PIRMAS SKYRIUS
Maldos vaidmuo krikščioniškajame tobulume. Krikščioniškojo tobulumo esmė – meilė. Dvi jos formos: malda ir įsakymų laikymasis. Jų tarpusavio ryšys. Mokymas apie meilę ir maldos meną.
„Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli.“ (Jn 14, 21)
Pradėkime nurodydami maldos ir krikščioniško gyvenimo ryšį pačia plačiausia prasme, kad išvengtume gana dažno iškraipymo, grindžiamo pernelyg dideliu šių dviejų krikščioniškojo tobulumo elementų atskyrimu, įžvelgiant jį tik viename ar kitame.
Vieni mano, kad krikščioniškasis tobulumas visiškai telpa tik maldoje, nesuprasdami, kad jei malda nepaveiktų gyvenimo, jo nepakeistų ir vis labiau nepersmelktų Dievo įsakymų dvasia, ji būtų visiškai bevertė; kiti tobulumo esmę linkę įžvelgti gerame krikščioniškame gyvenime, sumenkindami maldos vaidmenį, nesuvokdami, kad ji yra moralinio gyvenimo šaltinis ir reguliatorius.
Ir pirmieji, ir antrieji klysta išskirdami vieną ar kitą. Iš esmės krikščioniškojo tobulumo esmė nėra nei malda, nei geras gyvenimas, bet meilė, kurios pagrindinės apraiškos yra malda ir krikščioniškasis gyvenimas. Maldos vidinė vertė priklauso nuo meilės, be kurios žmogus, iš pažiūros tobulas, yra, kaip sako šventasis Paulius, tik „skambantys cimbolai“ (1 Kor 13, 1).
Vadinasi, žmogaus tobulumas priklauso nuo jo valios atitikimo Dievui, Jo įsakymams ir Jo valiai.
Juk meilę suvokiame ne kaip tam tikrą jautriųjų galių būseną, kurią sukelia kažkas, kas mus traukia, bet kaip aukštesnę intelektinę galią, t. y. valią. Juslinė meilė taip pat turi savo vietą moraliniame ir net religiniame gyvenime, tačiau ji yra antrinė ir jai negalima priskirti lemiamo vaidmens. Intelektinė meilė, dvasinė meilė, apie kurią čia pirmiausiai kalbame, todėl yra ne emocinis, bet valios aktas; antgamtinėje tvarkoje ji netgi yra nuolatinis polinkis, kurį valiai suteikia pašvenčiamoji malonė, gėrio šaltinis mūsų antgamtiniame gyvenime, iš kurio kyla krikščioniškasis tobulumas.
Atkreipkime dėmesį, kad tik šitaip suprantama meilė yra antgamtinio nuopelno elementas, o ne mažesnis ar didesnis, susijęs su tam tikru veiksmu, sunkumas. Tokie sunkumai gali būti meilės stiprumo ženklai ir įrodymai, tačiau jie nelemia nuopelnų lygio. Veiksmas, savaime lengvas, bet atliktas su didesne meile, turi daugiau nuopelnų negu daug sunkesnis veiksmas, atliktas dėl ne tokių kilnių motyvų ir su mažesne meile. Taigi galime kalbėti apie Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir net Viešpaties Jėzaus nuopelnus, kurie buvo šimteriopai didesni už mūsų nuopelnus, nors jiems nereikėjo kovoti su nuolatiniais sunkumais, su kuriais susiduriame gyvenime dėl gimtosios nuodėmės.
Antgamtinės meilės objektas yra pats Dievas. Jei ji apima ką nors, išskyrus Dievą, – kaip žinome, ji apima ir mūsų artimą, – ji vis dėlto tai daro Dieve ir dėl Dievo. Tai nuolatinis valios polinkis į Aukščiausiąjį Gėrį, t. y. Dievą, nuoširdus troškimas pirmiausia norėti Dievo ir to, ko Jis nori, ir niekada neprisirišti prie nieko, kas negalėtų būti suderinta su Juo, Aukščiausiuoju Gėriu, prie nieko, kas prieštarautų Jo šventajai valiai, Jo įsakymams ir nuosprendžiams. Tokia yra meilė Dievui aukščiau visko.
Antgamtinė meilė mūsų laikinajame gyvenime įgyja dvi pagrindines formas, būtent tikrąją meilę, tai yra sąmoningą meilę, ir įprastinę meilę, tai yra nesąmoningą meilę, arba veikiau – paslėptą meilę.
Pirmąją turime tada, kai į Dievą kreipiamės sąmoningais savo proto ir valios veiksmais, atiduodami Jam priklausančią dalį: šlovę, garbę, padėką, atsiprašymą ir pan. Taigi tai yra ne kas kita, kaip malda.
Antrąją turime tada, kai negalvojame apie Dievą, bet darome tai, ko konkrečiu momentu nori Dievas. Žinome, kad sąžiningas požiūris į darbą gali būti toks įtraukiantis, kad jo metu negalime nukreipti minčių į Dievą. Tik danguje mūsų mintys bus nuolat sujungtos su Dievu vienu nuolatiniu sąmoningos meilės aktu, o laikinajame gyvenime tai yra neįmanoma. Tačiau čia, žemėje, net ir tada, kai mūsų mintys nukrypsta nuo Dievo, kad galėtume užsiimti kuo nors kitu, galime ramia sąžine sau pasakyti, kad mylime Dievą labiau už viską, jei norime daryti tai, kas atitinka Jo valią, ir vykdyti Dievo mums nustatytas pareigas. Tada ne tik sunkus darbas, bet net ir trumpesnis ar ilgesnis poilsis yra įprastinė meilė Dievui. Būtent šia prasme Vakarinės metu giedame: „Tegul net mūsų miegas šlovina Tave“, nes miegoti – tinkamą trukmę ir tinkamu laiku – taip pat reiškia vykdyti Dievo valią ir taip mylėti Jį labiau už viską.
Tad matome, kad meilę, taigi ir krikščioniškąjį tobulumą, sudaro šie du elementai: tikroji meilė, t. y. malda, ir įprastinė meilė, t. y. pareigų vykdymas, kitaip tariant, geras gyvenimas. Reikia atsižvelgti į abu elementus. Jei vieno ar kito trūksta, jei viename ar kitame yra trūkumų, tai iškart paveiks krikščioniškąjį tobulumą, kuris reikalauja darnaus abiejų elementų bendradarbiavimo.
Pati savaime malda neabejotinai yra aukštesnė Dievo meilės forma, kuri viešpataus amžinybėje. Tačiau laikinajame gyvenime būtų labai pavojinga krikščioniškąjį tobulumą grįsti vien malda. Būtent dėl šios priežasties mūsų Išganytojas, norėdamas išreikšti tai, kas yra svarbiausias meilės ženklas, į pirmą vietą iškėlė įsakymų laikymąsi, o ne maldą: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli.“ (Jn 14, 21)
Ir tai labai suprantama. Juk įsakymai apima visą žmogaus moralinį gyvenimą, taigi ir maldą; tačiau jie apima daugiau nei maldą, t. y. visas tas pareigas, kurios sudaro žmogaus kelią į amžinąjį gyvenimą.
Be to, net jei norėtume priešinti tikrąją meilę įprastinei meilei, maldą – pareigų vykdymui, net ir tada negalėtume tikrajai meilei priskirti viršenybės laikinajame gyvenime. Priešingai, tam tikras krikščioniškojo gyvenimo pranašumas prieš maldą glūdi tame, kad jis turi visą antgamtinę maldos vertę, tačiau malda negali turėti visos aktyvaus krikščioniškojo gyvenimo vertės.
Iš tikrųjų, visus savo veiksmus galima nukreipti į Dievą tikrosios meilės aktu; tada jie tampa lygiaverčiai maldai ir nenustoja ja būti net tada, kai visiškai užvaldo žmogaus protą. Tuo tarpu malda pati savaime negali pakeisti pareigų, kurios sudaro žmogaus kelią į amžinąjį gyvenimą. Todėl, pavyzdžiui, kilus konfliktui tarp artimo meilės akto ir maldos, pirmenybė visada turėtų būti teikiama pirmajam dėl paprastos priežasties, nes artimo meilės aktas, pavyzdžiui, alkanojo pamaitinimas, gali būti prilygintas maldai meilės aktu, o vien malda alkanojo pamaitinti neįmanoma.
Šią mintį iliustruoja įdomus įvykis iš Motinos Marcelinos Darovskos gyvenimo. Kartą, kai ji buvo paskendusi maldoje, ją pakvietė pasikalbėti dėl artimo žmogaus. Ji akimirką suabejojo, nenorėdama nutraukti savo malonumo bendrauti su Viešpačiu. Tačiau Jis tuoj pat atėmė iš jos maldos džiaugsmą ir taip leido suprasti, kad tokiais momentais nevalia dvejoti.
Palyginus maldą su krikščioniškojo gyvenimo pareigomis, matyti, kad jų nereikėtų pernelyg supriešinti, nes jos nesudaro visiškai atskirų veiksmų kategorijų, bet viena kitą papildo ir persmelkia. Meilė yra tai, kas juos vienija ir jungia, ką šventasis Paulius vadina „tobulumo raiščiu“ (Kol 3, 14), leidžiančiu kiekvienam veiksmui tapti malda. Juk jei kiekvienas savanoriškas Dievo įsakymų vykdymas jau yra įprastinės meilės veiksmas, tai, prieš tai turint gerą antgamtinę intenciją, nukreipus tam tikrą veiksmą į Dievą, jis tampa maldos veiksmu ir įgyja visą savo vertę. Taigi malda turėtų persmelkti visą žmogaus gyvenimą, kiekvieną veiklą, kančią, džiaugsmą, poilsį ir net miegą. Taip krikščionio gyvenimas tampa nesibaigiančia malda, kaip sakė mūsų Išganytojas: „reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1).
Iš to, kas pasakyta, akivaizdu, kad krikščionio sielos asmeninis tobulumas daug labiau priklauso nuo jo įprastinės meilės, t. y. nuo to, kiek tikroji meilė (malda) gaivina ir persmelkia gyvenimą, o ne vien nuo maldų skaičiaus ir trukmės. Tobulesnis yra ne tas, kuris daug meldžiasi, bet veikiau tas, kurio maldos stipriau veikia jo gyvenimą ir visą jo moralinę veiklą.
Taigi galime drąsiai teigti, kad kiekvienos krikščioniškos sielos tobulumo matas yra išlaikyti proporciją tarp tikrosios ir įprastinės meilės, sukeliančios harmoningą persipynimą. Taigi galimi du kraštutiniai, priešingi iškraipymai, abu vienodai žalingi žmogaus sielai. Viena vertus, galima nuvertinti tikrąją meilę (maldą), pamirštant, kad ji yra moralinio gyvenimo pareiga, kad ji jį reguliuoja ir kad tik per tikrąją meilę sieloje auga ir stiprėja įprastinė meilė.
Pražūtingi maldos aplaidumo padariniai – antgamtinių gyvenimo elementų silpnėjimas ir galiausiai visiškas jų praradimas dėl mirtinos nuodėmės, kuri visų pirma visada yra Dievo meilės atmetimas. Šiai būsenai, labai paplitusiai tarp žmonių, pernelyg susirūpinusių žemiškaisiais reikalais, būdinga pamaldumo stoka, šaltumas, abejingumas, o kraštutinėmis apraiškomis – bedieviškumas.
Fanatizmas yra visiškai priešingas iškraipymas, kai malda iškeliama išskirtinai į pirmą vietą, o krikščioniškosios pareigos apleidžiamos, ypač nepaisoma maldos įtakos, kurią ji turėtų daryti gyvenimui. Taigi tarp maldos ir gyvenimo atsiranda atotrūkis, turintis pražūtingų padarinių abiem – tada dėl maldos apleidžiamos svarbiausios krikščioniškosios pareigos, tačiau tokia malda pasiekiama mažai arba nieko, nes ji nustoja vykdyti Dievo valią, o savo pasitenkinimo ieško svajonėse ir dvasiniame tinginiavime.
Fanatizmas padarė didelę žalą krikščioniškajam pamaldumui, sukeldamas pasauliečių išankstinį nusistatymą prieš pamaldumą ir taip sumenkindamas net ir vaisingiausias maldas. Vieną dieną fanatikai bus griežtai nubausti Paskutiniajame Teisme už savo puikybę, egoizmą ir fariziejiškumą.
Norėdami iš tiesų siekti Dievo sūnų tobulumo, turėtume gebėti išlaikyti proporciją tarp tikrosios ir įprastinės meilės savo gyvenime – tarp maldos ir gyvenimo. Šis santykis skiriasi priklausomai nuo žmogaus; jis yra kažkas išskirtinai individualaus, ir mes turime jį nustatyti patys. Jis labai skiriasi net vienuoliniuose ordinuose, kur maldai skiriama kur kas daugiau laiko nei pasaulyje apskritai, priklausomai nuo konkrečių vienuolinių ordinų tikslų ir charizmų.
Taigi negalima nustatyti vieno visiems taikomo mato ar normos, juo labiau pasauliečiams, bet ją reikia nustatyti pačiam, atsižvelgiant į savo luomo pareigas, sielos poreikius, sunkumus, su kuriais susiduriama moraliniame gyvenime, ir Dievo įkvėpimus.
Čia galime duoti tik keletą bendrų patarimų. Gyvenime turėtų būti pakankamai maldos, kad, pirma, atiduotume Dievui Jam priklausančią šlovę tikros meilės pavidalu ir, antra, kad siela būtų pasirengusi vykdyti Dievo valią ir mylėti Jį labiau už viską, turint galvoje, kad jei neiname pirmyn, einame atgal. Neužtenka įprastinės meilės būsenos, susilaikant nuo nuodėmių, nes reikia joje augti, tobulėti, kad savo gyvenimu spinduliuotume gėrį. Taigi žmogaus gyvenime turi būti pakankamai maldos, kad meilės lygis nuolat augtų ir vis giliau įsišaknytų jo sieloje. Dėl ilgesnių maldų negalima apleisti savo pareigų, ypač pareigos mylėti artimą. Savęs išsižadėjimas ir nuoširdi krikščioniška dvasia atliekant savo pareigas liudija, kad maldos gyvenime pakanka.
Jei retkarčiais išvykstama į rekolekcijas, reikėtų pasitikrinti, ar išlaikoma maldos ir gyvenimo proporcija. Gali paaiškėti, kad reikia kažką koreguoti, nes aplinkybės gali būti pasikeitusios. Dievo akivaizdoje tyloje reikėtų apsvarstyti savo sielos būklę ir poreikius ir, vadovaujantis nuodėmklausio patarimu, taip nustatyti maldos ir gyvenimo santykį, kad malda netrukdytų atlikti krikščioniškų pareigų, suteiktų jėgų ir šviesos tarnauti Dievui visose gyvenimo srityse.
Aiškiai nustatę, kad malda yra tik vienas iš krikščioniškojo tobulumo elementų ir kad ji glaudžiai susijusi su krikščioniškojo gyvenimo pareigomis, galime pereiti prie susipažinimo su maldos esme, jos šaltiniais, rūšimis ir vystymosi dėsniais. Po to niekas negalės mūsų kaltinti, kad ją pervertiname, kad propaguojame fanatizmą; prie klausimo apie maldos ir gyvenimo santykį grįšime, kai būsime su juo nuodugniai susipažinę, ir stengsimės dar tiksliau apibrėžti jų tarpusavio ryšį. Tada išvengsime kaltinimų, kad nuvertiname maldą, kad nustumiame ją į antrą planą – pats faktas, kad jai skiriame visą knygą, tikriausiai leis tai paneigti.
Mūsų užduotis – ne tik kuo išsamiau plėtoti amžinąjį Katalikų Bažnyčios mokymą apie maldą, bet ir susipažinti su tuo, ką norėtųsi vadinti maldos menu. Juk, kaip ir visose kitose praktinėse veiklose, neužtenka žinoti, kas tai yra – reikia taip pat žinoti, kaip melstis. Kitaip tariant, teorijos nepakanka, būtina praktika, tam tikras menas, turintis savo metodus ir praktinius įgūdžius.
Mokymą apie maldą ir maldos meną stengsimės kildinti iš mūsų šventojo tikėjimo, esančio Šventajame Rašte ir Bažnyčios mokyme, taip pat iš jos neatmenamos maldos praktikos, akivaizdžios viešose pamaldose ir dvasiniame gyvenime tų išrinktųjų sielų, kurios geriausiai mokėjo melstis. Būtent šventųjų biografijose ir jų raštuose randame geriausius komentarus (nes jie trykšta gyvybe ir meile) apie neatmenamą Bažnyčios dvasinio bendravimo su kareivijų Viešpačiu – maldos – mokymą.
