Jis prieš mane pasitelkė laiką (Rd 1, 15)
Visas laikas, kuris skiriamas ne Dievui, yra prarastas laikas. Mirties valandą prisirišę prie pasaulio žmonės norės dar vienų metų, dar vieno mėnesio, dar vienos dienos - bet jų negaus. Tuomet jiems bus pasakyta, kad laikas baigėsi. Ak, mano Jėzau, tiek daug metų buvau pasaulyje, o kiek jų praleidau Tau?
I.
Nėra nieko brangesnio už laiką, bet nėra nieko, ką pasaulio žmonės mažiau brangintų ir labiau niekintų. Štai dėl ko apgailestauja šventasis Bernardas, sakydamas: „Nieko nėra brangesnio už laiką, bet niekas nėra mažiau vertinama“. Šventasis priduria: „Išganymo dienos praeina, ir niekas nesusimąsto, kad diena, kuri praėjo, niekada jam nebegrįš“. Pažiūrėkite į lošėją, kuris dienas ir naktis praleidžia žaisdamas. Jei jo paklausite, ką jis daro, jis atsakys: „Leidžiu laiką“. Arba į kitus, kurie ištisas valandas stovi gatvėje, žiūri į praeivius ir kalba nešvankiomis arba nenaudingomis temomis. Jei jų paklausite, ką jie daro, jie atsakys: „Leidžiame laiką“. Vargšai akli nusidėjėliai, kurie praranda tiek daug dienų! Dienų, kurios niekada nebegrįš!
O laike, paniekintas gyvenimo metu! Mirties valandą tavęs karštai trokš prie pasaulio prisirišę žmonės. Tada jie norės dar vienų metų, dar vieno mėnesio, dar vienos dienos, bet jų negaus: tada jiems bus pasakyta, kad laikas baigėsi. Kiek tada jie sumokėtų už dar vieną savaitę ar dieną, kad atsiskaitytų su savo sąžine? Kad gautų vieną vienintelę valandą, jie, sako šventasis Laurynas Justinianas, atiduotų visą savo turtą ir žemiškąją nuosavybę. Tačiau ši valanda duota nebus.
Ak, mano Jėzau, Tu visą savo gyvenimą skyrei mano sielos išganymui. Nebuvo nė vienos Tavo gyvenimo akimirkos, kurios Tu nebūtum paaukojęs Amžinajam Tėvui, kad gautum man atleidimą ir amžinąją šlovę. Tiek daug metų pragyvenau pasaulyje, ir kiek iš jų praleidau dėl Tavęs? Ak! visa, ką prisimenu padaręs, kelia sąžinės graužatį. Blogio buvo daug, gėrio – labai mažai, ir visa tai kupina netobulumo ir drungnumo, savimeilės ir išsiblaškymo. Ak, mano Atpirkėjau, visa tai atsitiko dėl to, kad užmiršau, ką Tu dėl manęs padarei. Aš Tave užmiršau, bet Tu nepamiršai manęs; kai aš bėgau nuo Tavęs, Tu sekei paskui mane ir taip dažnai kvietei mane į savo meilę.
II.
Pranašas ragina mus prisiminti Dievą ir užsitikrinti Jo draugystę, kol šviesa dar neišblėso. Atsimink savo Kūrėją..., kol saulė ir šviesa neužtemo (Koh 12, 1). Koks didelis vargas ir kančia keliautojo, kuris, atėjus nakčiai, suvokia, kad jis pametė kelią ir kad nėra laiko ištaisyti savo klaidą. Tokios kančios po mirties ištiks nusidėjėlį, kuris daugelį metų gyveno pasaulyje, bet nepanaudojo jų Dievui. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis (Jn 9, 4). Jam mirtis bus naktis, kai jis nieko negalės padaryti. Jis prieš mane pasitelkė laiką. Tada sąžinė primins prie pasaulio prisirišusiam žmogui visą laiką, kurį Dievas jam davė ir kurį jis praleido naikindamas savo sielą, visus pašaukimus ir malones, kurias jis gavo iš Dievo savo pašventinimui ir kuriomis savanoriškai piktnaudžiavo. Tada nusidėjėlis pamatys, kad išganymo kelias visiems laikams uždarytas. Todėl jis verks ir sakys: Aš buvau kvailys! O, prarastas laikas! O, neteisingai nugyventas gyvenimas! Prarasti metai, per kuriuos galėjau tapti šventuoju, bet netapau! O dabar išgelbėjimo laikas praėjo visiems laikams. Bet kokia nauda iš šių atodūsių ir raudų, kai spektaklis tuoj baigsis – žibintas jau gęsta – ir kai mirštantis nusidėjėlis sulauks tos baisios akimirkos, nuo kurios priklauso amžinybė?
Pažvelk į mane, Jėzau! Aš daugiau nebesipriešinsiu. Argi turėčiau laukti, kol Tu mane paliksi? Gailiuosi, o Aukščiausiasis Gėri, kad per nuodėmę atsiskyriau nuo Tavęs. Aš myliu Tave, o begalinis Gerume, vertas begalinės meilės. Ak, neleisk man daugiau niekada prarasti laiko, kurį Tu savo gailestingumu man duodi. Ak, mano mylimasis Gelbėtojau, visuomet primink man meilę, kurią Tu man suteikei, ir skausmus, kuriuos dėl manęs iškentėjai. Padaryk, kad viską pamirščiau, kad per likusį gyvenimą galėčiau galvoti tik apie tai, kaip Tave mylėti ir Tau patikti. Myliu Tave, mano Jėzau, mano Meile, mano Viskas! Pažadu atlikti meilės veiksmus, kai tik Tu man priminsi. Suteik man šventą ištvermę. Visiškai pasitikiu Tavo Kraujo nuopelnais. Taip pat pasitikiu Tavo užtarimu, mano brangioji Motina Marija!
