karalystės didikams, savo artimiems draugams mus saugoti, visur lydėti, netgi nešioti ant rankų! Koks tai ypatingas paskatinimas pasitikėti jo meile ir tėvišku rūpesčiu! Koks galingas stimulas būti dėkingiems mūsų gerajam Viešpačiui ir Dievui! Jeigu kuris nors šio pasaulio karalius vieną iš savo dvariškių pasiųstų pas vargšą pavaldinį, klajojantį toli nuo gimtosios šalies tarp daugelio pavojų, liepdamas vesti tą vargšą keliautoją į savo rūmus, saugoti ir globoti, argi nebūtų tam pavaldiniui sunku rasti tinkamų žodžių, kad išreikštų karaliui savo širdingą dėkingumą? Tačiau šis pavyzdys – tik menkas atvaizdas dangaus Karaliaus gerumo, kurį jis rodo mums, žmonių vaikams, vargstantiems šioje ašarų pakalnėje. Todėl girkime, garbinkime Aukščiausiąjį ir amžinai jam dėkokime už tai, kad davė mums angelą kaip gynėją ir vedlį į dangaus karalystę.
Šventojo Rašto įrodymai
Daugelyje Šventojo Rašto skirsnių aiškiai kalbama apie šventųjų angelų buvimą ir jų teikiamą apsaugą. Išėjimo knygoje (23, 20–22) Dievas pažada Mozei angelo apsaugą dykumoje, nurodydamas: „Tikėk manimi, aš siunčiu angelą pirma tavęs saugoti tave kelyje ir nuvesti tave į vietą, kurią paruošiau. Būk jam atidus ir klausyk jo balso. Nemaištauk prieš jį, nes jis neatleis jūsų nusikaltimo. Jis turi mano vardą. Bet jei paklusi jo balsui ir darysi visa, ką sakau, aš būsiu priešas tavo priešams ir nedraugas tavo nedraugams“. Šiuos puikius žodžius visi galime pritaikyti sau, nes visi keliaujame pasaulio tyrais į savo dangiškuosius namus. Tačiau turime paisyti juose išreikšto perspėjimo.
Patriarchas Jokūbas patikėjo savo vaikaičius šventojo angelo globai: „Angelas, kuris išgelbėjo mane iš visų pavojų, telaimina šiuos jaunuolius“ (plg. Pr 48,15–16). Tobijo knygoje pateikiamas jaudinantis pasakojimas apie arkangelo Rapolo paslaugas jaunajam Tobijui ir rūpinimąsi jaunuoliu bei jo tėvais. Karalius Dovydas savo psalmėse dažnai mini ištikimą angelų apsaugą. Šie gražūs jo žodžiai, pilni užuojautos ir vilties, skirti mums visiems: „Jis palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum. Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum“ (Ps 91,11–12).
Taip pat ir Naujajame Testamente daug kartų minimi šventieji angelai. Kartą mūsų Viešpats kalbėjo savo mokiniams: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nei vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18,10). Šv. Paulius dažnai juos mini savo laiškuose. Kai grėsė laivo sudužimas, jis drąsino savo bendrakeleivius, žadėdamas, kad niekas iš jų nepraras gyvybės: „Šią naktį man apsireiškė angelas Dievo, kuriam aš priklausau ir tarnauju, ir pranešė: „Nebijok, Pauliau!.. Dievas tau dovanoja visus, kurie su tavimi plaukia““ (Apd 27,23–24).
Bažnyčios tėvų pamokymai
Būtų galima be galo tęsti Šventojo Rašto ištraukas, kalbančias apie sergėjančių angelų egzistavimą. Prie jau pateiktų citatų pridedame įvairių Bažnyčios tėvų liudijimus, patvirtinančius tą patį mokymą:
„Didinga sielų garbė, – rašo šv. Jeronimas, – nes kiekvienai iš jų, nuo pat buvimo pradžios, paskiriama serginčioji dvasia“.
„Angelai rūpinasi mumis, vargšais keliautojais, – rašo šv. Augustinas, – jie mus užjaučia ir Dievo įsakymu skuba į pagalbą, kad ir mes vieną kartą pasiektume savo bendrą tėvynę“. Labai jaudinančiai jis kalba apie nuolatinę apsaugą, kurią jie mums teikia: „Angelai visur mus lydi, nuolatos stebėdami mus ir tai, ką mes darome. Jei kur sustojame, jie irgi sustoja; jei toliau keliaujame, jie eina drauge su mumis; jei vykstame į kitą šalį, mus lydi; jie keliauja visur, kur tik mes keliaujame – sausuma ar jūra, jie visuomet su mumis...“
„Mano broliai, – ragina šv. Bernardas, – susidraugaukime su šventaisiais angelais! Džiuginkime juos nuoširdžiais prašymais ir pagerbkime savo maldomis, nes jie visada šalia, pasirengę mus paguosti ir apsaugoti“. Ir dar jis rašo: „Kad ir kokie silpni būtume, kad ir kokia liūdna būtų mūsų padėtis, kad ir kokie dideli pavojai mus suptų, tokių globėjų saugojamiems mums nėra ko bijoti! Kad ir kokie sielvartai ar pagundos tave vargintų, melsk pagalbos to, kuris tave sergi, veda, padeda tau įveikti visus sunkumus“.
Nuostabus angelų gerumas
Negali nesistebėti angelų gerumu: jie neatsisako rūpintis net tais, kurie padarė atleistinų nusižengimų savo Kūrėjui, nors žino, koks begalinis yra įžeistos dieviškosios galybės didingumas. Dar labiau stebina tai, kad jie neapleidžia net tų vargšų, kurie gyvena mirtinoje nuodėmėje, kurie trypia kojomis Dievo-žmogaus Kraują ir yra kalti dėl jo mirties! Su nepaprastu gerumu jie ir toliau sergi šias nelaimingas sielas bei, negailėdami pastangų, skatina jas atgailauti ir susitaikyti su Visagaliu.
Tačiau šventųjų angelų meilė siekia dar toliau: savo globa jie taip pat apima pagonis, eretikus, netikinčiuosius ir stabmeldžius, ir toji globa neabejotinai neša daug gerų vaisių. Šv. Tomo Akviniečio nuomone, net Antikristas tikriausiai turi Angelą sargą, sulaikantį jį nuo blogio, kurį priešingu atveju jis įvykdytų. Taigi visi žmonės, kokie nedori ar niekšiški jie bebūtų, be jokių išimčių, gauna šventųjų angelų pagalbą. Tačiau, deja, kaip mažai padėkos šios dangiškosios dvasios gauna už savo rūpinimąsi! Kaip mažai jos gauna meilės, atsiliepiant į beribę jų meilę!
Ypatingieji sargai
Kiekvienam amžiui ir visoms gyvenimo sąlygoms yra atitinkami Angelai sargai. Vaikai turi savo Angelus sargus, kurie saugoja juos nuo pavojų ir sergi jų nekaltybę. Dažnai sakoma, jog joks vaikas nepasiektų brandos amžiaus, jeigu ne Angelo sargo apsauga. Šį teiginį patvirtina nesuskaičiuojama daugybė atvejų, kai vaikai buvo paslaptingu būdu apsaugoti ar išgelbėti.
Daliai angelų pavesta rūpintis jaunimu, ypač kai gresia pavojus iškrypti iš doros kelio. Kiti angelai užsidegimu, meile ir pasiaukojimu įkvepia tuos, kurie susiję su jaunimo mokymu. Dar kiti, dvasininkijos angelai, įkvepia dvasininkams veržlumą skelbti Dievo žodį. Misionierių angelai juos apsaugo kilus pavojui ir padrąsina misionieriško gyvenimo varguose. Bedievių ir pagonių angelai savo globotinius nuolatos užtaria, kad jų širdys galėtų atsiverti malonės šviesai. Tuos, kurie keliauja oru, žeme ir vandeniu, atitinkami angelai saugoja nuo susidūrimo, gaisro ir sprogimo pavojų ir saugiai nuveda į jų tikslą. Ligonių angelai juos ramina ir užtaria, kad per nekantrumą neprarastų savo dorybių. Taip pat yra angelų, kurie padeda patiriantiems mirties agoniją, pastiprindami, padrąsindami ir gindami juos nuo pragaro priešo puolimų.
Šv. Klemenso, šv. Grigaliaus Didžiojo, Origeno ir kitų šventųjų rašytojų nuomone, kiekviena šalis, kiekvienas didmiestis, miestas ir kaimas, ir net kiekviena šeima turi specialų Angelą sargą. Tvirtai tikėdamas, kad kiekviena šalis turi savo Angelą sargą, šv. Pranciškus Ksaveras maldingai kreipdavosi į kiekvienos šalies ir miesto, kur skelbdavo šventąją Evangeliją, Angelą sargą, o išvykdamas pamokslauti iš vienos vietos į kitą, jo paties į tikėjimą atvestą naują bendruomenę, visuomet patikėdavo šventųjų angelų globai.
Panašiai ir altoriai, bažnyčios, parapijos, vyskupijos bei vienuolijos turi savus Angelus sargus. Kiekviena Katalikų bažnyčia turi savo ypatingą angelą, kuris ją saugo nuo išniekinimo, o kiekvienas altorius – tūkstančius angelų, kurie garbina dangaus ir žemės Dievą, slypintį Švenčiausiajame Sakramente.
Šventasis arkangelas Mykolas gerbiamas kaip visos Katalikų Bažnyčios dvasia globėja, panašiai kaip jis buvo Senojo Testamento išrinktosios tautos Globėjas. Tai pat tikima, jog jis buvo ypatingas Kristaus sergėtojas jo žemiškajame gyvenime ir Kristaus vietininko žemėje, Šventojo Tėvo globėjas. Šis šventasis arkangelas apreiškė šv. Eutropijui, kad jis yra ir Švenčiausiojo Sakramento sergėtojas.
Mokslingo istoriko Baronijaus liudijimu, angelai saugojo Konstantinopolio bažnyčias ir imperatoriaus rūmus nuo arijonų puolimų. Tas pats istorikas pasakoja, kad saksams įžengus į šv. Bonifacui pašvęstą bažnyčią, pasirodė du nuostabaus grožio ir jėgos angelai kariai ir juos išvarė. Kai imperatorė Justina pareikalavo šv. Ambraziejaus, kad užleistų arijonams Milano priemiestyje stovinčią baziliką, angelai apgynę jį ir bažnyčią.
Palaimintasis Petras Faberis, įžymus Jėzaus draugijos misionierius ir šv. Ignaco, jos steigėjo, draugas, Vokietijoje skelbdamas Evangeliją, daug sielų atvertė į Dievą. Faberiui keliaujant po gimtąją vyskupiją, jį daug kartų guodė keleto parapijų angelai sargai. Ne kartą jis gavo labai apčiuopiamų ir įtikinamų jų globos įrodymų. Kartais šie šventieji angelai apsaugodavo jį nuo eretikų įtūžio; kitais atvejais švelnino žmonių sielas, ruošdami jas, kad lengviau priimtų iš jo išganymo doktriną.
Šventasis Pranciškus Salezas suklupęs meldėsi Chablais (Prancūzija) diecezijos Angelui sargui, kad padėtų jam atversti joje įsigalėjusius kalvinistus į katalikų tikėjimą. Po ketverių metų pamokslavimo beveik visi iš 72 000 vyskupijos gyventojų grįžo į katalikybę.
Regimasis pasaulis yra valdomas angelų
Globojanti šventųjų angelų meilė yra tokia beribė, kad jie, nepasitenkindami žmonių sielų sergėjimu, saugoja net gyvulius ir fizinį pasaulį. Anot šv. Augustino, yra angelų, kurie prižiūri kiekvieną matomą daiktą ir visas įvairias žemės būtybių, tiek gyvųjų, tiek negyvųjų, rūšis.
Jeigu gerasis Dievas atvertų mums akis ir regimai parodytų angelus, kokių stebuklų išvystume! Įsigilinkime ir gerai pasvarstykime, kad visi patogumai ir nauda, kuriuos gauname iš žemės, oro, vandens, ugnies – iš visų kūrinių – tampa mums prieinami tarpininkaujant šventiesiems angelams, ištikimiems Dievo tarnams.
2 skyrius
Angelų sargų mums teikiamos paslaugos
Kokie dėkingi turime būti Angelams sargams! Be galo maloningas Dievas, naudodamasis jų tarpininkavimu, teikia silpniems ir vargstantiems žmonių vaikams gausybę materialių ir dvasinių malonių. Angelai yra pirmagimiai dangiškojo Tėvo „vaikai“, taigi ir mūsų „vyresnieji“ broliai, sudarantys su mumis vieną didelę Dievo šeimą. Kaip tėvai kartais patiki jaunesniuosius šeimos narius jų vyresniems broliams ir seserims, taip mūsų dangiškasis Tėvas paveda mus šventųjų angelų globai. Tačiau angelų meilė jų globotiniams žemėje savo stiprumu ir švelnumu žymiai viršija brolio ar sesers, ar net tėvų meilę.
Jeigu žinotume visas malones, kurias nuolatos gauname iš šventųjų angelų, iš tikrųjų, tik turėdami kietesnes už akmenį širdis, galėtume nepajusti dėkingumo. Reikėtų suskaičiuoti visas mus galinčias ištikti blogybes – mūsų dvasiai ar kūnui, amžinosioms ar laikinosioms gėrybėms, asmeniniuose ar visuomeniniuose reikaluose, per karus, epidemijas ar badmečius – kad įvertintume, kiek įvairiausios pagalbos gauname iš angelų. Nuolatos galvodami apie mus ir nenuilstamai rūpindamiesi, jie siekia apsaugoti mus nuo nuodėmės arba išlaisvinti iš jos, mums nusidėjus. Dėl Dievo gailestingumo jie gauna mums galingų malonių, apvaldo mūsų aistras, pašalina kliūtis malonei panaudoti ir padeda mums laimėti kovą prieš piktosios dvasios gundymus. Jie atskleidžia mums mūsų ydas bei kaltes ir skatina nuoširdžiai atgailauti.
Tėvas Faberis jaudinančiai aprašo šį Angelų sargų rūpinimąsi: „Šalia mūsų nuolatos vyksta nuostabus gyvenimas. Šalia manęs yra didinga dvasia, kuri mato Dievą ir gėrisi stulbinančia jo Veido puikybe – čia pat, arčiau nei ištiestos rankos atstumu nuo manęs! Aplink mus verda nematoma kova, tačiau toji nuostabioji dvasia neleidžia net kovos garsams trikdyti mūsų klausos. Kovodama dėl mūsų, ji neprašo padėkos, bet slepia savo tylias pergales ir nesiliauja žvelgusi į Dievą. Neįmanoma žodžiais išreikšti jos meilingo rūpinimosi mumis. Jos tarnystė tęsis ir po mirties, kol galiausiai virs dar švelnesniu ryšiu, tam tikra dangiška lygybe, kai vieną prisikėlimo rytą, jau pirmą jo akimirką duosime abipusės palaimingos meilės įžadus. Iki tol negalime žinoti, nuo kiek pavojų ji mus išvadavo, nei kaip turime būti jai dėkingi už savo išganymą. Tuo tarpu toji rūpestinga veikla jai neduoda jokios naudos. Jai nebereikia pelnytis, nes ji yra gavusi Dievo regėjimo dovaną. Jos darbas – meilės darbas, nes ji žino, kad jos mielas buvimas prie mūsų šono yra amžinosios kūrybiškos Dievo meilės mūsų sielai dalis“.
„Kad ir kur beeitume, – rašo kardinolas O‘Connellis savo puikiajame ganytojiškame laiške apie angelus, – ši angelų draugystė niekada nenutrūksta. Dangiškosios Dvasios saugoja mus nuo kūno pavojų ir padeda žemiškuose reikaluose... Atkakliai siekdamos mūsų sielų išgelbėjimo, jos mus moko, gina, užtaria pas Dievą. Jos atremia pagundas, įveikia kliūtis – fizines ir dvasines – ir, nurodydamos doros kelią, veda mus, kad neišklystume iš jo. Prie mūsų maldų jos prijungia savąsias, įkvepia šventų minčių arba pakužda naudingų įkvėpimų, o kartais paskiria gydančių ir pamokančių bausmių. Visą gyvenimą jos pagelbėja žmogaus sielai, siekdamos padėti jai saugiai pasiekti galutinį žemiškosios kelionės tikslą. Visa tai jos daro dėl mūsų, jeigu joms leidžiame, viską, kuo jos gali mums padėti, gauname, jei tik nuoširdžiai jas sutinkame ir dėkingai su jomis bendradarbiaujame.
Tokį nuolatinį rūpinimąsi mūsų reikalais skatina daugelis motyvų. Šie dangiškieji globėjai, kaip žinome, yra arti gailestingosios Atpirkėjo Širdies, todėl jie supranta jo nepailstamą rūpinimąsi mūsų gerove ir iš šio neišsenkamo meilės Šaltinio perima švelniausios meilės jausmą mūsų atžvilgiu. Jie taip pat žino, kad mums, jų giminaičiams – ne kūnu, bet mūsų prigimtyje esančiu dvasiniu pradu – lemta drauge su jais pasiekti šlovę, būti dangaus gyventojais ir vieną dieną amžiams įsijungti į jų draugiją. Iš savo meilės nesavanaudiškumo jie trokšta, kad mūsų bandomasis laikotarpis baigtųsi pergalingai.
Tačiau labiausiai jų meilės stiprumą didina tai, kad jie Dievo įgalioti mus sergėti ir būti mums žemėje Dievo malonių teikimo įrankiais. Būtent tai juos skatina atskrieti iš puikiųjų dangaus aukštybių, pralėkti blankų šio žemesniojo pasaulio orą, kad galėtų parodyti mums savo meilę ir būti čia pat visuose mūsų baimėse ir varguose.
O su kokiu pasigėrėtinu rūpestingumu ir nepaliaujamu budrumu šie globojantys angelai atlieka savo dieviškąją misiją mūsų atžvilgiu! Kiekvienu momentu, nors nematomi, jie – šalia mūsų. Jie niekada mūsų nepalieka – nuo pat gimimo iki perėjimo į mums lemtą amžinybės būvį. Jie budi ties lovelėje miegančiu kūdikiu; padeda žengti nedrąsius žingsnius, kuriais nepatyrusi vaikystė ir jaunystė pradeda gyvenimą, iš pradžių tokį keistą, o kartais ir pilną pavojų. Jie ištiesia pagalbos ranką stipriam ir griežtam vyriškumui, užgrūdintam kovų su blogio jėgomis ir, galbūt, turinčiam randų nuo žaizdų, kurias padarė nuodėmės. O kai gyvenimo šviesa virsta senatvės prietema ir liūdesiu, su neįgyvendintomis svajonėmis ir bergždžiai puoselėtomis viltimis, Angelai sargai esti arti, kad padėtų sulinkusiai nugarai ir netvirtiems žingsniams, kad nuvytų vienišumo bei liūdesio šešėlius“.
Gerąsias paslaugas, kurias šventieji Angelai sargai mums teikia, trumpai galima taip apibendrinti:
- Jie mus apsaugo nuo daugelio nežinomų pavojų, gręsiančių sielai ir kūnui.
- Jie gina nuo piktųjų dvasių pagundų.
- Jie įkvepia mums šventų minčių ir skatina atlikti dorus darbus tarnaujant Dievui.
- Jie įspėja apie dvasinius pavojus ir papeikia, kai nusidedame.
- Jie susivienija su mumis maldoje ir aukoja mūsų maldas Dievui.
- Mirties valandą jie gina mus nuo dvasinių priešų paskutinio puolimo.
- Jie guodžia skaistykloje kenčiančias vėles ir nuveda jas į dangų, kai jų kaltės iki galo išperkamos.
1. Jie apsaugo mus pavojuose
Nesuskaičiuojamą daugybę atvejų, kai angelai apsaugo fiziniuose pavojuose, galima pateikti iš Šventojo Rašto, šventųjų gyvenimų ir paprastų žmonių kasdienės patirties. Vieni ryškiausių Šventajame Rašte minimų atvejų: Loto su šeima išgelbėjimas iš Sodomos miesto, trijų hebrajų jaunuolių apsaugojimas ugnimi plieskiančioje Babilono krosnyje, Judui Makabėjui ir jo kariuomenei suteikta pagalba ir šv. Petro išgelbėjimas iš kalėjimo.
Šv. Grigaliaus Tūriečio gyvenime pasakojama, kad, jam dar visai mažam esant, sunkiai susirgo jo tėvas. Mylintis sūnus karštai pasimeldė už savo gerąjį tėvą. Tą naktį per miegą jam pasirodė Angelas sargas ir tarė: „Kelkis, ant medžio atplaišėlės parašyk Jėzaus vardą ir padėk ant tėvo pagalvės“. Rytą Grigalius papasakojo savo viziją motinai, o ji liepė jam įvykdyti angelo nurodymą. Jis pakluso, ir tėvas tuoj pat pasveiko. Po dvejų metų tėvas vėl susirgo. Grigalius dar kartą ėmė melstis, ir vėl, jam miegant, pasirodė Angelas sargas ir nurodė, kad panaudotų žuvies kepenis, kaip buvo padaryta Tobijo atveju. Grigalius išpildė šį patarimą, ir tėvas vėl buvo pagydytas.
Nuostabus skęstančio berniuko išgelbėjimas neseniai įvyko vienoje JAV pietų valstijoje. Giedrą, saulėtą gegužės dieną sesuo M. nusivedė savo mokinius į mišką uogauti. Linksmai praleidę dieną, pripildę savo kraiteles uogų, visi patenkinti patraukė namo. Pakeliui teko pereiti upelį, ir keli vyresnieji berniukai paprašė leidimo perbristi, užuot ėję per tiltą. Kadangi, žvelgiant nuo kranto, upelis atrodė seklus, sesuo M. mielai sutiko.
Vienas tvirčiausių berniukų ėjo priekyje, tačiau visų nuostabai ir siaubui jis staiga dingo po vandeniu! Matyt, jis įžengė į gilią duobę ir, nemokėdamas plaukti, beviltiškai kepurnėjosi, nerasdamas atramos kojoms. Sesuo M. liepė visiems kitiems berniukams grįžti į krantą ir, karšta malda šaukdamasi savo Angelo sargo – kurio pagalbą ji dažnai patirdavo, – ji pati buvo bepuolanti gelbėti berniuką, jau antrą kartą panirusį po vandeniu.
Staiga iš automobilio, atsiradusio tarsi iš niekur, išlipo du augaloti jaunuoliai ir nuskubėjo prie upelio. Vienas atsistojo šalia sesers, o kitas, netaręs nė žodžio nusileido į vandenį, siekusį jam iki galvos, sugriebė berniuką ir saugiai parnešė mokytojai.
Sesuo iš visos širdies padėkojo jaunuoliui ir paklausė jo vardo. Jis tik nusišypsojo ir atsakė: „Argi tai svarbu? Berniukas juk sveikas“. Nors sunku įsivaizduoti, bet jo drabužiai atrodė visiškai sausi, kai jis su bendrakeleiviu ėjo prie mašinos. Tuomet jie taip greitai nuvažiavo, kad po akimirkos jų neliko nė ženklo. Sesuo M. tyliai sukalbėjo padėkos maldą savo gerajam Angelui sargui, nes buvo tvirtai įsitikinusi, kad būtent jis dar kartą atskubėjęs jai į pagalbą.
Nors šventieji angelai labai rūpinasi mūsų kūniškąja gerove, bet dar daugiau jiems rūpi mūsų nemirtingų sielų gerovė. Ypač kai puolama šventoji skaistybė, Angelai sargai suteikia savo globotiniams galingą pagalbą, kaip matyti iš šv. Agnietės, šv. Agotos, šv. Cecilijos, šv. Lucijos, šv. Teofilės ir kitų šventųjų gyvenimo.
Jaudinantį pasakojimą, kaip angelas globėjas apsaugojo nekaltą jaunuolį, pasakoja įžymus jėzuitas tėvas Coret. Vieną 1638 m. dieną vienuolyne pasirodė jaunas didikas ir paprašė pasimatymo su vienu kunigu. Kunigas atėjo ir, išvydęs atvykėlį, tuojau pat pajuto, kad tai angelas. Nuostabi jaunojo vyro išvaizda, išdidi laikysena ir angeliškas elgesys darė stulbinantį įspūdį. Jo veidas buvo šviesus, akys be galo romios, plaukai gelsvi, veido bruožai švelnūs ir subtilūs. Kilnusis lankytojas atsiprašė atėjęs tokiu nepatogiu metu, tačiau pridūrė: „Uolumas, su kuriuo jūs dirbate Dievo garbei ir jaunimo išganymui, reikalauja, kad padaryčiau visa, kas įmanoma, nes vieno iš jūsų mokinių nekaltybė ir galbūt amžinasis išganymas atsidūrė pavojuje. Juk pažįstate jaunuolį N.?“ Minimasis jaunuolis buvo didiko sūnus, apie šešiolikos metų amžiaus, labai gražus, didžiai dorybingas ir visų mylimas. „Ak, kaip jūs jį mėgtumėte, jeigu pažinotumėte taip gerai, kaip aš! – tęsė nepažįstamasis. – Jis tiesiog angelas, tačiau, deja, į kokią pagundą jis šiandien gali patekti! Jis pakviestas į puotą. Jeigu ten nueis, jam teks užmokėti savo nekaltybe. Jis patirs nepataisomą nuostolį!“
Žinoma, tokia žinia kunigą labai nustebino. Jis klausinėjo nepažįstamąjį, kas jis toks ir kaip sužinojo apie jaunuoliui paspęstus spąstus, tačiau nesulaukė kito atsakymo, tik kad jaunuolis tyras kaip angelas, labai brangus Dievui ir kad jo Angelui sargui labai rūpi išsaugoti jo nekaltybę. Paskui nepažįstamasis pridūrė: „Dažnai būnu tarp tų, kurie gali išvesti jį iš doros kelio. Atėjau čia Dievo vardu ir maldauju jus užkirsti kelią tokiam blogiui. Būkite tikras, jog, kaip demonai daro viską, kad sugadintų jaunimą, taip pat ir Angelai sargai daro viską, kas įmanoma, kad jį apsaugotų“.
Ateivis pradingo, o kunigas nuskubėjo pranešti motinai ir sūnui apie tai, kas atsitiko. Paskui pamėgino surasti savo garbingąjį svečią, tačiau jo daugiau nebebuvo matyti, ir kunigas visiškai neabejojo, kad tai buvo to jaunuolio Angelas sargas.
2. Jie gina mus nuo demonų
Gundymo valandą, kai mus užpuola priešai iš pragaro, šventieji angelai įsikiša ir padeda mums įveikti priešo klastą. Jie sustiprina mus kovoje, perspėja apie gundytojo siūlymus, atskleidžia jo pinkles ir verčia mus bijoti blogio. Puolusieji angelai, išlaikydami atmintyje puikias žinias ir įžvalgumą, būdingą jų dvasinei prigimčiai, nuolatos įnirtingai kariauja prieš tuos kūrinius, kuriems Dievo įsakymu jie turėjo tarnauti. Apimti baisios nevilties ir pavydo, jie iš visų jėgų, viršijančių didžiausias žmogaus galias, siekia mus sunaikinti. „Mes grumiamės, – sako šv. Paulius, – ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6,12). Tačiau tėviškas Dievo rūpestis apsaugo mus nuo jų piktavališkų puolimų, apsupdamas mus gerųjų angelų globa. „Dievas, – sako šv. Augustinas, – padarė bloguosius angelus pavaldžius gėriui: jie negali pakenkti kiek nori, bet tik tiek, kiek jiems leidžiama mums išmėginti ir nubausti“.
Šv. Meinradas, uolus dvasinis šv. Benedikto sūnus, pasitraukė į kalnų vienatvę, norėdamas pasišvęsti kontempliatyviam gyvenimui. Čia jį dažnai apnikdavo piktosios dvasios, besistengiančios sugriauti jo dorą. Tačiau šventasis kreipėsi pagalbos į savo angelą, ir kaskart, kai buvo puolamas, jam atrodė, kad šalia jo stovi šventasis angelas, meilingai jį drąsindamas ir padėdamas atlaikyti susidūrimą su blogiu.
Šv. Margaritai vieną dieną pasirodė piktoji dvasia, siekdama ją įbauginti. Tačiau tuo pat momentu pasirodė jos Angelas sargas ir tarė: „Nebijok, dukterie, ir neprarask drąsos. Demonas turi mažiau galios tau pakenkti, negu tas, kuris pamintas po jo nugalėtojo kojomis. Aš su tavimi – tavo sielos, kilnios Dievo buveinės, Angelas sargas“.
3. Jie įkvepia šventas mintis
„Tavo šventasis angelas – meilingas, rūpestingas ir švelnus, – sako dievobaimingas dvasinis rašytojas Hermasas. – Kai jis ima valdyti tavo širdį, jis kalba apie teisingumą, kuklumą ir gerumą, apie tikrąją meilę ir pamaldumą. Kai savo širdyje pradedi jausti tokius dalykus, žinok, kad šventasis angelas su tavimi“.
Geriesiems angelams būdinga apšviesti ir pamokyti žmogaus sielą, įkvėpti jai jėgos ir tvirtybės, taip pat dvasine paguoda, švelniu įtikinėjimu, šaltakraujiškumu bei gaivinančia ramybe palengvinti kiekvienos užduoties įvykdymą ir pašalinti visas kliūtis dvasinio tobulėjimo kelyje. „Grįžk pas savo šeimininkę ir paklusk jos rankai“ (Pr 16,9), – pasakė angelas Hagarai, Abraomo ir Saros tarnaitei, taip primindamas jai jos pareigą. Šv. Rapolas mokė jaunąjį Tobiją, kaip jis turėtų, dievobaimingai gyvendamas, vesti moterį, ir drauge su tėvais dėkoti Dievui bei jį garbinti (plg. Tob 11–12). Panašiai angelas paragino ir romėną šimtininką Kornelijų ieškoti šv. Petro, kad gautų iš jo tikrojo tikėjimo pamokų (plg. Apd 10,30).
4. Jie mus perspėja ir pabara
Prieš romėnams užgrobiant Jeruzalės miestą, virš šventyklos pasigirdo balsai, perspėjantys: „Pasišalinkime iš čia!“ Panašiai mūsų šventasis Angelas sargas dažnai mus ragina palikti tas vietas, draugijas, tuos pokalbius, knygas ir pramogas, kur gresia pavojus mūsų sielai ir kur, dėl savo angeliško tyrumo bei švelnumo, jis negali su mumis bendrauti. Jo balsas į mus kreipiasi įvairiais būdais – per draugo patarimą, per knygos skaitymą, per sąžinės balsą ir t. t. Kaip dažnai, kaip meiliai, kaip švelniai jis mus moko, įspėja, maldauja ir kviečia! Jis trokšta būti mūsų gynėju prie Dievo sosto, tačiau, jei nepaisome jo balso, jis bus priverstas būti mūsų kaltintoju, nes savo taurią užduotį gali išpildyti tik tuomet, jei gera valia su juo bendradarbiaujame. Jeigu užkietinsime savo širdį ir atsisakysime paisyti jo perspėjimų, jis vieną dieną bus priverstas atskleisti mūsų nuodėmes prieš visą pasaulį. Taigi mūsų nepaklusnumas būtų ne tik niekingiausias nedėkingumas, bet ir didžiausia kvailystė, nes angelas mus perspėja tik mūsų amžinajam labui.
Svarbu, kad Angelas sargas, mus mylėdamas, perspėja. Priekaištas – labai deramas meilei veiksmas, nes meilėje slypi gėrio mylimajam ar mylimajai troškimas, paprastai išreiškiamas veiksmu, todėl priekaištu siekiama nukreipti nuo mylimojo blogį. Priekaištavimas – viena iš priemonių siekiant šio tikslo, ir angelas jos griebiasi sukeldamas sąžinės graužimą. Vos mums padarius nuodėmę, šventasis angelas liaujasi mus guodęs ir perveria sielą skausmu. Jis stengiasi sužadinti mūsų širdyje stiprų sąžinės graužimą ir pastūmėti mus tikrai atgailai bei nuodėmių išpirkimui. Taigi kokią didelę pareigą turime jausti šiam tikram draugui, kuris įspėja mus apie blogį, išbara ir priverčia susirūpinti, kai suklystame!
5. Jie meldžiasi su mumis ir už mus
Šventasis Raštas aiškiai moko, kad angelai meldžiasi už mus. Pranašas Zacharijas, kalbėdamas apie nuolankiai prašančius angelus, kurie sergėjo Jeruzalę, sako: „Tuomet Viešpaties angelas ištarė: „O Galybių Viešpatie, kiek dar ilgai nepasigailėsi Jeruzalės ir Judo miestų...?““ (Zch 1,12). O arkangelas Rapolas pasakė Tobitui: „...Kai tu, Tobitai, ir Sara meldėtės, aš liudijau jūsų maldą Viešpaties Šlovės akivaizdoje“ (Tob 12,12). Šv. Augustinas aiškina: „Angelai už mus meldžiasi ne todėl, kad Dievas nežinotų mūsų reikmių, bet kad išprašytų mums jo pasigailėjimo ir gautų mums jo malonės palaiminimų“.
Vieną kartą šv. Gertrūda, su ypatingu užsidegimu dalyvaudama šventosiose Mišiose, patyrė ekstazę. Šioje būsenoje ji pamatė savo Angelą sargą, nešantį jos maldas prie Dievo didybės sosto, pateikiantį jas trims dieviškiesiems Asmenims ir maldaujantį juos išklausyti jos prašymus. Angelo sargo meldimas buvo priimtas, ir kiekvienas Dievystės Asmuo Gertrūdą palaimino.
Šv. Bernardas dažnai perspėdavo savo mokinius deramai elgtis atliekant religines pratybas, kad jose dalyvaujantys Angelai sargai nepasitrauktų. „Kokie laimingi būtumėte, – sušukdavo jis, – jeigu galėtumėte matyti, kaip jie skuba prisijungti prie giedančiųjų psalmes ir kaip pagarbiai pasilieka tarp jų! Jie padeda tiems, kurie meldžiasi ir medituoja. Kupini rūpesčio, jie skrieja tarp Dievo ir mūsų, pirmyn ir atgal, nešdami mūsų atodūsius prie Dievo sosto. Todėl nuoširdžiai siekime paversti jų džiaugsmą pilnutiniu“.
Pasakojama, kad šv. Grigalius Tūrietis ir kiti, kurie, atėjus maldos metui, miegojo, gavo savo Angelo sargo niuksą. Vienuolių ordinų istorijose užfiksuota daug atvejų, kai šventojo angelas pažadindavo jį rytinei maldai ir nubausdavo už mažus nusižengimus, pavyzdžiui, tuojau pat neatsikėlusį arba nepakankamai uoliai atsidėjusį meditacijai.
6. Jie mums pagelbėja mirties valandą
Ypač mirties valandą, kai piktieji priešai sustiprins savo puolimą, norėdami laimėti lemiamąją kovą dėl amžinybės, mūsų Angelas sargas padės mums, jei buvome jam ištikimi savo gyvenime. Daugelio šventųjų gyvenimo aprašymuose skaitome, kad paskutinę valandą šalia jų buvo matyti Angelai sargai, raminantys juos toje paskutinėje kovoje, padedantys atlaikyti sustiprėjusius pragaro puolimus, pranešantys jų mirties valandą ir patikinantys, kad jie paveldės dangaus karalystę. Nemažai atvejų, kai džiūgaujantys angelai liudininkų akivaizdoje nunešė šventąjį į daugiškąjį rojų. Be to, Angelai sargai dažnai pasirūpina laiminga savo globotinių mirtimi, pakvietę kunigą, kad suteiktų Paskutinio patepimo sakramentą.
Šv. Jono Aviliečio darbuose aprašytas toks atsitikimas, kurio tikrumą patvirtina pats šventasis. 1585 m. kunigas tėvas Centenaresas, šv. Jono bendruomenės narys, vieną audringą naktį buvo pažadintas ir paprašytas suteikti mirštančiam asmeniui Paskutinį patepimą. Iš pradžių kunigas sudvejojo ir manė palaukti iki ryto, nes nežinojo kelio, o naktis buvo labai tamsi. Tačiau Dievo meilė pergalėjo baimę, ir jis iškeliavo, pasiėmęs dvi konsekruotas Ostijas. Tačiau vos išėjus iš bažnyčios, jam iš dešinės ir kairės atsirado du dangiškos išvaizdos jaunuoliai. Jie laikė degančias žvakes, kurių negesino nesiliaujantis lietus, ir nulydėjo kunigą pas ligonį bei atgal į bažnyčią. Jam padėjus šventąją Ostiją į tabernakulį, jie išnyko taip pat staiga, kaip buvo pasirodę. Gerasis kunigas labai stebėjosi tuo nutikimu, o iš šv. Jono gavo žinią su tokiais žodžiais: „Visiškai aišku, kad tiedu jaunuoliai, kuriuos matei, buvo angelai, Dievo pasiųsti atlyginti už tavo uolumą...“
7. Jie guodžia vargšes vėles
Vienas iš gražiausių ir labiausiai paguodžiančių Bažnyčios mokymo apie Angelus sargus bruožų yra tai, kad šventųjų angelų misija nesibaigia žemiškuoju jų globotinių gyvenimu, o tik tuo momentu, kai jų globai pavestos vėlės įeina į rojų. Jeigu atsitinka, kad tą palaimą gaunančiai žmogaus sielai mirties momentu dar neverta regėti Aukščiausiojo veido, Angelas sargas nuveda ją į skaistyklą – jos nuskaistinimo ir atpirkimo vietą, – o paskui uoliai siekia suteikti jai visą įmanomą paramą ir paguodą.
Jėzuitų metraščiuose aprašytas jaudinantis nutikimas, parodantis šventųjų angelų uolumą renkant maldas dėl skaistykloje vargstančių vėlių. Vienas šventas to ordino kunigas turėjo įprotį kiekvieną dieną kalbėti rožančių už skaistykloje kenčiančias vėles. Vieną dieną per nerūpestingumą jis atsigulė nesukalbėjęs rožančiaus, tačiau, vos užmigus, jį pažadino Angelas sargas, sakydamas: „Mano sūnau, skaistykloje vargstančios vėlės laukia įprastinio tavo geraširdiškumo akto“.
Šventųjų Tėvų raštuose atskleidžiama, kad dangiškieji gailestingumo pasiuntiniai daro dar daugiau. Kas dieną aukojamų tūkstančių šventųjų Mišių metu jie nusileidžia prie žemės altorių ir, semdami Jėzaus Kristaus Brangiausiąjį Kraują iš auksinių taurių, lieja jį kaip vėsią rasą virš skaistyklos.
Šv. Margarita Marija Alakok vieną dieną buvo dvasioje perkelta į skaistyklą. Ten, tarp kitų dalykų, ji pamatė milžinišką lauką, pilną žėruojančių žarijų ir besiplaikstančių liepsnų, o tarp jų – daugybę vargšių vėlių žmonių pavidalu, keliančių į dangų rankas ir maldaujančių pasigailėjimo. Tačiau visą laiką šalia jų buvo Angelai sargai, įkvepiantys joms drąsos ir švelniai raminantys bei guodžiantys.
Su ypatingu užsidegimu Angelai sargai padeda toms skaistykloje atsidūrusioms vėlėms, kurios gyvenime buvo jiems labai ištikimos.
Kai kurie dvasinių raštų autoriai moko, kad angelai praneša kenčiančioms vėlėms šio pasaulio įvykius, kurie toms vėlėms galėtų rūpėti. Šv. Augustinas mums pasakoja, kad „mirusieji gali būti angelų informuojami apie pasaulyje vykstančius dalykus tiek, kiek leidžia Tasai, nuo kurio nuo sprendimo viskas priklauso“. Panašiai tikima, kad angelai atskleidžia vargšėms vėlėms geradarius, kurie joms pagelbėja savo maldomis, ir tuo pat metu ragina kenčiančias vėles melstis už šiuos geruosius draugus.
Kai tik išmuša vienos iš tokių kenčiančių vėlių išlaisvinimo valanda, Dievas pasiunčia tos laimingos vėlės Angelą sargą, kad nusileistų į skaistyklą, atvertų jos kalėjimo duris ir nedelsdamas nuvestų išvaduotą vėlę į amžinąją rojaus buveinę. Gerasis angelas žaibo greitumu nusileidžia į niūrųjį kalėjimą kaip išlaisvintojas, nes jo meilė globotiniui skatina jį išlaisvinti vargšę vėlę ir nuvesti ją į Dievo akivaizdą bei nuosavybę. Dažnai Angelą sargą palydi kiti angelai arba visas jų pulkas, ir tada išvaduotos sielos įžengimas būna tikrai pergalingas ir džiugus.
Nors pagalba, kurią angelai teikia vėlėms skaistykloje, yra labai guodžianti, tačiau yra pagrindo baimintis, kad kai kurie asmenys, pasiųsti į skaistinančias liepsnas, gali negauti angelų pagalbos, nes gyvenime jie nebuvo atsidavę savo Angelui sargui arba nesirūpino padėti vargšėms sieloms.
3 skyrius
Mūsų pareigos savo Angelams sargams
Iš tikrųjų turime būti labai dėkingi savo Angelui sargui už jo švelnų ir nenuilstantį rūpinimąsi mumis. Tik įžengę į amžinybę galėsime sužinoti, kiek malonių gavome jam tarpininkaujant nuo pirmojo mūsų būties momento. Todėl drauge su Tobiju turėtume didžiai dėkingi sušukti: „Kiek turiu duoti jam už pagalbą?..“ (Tob 12,2).
Šv. Bernardas mums sako, jog turime būti labai pagarbūs savo Angelui sargui už jo buvimą, visiškai pasikliauti jo meile ir galia mus apsaugoti bei jausti didelį dėkingumą už jo teikiamas didžias malones. „Visada atminkite, kad esate savo Angelo sargo akivaizdoje, – skatina jis savo mokinius, – kur bebūtumėte, kad ir kokioje nuošalioje vietoje besislėptumėte, galvokite apie savo angelą. Niekad angelo akivaizdoje nedarykite to, ko nedarytumėte mano akivaizdoje“.
Didis šventųjų angelų kilnumas ir šventumas mus neišvengiamai įpareigoja juos gerbti. Žemės didžiūnų akivaizdoje žmonės elgiasi labai kukliai ir pagarbiai, tačiau žemiškųjų karalių ir princų orumas nepalyginamas su žemiausiųjų angelų garbe. Todėl savo šventojo angelo akivaizdoje visada turėtume elgtis pamaldžiai ir kukliai, susilaikydami nuo bet kurio žodžio, poelgio ar veiksmo, kuriuo galėtume supykdyti ar nuliūdinti savo dangiškąjį draugą ir vadovą. Be to, šis nuolatinis prisiminimas apie mūsų šventojo angelo buvimą yra puiki priemonė įveikti pagundas.
Jeigu nuoširdžiai mylime Angelą sargą, mes besąlygiškai pasikliaujame jo galingu užtarimu pas Dievą ir tvirtai tikime jo pasiryžimu mums pagelbėti. Tai mus įkvepia dažnai šauktis jo pagalbos bei apsaugos, ypač pagundų metu. Taip pat tai paskatina prašyti patarimo įvairiais klausimais, daugiau ir mažiau svarbiuose reikaluose. Daugelis šventųjų buvo įpratę nesiimti jokio naujo darbo, pirma nepaprašę savo Angelo sargo patarimo. Žodžius, kuriais Dievas kreipėsi į Izraelio tautą, mūsų Angelas sargas skiria ir mums: „Šaukitės manęs visuose varguose, visuose pavojuose ir pagundose. Aš jus apsaugosiu ir jums padėsiu, o savo malda didinsite mano šlovę“.
Svarbiausia, turime būti nuoširdžiai dėkingi savo ištikimajam angelui globėjui už nesuskaičiuojamas malones, kurias jis mums teikia. Kaip ir jaunasis Tobijas, mes esame apipilti nuolatinių mūsų gerojo angelo malonių. Visuomet ir visur jis stovi šalia mūsų, su meile mus globodamas, švelniai perspėdamas ir rimtai paragindamas. Nėra geresnio būdo įrodyti savo dėkingumui, kaip nuolankiai laikytis jo patarimų ir rodyti meilingą vaikišką pamaldumą jam.
Pamaldumas savo Angelui sargui
Pripažindami meilingą savo Angelo sargo tarnystę, turime puoselėti švelnų pamaldumą jam ir gyventi bendraudami su juo kaip su mylimu draugu. Kiekviena mūsų gyvenimo diena turėtų būti pilna atsidavimo jam ir padėkos už nuostabų gerumą mums.
Tokiam ryšiui palaikyti gali pasinaudoti šiais patarimais: pabudęs pasveikink šį ištikimą dangaus kunigaikštį, kuris, tau miegant, ištikimai budėjo šalia; padėkok jam ir paprašyk per dieną tave lydėti ir saugoti. Kai rengiesi, drovumu parodyk pagarbą jo buvimui. Pradėdamas maldą, prašyk, kad tave apšviestų, tau patartų ir apsaugotų, kad dienai baigiantis galėtų džiaugsmingai paaukoti tavo darbus Dievui. Išeidamas iš namų, ypač kai vyksti į kelionę, draugiškai pasiūlyk jam tave palydėti. Kai laikrodis muša valandą, ištark jam, pavyzdžiui: „Mano brangusis Angele sarge, padėk man mirties valandą“, arba: „O šventasis angele, myliu tave ir trokštu vis labiau tave mylėti“. O vakare padėkok už globą ir už tą daugelį paslaugų, kurias jis taip mielai suteikė. Taip kiekviena diena galės praeiti meilingoje bendrijoje su tavo brangiuoju angelu ir galėsi tikrai pasikliauti jo parama kiekvienu atveju, ypač mirties valandą.
Be to, savo angelą gali pradžiuginti dar vienu dalyku: pasirink vieną savaitės dieną jam ypatingai pagerbti. Tą dieną gali, pavyzdžiui, jo garbei kalbėti tam tikras maldas, patarnauti šventosiose Mišiose, priimti šventąją Komuniją ir t. t. Šiam tikslui labai tiktų antradienis, nes jis skirtas šventiesiems angelams. Ypač derėtų pagerbti Angelą sargą per savo gimtadienį ir Krikšto metines. Kai kurie žmonės turi gražų paprotį išdalinti kaip išmaldą tokią sumą, kiek metų pragyveno, arba paaukoti tokį skaičių dorų poelgių ar pamaldumo veiksmų. Šiomis dienomis ypač turėtume padėkoti savo Angelui sargui už daugybę jo suteiktų malonių ir maldauti, kad jis vykdytų savo pareigas iki pat mirties bei neleistų mums išeiti iš šio gyvenimo negavus paskutiniųjų sakramentų.
Šventasis Tėvas popiežius Pijus XI per audienciją grupei vaikų ragino juos karštai melstis angelams, kreipiantis į juos kiekvieną rytą ir vakarą, taip pat dažnai dienos metu. „Taip elgdamiesi, – aiškino Šventasis Tėvas, – jūs seksite tai, ką iš tikrųjų daro popiežius. Kiekvienos savo gyvenimo dienos pradžioje ir pabaigoje, vakare, jis kreipiasi į savo Angelą sargą; o dažnai šias maldas kartoja ir dieną, ypač susidarius sudėtingesnei ar sunkesnei padėčiai, o tai dažnai atsitinka. Taip pat ir mes norime pasakyti – iš dėkingumo savo Angelui sargui – kad visuomet jaučiame, kaip jis mums tam tikru nuostabiu būdu pagelbėja. Dažnai jaučiame ir suvokiame, kad mūsų angelas yra šalia mūsų, pasirengęs mums pagelbėti, padėti. Taip ir kiekvienam iš jūsų padeda jūsų Angelas sargas“.
Pamaldus dvasinių veikalų autorius Boudonas, kurio įkvepiančią knygą „Pamaldumas devyniems Angelų chorams“ dažnai atsiversdavome rengdami šią knygelę, pataria štai taip pagerbti Angelą sargą: „Kartkartėmis skirk sau penkiolika minučių, pusę valandos, valandą ar daugiau, kad, pasitraukęs nuošaliau, galėtum neskubėdamas pasišnekėti su savo geruoju angelu. Atsiklaupk prieš jį, sukniubk ant žemės – visiškai naudinga tą retkarčiais padaryti, kai esi vienas – paprašyk jo atleidimo už savo nedėkingumą; melsk švento palaiminimo; sakyk viską, ką geros širdies skatinamas žmogus gali ištarti mylinčiam bičiuliui. Vieną kartą gali jam kalbėti apie savo reikmes, apgailėtinas nesėkmes, pagundas ir silpnybes; kitą kartą – apie Dievo meilę ir šventus kelius, vedančius pas Dievą. Kartais kalbėk apie nusižengimus aukščiausiam Viešpačiui Jėzui ir jo švenčiausiajai Motinai; kitąkart smulkiai apsvarstyk, koks turi būti dėkingas jam už jo gerumą tau, jo grožį, tobulybę ir kitas nuostabias jo savybes. Elkis su juo kaip su maloniu tėvu, mylinčia motina, tikru broliu, puikiu draugu, aistringu mylimuoju, budriu ganytoju, geraširdžiu vadovu, tavo svarbiausių paslapčių liudininku, išmaningu gydytoju visiems tavo negalavimams gydyti, gynėju, galingu globėju ir gailiaširdžiu teisėju. Kreipkis į jį visomis šiomis progomis ir kitomis, kurias patars tavo meilė. Jis tau padės įvairiomis aplinkybėmis, ir šios įtakos dėka daug maloniau leisi laiką nei su šios žemės kūriniais“.
Kitų žmonių Angelų sargų pagerbimas
Be jautraus pamaldumo savo pačių Angelui sargui, turėtume išsiugdyti pagirtiną įprotį gerbti ir kitų Angelus sargus. Kai sutinkame pažįstamus, turėtume, juos sveikindami, sykiu su meile pasveikinti ir jų Angelus sargus. Tą galima padaryti vidiniu veiksmu, neatkreipiant žmogaus dėmesio. Arba galime priimti gerą ketinimą – ir kartkartėmis jį atnaujinti – kad, kai tik ką nors sveikinsime, pasveikintume ir jo Angelą sargą. Netrukus mums taps labai lengva atsiminti šiuos šventuosius angelus ir iš jų gausime daug palaiminimų.
Dažnai pagerbkime savo šventojo globėjo Angelą sargą ir padėkokime jam, kad tiek daug padarė dėl jo pašventinimo. Taip pat turėtume pagerbti savo tėvų, seserų ir brolių, savo giminių ir draugų Angelus sargus: jų angelai dažnai suteikia mums paslaugų, kurių negautume iš savo paties angelo, galbūt dėl palankaus santykio su mūsų brangiųjų sielomis, arba dėl to gero, kurį jiems padarėme.
Ypatingą pagarbą turėtume reikšti ir dangaus kunigaikščiams, kurie sergėja Romos popiežių, vyskupus, ypač vyskupijos, kurioje gyvename, vyskupą, ir kitus Bažnyčiai vadovaujančius asmenis. Prašykime dvasininkų Angelus sargus jiems padėti, kad jiems pasisektų įtvirtinti Jėzaus Kristaus valdžią jų globai patikėtų tikinčiųjų širdyse, kad jie galėtų sunaikinti šėtono imperiją ir gauti šviesos bei galios, reikalingos šventajai drausmei jiems pavaldžiose srityse palaikyti. Be to, dažnai pagerbkime mūsų nuodėmklausių ir dvasinių vadovų Angelus sargus, prašydami šiuos geruosius angelus, kad jiems įkvėptų patarimų, visiškai atitinkančių Dievo valią.
Panašiai ir mūsų gyvenamos valstybės, miesto ar miestelio, vyskupijos ir parapijos Angelai sargai nusipelno mūsų meilingos ir dėkingos pagarbos. Turėtume dažnai ir nuoširdžiai priminti šiems šventiesiems angelams vietas, patikėtas jų globai, ir, dėkodami už ankstesnę globą, maldauti juos, kad savo maldomis sustabdytų blogio ir nedorybės srautą, taip garsiai besišaukiantį keršto, kad nukreiptų Aukščiausiojo rūstybę, kurią sukelia daugelis nusižengimų jo priesakams.
Be to, pagerbkime stabmeldžių, eretikų ir bedievių Angelus sargus ir retkarčiais mintimis pasikalbėkime su jais, išreiškime savo nuoširdų apgailestavimą dėl jų globotinių netikėjimo. Juk, deja, užuot dėkoję angelams už meilingą rūpestį, šie vargšai bedieviai net nežino, kad angelai jiems padeda!
Įėję į bažnyčią ar kitą vietą, kur susirinkę daug žmonių, nepamirškime pasveikinti visus esančius Angelus sargus. Vaikščiodami pilnomis žmonių miesto gatvėmis, savo viduje pamąstykime apie angelus, kurie lydi šią daugybę žmonių. Keliaudami prisiminkime, kad visi miestai ir miesteliai, kuriuose lankomės, turi tiek Angelų sargų, kiek juose gyventojų, ir iš širdies pasiųskime jiems meilingą sveikinimą. Šie dangaus kunigaikščiai palankiai žiūrės į mūsų rodomą pagarbą ir bus priversti ką nors padaryti atsilygindami, nes angelai neprilygstami savo dėkingumu.
Kai švenčiate kurio nors šventojo dieną, patartina ir malda pagerbti šventąjį angelą, žemėje buvusį jo globėju. Šiuo atžvilgiu nebūtina padauginti maldų, bet tik reikia siekti pagerbti šventąjį angelą visais gerais darbais, kuriuos atliekame to šventojo garbei. Tokiu būdu per metus galime atšvęsti daugelio įvairių angelų šventes. Taip įgysime visų šių dangiškųjų dvasių palankumą ir pelnysime mieliausių rojaus palaiminimų.
Jeigu taip palaikysime draugystę su angelais, iš tikrųjų būsime palaiminti, nes jokie žemiški draugai negali su jais lenktyniauti gerumu, galia ir meile. Šv. Dionizas, itin uždegančiai rašęs apie šventuosius angelus, džiaugėsi gavęs titulą „Philangelus“, t. y. „Angelų draugas“.
Rimtai priimkime popiežiaus šv. Leono Didžiojo patarimą: „Susidraugaukite su šventaisiais angelais“, ir turėsime meilingiausius kelionės draugus mūsų žemiškoje tremtyje, kartu kovojančius prieš velnių piktavališkumą ir siautėjimą, mūsų gynėjus priešais Dievo teismo sostą ir mielus bičiulius amžinai trunkančioje palaimoje bei šlovėje.
4 skyrius
„Angelų duona“
Labai tinkamai Švenčiausiasis Sakramentas vadinamas „Angelų duona“ – dėl karštos meilės, su kuria angelai šlovina nuostabųjį Sakramentą, ir dėl didelės jų pagarbos po sakramentine priedanga slypinčiam Dievui. Tačiau sykiu šis pavadinimas mums primena angelų skaistumą, kuris turėtų papuošti mūsų širdis, kai priimame šventąją Komuniją. Todėl, eidami prie Viešpaties stalo, turėtume galvoti apie neprilygstamą angelų skaistumą, prašydami juos gauti mums malonę prisiartinti prie dangiškosios puotos stalo tikrai tyra širdimi, deramai pasiruošus.
Mums artinantis prie šventojo stalo, Angelai sargai ypač akylai mus stebi, nes tai – ypatingos pagarbos jų mylimiausiam Viešpačiui nuostabiajame eucharistiniame jo nusižeminimo būvyje pareiškimo aktas. Su kokia karšta meile jie teikia jam savo paslaugas! Ir vis dėlto šventoji Eucharistija buvo įsteigta ne angelams, bet žmonėms. Ar neturėtume labai susigėsti, pamąstę tokį angelų uolumą?
Kai rengiamės šventajai Komunijai, angelai stengiasi sužadinti mumyse šventus jausmus, ragina atsikratyti pašalinių minčių ir maldingai kartoti atgailos, Kristaus troškimo ir meilės aktus. Piktoji dvasia patiria malonumą, jeigu jai pasiseka mus išblaškyti, taip sukliudžius vaisingai priimti šventąją Komuniją, nes ji žino, kad šis Sakramentas yra viso gėrio šaltinis. Todėl dažnai patiriame, kad būtent šventųjų Mišių metu ir per šventąją Komuniją mus smarkiausiai puola išblaškančios mintys ir pagundos. Tačiau ištikimas angelas šiuo šventuoju metu irgi padidina budrumą ir, jei su juo bendradarbiausime, pagelbsti mums įveikti priešą bei, deramai nusiteikus, priimti puikųjį Sakramentą. Be to, turime stengtis nenuliūdinti gerojo Angelo sargo savo nenoru pagarbiai nusiteikti, artinantis prie šventojo Stalo.
Šventieji Angelai sargai su džiaugsmu talkina mums, kai adoruojame Švenčiausiąjį Sakramentą ir per šventąsias Mišias. Jie daro viską, ką gali, kad sulaikytų mus nuo neatidumo ir nepagarbos, nes dega meile Dievui, kurį regi akis į akį.
Šv. Pranciškus Salezas puoselėjo ypatingą pagarbą šventiesiems angelams, įpareigotiems saugoti tabernakulius. Jo pagarbą šiems angeliškiems sargams sustiprino vienas atsitikimas, parodęs, kad šios skaisčios sielos gerbia ne tik ostijas, bet ir dvasininkus, kurie jas konsekruoja ir laiko rankose. Įšventinęs į kunigus vieną dievobaimingą jaunuolį, šv. Pranciškus pastebėjo, kad naujai įšventintasis stabtelėjo prie durų, tarsi kažką praleisdamas prieš save. „Kodėl sustojai?“ – pasidomėjo šventasis. „Dievas malonėja man parodyti mano Angelą sargą, – atsakė kunigas. – Kol nebuvau įšventintas į kunigus, Angelas sargas visada likdavo mano dešinėje ir eidavo priešais mane. Dabar jis eina kairėje ir atsisako žengti priešais mane“. Tokią didelę pagarbą net Dievo tarnams angeliškosios dvasios rodo iš pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui.
Šv. Kotrynai Sienetei irgi buvo suteikta malonė matyti savo Angelo sargo artumą. Pasakojama, kad kartą, melsdamasi bažnyčioje, ji truputį pasuko galvą, norėdama patenkinti savo smalsumą. Angelas sargas taip rūsčiai žvilgsniu ją subarė dėl nepagarbos Švenčiausiajai, kad šv. Kotryna kelias dienas negalėjo nurimti ir atliko griežtą atgailą, norėdama atpirkti savo kaltę.
Palaimintoji Veronika iš Binasco pasakoja panašią patirtį. „Kartą, – rašo ji, – kai per Mišias iš smalsumo žvilgtelėjau į vieną iš seserų, klūpančią prie altoriaus, Dievo angelas, nuolatos esantis šalia manęs, taip griežtai mane subarė, kad vos neapalpau iš siaubo. Grėsmingai į mane pažvelgęs, jis prabilo: „Kodėl nevaldai savo jausmų? Kodėl taip smalsiai žiūri į savo seserį? Tuo gerokai nusikaltai Dievui“. Taip angelas kalbėjo ir Kristaus įsakymu pareikalavo iš manęs sunkios atgailos už mano kaltę: aš ją tris dienas apraudojau. Dabar, klausydamasi Mišių, nedrįstu nė galvos pasukti, bijodama užsitraukti Dievo Didybės nemalonę“. Kokia tai pamoka visiems, kurie bažnyčioje duoda valią akims ir net šnekasi šventųjų Mišių metu!
5 skyrius
Šventieji ir jų Angelai sargai
Beveik visų šventųjų gyvenimai rodo, kad jie turėjo ypatingą ryšį su Angelais sargais. Daugeliui jų buvo suteikta teisė artimai bendrauti su savo angelais, jie gaudavo paslaugų, kurias šventieji angelai teikia savo globotiniams, matomų įrodymų.
Šv. Rožė Limietė, pirmoji Amerikos šventoji, kanonizuota šventosios Bažnyčios, nugyveno didelės skaistybės ir nekaltumo gyvenimą. Nuo ankstyvos vaikystės ji turėjo dovaną artimai kalbėtis su šventaisiais angelais. Jos šventasis angelas gelbėjo ją iš daugelio sunkumų ir pavojų, o kartą ji pareiškė, jog Angelas sargas padarąs viską, ko jinai jo paprašo.
Panašiai ir šv. Gema Galgani puoselėjo meilingą ryšį su savo Angelu sargu ir dažnai pasinaudodavo juo kaip pasiuntiniu savo laiškams perduoti.
Ir šv. popiežius Grigalius Didysis buvo su meile atsidavęs savo Angelui sargui. Būtent Angelui sargui jis turėjo būti dėkingas už popiežiaus titulo įgijimą. Tuo metu, kai šventasis buvo vienuolyno, kurį pats pastatydino Romoje, abatas, jam dažnai pasirodydavo Angelas sargas, persirengęs vargšu prekiautoju, ir prašydavo išmaldos. Tapęs popiežiumi, šv. Grigalius įvedė paprotį kasdien pamaitinti dvylika neturtingų žmonių. Tarp jų pastebėjo vieną, kurio dorybingas elgesys darė jam gilų įspūdį. Kai to žmogaus paklausė, kas jis toks, išgirdo tokį atsakymą: „Aš – tas vargšas prekiautojas, kuriam tu davei, be dvylikos talerių, dar sidabrinį savo motinos dubenį. Šis dosnumo veiksmas, kurį aš paskatinau tave atlikti, parengė tave aukštojo dvasininko garbei. Aš esu tavo angelas. Nebijok, Grigaliau! Dievas mane atsiuntė tau pasakyti, kad – per mano tarnystę – gausi viską, ko prašai. Kadangi daviau pagrindo tavo paaukštinimui į šv. Petro sostą, aš taip pat tave saugosiu ir išlaikysiu šioje padėtyje iki pat mirties“.
Šv. Pranciškos Romietės biografijoje skaitome, kad antroje gyvenimo pusėje ji patyrė nepaprastą malonę: visuomet šalia savęs matydavo Angelą sargą. Štai kaip ji apibūdina savo dangiškąjį gyvenimo draugą: „Jo išvaizda labai švelni ir didinga. Akys paprastai nukreiptos į dangų, ir neįmanoma žodžiais nusakyti to žvilgsnio dieviško tyrumo. Kakta visuomet rami, o žvilgsnis uždega sieloje aistringo dvasinio atsidavimo liepsnas. Kai žiūriu į jį, suprantu angelų prigimties puikumą ir menką savosios prigimties būklę“. Ji visada troško visiškai suderinti savo elgesį su Dievo valia, o dabar šis paslaptingasis vadovas suteikė jai priemonę iki smulkmenų sužinoti šią valią. Kovoje su nelabuoju angelas tapo ją ginančiu skydu.
Dangiškojo vadovo artumas Pranciškai buvo tarsi veidrodis, kuriame ji galėjo pamatyti visus savo trūkumus. Kai ji padarydavo nors mažiausią nusižengimą, Angelas sargas pasišalindavo. Tik jai kruopščiai ištyrus savo sąžinę, atskleidus trūkumą, apverkus ir nuolankiai jį išpažinus, jis sugrįždavo. Antra vertus, kai tik ją sutrikdydavo abejonė ar būgštavimas, jis išblaškydavo jos nerimą labai geraširdišku žvilgsniu. Savo patarimais jis apšviesdavo ją daugiausia dėl sunkumų, su kuriais ji susidurdavo priversta užsiimti tam tikrais rūpesčiais ir pareigomis, kaip vienos šeimos namų šeimininkė. Ji buvo linkusi įsivaizduoti, kad taip išnaudotos valandos yra prarastos Dievo atžvilgiu, tačiau Angelas sargas padėdavo jai suvokti jų vertę ir pamokydavo įžvelgti Dievo valią ne tik sunkiuose išmėginimuose ir svarbiuose reikaluose, bet ir kiekvienoje, kad ir įkyrioje, pareigoje, kiekviename, dideliame ar mažame, prieštaravime.
Šv. Margarita Kortonietė Dievo malone buvo atversta ir iš didžios nusidėjėlės tapo karšta atgailautoja. Vieną dieną, kai ji uoliai meldėsi už nusidėjėlių atsivertimą, mūsų Išganytojas jai apreiškė, jog jo Širdis nieko labiau netrokšta kaip nusidėjėlių atvertimo, ir kad jis visada pasirengęs atleisti. Ir pridūrė: „Net siunčiu savo angelus, kad jiems padėtų ir pakartotiniais įkvėpimais paragintų liautis nuodėmingai gyvenus“. Tuomet Margarita paklausė mūsų Viešpaties, ar šios tyros sielos nuolatos budi prie susiteršusių nusidėjėlių. Jėzus paaiškino: „Jeigu ir ne visada paverčiu jų išvaizdą jaučiama, tačiau jie kartkartėmis prabyla į nusidėjėlių širdis, ragindami juos sugrįžti. Tik ties Dievo teismo sostu angelai visiškai palieka įžūlius nusidėjėlius“.
Tai išgirdusi Margarita susimąstė apie savo ankstesnį priešinimąsi angelo perspėjimams ir graudžiai apsiverkė. Tačiau Kristus ją paguodė, sakydamas, jog jos ankstesnis nedėkingumas jau užmirštas, o dabar ją angelas veda išvadavimo keliu, išsklaidydamas jos abejones, apsaugodamas nuo pagundų ir stiprindamas varguose.
6 skyrius
Regimieji „Angelai sargai“
Baigiant reiktų pasakyti, kad šventųjų angelų veikloje slypi vienas labai ypatingas patarimas mums: mes turėtume prisiimti šventą pareigą būti, angelų pavyzdžiu, matomais kitų žmonių angelais sargais, patardami, padėdami ir darydami jiems gera. Argi ne dažnai turime progos apsaugoti kitą nuo blogio ir palaikyti jo gerumą? Laiku pasakyto žodžio, padrąsinimo ar priekaišto dažnai pakanka žmogui apsaugoti nuo nuodėmės.
Šią Angelo sargo pareigą Dievas paskyrė specialiai jums, krikščionys tėvai. Jūs turėtumėte būti labai stiprūs ir ištikimi dangiškųjų globėjų sąjungininkai. Tegu angelų ištikimybė jums būna pavyzdžiu vykdant jūsų šventą vaikų auklėjimo pareigą, kad su angelišku stropumu saugotumėte, globotumėte ir prižiūrėtumėte nemirtingas sielas tų, kuriuos Dievas patikėjo jūsų rūpesčiui ir už kuriuos vieną dieną turėsite pateikti ataskaitą. Melskitės už savo vaikus jų šventiesiems angelams, o kur jūsų akys negali jų palydėti, patikėkite vien jų šventųjų angelų globai. Nuo mažumės mokykite vaikus mylėti ir gerbti šventuosius Angelus sargus. Įdiekite juose pagarbų jų angelo artumo prisiminimą, kad jie negalėtų jo akivaizdoje nei padaryti, nei pasakyti nieko, ko nesakytų ar nedarytų jūsų akivaizdoje. Svarbiausia, pasistenkite patys neduoti jiems blogo pavyzdžio.
Taip pat pasirūpinkite suteikti jiems švietimą, kuriame būtų puoselėjamas ir saugojamas katalikų tikėjimas bei dorovė. O kai brandesniame amžiuje jie išeis iš namų pradėti savo profesinį kelią ar dėl kitų priežasčių, įsitikinkite, kad jie yra geroje draugijoje.
The Guardian Angels, our Heavenly Companions, TAN Books and Publishers, Rockford, Ill, 1996. Iš anglų k. vertė Albinas Bačelis.
Malda mūsų Angelui sargui
O šventasis Angele sarge, mano brangus bičiuli ir rūpestingas vadove pavojingame gyvenimo kelyje, tau nuoširdžiai dėkoju už nesuskaičiuojamas malones, kurios buvo man suteiktos dėl tavo meilės ir gerumo, ir už galingą pagalbą, kuria mane apsaugojai nuo tiek daug pavojų ir pagundų. Maldauju, leisk man toliau patirti tavo meilę ir rūpestį. Nukreipk nuo manęs visus pavojus, sustiprink manyje pasibjaurėjimą nuodėme ir meilę viskam, kas gera. Būk mano patarėjas ir guodėjas visuose žemiškuose reikaluose, o kai mano gyvenimas artės į pabaigą, nuvesk mano sielą per mirties slėnį į amžinosios taikos karalystę, kad amžinybėje galėtume drauge garbinti Dievą ir džiaugtis jo šlovėje. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
O Dievo angele, padaryk mane vertą tavo jautrios meilės, dangiškos draugystės ir nuolatinės apsaugos!
Šv. Karolio Boromėjaus malda į Angelą sargą, prašant laimingos mirties
Švenčiausiosios Trejybės – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – vardu aš, vargšas nelaimingas nusidėjėlis, tavo, mylimasis angele, kurį dieviškoji Didybė man davė kaip gynėją, akivaizdoje iškilmingai pareiškiu:
Aš noriu numirti tikėjime, kurio laikosi ir kurį gina Šventoji Romos Apaštalinė Bažnyčia, kurioje mirė visi Naujojo Testamento šventieji.
Meldžiuosi, kad galėčiau išeiti iš šio gyvenimo, naudodamasis tavo šventa globa ir vadovavimu, todėl prašau padėti man mirties valandą ir permaldauti amžinąjį Teisėją, kurio šventoji Širdis ant kryžiaus degė karšta meile nusidėjėliams.
Iš visos širdies trokštu, kad man būtų leista dalintis Jėzaus Kristaus ir jo šventosios Motinos Marijos, tavo išaukštintosios Karalienės, nuopelnais, ir meldžiu tave per Jėzaus kančią ant kryžiaus sušvelninti mano mirties kančias bei paskatinti dangaus Karalienę, kad nukreiptų į mane savo meilingą žvilgsnį, suramindama mane, vargšą nusidėjėlį, šią baisią valandą.
O mano brangiausias Angele sarge! Tebūnie mano siela atiduota tavo globai, o kai ji išeis iš šio kūno kalėjimo, perduok ją į Kūrėjo ir Atpirkėjo rankas, kad su tavimi ir šventaisiais galėtų žvelgti į jį dangaus laimėje, tobulai jį mylėti ir jame rasti palaimą per amžius. Amen.
Malda visiems Angelams sargams
Tyrosios ir palaimintosios dvasios, kurias Visagalis parinko tapti žmonių angelais ir sergėtojais! Aš nuolankiai puolu prieš jus ant kelių, dėkodamas už geraširdiškumą ir uolumą, su kuriuo vykdote savo užduotį. Deja, kiek žmonių praleidžia visą gyvenimą, niekada nepadėkodami savo nematomiems draugams, kuriems tūkstantį kartų turi būti dėkingi už savo apsaugą!
O gerieji sielų, už kurias numirė Kristus, sergėtojai, o liepsnojančios dvasios, negalinčios nemylėti tų, kuriuos Jėzus amžinai mylėjo, leiskite man pavestųjų jūsų globai vardu kreiptis į jus ir melsti, kad kiekviena tų sielų dėkingai suvoktų daugybę jūsų paslaugų, taip pat Dievo malonę, gaunamą dėl jūsų geraširdiškos pagalbos.
O angelai tų laimingų vaikų, kurie dar yra „be dėmės prieš Dievą“, aš nuoširdžiai prašau jūsų išlaikyti jų nekaltybę.
O angelai jaunuolių, veikiamų tokios daugybės pavojų, saugiai veskite juos prie Dievo krūtinės, kaip Tobijas buvo parvestas pas savo tėvą.
O angelai tų, kurie užsiima jaunimo mokymu, įkvėpkite jiems savo uolumą ir meilę, mokykite juos sekti jūsų tyrumu ir nuolatiniu bendravimu su Dievu, kad jie galėtų deramai ir sėkmingai bendradarbiauti su nematomais jų jaunųjų auklėtinių Globėjais.
O angelai dvasininkijos, tų, „kurie turi skelbti žemės gyventojams amžinąją Evangeliją“, pateikite jų žodžius, veiksmus ir ketinimus Dievui ir nuskaistinkite juos toje meilės ugnyje, kuri liepsnoja jumyse.
O angelai misionierių, palikusių gimtąją šalį ir visus, kurie jiems brangūs, kad galėtų skelbti Evangeliją svetimuose kraštuose, saugokite juos nuo gresiančių pavojų, ypač nuo susidūrimo su plėšriaisiais žvėrimis ir nuodingomis gyvatėmis. Paguoskite juos liūdesio ir vienatvės valandomis ir veskite pas tuos, kuriems gresia pavojus numirti nepasikrikštijus.
O angelai bedievių ir pagonių, kuriems tikroji Tiesa dar nebuvo nušviesta, užtarkite juos, kad jie galėtų atverti savo širdis malonės spinduliams, atsilieptų į Dievo misionierių perduotą žinią ir pripažintų bei garbintų vienintelį tikrąjį Dievą.
O angelai visų, keliaujančių oru, žeme ar vandeniu, būkite jų vadovais ir bendrakeleiviais, saugokite juos nuo visų susidūrimo, gaisro bei sprogimo pavojų ir nuveskite į kelionės tikslą.
O nusidėjėlių Angelai sargai, geraširdiški vadovai tų nelaimingų mirtingųjų, kurių užsispyręs gyvenimas nuodėmėje apkartina net jūsų, gyvenančių Dievo ramybėje, neapsakomus džiaugsmus, karštai maldauju jus, paremkite mano meldimą, kad jie atsiverstų!
Ir jūs, ligonių Angelai sargai, labai meldžiu jus padėti, paguosti ir maldauti džiugaus nusiteikimo tiems, kurie neteko sveikatos, nes ji – viena iš brangiausių dovanų žmogui. Užtarkite juos, kad nepasiduotų nevilčiai ir iš nekantrumo neprarastų malonių, kurias gali gauti nuolankiai nešdami Kristaus kryžių, jiems uždėtą kaip ypatingą jo meilės ženklą.
O angelai tų, kurie šiuo metu kenčia priešmirtines kančias, sustiprinkite, padrąsinkite ir apginkite juos nuo pragariško priešo puolimų.
O ištikimieji vadovai, šventosios dvasios, Dievybės garbintojai, visų kūrinių Angelai sargai! Sergėkite mus visus, mokykite mus mylėti, melstis, kovoti žemėje, kad vieną dieną galėtume pasiekti dangų ir būti ten laimingi per amžių amžius. Amen.
