Šiame tekste kalbama apie tradicinį Romos ritualą, kurio su neesminiais pakeitimais buvo laikomasi nuo pat pirmųjų Bažnyčios amžių. Garsus anglų publicistas Michael Davies, pasauliečių judėjimo už tradicines Mišias Una Voce vadovas, knygoje „Trumpa Romos Mišių istorija“ rašo: „Nuo šio laiko [viduramžių] mažai ką galima papasakoti apie pasikeitimus pačioje Mišių tvarkoje, kuri tapo šventu ir neliečiamu paveldu, net užmirštant jos kilmę. Visuotinai tikėta, kad jos buvo nekintamai perduotos nuo pat apaštalų ar parašytos paties šv. Petro. Kun. Fortescue laiko, kad šv. Grigaliaus Didžiojo valdymas žymi Mišių istorijos epochą, palikusią liturgiją iš esmės tokią pačią, kokią mes turime šiandien. Jis rašo:
„Yra nusistovėjusi tradicija, kad šv. Grigalius buvo paskutinis, palietęs esminę Mišių dalį, būtent Kanoną. Benediktas XIV (1740–1758) sako: „Joks Popiežius nuo pat šv. Grigaliaus nieko nepridėjo ir nepakeitė Romos Kanone“.
Ar tai visiškai tikslu, nėra labai svarbu, net jei keli labai maži pakeitimai įsibrovė po to, galbūt keli žodžiai „Amen“[1]. Svarbiausia tai, jog Romos Bažnyčioje tikrai egzistavo daugiau negu tūkstantmečio senumo tradicija, kad Kanono negalima keisti“ [2].
Taigi Mišios, dažnai vadinamos „Tridento Mišiomis“ iš tikrųjų yra daug senesnės už Tridento Susirinkimo laikus: iki jų (XVI amžiaus) jos mažai tepakito nuo pat šv. Grigaliaus laikų (VII amžiaus), o iki jų šis ritualas (ypač jo šerdis – kanonas) atėjo iš apaštalų laikų.
Apie tai savo darbe „Romos liturgijos reforma. Priešistorė ir problematika“ rašo Klausas Gamberis. Jis yra vienas žymiausių XX a. liturgistų, kurį prieš jo mirtį būsimasis šv. Tėvas kard. J. Ratzingeris pavadino „mokslininku, kuris, apsuptas armijos pseudoliturgistų, iš tiesų atstovauja Bažnyčios liturginiam mąstymui“. K. Gamberis (darbe „Romos liturgijos reforma. Priešistorė ir problematika“) pažymi: „Daugelis Popiežių nuolat pabrėžė, jog jisai kyla iš apaštalinės tradicijos“ [3]
Taigi, kaip rašo M. Davies, Tridento Susirinkimas nesudarė jokio iki tol nebuvusio ritualo, o grąžino senąjam ritualui jo dar senesnį autentišką pavidalą: „Kun. Fortescue mano, kad komisijos, įkurtos peržiūrėti Mišiolą, nariai „atliko tą darbą labai gerai“: „Jų tikslas nebuvo sudaryti naują Mišiolą, bet atstatyti jau egzistuojantį „pagal Šventųjų Tėvų paprotį ir ritualą“, tam tikslui naudojant geriausius rankraščius ir kitus dokumentus“.
Šis ritualas buvo Popiežiaus šv. Pijaus V apvalytas nuo amžių bėgyje įvairiose vietose atsiradusių skirtingų papildymų, suvienodintas, kodifikuotas ir 1570 m. įsakytas visai Bažnyčiai kaip privalomas visiems laikams. Tačiau jis nebuvo visiems be išimties primetamas. K. Gamberis rašo:
„Kalbėkime apie ritus romanus kaip priešpriešą naujajam ritus modernus [turima omenyje 1970 m. įvesta Novus ordo missae – naujoji Mišių tvarka]. Ritus romanus … didele dalimi siekia mažiausiai IV amžių. Mišių Kanonas, nežiūrint nedidelių pakeitimų Grigaliaus I (590–604) laikais, buvo iki dabar galiojusiu pavidalu suformuotas dar Gelazijaus I (492–496). Vienintelis pakitimas, kurio nuolat siekė Popiežiai nuo pat V amžiaus, buvo įvesti Romos Mišių Kanoną, nurodant, kad jis kilo iš apaštalo Petro. Likusių Mišių tvarkos dalių sudaryme ir Mišių formuliarų parinkime jie gerbė vietinių Bažnyčių papročius.
Ir iki Grigaliaus Didžiojo laikų nebuvo oficialaus Romos Mišiolo, kuriame būtų surašyti Mišių formuliarai atskiroms metų šventėms. Liber sacramentorum, kurią sudarė Popiežius Grigalius savo pontifikato pradžioje, buvo skirtas vien Romos stočių (statio) pamaldoms, tai yra Popiežiaus liturgijai. Grigalius nė negalvojo šią Mišių knygą padaryti privalomą visuose Vakaruose. Tai, kad jis vėliau tapo Kurijos Mišiolo bei Missale Romanum pagrindu, priklauso nuo daugelio faktorių, kurių čia nenagrinėsime.
Viduramžiais beveik kiekviena bažnyčia ar bent jau – kiekviena diecezija naudojo savo nuosavą Mišiolą, jeigu nebuvo laisva valia priėmusios Romos Mišiolo. Joks Popiežius nesikišo į šį reikalą. Ypač skyrėsi tos Mišių tvarkos dalys, kurios buvo celebranto kalbamos tyliai, pvz., laiptų maldos, atnašavimo maldos, dar vadinamos Canon minor, taip pat maldos po Komunijos priėmimo – taigi „privačios“ kunigo maldos. O giedamosios Mišių dalys Lotynų Bažnyčioje daugiausiai buvo tos pačios. Tik nedaugelis skaitinių ir oracijų įvairiose vietose buvo skirtingos.
Tada kaip gynyba nuo protestantizmo atėjo Tridento Susirinkimas. Jis įpareigojo Popiežių išleisti patobulintą ir vieningą Mišiolą. Ką tuomet darė Pijus V? Jis paėmė ... Romoje ir daugelyje kitų vietų naudotą Kurijos Mišiolą ir jį patobulino, ypač sumažindamas švenčių šventųjų garbei skaičių. Bet jis neįvedė šio Mišiolo kaip privalomo visai Bažnyčiai, nes gerbė senesnes kaip 200 metų vietines tradicijas. Užteko tokio seno papročio, kad nebeprivalėtum perimti Missale Romanum. Tai, kad daugelis diecezijų tuo metu vis dėlto perėmė naująjį Mišiolą, turi kitas priežastis. Tačiau iš Romos nebuvo daromas joks spaudimas. Ir visa tai vyko tuo metu, kai, priešingai nei šiandien, niekas nekalbėjo apie pliuralizmą ir toleranciją.
Pirmasis Popiežius, žymiai pakeitęs tradicinį Mišiolą, buvo Pijus XII, kuris įvedė naują Didžiosios savaitės liturgiją. Didžiojo šeštadienio apeigų grąžinimas į Velyknaktį buvo galimas ir be didelių pakeitimų. Jį sekė Jonas XXIII, nustatęs naują rubrikų tvarką. Nors Mišių tvarka ir tada dar liko nepakeista, bet per šias rubrikas jau buvo atidaryti šliuzai radikaliam Romos liturgijos pertvarkymui.
Mes ją pergyvenome ir dabar stovime priešais griuvėsių krūvą – ne „tridentinių Mišių“, o senojo ritus romanus, kuris per tokį ilgą laiką vystėsi ir subrendo“. Toks pats Tridento Susirinkimo nustatytas Mišiolas su labai nedideliais pakitimais bei papildymais buvo visoje Katalikų Bažnyčioje naudojamas tiek šios knygos autoriaus Dom Gueranger laikais XIX a., tiek iki pat 1970 m., kai buvo įvesta vad. Novus Ordo Missae – naujoji Mišių tvarka, daugelyje Bažnyčių išstūmusi tradicinę liturgiją, kuriai švęsti nuo tol reikėdavo gauti specialų vietos vyskupų leidimą.
Šventasis Tėvas Benediktas XVI apaštališkuoju laišku motu proprio Summorum pontificum dar kartą viešai patvirtino leidimą, kurį dar 1570 m. Popiežius šv. Pijus V bule Quo primum tempore buvo iškilmingai suteikęs nuo pat pirmųjų Bažnyčios amžių laisvai švęsto tradicinio Romos ritualo celebravimui:
„Šiuo mūsų įsakymu ... leidžiame ir suteikiame visą amžinybę galiojančią teisę giedoti arba skaityti Mišias bet kurioje bažnyčioje, visiškai vadovaujantis šiuo Mišiolu. Jis gali būti laisvai bei teisėtai naudojamas be jokio sąžinės skrupulo ar baimės užsitraukti bet kokią bausmę, nuteisimą arba pasmerkimą. Taipogi vyskupai, administratoriai, kanauninkai, kapelionai ir kiti pasaulietiniai kunigai arba bet kurio ordino vienuoliai, turintys bet kokį titulą, negali būti verčiami aukoti Mišias kitaip, negu Mūsų įsakyta“ (Quo primum).
Deja, nuo pat baroko laikų iki dabar tiek valstybės valdžia, tiek „apšviestasis“ elitas, tiek kai kurie katalikų hierarchai, net griebdamiesi prievartos, ne kartą versdavo kunigus nukrypti nuo taisyklių, išryškinančių Romos liturgijos grožį.
K. Gamberis neneigia to, kad baroko laikais imta perdaug pabrėžti mažiau svarbias ir nustumti į šalį centrines tikėjimo tiesas, apsunkinti tikinčiųjų aktyvų dalyvavimą Mišiose dėl sudėtingų ceremonijų ir melodijų ir pan. Tačiau reakcija į tai tiek vėlesniais švietimo, tiek mūsų laikais buvo netinkama. Tada ir dabar trūko Dom Guéranger požiūrio – grąžinti autentiškas paprastas Romos ritualo melodijas, išmokant liaudį jas aktyviai giedoti. Vietoje to XVIII a. ir XX a. II p. pasielgta priešingai – visiškai atsisakyta ne tik tų Romos ritualo giesmių, kurias liaudis mokėjo (ar galėjo nesunkiai išmokti), bet ir tradicinių liaudies pamaldumo formų, dažnai pakeičiant jas dirbtinėmis naujomis ceremonijomis. Atitinkamai 1969 m. mišiole tyliosios šimtmečių senumo Mišių maldos buvo pakeistos protestantišką teologiją atitinkamčiomis maldomis [4]. K. Gamberis aprašo šį brutalaus „atnaujinimo“ procesą:
„Tam tikras šiandieninis nusistatymas prieš visa, kas kultiška, tampa suprantamas, jei suvokiame tai kaip antitezę barokui. Tuomet Dievo namai buvo perkrauti šventųjų statulų ir papuošimų, altorių retabulai ėmė siekti lubas, o šiandien bažnyčios ir altoriaus įrengime propaguojamas paprastumas ir dalykiškumas. Gerai, jeigu bažnyčios erdvėje dar leidžiamas kryžius! Jei tuomet prieš išstatytą Švenčiausiąjį, papuoštą nesuskaičiuojamomis žvakėmis ir gaubiamą smilkalų dūmų, skambėdavo orkestro atliekamos Mišios, tai šiandien, remiantis šūkiu „šalin triumfalizmą!“ celebrantas stovi prie pliko akmens altoriaus, kuris dažnai atrodo kaip milžinkapis, ir šneka į mikrofoną maldas bei prakalbas bendruomenei“. ...
„Baroko laikais naujai suklestėjusį bažnytinį gyvenimą XVIII a. pabaigoje sukaustė švietimas. Kilo nepasitenkinimas tradicine liturgija, nes ji, kaip manyta, per mažai atspindi konkrečias laikotarpio problemas. Žmonės jautėsi iškilę virš barokinių pamaldumo formų. Šis pirmas tradicinės liturgijos demontavimas tapo ypač pražūtingas, kai valstybės galia stojo švietimo tarnybon („jozefinizmas“) ir daugelis vyskupų užsikrėtė šia laiko dvasia.
Daugelyje vietų, iš dalies panaudojant brutalią valstybės jėgą, buvo panaikinta daug tradicinių pamaldų formų, ir tai vyko prieš liaudies valią. Pavyzdžiui, dainingame Reinlande buvo uždraustos lotyniškos choralo Mišios, kurias jau šimtmečius giedodavo visa bendruomenė, o jų vietoje, dažnai naudojant prievartą, buvo įvestos vadinamosios vokiškos aukštosios Mišios [5]. Senosios formos vėliau, deja, nebebuvo atgaivintos.
... „Švietimo laikais pamaldose pirmiausia buvo matoma moralę ugdanti jėga, todėl buvo atmesta liturginė lotynų kalba.
... Tuo metu tikrai netrūko liturginių eksperimentų, ypač sakramentų teikimo srityje ... Naujovės ilgai neišsilaikė. Tačiau jos yra dažnai bauginančiai panašios į šiandieninius bandymus ir lygiai taip pat nukreiptos į žmogų ir jo (socialines) problemas. Pavyzdžiui, Vitus Antonas Winteris, vienas iš tų švietimo laikotarpio reformatorių, panoro pašalinti visas maldas, „kurios ragina žmogų visko tikėtis iš Dievo ir todėl nebeskatina būti savarankišku“. Toliau, jo manymu, turėtų būti panaikintos visos maldos su orientaliniais ir bibliniais posakiais ... Naujai sukurti tekstai ištisai parašyti moralizuojančiu tonu.
Todėl galime teisėtai pasakyti: švietime yra giliausia šiandieninio liturgijos skurdo šaknis. Daug jo idėjų buvo įgyvendintos kaip tik šiandien, kai gyvename naujojo švietimo laikotarpiu.
XIX amžiaus restauracija ir neoromanikos bei neogotikos meninės kryptys reiškė reakciją prieš švietimo šaltuką. Romantikai didžiausiu pavyzdžiu laikė viduramžių dvasines idėjas ir bandė šią šakelę vėl įskiepyti į baisiai nuniokotą liturgijos medį.
Tuo metu susikūrė benediktinų vienuolynas Solem (Solesmes) Prancūzijoje ir Boirono (Beuron) kongregacijos abatijos. Čia su meile buvo laikoma senoji lotyniška liturgija ir giedamas grigališkasis choralas savo pirmykščiame pavidale. Šiuose naujuose monastiniuose centruose glūdėjo trečiojo dešimtmečio liturginio judėjimo šaknys. Žinoma, iš pradžių judėjimas apėmė tik nedidelį intelektualų ratą ir dalį studijuojančio jaunimo. Dar likta prie bažnytinės lotynų kalbos.
Nuo jų skiriasi Piuso Parscho liaudies liturgijos bandymai [XX a.] ketvirtame dešimtmetyje. Jo pastangos pasižymi aktyvaus tikinčiųjų dalyvavimo pamaldose pervertinimu, kartu dažnai klaidingai įsivaizduojant istorinį ankstyvosios krikščionybės pamaldų ar bažnyčių įrengimo pavidalą. Jo dėka liaudies kalba ėmė skverbtis į Romos liturgiją, nors laikinai dar „lygiagrečiai“ šalia celebruojančio kunigo naudotos lotynų kalbos.
Konstitucijoje apie liturgiją galiausiai įsigalėjo būtent Piuso Parscho idėjos apie sielovadiškai vaisingą ir liaudžiai artimą Dievo kultą, tačiau kartu rado kelią ir kai kurios jo klaidos, pvz., jo bandymas istorija paremti skatinimą celebruoti versus populum [link liaudies – lot.].
Buvo galima laukti, kad dabartiniai ganytojai, ypač jauni kunigai, nebeišauklėti griežtų liturgijos formų, neliks stovėti ties Piuso Parscho „liaudies liturgija“, bet remdamiesi savo pažiūromis – kurios dažnai nebeatitinka tradicinės katalikiškos sampratos – išvystys naujas idėjas apie „mūsų laikus atitinkantį“ Dievo kultą. Liturginės reformos tėvai buvo nepasiruošę, kad jų išjudintas akmuo riedėdamas sutraiškys visas ligtolines kulto formas ir netgi jų pačių sukurtą naują liturgiją.
Kaip optimistiškai skamba, pvz., 1965 m. vasario 8 d. Austrijos vyskupų ganytojiško laiško naujos liturgijos įvedimo proga parašyti žodžiai: „...Kai kuriems mūsų broliams kunigystėje nebus lengva, tačiau jie greitai pajus, kad iš jų nebuvo nieko atimta, bet tik dar daugiau duota. Šio didžio tikslo, būtent mūsų parapinių bendruomenių religinio atnaujinimo dėlei, be abejo, visi sielų vadovai stengsis nuo pat pradžių švęsti pamaldas kiek galima gražiau“.
Kadangi dar be to buvo sunaikintos beveik visos neliturginio pamaldumo formos ir bažnytiniai papročiai, sielovadai padaryta žala yra neišmatuojama. Belieka laukti, kokios bus šio demontavimo pasekmės po 20–30 metų šiandieninėje jaunojoje kartoje, kuri nebegali maitintis senąja „substancija“, kaip senimas. Kita vertus, šios žalos jokiu būdu neatsvers tie keli pozityvūs liturginės reformos elementai, kuriems be abejonės priklauso, pvz., stipresnis tikinčiųjų įtraukimas į liturgiją“ [6].
Matant dabartinį liturgijos skurdą belieka ne nusiminti, o padaryti tai, ką dar būdamas kardinolu siūlė dabartinis Šventasis Tėvas –įvykdyti „reformos reformą“ ir atnaujinti aktyvų tikinčiųjų dalyvavimą seniausiame ir brangiausiame Bažnyčios rituale. M. Davies rašo:
„Verta pabrėžti Romos Mišių senumą. Kunigas Fortescue pavadina „prietaru, kad viskas, kas rytietiška, turi būti sena“. Tai yra klaida, nes neegzistuoja jokia Rytų liturgija, kuri istorijoje buvo vartojama ilgiau nei Romos Mišios. Tai ypač teisinga, kalbant apie tradicinį Romos Kanoną. Dom Cabrolas, OSB, šiuolaikinio liturginio judėjimo „tėvas“, pabrėžia, kad „mūsiškio Romos ritualo Kanonas, kuris pagrindiniais bruožais jau buvo sudarytas ketvirtajame amžiuje, yra seniausias ir garbingiausias iš šiandien naudojamų Eucharistinių maldų“.
Kun. Louis Bouyer, vienas iš iki Vatikano II Susirinkimo veikusio liturginio judėjimo vadovų, taip pat pabrėžia faktą, kad Romos Kanonas yra senesnis už bet kurią kitą senovinę Eucharistinę maldą:
„Romos Kanonas, toks, koks jis yra šiandien, siekia šventojo Grigaliaus Didžiojo laikus. Nei Rytuose, nei Vakaruose iki šios dienos neišliko kitos tokios senos eucharistinės maldos, kuri būtų naudojama iki mūsų dienų ir galėtų pasigirti tokiu senumu! Ne vien stačiatikių, bet ir anglikonų ir net tų protestantų, kurie dar neabejingi tradicijai, supratimu, jo atmetimas reikštų Romos Bažnyčios atsisakymą kaip nors pretenduoti į buvimą tikrąja Katalikų Bažnyčia“.
Vargu ar įmanoma bet kuriuo atžvilgiu pervertinti tradicinio Romos Mišiolo svarbą. Dr. Antonas Baumstarkas, turbūt didžiausias šio amžiaus liturgistas, tai gerai išreiškia rašydamas, kad kiekvienas garbintojas, dalyvaudamas toje liturgijoje, „jaučiasi esąs taške, susiejančiame tuos, kurie iki jo, nuo pat ankstyviausių krikščionybės dienų, aukojo maldas ir aukas, su tais, kurie būsimaisiais laikais aukos tą pačią maldą ir tą pačią auką dar ilgai po to, kai jo mirtingi palaikai bus subyrėję į dulkes“.
Jei kas giliai apmąstytų Mišių paslapties turinį, nustebtų, kaip žmonės drįsta jas aukoti, kaip kunigas išdrįsta tarti konsekracijos žodžius, kurie atnaujina Kalvarijos auką, kaip net pats švenčiausias pasaulietis išdrįsta įkelti koją į pastatą, kur jos aukojamos. Terribilis est locus iste: hic domus Dei est, et porta coeli; et vocabitur aula Dei [„Baisi yra šioji vieta: tai Dievo namai ir dangaus vartai, ir ji vadinsis Dievo menė“]. Natūralu, kad Bažnyčia, šitų šventųjų paslapčių sergėtoja, apgaubia jas kiek įmanoma iškilmingesniais ir gražesniais ritualais ir ceremonijomis.“ [...]
Knygoje „Tai yra Mišios“, Henris Daniel-Ropsas teigia: „[...]Tridento Susirinkimo katekizmas rašo, kad jokia Mišiolo dalis negali būti laikoma nereikalinga ar atliekama; kad net apie mažiausią jo frazę negalima galvoti kaip apie nepakankamai reikšmingą. Trumpiausia iš jo formulių, frazių, kurias ištarti trunka ne daugiau kaip kelias sekundes, yra integralios dalys visumos, kurioje sujungiamos bei pateikiamos Dievo dovana, Kristaus auka ir ant mūsų išliejama malonė. Visa ši samprata aptaria tam tikrą dvasinę simfoniją, kurioje visos temos suprantamos kaip išreikštos, išvystytos bei suvienytos, siekiant vieno tikslo“.
Romos Mišių liturgijos grožį, vertę ir tobulumą, kuriuo taip visuotinai žavimasi ir kuris visų pripažįstamas, kun. Faberis įvardino kaip „gražiausią dalyką šiapus dangaus“. Jis tęsia:
„Ji išaugo iš didžiosios Bažnyčios minties ir iškėlė mus virš žemės ir virš mūsų pačių, apgaubė mus mistinės saldybės debesiu bei pakylėjo į angeliškos liturgijos aukštumas, apvalė mus beveik be mūsų pastangų, sužavėjo mus dangišku žavesiu taip, kad net patys mūsų jutimai, atrodytų, randa joje reginius, garsus, kvapą, skonį ir lytėjimą, kurie yra daugiau nei tie, kuriuos gali duoti žemė“[7].
[1] Paskutinis tradicinio Romos Kanono pakeitimas (veikiau papildymas) buvo Popiežiaus Jono XXIII 1962 m. pridėti žodžiai: et beati Ioseph, eiusdem Virginis Sponsi – „ir palaimintojo Juozapo, šios Mergelės Sužadėtinio“.
[2] Michael Davies Trumpa Romos Mišių istorija // Tradicinės ir Naujosios Mišios. 1969 m. liturginės reformos problema. Kaunas, 2006, p. 162.
[3] Taip argumentuoja Popiežius Inocentas I (402–417) savo laiške Gubbio vyskupui (Migne, PL 20, 551–561), kuriame kalbama pirmiausia apie liturgijos klausimus. Jis ragina laikytis vienybės rituale, sakydamas: „Quis enim nesciat aut non avertat, id quod a principe apostolorum Petro romanae ecclesiae traditum est, ac nunc usque custoditur ab omnibus debere servari nec superduci aut introduci aliquid quod auctoritatem non habeat, aut aliunde accipere videatur exemplum?“ [Juk kas nežino ar nesuvokia, kad tai, kas yra apaštalų kunigaikščio Petro perduota Romos Bažnyčiai ir ligi šiol saugoma, visi turi išlaikyti ir neįvesti vietoj to arba į tai ko nors, kas neturi autoriteto ar regimai iš kitur ima pavyzdį?] O Popiežius Vigilijus (538–555) laiške Bragos metropolitui rašo: „Quapropter et ipsius canonicae precis textum (t. y. Mišių Kanoną) direximus su- pradictum, quem deo propitio ex apostolica traditione suscepimus“ [Todėl perduodame šį aukščiau minėtą Kanoninės maldos tekstą, kurį, Dievui pasigailėjus, gavome iš apaštalinės tradicijos] (PL 69, 18) - išnaša K. Gamberio.
[4] Išsami Naujųjų Mišių analizė, palyginant jas su tradiciniu ritualu pateikiama rinkiny- je Tradicinės ir Naujosios Mišios. 1969 m. liturginės reformos problema. Kaunas, 2006.
[5] W. Bäumker, Das katholische deutsche Kirchenlied III, Freiburg, 1891, p. 15: „Kaip labai ši naujovė tikinčiųjų tarpe pasėjo piktą nepasitenkinimą, gali parodyti toks atsitikimas. 1787 metais Rüdesheime per Jonines bažnyčioje kilo didelis susistumdymas. Naujai įvedamas giesmynas turėjo išstumti iki šiol įprastą lotynišką choralą. Kai per sumą moksleiviai, užvedus Gloria in excelsis Deo norėjo pradėti vokišką dainą, liaudis ėmė švilpti, o choro balsai ėmė visa gerkle giedoti Et in terra pax hominibus. Kai neramumai darėsi vis didesni, kurfiurstas pasiuntė du pėstininkų būrius, patrankas ir dvi husarų grupes. Trisdešimt maištininkų buvo pasmerkti įkalinimo bausme. Kai kurie iš jų jau nebeišvydo savo gimtinės“.
[6] Klauso Gamberio citatos iš jo darbo Romos liturgijos reforma. Priešistorė ir problema- tika // Tradicinės ir Naujosios Mišios. 1969 m. liturginės reformos problema. Kaunas, 2006, p. 179.
[7] Aukščiau pateiktos citatos paimtos iš Michael’o Davies’o darbo Trumpa Romos Mišių istorija // Tradicinės ir Naujosios Mišios..., p. 173–175.
