Šiandien kalbėsime apie rimtą pavojų, kuris gresia ne tik Amerikai, bet ir visam pasauliui. Šis pavojus – tai grėsmė prarasti tai, apie ką kalba kiekvienas žmogus, būtent – laisvę.
Kad mums gresia pavojus ją prarasti įrodo tai, jog apie tai kalba visi. Jei staiga atvyktumėte į šalį, kurioje visi kalbėtų apie plaučių sveikatą, iš karto padarytumėte išvadą, kad siautėja pražūtingas mikrobas. Paskutinio karo metu visi kalbėjo apie tai, kad „pasaulis taps saugus demokratijai“, tačiau pasaulis tapo toks nesaugus demokratijai, kad per dvidešimt vienerius metus demokratijai teko įsivelti į dar vieną karą, kad save išsaugotų.
Turėtume nerimauti dėl laisvės vien todėl, kad visi apie ją kalba! Vergai daugiausiai kalba apie laisvę, engiamieji – apie teisingumą, alkani – apie maistą.
Visi sutinkame, kad išorinę grėsmę mūsų ir pasaulio laisvei kelia totalitarinės valstybės. Šios tezės plėtoti nereikia – jos yra šėtono tironijos vietininkai, antikristo ariergardo agentai. Tačiau mes norime pasakyti, kad didžiausia grėsmė laisvei kyla iš vidaus. Turiu omenyje ne vien Ameriką, bet viso pasaulio žmonių širdis ir sielas. Kol pasaulis bando išsaugoti laisvę politinėje santvarkoje, jis jos atsisako tose gilesnėse sferose, kuriomis politinė santvarka ir remiasi.
Įsivaizduokite grupę vyrų ant stogo, dainomis ir skambiais pasakojimais skelbiančių architektūros šlovę, kai tuo metu apačioje esantys diversantai jau išvertė pusę namo pamatų, ir jūs turėsite šiuolaikinės laisvės vaizdą. Viršutiniuose aukštuose politikai šlovina laisvę, kai tuo tarpu klaidinga švietimo filosofija ir vadinamoji liberalioji krikščionybė jau nušlavė jas laikančias kolonas.
Šiandien laisvė pirmiausia paneigiama švietime. Kai kuriems pedagogams, kurie jau dešimtmečius šaukia skambius žodžius apie laisvę, tai gali skambėti keistai. Tačiau aš tvirtinu, kad jie kalba apie leidimą kažką daryti, o ne apie laisvę. Jiems rūpi laisvė nuo kažko, o ne laisvė dėl kažko; juos domina tik laisvė be įstatymo, o ne laisvė pagal įstatymą. Įrodymas? Argi dauguma šiandieninių pedagogų nemano, kad blogis ir nuodėmė atsiranda dėl nežinojimo ir kad jei auklėsime, pašalinsime blogį? Ar kiti nemano, kad blogis atsiranda dėl blogos aplinkos, sugedusių dantų ar blogos liaukų veiklos, ir kad materialinės gerovės didinimas išnaikins blogį? Ar jie nemato, kad šios prielaidos naikina laisvę, nes jei blogis yra neišmanymo, o ne iškreipto naudojimosi laisve rezultatas, tai Hitleris yra neišmanėlis, bet jis nėra piktadarys? Ar jie nemato, kad švietimas be tinkamos gyvenimo filosofijos gali tapti tiek blogio, tiek gėrio tarnu? Argi jiems neužtenka įžvalgumo pamatyti, kad jei blogį ir nuodėmę reikia priskirti tik išorinėms aplinkybėms, tuomet žmogus nėra laisvas daryti bloga? Tada blogis yra mūsų aplinkoje, bet ne mumyse. Argi nenuoseklu girti laisvą žmogų už tai, kad jis renkasi tai, kas teisinga, ir tuo pat metu, kai jis elgiasi neteisingai, neigti, kad jis yra laisvas?
Toks auklėjimas, kuris neigia kaltę ir nuodėmę, naikina laisvę mūsų mokyklose, kai tuo tarpu mūsų kariai už ją kovoja pasaulio frontuose. Šiuolaikinė religija taip pat neigia laisvę. O, nesupraskite klaidingai! Žinau, kad ji skelbia laisvę. Bet čia mes ieškome širdimi, o ne lūpomis tariamų žodžių. Šiuolaikinė religija neigia laisvę, nes neigia pragarą. Neseniai atliktoje dvasininkų apklausoje paaiškėjo, kad septyniasdešimt trys procentai jų netiki pragaru.
Jei nėra pragaro, kodėl turėtų būti dangus? Jei nėra blogio, taigi ir nuodėmės, už kurią žmonės turėtų būti baudžiami, kodėl turėtų būti dangus, kur jie turėtų būti apdovanoti už savo dorybes? Jei mūsų patriotams statomi paminklai, kodėl neturėtų būti kalėjimų mūsų išdavikams? Kuo jie laiko Dievą – kokia nors močiute, kuri juokiasi iš savo vaikų nusižengimų, tarsi nebūtų teisingumo svarstyklių ir Jis nebūtų teisingumo Dievas?
Šis saldus, blyškus krikščionybės surogatas niekais paverčia pačius Kristaus, kurį jie skelbia, žodžius – Kristaus, kuris ne kartą sakė, kad yra pragaras. Pragaras yra amžinoji žmogaus laisvės garantija. Jei Dievas sunaikintų pragarą, tą pačią akimirką Jis sunaikintų žmogaus laisvę. Kol yra pragaras, mes žinome, kad Jis taip gerbia žmogaus laisvę, jog savo jėga ar galia nesunaikins net tos laisvos valios, kuri sukils prieš Jį su amžinu „Netarnausiu!“. Taigi šėtonas naikina mūsų laisvę tą pačią akimirką, kai leidžia mums patikėti, kad esame kuo laisviausi. Jis tai padaro tais pačiais gundymais, kuriais jam nepavyko sugundyti Kristaus ant kalno Jo viešojo gyvenimo pradžioje.
Šėtonas bandė sugundyti mūsų Viešpatį nuo Jo meilės Evangelijos skelbimo siūlydamas tris pakaitalus. Pirmuoju gundymu, užuot laimėjus sielas meile, Šėtonas pasiūlė Kristui nupirkti jas duona, nes žmonės yra alkani.
Antruoju gundymu Šėtonas siūlė Kristui laimėti jas parodant didžiulę galią prieš gamtą, pavyzdžiui, siūlydamas nesusižeidus nušokti nuo šventyklos bokšto.
Trečiuoju gundymu Šėtonas siūlė laimėti sielas per politiką. Jis atskleidė prieš Gelbėtojo akis visas pasaulio karalystes, imperijas ir tautas ir, siaubingai girdamasis, tarsi norėdamas įteigti, kad visos jos priklauso jam, pasakė: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“ (Mt 4, 9).
Mūsų Viešpats atsisakė atiduoti laisvę. Jei sielos nenorėtų Jo mylėti nepapirkinėjant jų duona, nedemonstruojant galios ir neparsiduodant Cezariui, Jis jų ir nepriverstų. Laisvė išliktų per amžinojo dangaus ir amžinojo pragaro egzistavimą.
Dabar šėtonas vėl sugrįžo į pasaulį, ir tik pažiūrėkite, kaip jam sekasi naikinti laisvę. Šiandien sielos parduoda save už tą duoną, kurią šiandien vadina saugumu, už tą galią, kuri dabar vadinama mokslu ir pažanga, o kiti, daugiau nei penktadalyje pasaulio iškeitė savo laisvę į diktatorius ir tironus.
Praėjusio amžiaus didysis rusų rašytojas Dostojevskis buvo teisus, kai genialumo žybtelėjimu įspėjo, kad nuodėmės ir pragaro neigimas švietime ir religijoje baigsis pasauliniu socializmu, kuriame žmonės atiduos laisvę už netikrą saugumą. Jis įsivaizdavo antikristą, grįžtantį į pasaulį ir kalbantį su Kristumi: „Ar žinai, kad praeis amžiai, ir žmonija savo išminčių lūpomis skelbs, kad nėra nusikaltimo, taigi nėra ir nuodėmės – yra tik badas? Ir žmonės šliaužios prie mūsų kojų, sakydami mums: „Duokite mums duonos! Paimkite mūsų laisvę.“
Įdomu, ar tos dienos dar neatėjo. Pagaliau vietoj laisvų žmonių antikristas vaizduoja naują socialistinę valstybę, kurioje jis ir jo pasekėjai organizuos viską, įtikinę žmones, kad nėra nuodėmės – yra tik badas. Ir Dostojevskis vėl vaizduoja antikristą, kalbantį su Kristumi: „Jie bejėgiškai drebės prieš mūsų rūstybę, jų protas bus baugštus, jie greitai apsipils ašaromis lyg moterys ir vaikai, bet lygiai taip pat mums davus ženklą bus pasirengę pradėti juoktis ir džiūgauti, linksmintis ir vaikiškai dainuoti. Taip, mes duosime jiems darbo, bet laisvalaikio valandėlėmis jų gyvenimą užpildysime dainomis ir nekaltu šokiu. O, mes leisime jiems netgi nusidėti, nes jie yra silpni ir bejėgiai – ir jie mus mylės kaip vaikai, nes mes leisime jiems nusidėti. Mes jiems sakysime, kad kiekviena nuodėmė bus atleista, jei ji bus padaryta su mūsų leidimu, kad mes leidžiame jiems nusidėti, nes juos mylime, o bausmę už šias nuodėmes prisiimame sau. Mes ją prisiimsime sau ir jie mus garbins kaip savo gelbėtojus, kuris prisiėmė sau jų nuodėmes prieš Dievą. Ir jie neturės nuo mūsų jokių paslapčių. Mes leisime arba uždrausime jiems gyventi su žmonomis ir meilužėmis, turėti arba neturėti vaikų – pagal tai, ar jie buvo paklusnūs, ar nepaklusnūs, – ir jie mielai ir džiugiai mums paklus. Skaudžiausias savo sąžinės paslaptis – visas, visas jie atneš mums, o mes turėsime atsakymą į viską. Ir jie mielai patikės mūsų atsakymu, nes jis išgelbės juos nuo didžiulio nerimo ir baisios agonijos, kurią jie patiria patys laisvai apsispręsdami. Tai, ką Tau sakau, o Kristau, išsipildys, ir mūsų valdžia bus sukurta. Kartoju, rytoj Tu pamatysi tą paklusnią kaimenę, kuri, gavusi mano ženklą, skubės sukrauti karštas žarijas aplink krūvą, ant kurios sudeginsiu Tave už tai, kad atėjai mums trukdyti. Nes jei kas nors ir nusipelnė mūsų ugnies, tai Tu. Rytoj aš Tave sudeginsiu. Dixi. (Aš pasakiau – lot.).“
Šis bauginantis reginys jau vyksta didelėje pasaulio dalyje. Atsisakydami atsakomybės prieš Dievą, žmonės atidavė savo laisvę šėtonui. Tokia neišvengiama pasaulio baigtis, jei nesimelsime. Privalome melstis, kad nepasiduotume iššūkiui, kurį pasaulis metė Kryžiui: „Nuženk, ir mes įtikėsime“. Jie buvo pasirengę pripažinti, kad tikėtų, jei tik Jis parodytų savo galią, nužengdamas nuo savo ešafoto! Vargšai kvailiai! Argi jie nematė, kad prašo Jo priversti juos tikėti, o tai reikštų jų laisvės pabaigą? Jie galėjo laisvai tikėti, kad Jis yra Dievo Sūnus, kaip ir plėšikas, tol, kol Jis nenusileido jų primušti!
Jie turėjo laisvę tol, kol Jis paliko jų tikėjimą jų pačių, o ne savo rankose. Jo atsisakymas nužengti nuo kryžiaus buvo laisvės garantija. Vinys, kurios Jį pervėrė, buvo laisvės vėliavos žvaigždės; mėlynės, kuriomis Jo kūną nusėjo jį sumušę laisvi žmonės, buvo tos vėliavos dryžiai. Jo kraujas buvo jos raudona spalva, Jo kūnas – mėlyna ir balta [aliuzija į JAV vėliavą – red.].
Kol mūsų Viešpats kabo ant savo kryžiaus, žmogus yra laisvas! Tą akimirką, kai Jis nužengtų žemyn parodydamas savo galią, žmogus taptų Jo vergu, o Jis – žmogaus diktatoriumi. Bet Jis nenužengs! Laisvė niekada nebus sunaikinta – net pragare, nes net ir ten Jis palieka žmogui amžiną savo maištingos valios pasirinkimą.
Taigi, Jis nenužengė! Jei Jis būtų nužengęs, nacizmas, fašizmas ir komunizmas būtų atėję anksčiau laiko. Nužengimas yra meilės mirtis. Jei Jis būtų nužengęs, niekada nebūtų mūsų išgelbėjęs! Nusileisti žemyn yra žmogiška. Kabėti ten yra dieviška!
Iš arkivyskupo Fultono J. Sheeno kalbos, pasakytos 1943 m. balandžio 4 d.
