Bažnyčios įsakymų sąvoka
1. Be Dievo įsakymų, visi krikščionys privalo laikytis ir Bažnyčios įsakymų. Jie yra ne kas kita, kaip krikščioniško gyvenimo taisyklės, kurios savaime kilo iš Viešpaties Jėzaus ir apaštalų mokslo bei pavyzdžio, ir kurių laikytis Bažnyčia ilgainiui įpareigojo visus savo narius.
Ką Bažnyčios įsakymai liepia ar draudžia, tai ateina iš apaštalų laikų, ir krikščionys nuo pat pradžios laikėsi to kaip tikrų savo gyvenimo taisyklių. Tik ilgainiui, kai atvėsus pirmykščiam uolumui žmonės ėmė mažiau paisyti tų taisyklių, visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai ar popiežiai paskelbė jas kaip įsakymus.
Bažnyčios įsakymų žodžiai
2. Bažnyčios įsakymai yra penki:
a) įsakytas šventes švęsk;
b) sekmadieniais ir šventėmis išklausyk šv. Mišias;
c) pasninkus pasninkauk;
d) eik išpažinties bent kartą per metus ir Velykų laiku priimk Švč. Sakramentą;
e) savo Bažnyčią išlaikyti padėk.
Šia tvarka priimta vardyti tuos įsakymus nuo visuotinio Tridento Susirinkimo laikų. Pirmasis tai padarė šv. Petras Kanizijus († 1597) savo plačiai išgarsėjusiame katekizme. Kai kuriuose katekizmuose tarp ketvirtojo ir penktojo įsakymų būna įterptas dar vienas: uždraustomis dienomis nesituok ir nekelk vestuvių. Kadangi ten pirmasis sujungiamas su antruoju, įsakymų skaičius vis tiek lieka toks pat. Tačiau nėra reikalo įterpti to įsakymo, nes jis nėra taip, kaip kiti, visuotinis, t. y. saistąs visus Bažnyčios narius, bet taikomas tik tiems, kurie tuokiasi. Todėl daugelyje katekizmų jo nėra. Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad jis jau nebesaistytų. Ne! Besituokiantieji būtinai turi jo laikytis.
Bažnyčios įsakymų tikslas
3. Savo įsakymus Bažnyčia mums davė tam, kad:
a) jais išsamiau paaiškintų Dievo įsakymus ir tiksliau nustatytų, kaip turime juos vykdyti;
b) įpratintų dorai gyventi ir padėtų mums nusipelnyti amžinąją laimę.
Taigi Bažnyčios įsakymai mums yra anaiptol ne apsunkinimas, bet tik palengvinimas, panašiai kaip karutis nepasunkina, o tik palengvina mums ką nors gabenti.
Bažnyčios įsakymų saistymas
4. Bažnyčios įsakymai, kaip ir Dievo, saisto mūsų sąžinę. Pareiga juos vykdyti yra svarbi. Nusikalsti jiems yra sunki nuodėmė.
Bažnyčios įsakymai saisto anaiptol ne visus žmones, bet tik Bažnyčios narius. O Bažnyčios nariai, kaip žinome, yra visi pakrikštytieji. Todėl nekrikštytųjų, t. y. pagonių, musulmonų ir žydų Bažnyčios įsakymai nesaisto. Bet pakrikštytuosius saisto visus be išimties: ir katalikus, ir klaidatikius, ir atsimetėlius, nebent Bažnyčia kokiu nors būdu (explicite ar tacite) juos nuo tų įsakymų būtų atleidusi.
Bažnyčios įsakymų pakeitimas ir atleidimas nuo jų
5. Bažnyčia turi teisę ir galią keisti savo įsakymus, atsižvelgdama į laiko ir vietos reikalavimus, ar atleisti kai kuriuos asmenis nuo jų vykdymo.
Bažnyčios mokslas privalo pasilikti ir visada pasilieka tas pats, nes jis kyla iš Dievo, ir Bažnyčia neturi nei teisės, nei galios jo keisti. Kitaip yra su jos įsakymais. Ji pati juos duoda ir todėl esant reikalui gali vienaip ar kitaip juos keisti.
PIRMASIS BAŽNYČIOS ĮSAKYMAS
„Įsakytas šventes švęsk!“
Pirmojo Bažnyčios įsakymo turinys
1. Pirmasis Bažnyčios įsakymas liepia tas dienas, kurias Bažnyčia yra paskyrusi ypatingai Dievo ar šventųjų garbei, švęsti taip, kaip sekmadienius.
Kaip Senajame Įstatyme be septintosios dienos arba šeštadienio buvo švenčiamos dar ir kai kurios kitos dienos, norint paminėti kokias nors nepaprastas Dievo geradarybes, pavyzdžiui, išgelbėjimą nuo Holoferno, Amano ir kt., taip ir Bažnyčia nuo pat pradžių ėmė skirti ypatingas dienas Viešpaties Jėzaus, Švč. M. Marijos ar šventųjų garbei. Taip atsirado jos šventės.
Bažnyčios įsakytos šventės
2. Šiais laikais daugumoje šalių yra šios Bažnyčios įsakytos šventės: [42]
a) Viešpaties šventės: Kristaus Gimimas arba Kalėdos (gruodžio 25 d.); Kristaus Apipjaustymas arba Naujieji Metai (sausio 1 d.); Kristaus Apsireiškimas arba Trys Karaliai (sausio 6 d.); Kristaus Prisikėlimas iš numirusių arba Velykos; Kristaus Žengimas į dangų arba Šeštinės; Šv. Dvasios Atsiuntimas arba Sekminės; Švč. Trejybės šventė; Švč. Kristaus Kūno šventė arba Devintinės; Kristaus Karaliaus šventė (paskutinį spalio mėn. sekmadienį). Visos šios šventės, išskyrus Velykas, Sekmines, Švč. Trejybės dieną ir Kristaus Karaliaus šventę, dažniausiai būna ne sekmadieniais;
b) Švč. M. Marijos šventės: Švč. M. Marijos Nekaltasis Prasidėjimas (gruodžio 8 d.) ir Švč. M. Marijos Ėmimas į dangų (rugpjūčio 15 d.);
c) šventųjų šventės: Šv. Juozapo (kovo 19 d.); Šv. Petro ir Pauliaus (birželio 29 d.) ir Visų Šventųjų (lapkričio 1 d.).
Be to, kiekvienoje šalyje švenčiamos savo globėjų dienos. Lietuvoje buvo švenčiama vyriausiojo globėjo Šv. Kazimiero diena (kovo 4 d.) ir tautos šventė – Švč. M. Marijos Gimimas (rugsėjo 8 d.).
Viešpaties švenčių tikslas
3. Viešpaties šventes Bažnyčia įvedė norėdama, kad mes:
a) prisimintume ir apmąstytume, ką Dievas yra padaręs dėl mūsų atpirkimo ir išganymo;
b) tinkamai Jam už tai padėkotume;
c) atgaivintume savo uolumą tarnaujant Dievui ir rūpinantis sielos išganymu.
Šventųjų švenčių tikslas
4. Šventųjų šventes Bažnyčia įvedė tam, kad:
a) pagarbintume Dievą už malones, kurias Jis suteikė šventiesiems ir suteikia mums per šventuosius;
b) prisimindami šventųjų dorybes ir laimę danguje, visomis jėgomis stengtumės siekti to, ką jie jau yra pasiekę;
c) pasiprašytume jų pagalbos ir užtarimo.
Bažnyčios švenčių šventimas
5. Bažnyčios šventes reikia švęsti taip, kaip sekmadienius, t. y. jų metu privaloma susilaikyti nuo sunkių kūno darbų ir išklausyti šv. Mišias.
Kas šios pareigos be pakankamai pateisinamos priežasties neatliktų, neabejotinai sunkiai nusidėtų.
Bažnyčios švenčių panaikinimas
6. Bažnyčia turi teisę ir galią ne tik įvesti šventes, bet ir perkelti ar panaikinti įvestas, jei to reikalauja gyvenimo aplinkybės.
Ir iš tikro, atsižvelgdama į gyvenimo aplinkybes, Bažnyčia paskutiniaisiais laikais panaikino nemažai švenčių. 2-oji Kalėdų diena arba Šv. Stepono šventė, 2-oji Velykų ir Sekminių diena, Švč. M. Marijos Apsivalymas (vasario 2 d.), Nekaltosios M. Marijos Apsireiškimas (kovo 25 d.), Švč. M. Marijos Gimimas (rugsėjo 8 d.), kai kuriose šalyse (ir Lietuvoje) Šv. Juozapo diena (kovo 19 d.) dabar jau nebešvenčiamos, nors dar neseniai buvo tikros šventės. Tačiau tomis dienomis, išskyrus Šv. Juozapo dieną, mūsų tėvynėje vis dar būdavo laikomos pamaldos kaip per tikrąsias šventes, bet pareigos išklausyti šv. Mišias ir nedirbti sunkių kūno darbų jau nebebuvo.
ANTRASIS BAŽNYČIOS ĮSAKYMAS
„Sekmadieniais ir šventėmis išklausyk šv. Mišias!“
Antrojo Bažnyčios įsakymo turinys
1. Antrasis Bažnyčios įsakymas liepia mums visais sekmadieniais ir visomis privalomomis šventėmis su tinkamu dėmesiu, pagarba ir pamaldumu išklausyti šv. Mišias.
Šio įsakymo pagrindas
2. Priežastis, dėl kurios Bažnyčia liepia mums sekmadieniais ir šventėmis išklausyti šv. Mišias yra ta, kad tomis dienomis mes privalome ypatingai garbinti Dievą. O šv. Mišios kaip tik yra geriausias būdas Jį kuo tinkamiausiai pagarbinti.
Šio įsakymo saistymas
3. Įsakymas sekmadieniais ir šventėmis dalyvauti šv. Mišiose saisto visus tikinčiuosius nuo tada, kai jie ateina į protą, vadinasi, maždaug nuo 7 metų amžiaus iki gyvenimo pabaigos. Pareiga yra svarbi, ir kas be pateisinamos priežasties jos neatlieka, sunkiai nusideda.
Kaip įvykdyti šį įsakymą
4. Kad Bažnyčios įsakymas išklausyti šv. Mišias būtų įvykdytas, reikia:
a) būti toje vietoje, kur laikomos šv. Mišios;
Vadinasi, jokiu būdu negalima klausyti šv. Mišių per radiją, bet reikia būti arba bažnyčioje, arba koplyčioje, arba bent šventoriuje, ar toje aikštėje, kur laikomos šv. Mišios. Reikia matyti šv. Mišių eigą arba bent iš ženklų suvokti, kas vyksta prie altoriaus, pavyzdžiui, vasarą esant šventoriuje, girdėti giesmes, varpelį, matyti šv. Mišiose dalyvaujančius žmones ir pan.
b) išklausyti visas šv. Mišias;
Vadinasi, nuo pradžios iki pabaigos. Kas praleidžia esminę šv. Mišių dalį, t. y. tą, kuri tęsiasi nuo konsekracijos iki komunijos,[43] tas Bažnyčios įsakymo neįvykdo. Kas praleidžia kokią neesminę dalį, sakysime, klauso šv. Mišių tik nuo prefacijos ar po komunijos jų nebeklauso, tas Bažnyčios įsakymą įvykdo, bet jei taip elgiasi be pakankamai rimtos priežasties, nusideda.
c) klausyti šv. Mišių su reikiamu dėmesiu, pagarba ir pamaldumu.
Skiriamas dvejopas dėmesys: išorinis ir vidinis. Išorinis yra tada, kai vengiama veiksmų, kurie nesuderinami su šv. Mišių klausymu, pavyzdžiui, šnekėtis su kuo, miegoti ir pan. Vidinis, kai stengiamasi savo mintis ir jausmus kreipti į tai, kas vyksta per šv. Mišias. Išorinis dėmesys yra būtinas, kad būtų galima įvykdyti Bažnyčios įsakymą. Jei jo nėra, šv. Mišios neišklausomos, nors per jas ir būnama bažnyčioje. Suprantama, jog kuo daugiau turime vidinio dėmesio ir pagarbos bei pamaldumo, tuo naudingiau. Mūsų uždavinys per šv. Mišias yra ne išvengti nuodėmių, bet kuo geriau pagarbinti Dievą ir įsigyti kuo daugiau nuopelnų.
Priežastys, dėl kurių atleidžiama nuo pareigos dalyvauti šv. Mišiose
5. Nuo pareigos sekmadieniais ir šventėmis dalyvauti šv. Mišiose atleidžiama dėl šių priežasčių:
a) negalėjimo;
Jį sudaro didelis sunkumas nuvykti į vietą, kur laikomos šv. Mišios, ar dalyvauti jose. Todėl laisvi yra tie, kurie serga; kurie po ligos dar nėra pakankamai sustiprėję; kurie gyvena toli nuo bažnyčios ir būna blogas kelias ar labai prastas oras; kurie būtinai turi keliauti; kurie neturi atitinkamų išeiginių drabužių ir t. t.
Kas negali išklausyti iškilmingų šv. Mišių arba vadinamosios sumos, bet gali išklausyti kitas anksčiau laikomas, tas privalo tą padaryti.
b) artimo meilės;
Todėl laisvi nuo pareigos dalyvauti šv. Mišiose yra tie, kurie slaugo ligonius, turi prižiūrėti mažus vaikus ar teikti pagalbą staigios nelaimės ištiktam artimui ir pan.
c) būtinų pareigų.
Tokios pareigos yra, pavyzdžiui, saugoti namus, sergėti gyvulius, gaminti valgį ir pan. Tačiau ir šie privalo ieškoti progos bent kitą sekmadienį išklausyti šv. Mišias.
Pamokslo klausymas šventadieniais
6. Bažnyčios įsakymas įvykdomas sekmadieniais išklausant tik šv. Mišias. Bet to įsakymo dvasia reikalauja, kad būtų išklausytas taip pat ir pamokslas, nes:
a) pamokslas yra tarsi iškilmingų šv. Mišių dalis;
Senovėje pamokslas visada būdavo sakomas per šv. Mišias tuojau po Evangelijos ir sudarydavo tarsi jų dalį. Todėl Bažnyčia, nors nėra davusi atskiro su pamokslo klausymu susijusio įsakymo, bet įsakydama dalyvauti Mišiose kartu paliepė išklausyti ir pamokslą.
b) pamokslas supažindina mus su tikėjimo tiesomis ir dorovės reikalavimais;
Kiekvienas iš mūsų turi pareigą kuo geriausiai žinoti savo tikėjimo tiesas ir dorovės taisykles. Deja, būdami per dienų dienas panirę į įvairius rūpesčius ir darbus, mes neturime kada atidžiau į tai pažvelgti. Todėl mūsų motina Bažnyčia, norėdama mums pagelbėti, liepia kunigams šventadieniais sakyti pamokslus, kad bent jų klausydami galėtume gilinti tai, ką privalome.
c) pamokslas yra Bažnyčios vardu atliekamas Dievo žodžio paaiškinimas ir jo pritaikymas gyvenimui.
Dievo žodis, kaip žinome, yra Evangelijose ir visose Šv. Rašto knygose. Bet jo anaiptol neturi teisės aiškinti ir taikyti gyvenimui kiekvienas pagal savo norą. Ne! Teisę aiškinti ir taikyti gyvenimui Dievo žodį Viešpats Jėzus suteikė vien tik savo Bažnyčiai, ir jos aiškinimą bei taikymą gyvenimui Jis laiko savu. Bažnyčios vardu Dievo žodžio aiškinimą ir taikymą gyvenimui atlieka kunigas, sakydamas pamokslą. Vadinasi, per pamokslą išgirstama tikroji Dievo žodžio prasmė, lyg kad ją skelbtų pats Jėzus savo dieviškomis lūpomis. Ne veltui apie savo mokslo skelbėjus Jis yra pasakęs: „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina.“ (Lk 10, 16) O šv. Paulius apie save ir kitus tikėjimo tiesų mokytojus pareiškė: „Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus.“ (2 Kor 5, 20)
Kas be pakankamai svarbios priežasties neišklauso pamokslo, nusideda. Nuodėmė yra sunki, jei tai daro dažnai ir ypač iš paniekos.
„Palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“ (Lk 11, 38) „Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso“, – sako Viešpats Jėzus. (Jn 8, 47)
TREČIASIS BAŽNYČIOS ĮSAKYMAS
„Pasninkus pasninkauk!“
Trečiojo Bažnyčios įsakymo turinys
1. Trečiuoju savo įsakymu Bažnyčia liepia savo nariams tam tikromis jos nustatytomis dienomis pasninkauti ir susilaikyti nuo mėsiškų valgių.
Metų dienas šiuo atžvilgiu galima suskirstyti taip: vienomis nėra pareigos nei pasninkauti, nei susilaikyti nuo mėsiškų valgių; kitomis reikia tik pasninkauti, bet pareigos susilaikyti nuo mėsiškų valgių nėra; dar kitomis yra tik pareiga susilaikyti nuo mėsiškų valgių, bet pasninko nėra; galiausiai kitomis yra pareiga ir pasninkauti, ir susilaikyti nuo mėsiškų valgių. Daugiausia per metus yra tų dienų, kuriomis nereikia nei pasninkauti, nei susilaikyti nuo mėsiškų valgių, o mažiausia tų, kuriomis privaloma ir pasninkauti, ir susilaikyti nuo mėsiškų valgių.
I. PAREIGA PASNINKAUTI
Pasninko esmė
1. Pasninko esmę sudaro tai, kad galima per dieną tik vieną kartą valgyti iki soties; kitus du kartus leista tik po truputi užkąsti; maisto rūšį nustato vietos paprotys.
Vadinasi, pasninko dieną, jei ji nėra drauge ir susilaikymo arba santūros diena, galima valgyti mėsos. Tačiau tik vieną sykį, būtent tada, kai valgoma iki soties. Troškulį numalšinti galima tiek kartų, kiek reikia, nes gėrimas nelaužo pasninko.[44]
Pasninko dienos
2. Pasninkauti Bažnyčia įsako šiomis dienomis:[45]
a) visomis gavėnios dienomis, išskyrus sekmadienius ir privalomas šventes. Vadinasi, pasninkas prasideda Pelenų dieną ir baigiasi Didįjį šeštadienį. Tačiau Didįjį šeštadienį pareiga pasninkauti yra tik iki vidurdienio;
Gavėnios pasninką Bažnyčia įvedė tam, kad: a) prisimindami, kaip Viešpats Jėzus pasninkavo 40 dienų ir naktų nieko nevalgydamas, mes stengtumės bent kiek pasekti Jo pavyzdžiu; b) apmąstydami, kokią neapsakomą auką Jis padarė už mus taip baisiai kentėdamas ir skaudžiai numirdamas, bent šiokia tokia savo auka Jam atsidėkotume; c) pasninku ir kitais atgailos darbais apšvarintume savo sielas ir tinkamai pasiruoštume švęsti Velykas.
b) visomis metų Ketvirčių dienomis, t. y. kiekvieno metų Ketvirčio pirmąjį trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Metų Ketvirčiai būna: 1-asis po 3-ojo advento sekmadienio; 2-asis po 1-ojo gavėnios sekmadienio; 3-asis po Sekminių šventės; 4-asis po Šv. Kryžiaus išaukštinimo dienos, t. y. po rugpjūčio 14 d.;
Metų Ketvirčių dienų pasninką Bažnyčia paskyrė norėdama, kad: a) padėkotume Dievui už per praėjusį Ketvirtį iš Jo gautas gėrybes ir atsiprašytume Jį už savo nuodėmes; b) užsitikrintume Jo palaimą per būsimąjį Ketvirtį; c) išprašytume Jo malonę, viena, duoti kuo daugiau pašaukimų kunigystei; antra, kunigams reikiamai ištesėti šventosiose savo pareigose (mat metų Ketvirčių dienomis dažniausiai būna teikiami šventimai).
c) šiomis vigilijomis: Kalėdų, Sekminių, Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Žolinės) ir Visų Šventųjų.
Vigilijos yra skirtos pasiruošti tinkamai švęsti po jų einančias šventes. Seniau buvo daug daugiau vigilijų, kuriomis buvo pareiga pasninkauti. Dabar liko tik minėtosios keturios. Jei kuriais metais pasitaiko, kad Kalėdų, Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų ar Visų Šventųjų šventės būna pirmadienį, tais metais tų švenčių vigilijose pasninko nebūna, nes sekmadienį pasninko nėra. Sekminių vigilijos pasninkas niekada nepradingsta, nes Sekminės visada būna sekmadienį, o jų vigilija šeštadienį.
Kas privalo pasninkauti
3. Pasninkauti privalo visi, sulaukę 21 metų ir iki 60 metų.[46]
Vadinasi, Bažnyčios įsakymas pasninkauti nesaisto iki 21 pilnų ir po 59 pabaigtų metų amžiaus žmonių. Bažnyčia, kaip gera motina, atsižvelgia į tai, kad augančiam žmogui reikia daugiau maisto nei suaugusiam, o senatvės slegiamam – nei visas jėgas tebeturinčiam, ir todėl nei vienų, nei kitų neapsunkina pasninku. Be abejo ir vieni, ir kiti gali pasninkauti savo noru ir jeigu tai daro, atlieka itin vertingą gerą darbą.
Pareigos pasninkauti svarbumas
4. Pareiga pasninkauti Bažnyčios įsakytomis dienomis yra svarbi. Todėl, be pateisinamos priežasties jos neatliekant, sunkiai nusidedama.
Priežastys, dėl kurių atleidžiama nuo pasninko
5. Nuo pareigos pasninkauti atleidžiama dėl šių priežasčių:
a) silpnumo;
Todėl sergantys, dar nesustiprėję po ligos, nėščios ir kūdikius maitinančios moterys ir apskritai visi, kurių sveikatos būklė reikalauja daugiau kartų valgyti, yra laisvi nuo pasninko.
b) neturto;
Nėra įpareigoti pasninkauti tie, kurie neturi pakankamai maistingų valgių, nes nors ir gali pavalgyti iki soties, bet valgiams esant mažai maistingiems, greitai vėl išalksta.
c) sunkaus fizinio darbo;
Toks darbas yra kasyklų, liejyklų ir kitokių fabrikų darbininkų, įvairių amatininkų, dažniausiai žemdirbių ir kt.
d) sunkaus protinio darbo.
Laisvi nuo pareigos pasninkauti yra mokytojai, profesoriai ir moksleiviai, jeigu netingi mokytis.
Kai abejojama, ar priežastis nepasninkauti yra pakankama, galima prašyti dispensos.
KETVIRTASIS BAŽNYČIOS ĮSAKYMAS
„Eik išpažinties bent kartą per metus ir apie Šv. Velykas priimk Švč. Sakramentą“
Ketvirtojo Bažnyčios įsakymo turinys
Ketvirtuoju savo įsakymu Bažnyčia liepia kiekvienam atėjusiam į protą krikščioniui bent kartą per metus atlikti išpažintį ir Velykų laiku priimti šv. Komuniją.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais šis įsakymas nebuvo reikalingas, nes tikintieji dažnai eidavo išpažinties ir kone kasdien priimdavo Švč. Sakramentą. Ilgainiui, vėstant uolumui, Bažnyčiai teko įsikišti ir pareikšti aiškų savo reikalavimą. Dabartinis jos įsakymas atėjo iš XIII šimtmečio pradžios. Kiek vėliau (XVI šimt.) jis buvo pakartotas visuotiniame Tridento Susirinkime. Galop Bažnyčia jį įtraukė į savo įstatymų rinkinį. 906 kanone pasakyta: „Kiekvienas į protą atėjęs bet kurios lyties tikintysis privalo bent kartą per metus nuoširdžiai išpažinti savo nuodėmes“[47], o 859 kanone: „Kiekvienas bet kurios lyties tikintysis, kai jau pradeda atskirti tai, kas gera nuo to, kas bloga, vadinasi, kai ateina į protą, privalo kartą per metus, bent Velykų laiku, priimti Eucharistijos sakramentą.“[48]
I. METINĖS IŠPAŽINTIES PAREIGA
Pareigos svarbumas
1. Pareiga bent kartą per metus atlikti išpažintį yra svarbi. Todėl kas jos neįvykdo be pateisinamos priežasties, sunkiai nusideda.
Žinoma, kas išbūtų per metus sunkiai nenusidėjęs, tas būtų laisvas nuo šios pareigos, nes nėra būtina išpažinti mažąsias nuodėmes. Bet, deja, tokių tobulų asmenų nedaug tėra, o kurie yra, tai tik dėl to, kad daug dažniau negu kartą per metus apvalo savo sąžinę Atgailos sakramentu.
Ką saisto metinės išpažinties pareiga
2. Bažnyčios įsakymas, liepiąs bent kartą per metus atlikti išpažintį, saisto kiekvieną bet kurios lyties tikintįjį nuo to laiko, kai jis ateina į protą, iki gyvenimo pabaigos.
Tėvų ar globėjų šventa pareiga yra stengtis, kad jų vaikai ar globotiniai tuojau, kai tik pradeda atskirti tai, kas gera, nuo to, kas bloga, pradėtų eiti išpažinties. Kurie tai uždelsia, nusideda ne tik savo pareigoms vaikams ar globotiniams, bet ir šiam Bažnyčios įsakymui.
Metinės išpažinties laikas
3. Bažnyčia nėra nustačiusi laiko, kada reikėtų atlikti metinę išpažintį. Kadangi ji įsako priimti šv. Komuniją apie Velykas, todėl tuo laiku reikia atlikti ir išpažintį.
Tai savaime suprantama. Juk šv. Komuniją galima priimti tik esant laisvam nuo bet kokios sunkios nuodėmės. O atpalaiduoti nuo jų gali tik išpažintis. Tad velykinės šv. Komunijos įsakymas rodo, kad tuo laiku atliktina ir išpažintis.
Kas dėl kokios nors priežasties neatlieka metinės išpažinties, tas privalo kuo greičiau atlikti ją kitais metais.
Pareiga įvykdoma tik gera išpažintimi
4. Pareigą atlikti išpažintį galima įvykdyti tik gera, nuoširdžia, jokiu būdu ne šventvagiška išpažintimi.
Juk šventvagiška išpažintis yra tik nauja sunki nuodėmė, o anaiptol ne išpažintis. Todėl ja ir negalima atlikti pareigos. Taip pat šis įsakymas neįvykdomas tokia išpažintimi, per kurią dėl kokios nors priežasties negaunama išrišimo, nes išrišimas yra Atgailos sakramento esmė.
II. VELYKINĖS ŠV. KOMUNIJOS PAREIGA
Kas privalo atlikti šią pareigą
1. Bažnyčia įsako, kad visi krikščionys, kurie jau atėję į protą, vadinasi, kurie jau atskiria gėrį nuo blogio, kartą per metus, bent Velykų laiku, priimtų Švč. Viešpaties Jėzaus Kūno ir Kraujo Sakramentą.
Kad šį įsakymą pradėtų vykdyti tik atėję į protą vaikai, privalo žiūrėti tie, kurie turi jais rūpintis: tėvai, globėjai, auklėtojai, nuodėmklausiai, klebonai.
Laikas atlikti šią pareigą
2. Bažnyčia aiškiai įsako priimti šv. Komuniją Velykų laiku.
Velykų laikas bendru Bažnyčios nustatymu tęsiasi nuo Verbų sekmadienio iki Atvelykio, t. y. 7 dienas iki Velykų šventės ir 7 dienas po jos bei pačią Velykų dieną. Taigi iš viso 15 dienų. Tačiau yra leista vyskupams jį pailginti tiek prieš Velykas, tiek po jų. Kiek kuriose šalyse jis pailginamas, tikintiesiems praneša kunigai.
Velykų laiku Bažnyčia įsako priimti Švč. Sakramentą ypač dėl šių priežasčių:
a) kaip tik tuo laiku Viešpats Jėzus įsteigė šį Sakramentą ir pirmą kartą žmonėms davė šv. Komuniją;
b) tuo laiku Jis numirė ir prisikėlė iš numirusių, todėl reikia, kad ir mes numirtume nuodėmei ir pradėtume naują gyvenimą.
Ne veltui šv. Paulius sako: „Prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje. Taigi tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė, kad vėl nepasiduotumėte jo geismams.“ (Rom 6, 9–12)
Pareigos ir laiko svarbumas
3. Ir pati pareiga priimti Švč. Sakramentą, ir jai atlikti nustatytas laikas yra svarbūs. Todėl, kas be rimtos priežasties Velykų laiku nepriima šv. Komunijos, sunkiai nusideda.
Ligoniai, seneliai ir visi kiti, kurie negali išeiti iš namų, turi reikalauti, kad jų slaugytojai ar prižiūrėtojai pakviestų jiems šiuo laiku kunigą, o šie būtinai privalo tai padaryti.
Kas Velykų laiku nepriėmė šv. Komunijos, privalo priimti ją nedelsdamas tam laikui pasibaigus.
Šv. Komunija turi būti priimta vertai
4. Įsakymas priimti šv. Komuniją įvykdomas tik priimant ją vertai.
Nevertas arba šventvagiškas Komunijos priėmimas yra anaiptol ne Bažnyčios įsakymo įvykdymas, o tik didelė nuodėmė, daug didesnė negu Komunijos apleidimas.
Velykinės šv. Komunijos vieta
5. Velykinę šv. Komuniją Bažnyčia pataria priimti savo parapijoje. Kas priima ją kitur, turi pasistengti pranešti apie tai savo klebonui.
Taigi nėra privaloma priimti šv. Komuniją savo parapijoje, tai tik patarimas. Kadangi klebonas privalo pažinti savo ganomuosius, reikia, kad tie, kurie svetimoje parapijoje priima velykinę šv. Komuniją, praneštų jam apie savo atliktą pareigą.
PENKTASIS BAŽNYČIOS ĮSAKYMAS
„Savo Bažnyčią išlaikyti padėk!“
Penktojo Bažnyčios įsakymo turinys
1. Penktuoju savo įsakymu Bažnyčia liepia tikintiesiems teikti materialinę paramą, kad galėtų išsilaikyti:
a) jų parapijos bažnyčia ir jos tarnai;
b) jų vyskupiją aptarnaujančios įstaigos;
c) visa Bažnyčia.
Kaip jau minėta, visi pagrindiniai Bažnyčios įsakymai pradžioje buvo vien krikščioniško gyvenimo papročiai, ir tik atsiradus reikalui, Bažnyčia paskelbė juos, vienus pirmiau, kitus kiek vėliau, savo įsakymais. Šis penktasis įsakymas dar ir dabar yra daugiau paprotys negu įsakymas, nes iki šiol dar nebuvo reikalo paversti jo įsakymu.
Pareiga prisidėti prie bažnyčios ir jos tarnų išlaikymo krikščionims nuo pat pradžių buvo labai aiški. Juk jie buvo kilę iš žydų, o žydams buvo griežtai įsakyta atiduoti kasmet dešimtinę šventyklai ir ją aptarnaujančiai Levio giminei. Mat skirstant Pažadėtąją žemę, tai giminei nebuvo duota dalies, bet ją, kaip ypatingu būdu paskirtą tarnauti Dievui ir šventyklai, turėjo išlaikyti kitos giminės. Krikščionys taip pat puikiai žinojo, jog ir Viešpats Jėzus mokėjo šventyklos reikalams mokesčius (Mt 17, 26) ir pasiųstiems į žydų žemę skelbti Evangeliją savo mokiniams buvo paliepęs maitintis ne iš savęs, bet iš tų, kurie jų žodžių klausys, pareikšdamas: „Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio.“ (Lk 10, 7)
Kadangi ne visiems iš pagonių atsivertusiems krikščionims pareiga išlaikyti savo bažnyčią ir jos tarnus buvo pakankamai aiški, jiems ją nurodė šv. Paulius, 1-ajame Laiške korintiečiams rašydamas: „Kas gi tarnauja kariuomenėje už savo paties pinigus? kas sodina vynuogyną ir nevalgo jo vaisių? arba kas gano bandą ir neminta bandos pienu? ... Artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį. Jei jums pasėjome dvasinių gėrybių, tai argi didelis dalykas būtų pas jus pjauti medžiaginių? Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka šventą tarnystę, valgo iš šventyklos pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį atnašų? Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos.“ (1 Kor 9, 7–14)
Ką saisto šis įsakymas
2. Penktasis Bažnyčios įsakymas saisto visus tikinčiuosius, kurie turi nuosavą turtą.
Vadinasi, tėvų išlaikomi vaikai ar vaikų išlaikomi tėvai nuo jo laisvi. Nebent būtų paskirtas pagalvės mokestis. Tada jį sumokėti už juos privalo juos išlaikantieji. O iš beturčių Bažnyčia ne tik nieko nereikalauja, bet dar pati stengiasi juos įvairiais būdais šelpti.
Kaip jį įvykdyti
3. Kadangi šis įsakymas yra daugiau paprotys negu įsakymas, todėl ir būdas jį įvykdyti priklauso nuo papročių.
O įprasta vienur mokėti tam tikrą nusistatytą mokestį, kitur – kartkartėmis daryti pinigines ar daiktines rinkliavas, dar kitur, ir taip yra dažniausiai, abiem šiais būdais, t. y. ir mokesčiu, ir rinkliavomis, atlikti pareigą išlaikyti Bažnyčią. Kas visiškai ir nedelsdamas sumoka paskirtąjį mokestį, o per daromą rinkliavą aukoja pagal išgales, tas įvykdo šį įsakymą.
Dera pasakyti, kad pareiga išlaikyti Bažnyčią anaiptol nėra kokia sunki našta tikintiesiems. Dėl jos niekas nei nusigyvena, nei patenka į kokį didelį vargą. Viena parapijoje esanti smuklė iš jos gyventojų per metus ištraukia daug daugiau turto negu reikia, kad jie kasmet duotų savo parapijos bažnyčiai ir jos tarnams, savo vyskupiją aptarnaujančioms įstaigoms ir visai Bažnyčiai išlaikyti.
[42] Nuo 1996 m. sausio 24 d. Lietuvoje privalomos šventės yra tik sekmadieniai, Kalėdos, Naujieji Metai, Žolinė ir Visi Šventieji.
[43] Esama šiokio tokio nesutarimo tarp teologų, kurią Mišių dalį laikyti esmine sekmadienio pareigos išpildymui. Vieni teigia, kad katalikai privalo dalyvauti bent nuo evangelijos iki kunigo komunijos imtinai, kiti ? nuo ofertorijaus (atnašavimo) iki kunigo komunijos. Autorius čia pateikia švelniausią variantą, matyt, remdamasis tuo, kad Mišių esmė, t. y. auka, tęsiasi tik nuo konsekracijos iki kunigo komunijos imtinai. Red. p.
[44] Leidžiama gerti vandenį, vaistus, alų, vyną, kavą, arbatą, sultis, bet ne pasotinančius gėrimus (pieną, šokoladą, buljoną).
[45] Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia beveik panaikino pasninko ir susilaikymo dienas. Pagal naująjį 1983 m. Kanonų teisės kodeksą, pasninko ir susilaikymo įsakoma laikytis tik Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį. Vis dėlto tradiciniai katalikai stengiasi daugiau ar mažiau laikytis senųjų pasninkavimo papročių.
[46] Pagal naująjį 1983 m. Kanonų teisės kodeksą, pasninko laikytis privalo asmenys nuo 18 iki 60 metų.
[47] Codex Iuris Canonici (1917), c. 906.
[48] Codex Iuris Canonici (1917), c. 859.
