Katalikų tikėjimas atgyvenęs?

Laisvamanis: Katalikų tikėjimas nedaro jokios pažangos: užsidaręs senovės formalizme, nepajėgia juo nusikratyti. Nors pasaulis jau senai visur pažangos padarė, Katalikų Bažnyčia dar vis tebegieda savo pasenėjusią giesmę. Ji yra atsilikusi nuo mūsų laikų, todėl ji mums yra netikusi.

Atsakymas: O kokios pažangos Tamsta nori? Ar tokios, kuri atmestų senąsias tikras tiesas? Du ir du yra keturi, — ar Tamsta nori to­kios pažangos, kad dabar „du ir du“ jau būtų penki? Sveikinu su tokia pažanga! — Bet dėl ko Tamsta pats ne visur pažangos tedarai? — dėl ko plasnodamas rankom nepradedi lakioti ore, bet vis dar tebevaikščioji žeme, kaip ir kiti miruoliai katalikai, kuriuos laikai žmonėmis be pažangos?  

Iš tų klausimų aiškėja štai kas:

1) Yra tokių tiesų, kurios nesikeičia ir objektyviai nė negali keistis. Tokios tiesos yra visų pirma svarbiausieji mūsų mąstymo ir galvojimo pagrindai, kuriuos filosofai vadina analitiniais sprendimais. Toliau, yra gamtos dėsniai kurie nesikeičia: kaip prieš tūkstančius metų ugnis degino, taip ir šiandien degina. Jei kas nori pažangos panašiose tiesose, tas tų tiesų atsižada. Tokiose tiesose pažangos temoka daryti mūsų bedieviai: seniau jiems buvo Dievas, o dabar, anot jų, nebėra! Na, ir pažanga!

2) Remdamiesi tokiomis tikromis tiesomis, mes pažįstame Dievo buvimą, pažįstame faktą, kad Dievas davė žmonėms krikščioniškąjį apreiškimą. Dievas negali meluoti, jis negali dalykų nežinoti, jis negali mus klaidinti: todėl ką jis pasakė, tai yra tikriausia tiesa. Tokia dieviškoji tiesa nė keistis negali, kaip negali keistis tiesa: du ir du yra keturi. Reikalauti tose tiesose pažangos, reiškia, tų tiesų atsižadėti ir pasakyti, kad Dievas melavo. O tai yra piktžodžiavimas.

Katalikų Bažnyčioj yra dvejopas elementas arba dvejopa pusė; — viena dieviškoji; ji apima visa tai, ką dieviškasis Jos Įsteigėjas Kristus Bažnyčiai paliko: tai yra iždinė apreikštųjų tiesų ir malonių, kurias Kristus nupelnęs Bažnyčiai pavedė, — Kristaus įsteigtosios malonių priemonės, Kristaus nustatytoji Bažnyčios santvarka, Bažnyčios neklaidingumas ir pastovumas. Kristus griežtai reikalavo, kad tuos Jo paliktuosius dalykus Bažnyčia saugotų: „Eikite ir mokykite visas tautas... mokydami juos l a i k y t i visa, ką tik esu jums įsakęs“ (Mat. 28,19). Bažnyčia turi skelbti, ne savo mokslą, bet mokslą, kurį jai Kristus yra įsakęs. Jei ji to Kristaus mokslo neskelbtų, ji atsižadėtų Kristaus, kaip Jo atsižadėjo „pažangieji“ bedieviai. Bet Bažnyčia to nedaro ir nedarys, nes ji yra neklystanti. Kadangi Dievas nesikeičia, tai nė Jo apreikštosios tiesos nesikeičia. Kas čia nori pažangos, tas atsižada tiesos. Tačiau pažanga jau nebėra pažanga, jei ji atsižada tiesos.

3) Bet yra Katalikų Bažnyčioj ir žmogiškoji pusė, arba žmogiškasis elementas: tai yra žmonės, kurie priklauso prie Bažnyčios. Tie žmonės gali daryti pažangos ir tikrumoj daro. Toji pažanga vyksta panašiai, kaip ir gamtos dėsnių srity. Nors gamtos dėsniai nesikeičia, tačiau mes kas kartas geriau juos pažįstame ir gyveniman pritaikome. Taip yra ir su tikėjimo tiesomis: mes jas kas kartas geriau, giliau pažįstame, pamatome jų susijimą su natūraliomis ir antprigimtomis tiesomis, suprantame jų svarbą praktiškam gyvenimui, iš jų, vadovaujant Bažnyčios neklystamam autoritetui, darome išvadas ir taikome jas gyvenime. Kristus tokią pažangą pramatė ir nupranašavo augančio augalo vaizdu, — pasėta dirvoj sėkla dygsta ir auga, pradžioj želmuo, paskui varpa, paskui pilnas grūdas; nupranašavo garstyčių grūdo vaizdu — jis išauga į didoką augalą, taip kad jo ūksmėje gali gyventi dangaus paukščiai (Mk 4, 26—34); nupranašavo raugo vaizdu — palengvėl, vidujine savo pajėga, raugas apima visą įmaišymą. (Mt 13, 33)

4) Katalikų tikėjimo tiesos nėra pasenusios, — tikroji tiesa niekuomet nesensta; krikščionybė taip tinka mūsų laikams, tarytum, kaip tik jiems ji tebūtų ir skirta. — Iš tikro, koks begali būti didesnis aktualumas, kaip žmogaus priklausomybė nuo Dievo? Juk šiandien žmogus taip pat pareina nuo Dievo, kaip ir vakar ir prieš šimtus metų. Ir savo santykius su Dievu žmogus dabar taip pat turi tvarkyti kaip ir seniau. Pagaliau juk ir šiandien žmogus skęsta nuodėmėse, kenčia ir miršta. Tie dalykai nė kiek nėra pasenę, bet jie dedasi dabar. O kuo užsiima katalikiška religija? Ar ji neliečia tų dalykų, kurie tiesiog dabar žmogui yra opiausi? Ji tvarko žmogaus santykius su Dievu, ji kovoja su nuodėme ir gydo jos padarytas žaizdas, ji malšina ir pašventina žmogaus kentėjimą, ji veda žmogų dorovės ir tobulumo keliu, ji rengia žmones laimingai mirčiai ir amžinajam gyvenimui. Kas drįs sakyti, kad katalikybė nebetinka mūsų laikams!

O dar juk visas šeimynos, visuomenės ir valstybės gyvenimas, teisė, dorovės dėsniai, pagarba teisėtos valdžios — ar tai nėra aktualūs, šiandien mums reikalingi dalykai? Bet visa tai remiasi katalikiškos religijos pagrindais. Kame religija atmetama, ten ir tie dalykai svyruoja ir griūva.

5) Bet, sakysi, katalikiška religija nebepajėgia daryti įtakos mūsų laikams! — O kas taip sako? Taip sako tie, kurie dėl savo nežinojimo ar piktos valios nebenori pasiduoti katalikiškos religijos įtakai. Bažnyčia varu jų versti nesiima: ji neturi policijos nei kalėjimų, — ji daro įtakos laisvai žmonių valiai morališku būdu. Kurie jos neklauso, tiems ji Kristaus vardu pareiškia, kokios atsakomybės jie turi laukti amžinajame gyvenime. — Bet užtat katalikiška religija ir šiandien daro didžiausios įtakos geros valios žmonėms: milijonai žmonių su džiaugsmu ir nusižeminimu klauso jos įsakymų, vykdo juos, kovoja su piktu ir kyla dorovėje. Šito fakto tie atšalėliai, kurie prikaišioja katalikiškai religijai atgyvenimą, neturi pamiršti: katalikiška religija ir Bažnyčia po šiai dienai daro dideliausios įtakos ir vadovauja šimtams milijonų žmonių ir veda juos prie laimingo amžinojo likimo.