Vienas žmogus kartą mūsų paklausė, ką manome apie tam tikrus teiginius, išsakytus vieno pamokslininko mieste, kurio pavadinimo čia neminėsime.
Tas pamokslininkas buvo didis. Šiandien reikia būti didžiam. Mūsų amžius mėgsta didžias sielas. Anksčiau buvo skelbiamas santūrumas, sielos teisumas ir sprendimo teisingumas. Mūsų epochoje visa tai yra vargiai priimtina. Didybė užima visa ko vietą. Kuo didingesnis esi, tuo geriau.
Šio pamokslininko didybė, kaip visada, susidėjo iš mėginimo praplatinti kelią, kurį mūsų Viešpats vadino siauru keliu, pašalinti šį kelią apsunkinančias sienas, kurios jį supa iš visų pusių ir kurias vadiname Dievo įsakymais.
Pasak jo, kad pasiektum išganymą, nėra būtina laikytis Dievo įsakymų, kaip kad to įprastai moko katekizmai; užtektų šauksmo paskutinę akimirką: „Mano Dieve!“ ir siela išvengtų visų bedieviško ir nedoro gyvenimo pasekmių.
„Taigi, – toliau tęsia tas pats pamokslininkas, – beveik iš visų išsiveržia šis šauksmas. Eretikas, stabmeldys, blogas krikščionis, kiekvienas savaip šaukia: „Mano Dieve!“ Iš to išplaukia, jog beveik visi yra išgelbėti.
Štai ką vadiname paguodą teikiančia doktrina. Paguodą teikiančia! Pažvelkime, ar ji yra teisinga. Ar tai, kas nėra tiesa, taip pat gali teikti paguodą?
Su visa pagarba paklauskime mūsų Viešpaties: „Gerasis Mokytojau, kas gi įeis į dangaus karalystę?“
„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“ (Mt 7, 21)
Atsakymas yra kategoriškas ir negalėtų būti aiškesnis: tam, kad įeitume į dangaus karalystę, neužtenka šaukti: „Viešpatie, Viešpatie!“ Reikia įvykdyti dangiškojo Tėvo valią. O įvykdyti dangiškojo Tėvo valią, vadinasi, laikytis visų Dievo įsakymų, nuo pirmojo iki paskutiniojo.
„Kam vadinate mane: „Viešpatie, Viešpatie“, – sako dangiškasis Mokytojas, – o nedarote, ką sakau?!“ (Lk 6, 46)
Šis toks aiškus mokymas yra dramatizuojamas alegorijoje apie išmintingas ir kvailas mergaites. „Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: „Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!“ O jis atsakė: „Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“ (Mt 25, 12)
Taigi, galime pakartoti, jog tam, kad įeitume į amžinųjų vestuvių salę, neužtenka šaukti „Viešpatie, Viešpatie!“ Reikia turėti degančius žibintus. Ką reiškia turėti savo degantį žibintą? Paprašykime šventųjų Tėvų, kad paaiškintų šį simbolį.
„Kvailosios mergaitės, – sako šventasis Augustinas, – turi tikėjimą, jos netgi turi gerus darbus; joms trūksta gerų darbų dvasios, dieviškosios meilės.“
„Jos yra tyros, – sako šventasis Grigalius, – jos daro gera; tačiau jų ketinimas nėra teisingas ir tyras prieš Dievą.“
Taigi tam, kad užimtume vietą danguje, neužtenka turėti tikėjimą, neužtenka netgi daryti gerus darbus; taip pat yra būtina turėti meilę, daryti gera vien tam, kad patiktume Dievui, o ne ieškodami žmonių pagarbos.
Esame toli nuo mūsų pamokslininko, kuris skelbia, jog dangus yra atviras kiekvienam: stabmeldžiui, eretikui, blogam krikščioniui, savo paskutiniu atodūsiu šaukiančiam: „mano Dieve!“
Pavadinkime šią teoriją nuvertinto dangaus teorija.
„Noriu tau suteikti savo amžinąjį rojų, – sako gerasis Dievas žmogui, – bet tam turiu vieną sąlygą: tu laikysiesi mano įsakymų.“
„Sąlyga yra pernelyg sunki, – atsako nusidėjėlis. – Apleisti savo nuodėmes, paaukoti savo ydas, sutramdyti savo puikybę įstatymu, ne, niekuomet! Pasilaikykite savo rojų, aš norėčiau pasilaikyti savo nuodėmes.“
„Ką gi, – atsako gerasis Dievas, – prieš mirtį atlik išpažintį, priimk susitaikymą, kurį tau siūlau savo sakramentuose, išgelbėsiu tave, jei tik juos priimsi.“
„Jeigu nebūtų išpažinties, – atkerta nusidėjėlis, – galbūt ir sutikčiau! Tačiau išpažintis yra žeminanti, tai nepakenčiamas sunkumas: neatliksiu išpažinties.“
„Tuomet, – tęsia Dievas, – bent jau prieš mirtį žvilgtelk, išleisk bent vieną atodūsį vardan manęs! Man to užteks, daugiau nieko nereikalausiu už tavo išganymą.“
„O, sutarta, – tuomet sušunka nusidėjėlis. – Jei tik galėsiu lengvai visą savo gyvenimą nugyventi nuodėmėje, o galiausiai išsisukti nuo žeminančios išpažinties, tuomet sutinku, Viešpatie, mirties kančiose išleisti atodūsį į Tave. Tai iš tiesų nėra per didelė kaina už rojų, kad ir kas būtų tas rojus.“
Sakyk, brangusis skaitytojau, jei panašus pokalbis galėtų įvykti, argi dangus nebūtų nuvertintas?
Bet kurgi kas nors panašaus yra randama Šventojoje Evangelijoje? Taip galvoti apie Dievą, įsivaizduoti Jį panašiai kalbantį, vadinasi, priskirti Jam Jo didybės nevertą vaidmenį, žioplio ir kvailio vaidmenį, jei atleisite už tokį pasakymą.
Neturėkime panašių fantazijų apie tokius rimtus klausimus.
Bet sakykite, argi nėra parašyta, kad kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas?
Be abejo, taip yra parašyta ir pakartota daugelyje Senojo ir Naujojo Testamentų vietų. Bet pirmiausia, ar galėtų šie žodžiai panaikinti aiškius ir tikslius mūsų Viešpaties pasisakymus? Argi nereikėtų jų aiškinti pagal Šventojo Rašto analogiją ir atitinkamai su Evangelijos teiginiais?
Taigi, šiuo posakiu šauktis Viešpaties vardo, remiantis Raštais paprasčiausiai norima pasakyti: suteikite Dievui šlovinimą, kurį privalote, praktikuokite tikrąją religiją. Nesuskaičiuojamos yra ištraukos iš šventųjų Laiškų, kuriose pabrėžiama ši prasmė.
Patys žodžiai yra paimti iš pranašo Joelio knygos (Jl 2, 32). Šis pranašas skelbia Šventosios Dvasios atėjimą, Naujosios Sandoros įsteigimą. Jis priduria: „Kas tik šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“ Tai reiškia, kad kas tik praktikuos naująjį tikėjimą su ta naująja Dvasia, kurią atsiųs Viešpats, bus išgelbėtas.
Šventasis Petras Apaštalų darbuose pakartoja visą pranašo Joelio ištrauką tam, kad parodytų, jog atėjo laikas tokiu būdu šauktis Viešpaties vardo (Apd 2, 21).
Šventasis Paulius savo ruožtu ta pačia prasme pasisavina pranašo žodžius (Rom 10, 12–13). Pacitavęs jį, jis priduria: „Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?“ Tam, kad šauktumės Viešpaties vardo, pirmiausia būtina turėti tikėjimą, kurį įmanoma gauti tik per evangelinį mokymą. „Ir nė vienas, – sako apaštalas, – negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3).
Turėti tikėjimą, tikrąjį tikėjimą, melstis tikėjimo dvasioje, veikiant Šventajai Dvasiai, nėra taip jau paprasta. Ir mes nesunkiai suprantame, kad tas, kuris tokiu būdu šaukiasi Viešpaties vardo, gali būti išgelbėtas.
„Jūs, – mums sakoma, – iš pažiūros sumenkindami Jo gailestingumą, mažinate mūsų pasitikėjimą Dievu; jūsų doktrina yra sunki.“
Ne, mūsų doktrina nėra sunki, kadangi ji nėra nieko kita, kaip tik Evangelijos doktrina. O ši doktrina nėra sunki: ji yra sunki tik tiems, kurie yra apsunkę, tačiau ji yra ypač švelni tiems, kurie yra švelnūs.
Jiems bus sunku klausytis mūsų Viešpaties žodžių, pasakytų kvailosioms mergaitėms: „Aš jūsų nepažįstu!“ Bet ar dėl to reikėtų juos ištrinti? Ar iš to išplaukia, jog Mūsų Viešpats nėra kupinas gailestingumo?
Ne, mes nesumenkiname dieviškojo gailestingumo dydžio: jis yra nepalyginti didesnis, nei mes įsivaizduojame.
Mes pripažįstame, kad Dievas gali paskutinę akimirką įkvėpti tikėjimo dvasios, atgailos, meilės, kuri atveria dangų.
Mes garsiai skelbiame, kad yra paskutinės valandos malonių[1].
Mes toli gražu neatsižadame kaip nekrikščioniškų šių jaudinančių poeto eilių:
Tą tamsią valandą, kuomet žmogus išeina,
Mirties valandą šauksmas atgailos,
Atsigręžimas į tikėjimą, kapo atgaivintą,
Tiesus žvilgsnis į šventą šviesą,
Į tai, kas niekinta ir įžeidinėta,
Rauda, ar tik atodūsis, atgaila,
Iš amžinosios pražūties ištraukti gali sielą.[2]
Taip pat reikia, kad šis raudojimas, šis atodūsis, šis apgailestavimas būtų atgaivinti Dievo malone ir turėtų tobulos atgailos aktą.
Bet argi tai įrodo ką nors priešinga, nei esame išdėstę? Kad Dievas lieka laisvas savo gailestingume, kad Jis jo pažeria tada ir taip, kaip Jam patinka, kad Jis gali daryti gausias išimtis, kurios Jam atrodo tinkamos, išimtis taisyklėms, kurias pats yra nustatęs.
Mes sutinkame su visu tuo ir darome išvadą, kad nėra išmintinga pasikliauti išimtimi, kad reikia laikytis taisyklės ir vadovautis taisykle.
O taisyklė buvo sukurta mūsų Viešpaties:
„Ne kiekvienas, kuris man sako: „Viešpatie, Viešpatie!“ įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje.“
Tad visą savo gyvenimą vykdykime savo dangiškojo Tėvo valią; tai vienintelis užtikrintas kelias į išganymą. O kad gautume malonę ją visuomet vykdyti, be paliovos kartokime: „Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje!“[3]
[1] Be abejo, tačiau reikėtų baimintis, kad tie, kurie visą savo gyvenimą atstūminėjo Dievo malones, lygiai taip pat neatstumtų paskutinės valandos malonių.
[2] Truputį pakeitėme šias paskutiniąsias eiles. Šie žodžiai yra Viktoro Hugo, žmogaus, kuris, deja, iššvaistė aukščiausio lygio talentą.
[3] Bulletin de Notre-Dame de la Sainte Esperance, 1893 m., sausio mėn.
