Stebuklingas žuvų laimikis. Rafaelis
Ave Maria

Brangūs tikintieji,

Kodėl mes laistome augalus? Visų pirma paprasčiausiai todėl, kad nelaistomas augalas anksčiau ar vėliau nudžiūtų, tuo tarpu laistomas augalas skleidžia žiedus, krauna vaisius ir panašiai.

Beveik to paties buvo galima klausti ir šv. Ritos Kašietės, kuriai vienuolyne buvo duota užduotis kas dieną laistyti vynmedį. Tik tiek, kad tas vynmedis buvo ne tikras augalas, o tiesiog sudžiūvusi lazda.

Tiesą sakant, užduotis ją laistyti buvo visiškai beprasmė – tiesiog tokiu būdu šv. Ritos vyresnioji tikrino jos paklusnumą ir šv. Rita nuolankiai tam pakluso. Kiekvieną dieną ji laistė sudžiūvusią lazdą neklausdama savęs, kam to reikia, niekam nesiskųsdama dėl šio darbo beprasmiškumo, netgi nekreipdama dėmesio į užuojautos kupinus žvilgsnius ir netgi pašaipas, kuriomis ją apdovanodavo kitos seserys.

Šis paklusnumo ir nusižeminimo bandymas tęsėsi visus metus ir jį nutraukė ne šv. Ritos vyresnioji, o pats Dievas. Po to, kai šv. Rita su meile metus laiko laistė sudžiūvusią lazdą, ši išleido šaknis, atgijo ir sužaliavo. Šis vynmedis dar ir dabar žaliuoja šv. Ritos Kašietės vienuolyno sode.

Šis stebuklas įvyko 1407 m. Tai, kad šis vynmedis gyvuoja jau ilgiau nei 600 metų, gali būti laikoma dar vienu stebuklu.

Tai, kas atsitiko šv. Ritai, panašu į atsitikimą su apaštalais šioje Evangelijos ištraukoje:

„Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti.“ (Lk 5, 4-6)

Tokiu būdu, jie buvo žvejoję du kartus – pirmą kartą naktį, kai nepagavo nė žuvelės ir antrą kartą dieną, kai pagavo tiek daug, kad net tinklai pradėjo trūkinėti.

Tačiau skirtumas tarp šių dviejų žvejybų ne tik tas, kad viena jų vyko naktį, o kita – dieną. Tikrasis skirtumas yra tas, kad antrąjį kartą apaštalai veikė Jėzaus nurodymu.

Galime pastebėti, kad šiuo atveju apaštalai praktikavo dvi svarbias dorybes: pirmiausia jie atliko, kas pasakyta, todėl, kad jie tikrai tikėjo, kad Jėzus Kristus buvo ir yra Dievo Sūnus, ir tuo būdu veikė turėdami antgamtinę intenciją. Antroji dorybė buvo jų tikėjimo pasekmė, o būtent – paklusnumas Jėzaus nurodymui, kurį jie laikė tiesioginiu Dievo nurodymu.

Lietuva meldžiasi

Tuo būdu esminis skirtumas visų pirma yra intencija ir ji yra svarbiausia ne tik kalbant apie žvejybą šios dienos Evangelijoje – ji yra svarbiausia kalbant apie visų žmonių, taip pat ir mūsų pačių, bet kokio darbo ar užduoties vykdymą.

Be abejo tai, kad apaštalai nieko nepagavo naktį, tačiau sėkmingai žvejojo dieną, nėra atsitiktinė aplinkybė – taip Mūsų Viešpats Jėzus Kristus norėjo parodyti, kad visi mūsų darbai ir vargai nepelno jokio atlygio mūsų amžinajam gyvenimui, jei daromi esant mirtinos nuodėmės naktyje: amžinybei užskaitomi tik tie darbai, kuriuos žmogus atlieka būdamas pašvenčiamosios malonės būklėje – todėl tai yra svarbi aplinkybė, kodėl neturėtume atidėlioti išpažinties.

Turime suprasti, kad visa, ką darome, turime daryti būdami malonės būklėje, turėdami antgamtinę intenciją ir paklusdami Dievui, Jo įstatymui arba Jo tarpininkams ir tuo būdu tai turės tiesioginį, greitą ir antgamtinį poveikį. Svarbiausias dalykas yra tas, kad toks veikimas iš karto padidina pašvenčiamąją malonę, o to pasekmėje auga mūsų antgamtinė meilė ir tai reiškia, kad mes gausime didesnį atlygį amžinybėje.

Tik pagalvokite – net mažiausia pastanga, atlikta su antgamtine intencija turės įtakos amžinybėje.

Ir kad ši intencija yra esminis dalykas, mums sako pats Viešpats Jėzus Kristus:

„Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“. (Mt 10, 42)

Tą patį sako ir apaštalas šv. Paulius:

„Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei.“ (1 Kor 10, 31)

Jei tik pagalvotumėte apie tą svarbiausią dalyką – būtent, kaip Dievas mato mūsų mintis, žodžius ir darbus, bei kokią antgamtinę vertę jie turi Dievo akyse, tada kitų požiūris į mus ir tai, ar susilaukiame kokios matomos sėkmės ar ne, taptų gerokai mažiau svarbus.

Ši mintis teikia palengvėjimą, nuramina, ji teikia tam tikrą antgamtinį džiaugsmą: šv. Ritai patiko vykdyti Dievo valią paklūstant vyresniajai, jai nerūpėjo kitų seserų pajuoka, jai nerūpėjo net tai, kad laistant sudžiūvusią lazdą ilgą laiką niekas nevyko. Ji buvo tiesiog laiminga, nes žinojo, kodėl ji tai daro – kad įvykdytų Dievo valią.

Ir mes galime patirti panašų džiaugsmą susimąstydami, kad tai, ką darome, darome dėl Dievo, turėdami antgamtinę intenciją, iš meilės ir galbūt netgi paklusdami tiesiogiai pačiam Dievui.

Tada niekas nebėra beprasmiška, tada viskas daroma dėl tauriausios priežasties, kokią tik galima įsivaizduoti. Tada žinome, ką ir kodėl mes darome, kodėl einame į šv. Mišias, laikomės Dievo įsakymų ir laistome augalus.

Amen.


Kun. Marcus Künkel yra Kristaus karaliaus instituto kunigas ir laiko Tradicines lotyniškas Mišias Stokholme, Švedijoje.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku