Ps 97, 1 ir 2. Giedokite Viešpačiui naują giesmę, aleliuja, kadangi stebuklingų dalykų Viešpats padarė, aleliuja; tautų akivaizdoje parodė savąjį teisingumą, aleliuja, aleliuja, aleliuja.
Ps 97, 1. Jo dešinė jį išgelbėjo ir jo šventasis petys.
Įžengėme į antrą Velykų liturginio laiko pusę, tačiau esame ir toliau kviečiami nepamiršti Prisikėlimo ryto džiaugsmo ir velykinių pasiryžimų. Prisikėlęs Viešpats keliauja kartu su mumis ir veda mus per šio gyvenimo pavojus link amžinosios Tėvynės.
Tad Kolektoje Geroji Motina Bažnyčia ir prašo, kad Gailestingumo Tėvas, kuris mus surinko į vieną Kristaus šeimą, padėtų mylėti tai, ko pats įsako laikytis, bei trokšti to, ką Jis žada, idant šio pasaulio rūpesčiai nenukreiptų mūsų širdžių žvilgsnio nuo amžinųjų džiaugsmų.
Epistolės skaitinyje girdime apaštalo Jokūbo paraginimus vengti bet kokio piktumo ir rūstumo, nes tai nedaro garbės Dievui ir piktina kitus žmones. Kristaus mokiniai turi gyventi tarpusavio meile: „Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisybės. Todėl, atsižadėję visų nešvarybių bei piktybių gausos, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas.“ Kaip drumstame vandenyje nesimato dugno, taip neramioje sieloje nematomas Dievas, kuris mums, kaip ir pranašui Elijui, kalba ne griaustiniais ar žemės drebėjimais, bet švelniu tylos dvelkimu.
Šventoji Evangelija ir toliau mus kviečia apmąstyti Išganytojo atsisveikinimo žodžius, kuriais Jis guodė savo apaštalus. Viešpats pažada atsiųsti naują Globėją – Tiesos Dvasią, kuri leis naujai išgyventi bei patirti Prisikėlusio Viešpaties artumą. Ji parodys pasaulio klaidas ir išmokys laikytis Jėzaus žodžių, atskleisdama jų giliausią prasmę: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.“
Todėl neužtenka vien Šventojo Rašto, nes Šventoji Dvasia ir toliau kalba per Bažnyčią ir Bažnyčioje, atskleisdama niekada neišsemiamas Kristaus Mokslo gelmes. Bažnyčia saugoja ir puoselėja tą tikėjimo kraitį, kurį mums perdavė šventieji apaštalai ir Bažnyčios Mokytojai. Likime ištikimi toms tiesoms, kurias Bažnyčia visur, visuomet ir visada skelbė, gynė ir išpažino. Tik taip būsime Kristaus mokiniais ir Dangaus Karalystės bendrapiliečiais.
Tegul neišmuša mūsų iš vėžių šio laikmečio neramumai ir sumaištis, kurių daug tiek pasaulyje, tiek ir pačioje Bažnyčioje. Viešpats nepalieka savo kaimenės tamsybių siautėjimui. Neprisidėkime prie nevaisingų tamsos darbų, bet rinkimės Tiesos Dvasios šviesą.
Kai ateis Guodėja Tiesos Dvasia,
ji įrodys pasauliui tiesą
ir apie nuodėmę, ir apie teisingumą, ir apie teismą,
aleliuja, aleliuja.
