Martin J. Scott   Publikuota iš: „Dievo ranka Bažnyčioje: visiems suprantamos teologijos žinios“ (Kaunas: „Raidės“ spaustuvė, 1925)
Apreiškimas mums leidžia pažinti Dievą

TIKYBA

Katalikai, kalbėdami apie savo religiją, dažnai sako: „Mes remiamės „mūsų šventa tikyba“. Taip sakydami jie supranta, kad jų religija Dievo apreikšta, ir kad tą apreikštąją religiją reikia skirti nuo religijos, naturališku protu pažįstamos. Apreiškimas, arba apreikštoji tiesa, yra krikščionybės pamatas. Ta tiesa perduota mums įkvėptų Senojo įstatymo rašytojų ir, pagaliau, paties Jėzaus Kristaus Naujame Įstatyme.

Apreiškimas, kaip pats vardas rodo, yra tai, kas mums pareikšta, pranešta asmens, kuris duoda žinių apie tokius daiktus, kurių kitu keliu žmogus pažinti negali. Kartais mes skaitome apie pareiškimus teismų bylose. Netikėtai išeina koks liudytojas ir nušviečia dalykus, apie kuriuos kitu būdu žinių nebuvo galima gauti. Tai, ką jis sako, gali būti nuostabu, beveik neįtikėtina, bet jeigu jis savo pranešimą patvirtina ir moka jį įrodyti, jo pareiškimas gali visai pakeisti pažiūrą į svarstomą dalyką.

Apreiškimas religijoj labai panašus į liudytojo pareiškimą teisme. Tyrinėdamas religinę tiesą žmogus gali savo protu pažinti, kad yra pirmų pirmiausioji visų daiktų Priežastis, kad yra Esybė, kuri geriems atlygina, o piktus baudžia. Žmogus, kuris daugiau skaitęs apie Dievą, gali sužinoti kiek daugiau. Tuo Dievo pažinimas ir baigtųsi, jei nebūtų apreiškimo.

Dievas, gamtos kūrėjas, teikiasi kalbėti mums pats apie save aiškiau, negu kalba gamta. Jis tai daro lūpomis tų išrinktųjų vyrų, kuriuos mes vadiname įkvėptais ir kuriuos šventasis Raštas vadina pranašais. Mes sakome, jog jie yra įkvėpti, nes tai, ką jie sakė, buvo jiems įkvėpta iš aukšta. Jie buvo tik Sutvėrėjo įrankiai. Ne kartą gal jie patys ne daugiau suprasdavo tai, ką skelbė, kaip tie, kuriems skelbė. Per juos, tad, Dievas mums pasakė apie save tokius dalykus, kurių mes kitaip nebūtume sužinoję.

Savo pranašų lūpomis Jis mums pareiškė, jog Dievas yra tik vienas. „Žiūrėkite, kad aš esu vienas, ir be manęs nėra kito Dievo“. (Atk. XXXII, 39). „Viešpats, mūsų Dievas, yra vienatinis Viešpats“. (Atk. VI, 4). „Prieš mane nebuvo padarytas joks Dievas ir po manęs nebus“. (Is. XLIII, 10). „Aš pirmas ir paskutinis, ir be manęs nėra Dievo“. (Is. XLIV, 6.). Tiesa, galima ir protu suprasti, kad Dievas yra vienas, bet praktikoj tai nėra lengva. Po apreiškimo žmogus aiškiau suprato ir proto argumentus, kad Dievas yra vienas. Senovėje, tačiau, daugelis tautų, išskyrus Izraelio tautą, garbino daug dievų, vadinasi pateko į politeizmą.

Pirmieji sestadieniai

Iš apreiškimo mes žinome, kad Dievas neturi trūkumų, arba netobulumų. „Dievas patikimas ir be jokios klastos“. (Atk. XXXII, 4.). „Many yra kiekvieno kelio ir tiesos malonė, many visa gyvybės ir galios viltis“. (Ekkl. XXIV, 25.). „Būkite, tad, tobuli, kaip jūsų dangaus Tėvas yra tobulas“. (Mat. V, 48.). „Nė vienas nėra taip šventas, kaip Viešpats“. (I Karai. II, 2.). „O Viešpatie Dieve, visų daiktų Kūrėjau, teisingas ir gailestingas, kuris vienas esi geras Karalius, vienas esi maloningas, vienas teisingas, ir visagalis, ir amžinas“. (I Mach. I, 24.). Įvairios tautos daug klaidų tame darė. Graikų ir romėnų klasiškoji literatūra pripažįsta dievams įvairių ydų; taip pat ir kitos tautos vaizduoja savo dievybes su žmogiškais netobulumais ir ydomis. Saliamono knygos pasakoja mums, kad Dievas neturi ribų. „Visas žemės skritulys prieš Tave tartum rytmetinės rasos lašelis, kurs nukrinta ant žemės“. (Išm. XI, 23.). Izaijas sako apie Dievą: „Dangus yra mano sostas, o žemė mano kojų suolelis“. (Iz. LXVI, 1.); ir: „Dievas yra amžinas Viešpats, kuris sutvėrė pasaulio ribas“. (Iz. XL, 28.). O psalmistas prideda: „Pirmiau, negu pasaulis buvo padarytas, nuo amžių lig amžių Tu esi Dievas“. (Ps. LXXXIX, 2.).

Toliau iš apreiškimo mes sužinome, kad Dievas, sutvėręs pasaulį, nepaliko jo be savo priežiūros. Nusidėjėlis kalba: „Kas mane mato? Tamsybės apsiaučia mane, ir sienos dengia mane, niekas į mane nežiūri, ko aš bijau?“ Jis nesupranta, kad Viešpaties akys daug yra aiškesnės už saulę; „jos žiūri į visus žmonių kelius, regi žmonių širdies slapčiausius dalykus“. (Ekkli. XXIII 25.). „Jo akys žiūri į žmonių kelius ir pastebi visus jų žingsnius“. (Job. XXXIV, 21.). „Nėra kito Dievo be Tavęs, kurs rūpinasi apie visa“. (Išm. XII, 13.). „Tavo, Tėve, Apvaizda mus valdo“. (Išm. XIV, 3.).

Iš apreiškimo galima parodyti apie Dievą daug dalykų, kurių mes kitu keliu negalėtume sužinoti. Naujame Įstatyme Jėzus Kristus duoda mums nuodugnesnių žinių apie Dievą. Jis mums pasako, kad Dievas yra mūsų Tėvas, kad Jis mus taip myli, jog pasiuntė į pasaulį savo vienintelį Sūnų, kad mus nuvestų į Jo dangiškuosius namus. Kad ir kažin kaip mes būtume Jį įžeidę, Jis nori mums atleisti, jei tik mes rimtai pas Jį grįžtame. Jis nekenčia nuodėmės labiau, negu mes nekenčiame savo didžiausio priešo, ir jei mes neatsiteisime už mūsų piktus darbus ir nepasitaisysime, Jis amžinai pašalins mus iš savo namų.

Visas tas žinias apie Dievą, kurios kyla iš apreiškimo, mes gauname tikėjimu. Jos nekyla iš mūsų pačių pastebėjimų nei iš mūsų protavimų, bet tik iš tikėjimo kito žmogaus žodžiais. Didžiąją paprastų mūsų žinių dalį mes įgyjame tikėjimu. Visa, ką žinome apie tolimus kraštus ir tautas, mes žinome pasitikėdami kitų žmonių žodžiais. Daugybę kitų daiktų priimame tikėdami žodžiais asmenų, kurie verti mūsų pasitikėjimo.

Pirmieji sestadieniai

Arčiau įsižiūrėję rasime, kad didesnė mūsų žinių dalis yra kilusi iš autoriteto. Vaiko lavinimasis beveik visiškai glūdi tame, kad jis ima tai, ką jo tėvai ir mokytojai sako. Su vyresniais vaikais tas pat darosi. Galima drąsiai sakyti, kad progresas sustotų, jei mes daugelio daiktų nepriimtume remdamiesi vien kitų žodžiais. Pati istorija mūsų didžiumai yra vien tikėjimo aktas. Mes tikime istoriko žodžiais. Iš tūkstančio gal nei vienas negali arba nepažiūri į originališkus doku­mentus, iš kurių istorikas sėmė savo žinias. Tas pat yra ir su daugeliu kitų mokslo šakų.

Religinis tikėjimas yra priėmimas tiesų remiantis Dievo žodžiu. Visai teisinga yra Dievo žodžius priimti, tik kaip sužinoti, kad čia yra Dievo žodžiai. Niekas nebus taip kvailas, kad atmestų tai, ką Dievas sakė, tiktai keblu sužinoti, jog tai Dievas yra pasakęs.

Suprantama, mes Dievo nematėm. Mes nė negirdėjome Jo paties kalbančio. Bet daugelis girdėjo kalbantį Jėzų Kristų, kuris skelbė tiesas apreiškimu. Iš kur galima žinoti, jog tai, ką Jėzus Kristus sakė, yra tiesa? Iš to, kad Jis sakėsi esąs Dievas ir tuos žodžius įrodė darydamas dalykus, kuriuos gali daryti tik vienas Dievas.

Stebuklingi darbai yra Sutvėrėjo darbai. Jėzus padarė daug stebuklų. Savo žodžiu Jis aklus darė reginčiais, kurčius girdinčiais, nebylius kalbančiais, mirusius gyvais. Jis valdė gaivalus, gydė raupuotus, keitė vandenį vynu, daugino duoną ir žuvį ir gydė mirštančius net toli nuo jų būdamas. Jis atleisdavo nuodėmes, išpranašaudavo būsimus daiktus, išpranašavo savo kančią ir mirtį ir kėlėsi iš numirusių, kaip buvo ankščiau žadėjęs. Visi tie dieviški darbai įrodo, kad Jis yra Dievas. Jis rėmėsi savo darbais, kaip savo dievybės įrodymais. Jie buvo Dievo galybė, skelbianti, jog Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus. Jie buvo Dievo antspaudas Jo pasiuntinybėje.

Mūsų tikėjimas remiasi Jėzaus Kristaus žodžiais. Visoj istorijoj nerasi taip tikėtino liudytojo, kaip kad Jis yra. Todėl arba mes turime atmesti visas žinias, įgytas ti­kėjimu, arba priimti apreikštą tiesą, remdamiesi Kristaus žodžiais. Jei atmestume žinias, įgytas tikėjimu, tada turėtume atmesti visą istoriją. Nei vienas dabar gyvenančių žmonių nematė Aleksandro arba Cezario, nematė nė jų darbų liekanų. Žinias, kurias apie juos ir jų darbus turime, paėmėme iš to, ką jie patys sakė, arba iš tų, kurie, gyvendami jų laikais, paliko mums apie juos pasakojimus. Visa gi, ką jie patys nuveikė arba parašė, jau senai dingo, tik rašytojų ir istorikų užrašai mus pasiekė. Jei tie rašytojai ir istorikai nėra verti pasitikėjimo, tada mes neturime jokių duomenų, jokio pamato mūsų žinioms. Tuo būdu reikia arba pripažinti ir priimti pasitikėjimo verti liudytojai, arba istorijos žinios atmesti.

Bet mes nė manyte nemanome istoriją atmesti. Todėl mes neturime manyti atmesti nė tikėjimą. Nes tikėjimas remiasi liudytoju, kurs visoj istorijoj už visus labiau pasitikėjimo vertas. Jei tat yra taip aišku, dėl ko ne visi tiki? Kas yra kada buvęs teisme, tas matė, kaip liudytojai kartais įvairiai liudija. Dėl ko? Jie vadovaujasi aistromis. Aistros apakina. Todėl ir teisėjas, išklausęs liudytojų, ištiria liudijimus ir tada tik skelbia sprendimą. Žmonės atmeta Jėzų Kristų, o priima ir pripažįsta Cezarį. Dėl ko? Mat Cezario priėmimas neliečia žmonių geidulių bei aistrų, gi Jėzaus Kristaus mokslas varžo žmones.

Jei tamsta tiki Jėzum Kristum, turi ir gyventi vadovaudamasis Jo žodžiais, nes kitaip būsi Jo pasmerktas. Žmonės, apakinti geidulių bei aistrų, puikybės arba gašlumo, įsivaizduoja, kad jie gali, kaip tie strausai, paslėpti savo galvas smiltynuose ir nepažinti Kristaus ir Jo teismo. „Žmogus savo prigimtimi nepriima to, kas yra Dievo Dvasios; jam tat atrodo paikybė, ir jis negali suprasti“. (1 Kor. II, 14.). „Drausmės šventoji Dvasia bėga nuo visa, kas apgaulinga, pasitraukia nuo minčių, kurios yra neprotingos ir nepalieka, kuomet įeina nedorybė“. (Išm. I, 5.).

Tikėjimas yra tiek aiškus, kad jis įtikina, bet nepriverčia. Dievas mus sutvėrė laisvus ir nenori mums prievartos daryti. Bet Dievas padarė visa, ką galėjo, kad mes su tikėjimu gyventume. O dėl ko Jis nori, kad mes su tikėjimu gyventume? Dėl ko jis pats mums stačiai nepasirodo taip, kad išnyktų bet koks abejojimas?

Jei Jis pats pasirodytų, mes taip nusilenktume Jo didybei, kad ir laisvą valią prarastume. Jei mes kartą pamatytume Dievą, Jo grožis ir gerumas mus taip patrauktų, kad jokie kiti daiktai nebegalėtų mus nuo Jo atitraukti. Jo didybė mus paralyžuotų ir priverstų klausyti, Jo balsas mus užkerėtų ir priverstų Jam tarnauti, kad ir kažin kokios būtų kliūtys ir traukimai kiton pusėn.

Žodžiu, mes būtume taip kupini pagarbos ir užkerėti Jo gerumo, kad jokia jėga nebegalėtų mus įtraukti į nuodėmę. Mes noromis nenoromis būtume sustiprinti doroj. Kaip akis, pažiūrėjusi į šviesią saulę, nebemato kitų daiktų, taip mes, kartą pažiūrėję į Dievo veidą arba betarpiškai pažinę kokį Jo privalumą, prarastume laisvą valią. Todėl Dievas turi mums kalbėti tik apreiškimu, jei Jis nori mums palikti laisvą valią.

Dar yra ir kita priežastis, dėl kurios Jis nori, kad mes gyventume tikėjimu. Kaip mūsų Sutvėrėjas vien Jis yra aukščiausias mūsų Viešpats, Jis yra aukščiausia visų savo kūrinių valdžia. Viešpatavimas pasireiškia priklausomybe. Kai Lietuva buvo carų valdžioj, tas carų viešpatavimas pasireikšdavo tuo, kad jie skirdavo gubernatorius ir reikalaudavo mokesčių. Dievas, kaip aukščiausias teisėtas žmonijos Viešpats, taip pat reikalauja iš mūsų duoklės. Tą duoklę mes vadiname Dievo garbinimu. Ta duoklė glūdi Jo įsakymų vykdyme. Jis reikalauja, kad mes Jį laikytume autorium visa to, kuo mes esame ir ką turime. Todėl Jis Sename Įstatyme liepė savo tautai duoti duoklę iš tų abiejų dalykų. Duoklė iš to, ką jie turėjo, buvo duodama aukojant geriausių vaisių ir gyvulių. Duoklė iš to, kuo jie buvo, buvo Jo įstatymų pildymas.

Didžiausi žmogaus asmens privalumai yra protas ir laisva valia. Iš tų abiejų privalumų Dievas reikalauja duoklės. Laikydami įsakymus mes mokame duoklę iš mūsų valios, o tikėjimu mes mokame duoklę iš mūsų proto. Kaip? Tikėjimu mes aukojame savo protą ant Dievo žodžio aukuro, nes tikėjimu priimame tiesas, kurių mūsų protas aiškiai nesupranta. Remdamiesi Dievo žodžiu priimame tiesą, kurios patikrinti nepajėgiame, sutinkame, kad mūsų protas priimtų tai, ką Jis pasakė. Žodžiu, aukojame Dievui aukščiausią mūsų turtą, t. y. protą. Mūsų protas nusilenkia prieš Jo tiesą. Čia yra kilniausia auka, kurią žmogus savo Sutvėrėjui pajėgia aukoti.

Auka matuojama tuo, kiek ji yra verta. O kas žmogui brangiausia? Protas. Žmogus greičiau atsižadės kiekvieno kito daikto, kaip savo nuomonės, arba sprendimo. Savo nuomonės atsižadėti yra sunkiausias dalykas. Net tamsuolis užsispyręs savo pažiūrų laikosi. Todėl savo sprendimo arba nuomonės atsižadėti yra tikra auka. O tai mes darome dėl tikėjimo.

Tuo būdu tikėjimas yra mūsų aukščiausios galios, būtent proto, pasidavimas Tam, kuris mus valdo. Kadangi mintis yra aukštesnė už materiją, tai Dievui duodama tikėjimo duoklė yra didesnė, kaip vaisių, gyvulių arba bet kokių kitų daiktų aukojimas. Ta auka yra taip Dievui brangi, kad Jis sako: „Aš tave sau sužadėsiu tikėjime“. (Oz. II, 20). Jis skelbia, kad mes per tikėjimą liekame Jo dievybės dalininkai. Tokia yra šv. Jono žodžių reikšmė: „Kas Jį priėmė, tiems Jis davė galios būti Dievo vaikais“.

Mes Jį priimame, jei jo žodžius priimame, o priimame Jo žodžius, jei klausome Bažnyčios, kurią Jis įkūrė: „Mano skelbtoji Evangelija ne žmonių mokslas, bet Jėzaus Kristaus apreiškimas. (Gal. I, 11, 12).

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.