„[Šv.] Petrui nereikia mūsų melo ar meilikavimų. Kaip tik tie, kurie aklai ir beatodairiškai gina kiekvieną popiežiaus sprendimą, labiausiai pakenkia Šventojo Sosto autoritetui – jie ne stiprina, o griauna jo pamatus.“
Vysk. Melchior Cano O.P., Tridento Susirinkimo teologas.
„Mūsų galutinis tikslas yra toks pat, kaip Voltero ir Prancūzų revoliucijos, – galutinis katalikybės ir net pačios krikščioniškosios idėjos sunaikinimas. <...> Po šimto metų... vyskupai ir kunigai galvos, kad jie žygiuoja po Apaštališkųjų Petro raktų vėliava, o iš tikrųjų jie seks mūsų [masonų] vėliavą... pakeitimai turės būti įvedinėjami paklusnumo vardan.“
Alta Vendita[1]
Arkivyskupas Lefebvre‘as yra pasakęs, jog vienas iš meistriškiausių šėtono smūgių šiandien yra tai, kad jam „pavyko pasėti nepaklusnumą visai Tradicijai paklusnumo vardan“. Iš tiesų, per pastaruosius 50 metų prisidengiant paklusnumu buvo pakeistas visas Bažnyčios „veidas“ (t. y. visa tai, ką regime). Kaip Viešpats savo kančios metu, taip ir Bažnyčia šiandien pasikeitė neatpažįstamai, išskyrus nebent tose vietose, kur buvo išlaikyta Tradicija. Tarp Šventosios Motinos Bažnyčios sienų atsirado nauja religija, išstūmusi ir beveik su šaknimis išrovusi „senąją religiją“.
Tai buvo padaryta ne tik iškraipant liturgiją – Naujosios Mišios tapo šios naujosios religijos varikliu, ‒ bet ir nuslopinant jai [masonerijos religijai] prieštaraujančius katalikybės aspektus. Buvo skatinami tik tie katalikų tikėjimo elementai, kuriuos galima suderinti su humanistiniais masonų sektos mokymais. Štai kodėl šiuolaikinėje Bažnyčioje priimtina kalbėti apie pagalbą vargšams bei skurstantiems ar apie begalinį Dievo gailestingumą (žinoma, tai irgi yra Tikėjimo dalis), bet ne apie tokias „politiškai nekorektiškas“ dogmas, kaip bauginantis Dievo teisingumas, pragaras arba [dogmą] „už Bažnyčios nėra išganymo“. Šias tiesas skelbti yra trukdoma, jei ne visiškai draudžiama. Laikui bėgant ši taktika didžiąją Bažnyčios dalį pavertė humanistine organizacija, puikiai suderinama su masonerijos principais ir visiškai praradusia ryšį su antgamtiniu pasauliu.
Laikykitės Tradicijos
Antrajame laiške tesalonikiečiams apaštalas Paulius mini siaubingą atkritimą nuo Tikėjimo, kuris įvyks prieš iškylant Antikristui. Jis pažymi, kad tuo metu žmonės praras meilę tiesai. Už tai Dievas juos nubaus, pasiųsdamas jiems „galingą suvedžiotoją, ir jie tikės melu; taip bus nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisybę“ (plg. 2 Tes 2, 10‒12). Toliau jis įspėja tesalonikiečius: „tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų[2], kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2, 15), tuo nurodydamas, kad Tradicijos laikymasis yra priešnuodis, kuris apsaugos juos nuo suvedžiojimo, kai ateis apostazės, atkritimo nuo Tikėjimo, metas.
Praslinkus dar keturiems šimtmečiams šv. Vincentas Lerinietis klausė, ką katalikai turėtų daryti tuo atveju, jei visa Bažnyčia užsikrėstų „naujovišku užkratu“. Jis paaiškino, kad tokiu metu saugus kelias yra pasilikti su Tradicija. Šv. Vincentas rašė:
„Taigi ką darys katalikas krikščionis, jei kokia nors Bažnyčios dalelė atsiskirs nuo visuotinio tikėjimo bendrystės? Ką gi kitą, jei ne suteiks pirmenybę viso kūno sveikumui prieš užkrėstą ir supuvusį narį? O kas, jei koks naujoviškas užkratas mėgintų sutepti ne vien tik dalelę, bet kartu ir visą Bažnyčią? Tada jis rūpinsis laikytis senovės, kurios visai nebegali suvedžioti jokia naujovės klasta.“[3]
Toliau aiškindamas šią tiesą Šv. Vincentas rašo, jog „reikia ištikimai laikytis to, kuo visur, visada ir visų buvo tikima“ ir pridūrė:
„O taip bus tik tada, jei seksime visuotinumą, senumą ir sutarimą [si sequamur universitatem, antiquitatem, consensionem]. Seksime visuotinumą, jei tikru laikysime tik tą vieną tikėjimą, kurį išpažįsta visa Bažnyčia pasaulyje; senumą tada, jei jokiu būdu nenukrypsime nuo tų pažiūrų, kurias aiškiai garsino šventieji protėviai ir mūsų tėvai; sutarimą gi, jei pačioje senovėje laikysimės visų ar beveik visų kunigų bei mokytojų apibrėžimų ir nuostatų.“
Tradicija (rašoma didžiąja „T“) apima tiek spekuliatyvų, tiek praktinį mokymą[4]. Sąvokos senumas ir sutarimas reiškia praktinio elgesio principus, padedančius mums išlaikyti teisingą kryptį įprastomis ir ypatingomis aplinkybėmis, taip pat šventųjų, Bažnyčios mokytojų ir Bažnyčios pripažintų teologų raštus, ne tik mokančius šių principų, bet ir juos pritaikančius įvairioms hipotetinėms (galimoms) situacijoms, kuriose gali atsidurti tikintieji. Jei atsiduriame neįprastoje situacijoje, pavyzdžiui, kai popiežiai ir vyskupai ima mokyti keistų, naujų ar aiškiai eretiškų doktrinų, mes su pasitikėjimu galime atsigręžti į senovę (Tradiciją), ne tik kad žinotume, kaip tikėti, bet taip pat – kaip teisingai spręsti ir kaip elgtis.
Tradicijos laikymasis, suprantamas tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, visada yra patikimas kelias, kuriuo galima drąsiai eiti, o polinkis į naujoves visada buvo eretikų ženklas. Savo enciklikoje, pasmerkiančioje modernizmą, popiežius šv. Pijus X rašė: „Niekas negali atšaukti katalikus įpareigojančio Nikėjos II Susirinkimo autoriteto, o jis smerkia tuos, „kurie sekdami bedievišku eretikų pavyzdžiu, išdrįsta išjuokti Bažnyčios tradicijas ir išradinėti bet kokio pobūdžio naujoves“. (Pascendi)
Septintasis visuotinis susirinkimas [Nikėjos II] teigia: „Visa, kas nesuderinama su Bažnyčios tradicija bei mokymu, visa, kas buvo išrasta ir daroma priešingai šventųjų ir garbingųjų Tėvų duotiems pavyzdžiams, arba kas bus ateityje tokiu būdu daroma, tebūnie prakeikta“.
Jei atsigręšime į Tradiciją ir vadovausimės ja dabartinės krizės metu, būsime saugiame kelyje. Jei nukrypsime nuo Tradicijos ir priimsime naujoves, kaip linkę daryti eretikai, be abejonės, vienaip ar kitaip pasiduosime klaidai. Todėl, susidūrę su savavaliais Bažnyčios hierarchais, mokančiais keistų ir naujų doktrinų, kenkiančių Tikėjimui, turime vienintelį kelią – atsigręžti į Tradiciją (senumą ir sutarimą). Tik tada žinosime, kaip reaguoti į tokią Bažnyčios krizės situaciją.
Paklusnumas
Kaip katalikai privalo elgtis per tokią precedento neturinčią Bažnyčios krizę, kurią mes dabar išgyvename? Ar iš mūsų reikalaujama tiesiog visada paklusti, net kai toks paklusnumas kelia pavojų mūsų tikėjimui, net kai tą mūsų paklusnumą Bažnyčios viduje veikiantys priešai išnaudoja tam, kad „iš esmės transformuotų“ Bažnyčią? Ar, atvirkščiai, galime priešintis blogiems ir destruktyviems įsakymams, kartu pripažindami Bažnyčią valdančius hierarchus ir taip išsaugodami Bažnyčios regimumą?
Be abejonės, mes galime priešintis bet kokiam įsakymui, kuris yra objektyviai blogas, ir net tokiam, kuris stumia mus į progą nusidėti ar kelia pavojų tikėjimui. Pasak Suarezo, turėtume nepaklusti netgi tokiems įsakymams, kurie prieštarauja geriems papročiams – net jei tai įsako pats popiežius. Suarezas rašo:
„Jei [popiežius] duotų įsakymą, priešingą geriems papročiams, jam neturėtų būti paklūstama; jei jis mėgintų daryti ką nors akivaizdžiai priešinga teisingumui ir bendrajam gėriui, tada leistina jam priešintis; jeigu jis panaudotų jėgą, jam būtų galima pasipriešinti jėga, žinoma, su deramu saiku, būdingu teisėtai gynybai.“[5]
Svarstydami paklusnumo klausimą, turėtume prisiminti, kad egzistuoja hierarchinė dorybių tvarka. Žemesnės dorybės yra pavaldžios ir skirtos tarnauti aukštesnėms. Aukščiausios yra teologinės dorybės (tikėjimas, viltis ir meilė), kurių objektas yra pats Dievas. Moralinės dorybės (protingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas) yra pavaldžios teologinėms dorybėms. Paklusnumas yra moralinė dorybė, pavaldi teisingumo dorybei.
Kaip ir visos moralinės dorybės, paklusnumas yra pusiausvyra, aukso vidurys, tarp perdėjimo ir trūkumo. Kaip tokiam, jam galima nusikalsti bet kuria kryptimi: tiek nepaklūstant teisingam įsakymui (paklusnumo trūkumas), tiek paklūstant neteisingam įsakymui (perdėtas paklusnumas). Neteisingi įstatymai, kuriuos šv. Tomas vadina „veikiau prievartos aktais, o ne įstatymais“[6] mūsų sąžinės neįpareigoja, išskyrus, galbūt, tuos atvejus, kai siekiama išvengti papiktinimo ar tvarkos suardymo“. Jeigu vyresniojo įsakymas prieštarauja aukštesnės vyresnybės įsakymui, turime paklusti pastarajam, o anam priešintis. Toks pasipriešinimas žemesnei vyresnybei yra ne nepaklusnumas, o paklusnumas aukštesnei vyresnybei. Niekas neprivalo paklusti nurodymui, kurio morališkai neįmanoma įvykdyti, ir jeigu koks nors įsakymas prieštarauja prigimtinei ar dieviškajai teisei, jam būtina tvirtai pasipriešinti. „Valdžia, tiek pasaulietinė, tiek bažnytinė, niekada negali įpareigoti žmogaus padaryti net lengvąją nuodėmę, nes turime labiau paklusti Dievui, nei žmonėms“[7].
Leonas XIII teigė: „Kai įsakymas kyla iš neteisėtos valdžios arba kai išleidžiamas įstatymas, prieštaraujantis sveikam protui arba amžinajam įstatymui, arba Dievo nustatytai tvarkai, paklusti būtų neteisėta, nes tokiais atvejais paklusdami žmonėms mes tampame nepaklusnūs Dievui“. (Diuturnum Illud).
Kitoje vietoje jis paaiškina, kad „taip besielgiančių jokia dingstimi negalima kaltinti atsisakymu paklusti, nes jei valdančiųjų valia prieštarauja Dievo valiai ir įstatymams, tada jie patys viršija savo galios ribas ir iškreipia teisingumą; tokiais atvejais jų valdžia netenka galios ir, nusižengdama teisingumui, tampa niekinė“. (Libertas)
Lygiai taip pat būtų neteisinga paklusti nuodėmingam įsakymui ar įsakymui, kuris „prieštarauja sveikam protui“ , taip pat neteisinga paklusti įsakymui, kuris yra nesuderinamas su Tikėjimu. Tai akivaizdu, kai apmąstome tai, kad žemesnių dorybių tikslas yra tarnauti, o ne kenkti aukštesnėms. Tikėjimo, kuris yra dieviškoji dorybė, niekada negalima išstatyti grėsmei, dangstantis apgaulinga „paklusnumo“ skraiste.
Be to, kaip kartais būtina nepaklusti pozityviam įsakymui (įsakymui kažką daryti), lygiai taip pat kartais reikia nepaklusti negatyviam įsakymui (įsakymui kažko nedaryti), pavyzdžiui, tuo atveju, kai paklusnumas negatyviam įsakymui neleistų žmogui daryti to, ko reikalauja teisingumas ir meilė.
Jei viršininkas uždraustų pavaldiniui apmokėti sąskaitą, kurią jis pagal teisingumą privalo apmokėti (ir jei viršininkas nesiėmė kitų priemonių, kad sąskaita būtų apmokėta), paklusti tokiam draudimui būtų neteisinga, nes tai būtų perdėtas paklusnumas. Dėl šios priežasties popiežius šv. Grigalius Didysis rašė:
„Žinokite, kad iš paklusnumo niekada negalima daryti blogio, nors kartais iš paklusnumo reikia liautis daryti kokį nors gėrį“[8].
Atkreipkite dėmesį, jis nesako, jog iš paklusnumo reikia nustoti daryti gera visuomet, bet tik kartais; tai yra, kai toks paklusimas neprieštarauja teisingumui.
„Aklo paklusnumo“ sąvoką taip pat reikia suprasti tinkamai: tai nereiškia paklusti įsakymui, kuris yra nuodėmingas. Kaip pastebėjo Benediktas XIV, aklas paklusnumas yra skirtas suvaldyti „kūno išminčiai, o ne dvasios išminčiai“:
„Kaip skaitome Graciano veikale, vyresniajam nereikia paklusti, jei šis įsako ką nors, kas prieštarauja dieviškajai teisei... Taip pat vienuolis neturi paklusti savo abatui, jeigu šis įsakytų ką nors priešingo regulai, kaip mokoma gerai žinomame šv. Bernardo laiške vienuoliui Adomui. Aklas paklusnumas reikalauja atsisakyti kūno išminties, o ne dvasios išminties – tai išsamiai išaiškina Suarezas.“[9]
Kunigai, kuriems liberalizmui ir modernizmui pasidavę vyskupai draudžia aukoti tikrąsias Mišias, nesuteikdami jokių kitų alternatyvų, turėti pamąstyti, ar paklusnumas šiam įsakymui yra teisingas, ar perdėtas. Jie taip pat turėtų nepamiršti ir to, kad mūsų dienomis, kai modernistiniai vilkai siaubia Kristaus kaimenę, tikintiesiems verkiant reikia pagalbos.
Atsisakydami paklusti tam tikram teisėto vyresniojo įsakymui, nebūtinai atmetame jo valdžią kaip tokią. Šv. Tomas aiškiai skiria pasipriešinimą vyresniajam, kai šis naudojasi savo valdžia, nuo pačios jo teisės valdyti neigimo. Komentuodamas Laišką galatams, tą vietą, kur šv. Paulius sakosi atvirai pasipriešinęs šv. Petrui, jis rašo:
„Apaštalas pasipriešino tam tikram Petro valdžios pasireiškimui, o ne pačiai jo valdžiai. Todėl iš to, kas anksčiau pasakyta, mes turime pavyzdį: ganytojams – nuolankumo pavyzdį, kad jie neniekintų pataisymų, gautų iš už save žemesnių ir jiems pavaldžių; valdiniams ‒ uolumo ir laisvės pavyzdį, kad jie nebijotų pataisyti savo ganytojų, ypač jeigu jų nusikaltimas viešas ir gali sukelti pavojų daugumai.“[10]
Mūsų dienomis, kai tikėjimą nepaliaujamai drasko plėšrūs vilkai – įsigalėję iki pat aukščiausių Bažnyčios viršūnių, – tikintieji visiškai pagrįstai gali pasipriešinti atskiriems tų hierarchų įsakymams, visiškai neneigdami pačios tų hierarchų teisės valdyti. Tie, kurie teigia, kad mums nėra leidžiama atpažinti savavalius hierarchus ir jiems pasipriešinti, patys atitolo nuo senumo ir sutarimo.
Epikėja
Šv. Tomas įstatymą apibrėžia kaip bendram gėriui tarnaujantį protingą įsakymą, paskelbtą to, kuris yra atsakingas už tam tikrą bendruomenę. Įstatymo paskirtis yra nukreipti žmogaus veiksmus taip, kad jam būtų lengviau pasiekti tikslą, kuriam yra sukurtas. Dėl pirmųjų tėvų nuopuolio žmogaus protas aptemo, o valia susilpnėjo. Todėl žmonės dažnai klysta spręsdami (proto trūkumas) ir renkasi tai, ko neturėtų pasirinkti (valios trūkumas). Įstatymas yra tarsi vaistas, padedantis ištaisyti šiuos trūkumus. Įstatymo raidė informuoja protą, ką reikėtų daryti ir ko vengti, o numatytos bausmės skatina valią pasirinkti teisingai. Tačiau, kadangi įstatymas yra bendro pobūdžio įsakymas, nenumatantis visų galimų aplinkybių, kartais atsitinka taip, kad savaime geras įstatymas tampa žalingas ir todėl priešingas įstatymo leidėjo ketinimams. Šv. Tomas moko, kad susidarius minėtoms aplinkybėms „dera nekreipti dėmesio į įstatymo raidę ir vadovautis tuo, ko reikalauja teisingumas ir bendrasis gėris“.[11]
Nemažai tokių pavyzdžių randame Šventajame Rašte. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Matą skaitome, kaip mūsų Viešpats gynė apaštalus, kai jie alkani pažeidė įstatymo raidę, skindami javų varpas šabo dieną. Fariziejams priekaištaujant: „žiūrėk, tavo mokiniai daro, kas per šabą draudžiama“, mūsų Viešpats gina juos nurodydamas Dovydą, kuris pats būtinybės verčiamas pažeidė įstatymo raidę. (Plg. Mt 12, 1–4.)
Ši išimtis iš įstatymo raidės vadinama epikėja [epikeia[12]] arba „teisingumas“ („nešališkumas“). Epikėja yra moralinė dorybė, subjektyvioji teisingumo dalis, ir gali būti taikoma tiek pozityvių, tiek negatyvių įstatymų atžvilgiu[13]. Jos tikslas yra „ginti bendrąjį gėrį, sąžinės sprendimą, asmenų teises... nuo priespaudos, kylančios iš piktnaudžiavimo valdžia“[14]. Epikėja yra tiesiog senas geras sveikas protas, taikomas išskirtinių ar nenumatytų aplinkybių metu. Tai labai reikalinga dorybė mūsų dienomis, kai įstatymo raidė dažnai naudojama tikėjimui pakenkti.
Dabartinėje Bažnyčios krizėje nereikėtų dvejoti, kai būtinybė skatina taikyti epikėją. Pavyzdžiui, jei vieninteles pasiekiamas Mišias (t. y. į kurias nesunkiai galima nuvažiuoti mašina) celebruoja liberalus kunigas, nuolat iš sakyklos skelbiantis erezijas, reikėtų nepaklusti bendrajam įstatymui, reikalaujančiam sekmadieniais dalyvauti Mišiose, nes paklusnumas šiam įstatymui keltų pavojų tikėjimui. Tokiu atveju paklusnumas įstatymo raidei prieštarautų įstatymo leidėjo intencijai, vadinasi, įstatymo raidė mūsų neįpareigoja. Šv. Tomas netgi teigė, kad „būtinybės metu nėra įstatymo“[15].
Saugokitės netikrų pranašų
Jau matėme, kad ne visada esame įpareigoti paklusti konkretiems įsakymams ar bendriesiems įstatymams ir kad atsisakydami paklusti asmeniui, besinaudojančiam savo valdžia, nebūtinai atmetame jo valdžią, kaip tokią. Čia mums iškyla klausimas: ar privalome paklusti hierarchams, skelbiantiems keistas ir naujas tiesas? Ar tikintieji, atsisakantys klausyti tokių hierarchų ir (arba) besipriešinantys toms naujoms doktrinoms, nusikalsta Tradicijai? Ne, priešingai.
Šv. Robertas Belarminas, cituodamas Dieviškąjį įstatymą (Jn 10, Mt 7, Gal 1), parodo, kad tikintieji neturėtų klausyti ereziją išpažįstančių vyskupų. Tačiau jis pažymi ir tai, kad, pagal tradiciją, vyskupus eretikus gali nušalinti tik atitinkamos Bažnyčios valdžios institucijos. Tai reiškia, kad galime atsisakyti paklusti ereziją išpažįstančiam vyskupui ir kartu pripažinti, kad toks vyskupas neprarado savo posto. Toliau pateikiamoje citatoje Belarminas terminą „netikras pranašas“ naudoja apibūdindamas žmogų, mokantį klaidingų doktrinų, o ne skelbiantį neišsipildžiusias pranašystes. Pradžioje jis paaiškina, kad tikintieji gali atskirti tikrą pranašą nuo netikro „atidžiai stebėdami, ar jis skelbia ką nors priešinga negu jo pirmtakai“, o vėliau priduria:
„Be to, turime atkreipti dėmesį į tai, kad tikintieji tikrai gali atskirti tikrą pranašą (mokytoją) nuo netikro, taikydami mūsų išdėstytą taisyklę, tačiau jei tas ganytojas yra vyskupas, tikintieji vis dėlto negali jo nušalinti ir vietoje jo paskirti kito. Nes mūsų Viešpats ir apaštalai nustatė tik tai, kad netikrų pranašų tikintieji neprivalo klausyti, o ne tai, kad jie [tikintieji] gali juos nušalinti. Tikrai žinoma, kad Bažnyčios praktika visada buvo tokia: eretikus vyskupus iš pareigų nušalinti turi vyskupų susirinkimai, arba Aukščiausiasis Pontifikas“[16].
Pastebėjus, kad vyskupas moko keistų, naujų, arba aiškiai eretiškų tiesų, jo reikia neklausyti. Jei klausytume tokio vyskupo, kiltų pavojus tikėjimui ir paskata nusidėti. Kadangi Dievas iš mūsų reikalauja vengti į nuodėmę vedančių progų, mes pagrįstai galime neklausyti vyskupo, kuris moko erezijų. Tas pat pasakytina ir apie popiežių, kuris nukryptų nuo Tikėjimo mokydamas naujų arba eretiškų tiesų. Tai visiškai yra įmanoma, išskyrus tuomet, kai popiežius iškilmingai apibrėžia mokymą, kurio privalo laikytis visuotinė Bažnyčia, nes tik tokiu atveju popiežiaus neklystamumo dovana neleis jam suklysti. Tais atvejais, kai popiežius neapibrėžia visiems privalomos doktrinos, jis gali mokyti klaidingai – Bažnyčios istorijoje tikrai yra buvę tokių atvejų. O kai popiežius moko klaidingai, jam galima priešintis.
Tai paaiškinta pop. Pauliaus IV dokumente „Cum ex Apostolatus Officio“; jame mokoma, kad nuo tikėjimo nukrypusiam popiežiui galima prieštarauti.
„Įvertinus Mūsų pareigą ir dabar susiklosčiusią padėtį, Mus prislėgė mintis, kad šis reikalas yra tokia rimtas ir toks pavojingas [tikėjimui], kad net ir Romos Pontifikui, kuris yra Dievo ir mūsų Dievo bei Viešpaties Jėzaus Kristaus atstovas žemėje, kuriam suteikta valdžios tautoms ir karalystėms pilnatvė, kuris gali teisti visus ir kurio šiame pasaulyje negali teisti niekas, vis dėlto galima prieštarauti, jeigu būtų pastebėta, kad jis nukrypo nuo tikėjimo.“
Atkreipkite dėmesį, Popiežius šiame dokumente nesako, jog galima prieštarauti nukrypusiam nuo tikėjimo buvusiam popiežiui (netekusiam pareigų dėl erezijos). Ne, jis sako: „Romos Pontifikui, kuris žemėje yra Dievo... atstovas, vis dėlto galima prieštarauti, jeigu būtų pastebėta, kad jis nukrypo nuo tikėjimo“. Požiūris, kad katalikai negali tuo pat metu ir pripažinti nukrypusį nuo tikėjimo popiežių, ir jam priešintis (taip mano dauguma sedevakantistų); arba kad katalikai privalo aklai sekti ir ginti visa, ką popiežius darytų ar sakytų, nepriklausomai nuo to, kiek jis nukrypsta nuo Tradicijos (taip teigia daugelis „konservatorių“), yra visiška naujovė.
Kai popiežius Paskalis II, prievarta verčiamas, sudarė su imperatoriumi sutartį, kuria leidžiama pasauliečių atliekama investitūra[17] (jo pirmtako Grigaliaus VII pasmerkta ir uždrausta), Vjeno (Vienne) arkivyskupas, paties popiežiaus Paskalio legatas Prancūzijoje, sušaukė susirinkimą ir pareiškė, kad pasaulietinė investitūra yra eretiška. Susirinkime trys vyrai, vėliau kanonizuoti šventaisiais (Brunonas Kelnietis, Hugas Grenoblietis ir Godfrydas Amjenietis), taip pat būsimasis popiežius Kalistas II reikalavo, kad popiežius Paskalis atsisakytų su imperatoriumi sudarytos sutarties. Jie pranešė Popiežiui, kad jam to nepadarius „jie būsią priversti atšaukti savo ištikimybę jam“. Galų gale Paskalis II pripažino, kad buvo neteisus: „Prisipažįstu, kad suklydau, – paskelbė atgailaujantis Popiežius, – ir prašau jus melsti Dievą, kad man atleistų.“[18]
Tridento Susirinkimo teologas vyskupas Melchioras Cano O.P. sakė, kad netvarkinga ištikimybė popiežiui nesustiprina jo autoriteto, o priešingai ‒ jam pakenkia:
„[Šv.] Petrui nereikia mūsų melo ar meilikavimų. Būtent tie, kas aklai ir beatodairiškai gina kiekvieną popiežiaus sprendimą, labiausiai pakenkia Šventojo Sosto autoritetui – jie ne stiprina, o griauna jo pamatus.“[19]
Žemiau pateikiamoje citatoje, Šv. Tomas paaiškina, kodėl turime priešintis hierarchų skelbiamoms mintims, kai jos prieštarauja tikėjimui. Jis taip pat paaiškina, kaip tikintieji sugeba atskirti šias klaidas. Jis pažymi, kad antgamtinė tikėjimo dorybė suteikia katalikui polinkį priešintis tokioms klaidoms. Tai paaiškina, kodėl žmonės, turintys Tikėjimą, instinktyviai žino, kada hierarchas moko klaidų (net jeigu jie tiksliai nežino, kaip jas paneigti):
„Žmogus turėtų paklusti tik tokiems žemesnės valdžios įsakymams, kurie neprieštarauja aukštesnei valdžiai. <...> Panašiai žmogus turi prisitaikyti prie antrinės normos tik tada, kai ji neprieštarauja pirminei normai, nes kai ji prieštarauja pirminei normai, ji nustoja būti norma. Todėl tikintysis neturėtų pritarti ganytojo pamokslui, jeigu šis prieštarauja tikėjimui, nes tai nesuderinama su pirmine norma. Be to, tikintysis neatleidžiamas nuo [tikėjimo] visumos dėl nežinojimo, nes tikėjimo dorybė, mokydama visų su išganymu susijusių dalykų, išugdo priešingą polinkį.“[20]
Tikėjimo lobis (Tradicija) yra pirminė norma, o vyskupų mokymas yra antrinė norma. Jei antrinė norma nukrypsta nuo pirminės normos, ja sekti nereikia. O jei antrinė norma užtemdo pirminę normą dviprasmišku ar prieštaringu mokymu, išmintis reikalauja, kad tikintieji pažvelgtų į praeitį, kai antrinė norma aiškiai mokė pirminės normos.
Mūsų Viešpats leido, kad ši iki šiol nebūta Bažnyčios krizė kiltų „informacijos amžiuje“. Tai turi tiek teigiamų, tiek neigiamų padarinių. Teigiama yra tai, kad šiandien tikintieji gali lengvai susipažinti su katekizmu, teologų ir Bažnyčios tėvų raštais, popiežių ir susirinkimų dokumentais – visa tai jie gali pasiekti akimirksniu. Jei kas nors iš tiesų nori sužinoti, ko Bažnyčia šiandien moko, gali tai rasti. Neigiama šiuolaikinių ryšio priemonių pasekmė yra tai, kad skandalingi popiežiaus veiksmai ir pareiškimai transliuojami ir matomi visame pasaulyje.
Išmintingas žmogus pasinaudos šiuo anksčiau nebūtu geros informacijos prieinamumu tam, kad geriau pažintų tikėjimą, skaitydamas tik katekizmus ir enciklikas, išleistus prieš 1960 metus (prieš prasidedant Bažnyčios krizei), o į neigiamą informaciją (žinias apie Bažnyčios vadovų skleidžiamus papiktinimus) reaguos tiesiog užsikimšdamas ausis, kad neįsileistų iš hierarchų lūpų sklindančių naujovių, ypač plintančių iš „pačių viršūnių“, nuo kurių, kaip, pasak kardinolo Ciappi[21], išpranašavo Dievo Motina Trečiojoje Fatimos paslaptyje, „prasidės didysis atkritimas nuo tikėjimo“.
Nėra nieko nekatalikiško, jei mažai arba visai nekreipsime dėmesio į šiuo metu valdančio popiežiaus veiksmus. Juk pirmuosius tūkstantį devynis šimtus Bažnyčios istorijos metų dauguma katalikų gyveno savo kasdienį gyvenimą nesirūpindami ar net nežinodami, kas vyksta Romoje. Pavyzdžiui, palaimintasis Juniperas Sera, O.F.M (m. 1784), kunigas misionierius Kalifornijoje, buvo tiek neinformuotas apie įvykius Romoje, kad net nežinojo popiežiaus vardo. Laiške į Europą kun. Sera paprašė draugo, kad šis būtų toks malonus ir parašytų jam popiežiaus vardą: „Kai turėsite galimybę, – rašė kun. Sera, – praneškite man, kuo vardu Švenčiausiasis Tėvas, valdantysis popiežius, kad galėčiau įterpti jo vardą į Mišių Kanoną.“[22]
Tai rodo, kad katalikai neturi pareigos varginti save kasdienių ar kassavaitinių įvykių Romoje smulkmenomis – ypač per dabartinę krizę, kai tokie įvykiai gali kelti grėsmę jų tikėjimui. Kita vertus, kadangi skandalai yra taip plačiai transliuojami ir padaro tiek daug žalos, tie, kurie pasižymi stipriu tikėjimu, turi drąsiai kalbėti ir viešai priešintis naujovėms, griaunančioms tikėjimą.
Tokiais ypatingais laikais, kaip šie, kai pats popiežius kalba avims „svetimųjų balsu“ (Jn 10, 5), pagrindinė mūsų pareiga yra saugoti ir ginti tikėjimą. Savo „Liturginiuose metuose“ abatas Prosperas Guéranger rašė:
„Kai piemuo tampa vilku, pirmoji kaimenės pareiga yra gintis. <...> Tokiais momentais tikrieji Šventosios Bažnyčios vaikai yra tie, kurie gyvena laikydamiesi savo krikšto šviesos, o ne bailios sielos, prisidengusios apgaulingu paklusnumu esamai valdžiai, atidėliojančios pasipriešinimą priešui, vis vildamosi gauti nurodymus [priešintis], kurių laukti nėra nei būtina, nei pageidautina“.
Išvada
Tie, kurie tvirtai laikosi senovės ir sutarimo, kaip mokė šv. Vincentas Lerinietis, dabartinės krizės metu bus apsaugoti nuo daugelio klaidų. Jie žinos, kad katalikai gali pripažinti kunigo valdžią, tuo pat metu priešindamiesi jo įsakymams (Gal 1, 8–10). Jie žinos, kad reikia atsisakyti paklusti konkrečiam įsakymui, kai pats įsakymas yra nuodėmingas (Leonas XIII), arba prieštarauja geriems papročiams (Suarezas). Jie taip pat žinos, kad paklusnumas bendriesiems įstatymams gali būti atidėtas susidarius išskirtinėms aplinkybėms (epikėja, Mt 12, 1–4). Laikydamiesi Tradicijos ir Bažnyčios mokymo, jie taip pat žinos, kad nukrypstančiam nuo Tikėjimo popiežiui gali būti prieštaraujama neneigiant jo valdžios (taip mokė popiežius Paulius IV).
Norėdami per dabartinę krizę išsilaikyti tiesiame ir siaurame kelyje, turime tiesiog sekti šv. Pauliaus mokymu: tvirtai laikytis Tradicijos (2 Tes 2, 14), kurios, kaip sakė šv. Vincentas Lerinietis, negali suvedžioti jokia naujovės klasta.
[1] Šis labai reikšmingas masonų dokumentas, kuriuo, numatydama savo veiksmus 100-ui metų į priekį, masonerija suplanavo Bažnyčios ir katalikiškos civilizacijos sunaikinimą, plačiau aptariamas Johno Vennari straipsnyje „Ilgalaikė instrukcija „Alta Vendita“. Masonų planas sugriauti Katalikų Bažnyčią“, Pulkim ant kelių, Nr. 25. – Vert. past.
[2] lotyniškai tai skamba „tenete traditiones“ – „laikykitės tradicijų“. Būtent šia prasme minima Biblijos vieta verčiama į vietines kalbas – pavyzdžiui, angl. „traditions“. Pats žodis traditio kilęs iš tradere (liet. perduoti). – Vert. past.
[3] Šv. Vincentas Lerinietis, Priminimas (Commonitorium), Kaunas: VšĮ „Laetitia“, 2005, III.
[4] Plg. Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologica I Q1, A4.
[5] Suarez, De Fide, (Paris: Vivès, 1958), Vol. XII, p. 321.
[6] Summa I-II Q 96, A 4.
[7] Koch A., Handbook of Moral Theology, B. Herd Book Co, 1918, p. 166.
[8] Moralium, lib. V, c. 10.
[9] Treatise of Benedict XIV, Vol III, London: Thomas Richardson and Son, 1882, p. 59-60.
[10] Super Epistulas S. Pauli, Ad Galatas, 2, 11-14, lec. III, (Taurini/Romae: Marietti, 1953) nn. 83f.
[11] Plg. Summa II-II Q 120, A 1 ir 2.
[12] Senovės graikų kalbos žodis „ἐπιείκεια“ (epieíkeia) ‒ „protingumas“ ‒ etinis principas, pagal kurį, galima pažeisti įstatymą dėl didesnio gėrio – vert. past.
[13] Handbook of Moral Theology, Idem. p. 181.
[14] McHugh, Callan, Moral Theology, 1958, 413.
[15] Summa I-II, Q 96, A. 6.
[16] De Membris Ecclesiae, Lib. I De Clerics, cap. 7. (Opera Omnia, Paris: Vives, 1870) p 428–42.
[17] Investitūra – teisė skirti vyskupus. Normaliai ji priklauso bažnytinei valdžiai, bet kai kuriais Bažnyčios istorijos laikotarpiais ar kai kuriose šalyse (vietovėse) pasaulietinei valdžiai spaudžiant investitūra buvo suteikiama ir jai. – Vert. past.
[18] Žr.: Coomaraswamy, The Destruction of the Christian Tradition, p. 125.
[19] Cituota knygoje: Weigel G., Witness to Hope, p. 15.
[20] Lombardo P., Commento Sent. Vol. 6, Bologna: PDUL – Edizioni Studio Domenicano, 2000, p. 198.
[21] Socci, A., The Fourth Secret of Fatima, p. 122.
[22] Murray, The Catholic Pioneers of America, Philadelphia: Kilner & Cp., 1882, p. 324.