„Parodykite man, ką naujo atnešė Mahometas, ir ten rasite tik blogus ir nežmoniškus dalykus, pavyzdžiui, jo įsakymą kardu skleisti jo skelbiamą tikėjimą.“
Tam tikrais atžvilgiais tai yra sakinys, dėl kurio popiežius Benediktas XVI bus labiausiai prisimenamas. Ir nors tie, kurie jį cituoja, tai daro siekdami sumenkinti ir paniekinti jo atminimą – pavaizduoti jį kaip „islamofobą“, – šis pagarsėjęs teiginys turi didžiulę reikšmę.
Šį teiginį popiežius Benediktas XVI išsakė 2006 m. rugsėjo 12 d., sakydamas kalbą Regensburge apie tikėjimą ir protą. Jis citavo Rytų Romos (arba Bizantijos) imperatorių Manuelį II Paleologą (1350-1425). Manuelis, eruditas ir pamaldus vyras, daug žinojo apie islamą tiek teoriškai, tiek iš patirties.
1390 m. Manuelio tėvas Jonas V pasidavė Osmanų sultonui Bajazidui I (1360-1403 m.), kurį amžininkas kronikininkas Doukasas apibūdino taip:
baimę keliantis žmogus, greitas karo žygdarbiuose, krikščionių persekiotojas kaip niekas kitas, o arabų religijoje [islame] – karščiausias Mahometo mokinys, kurio neteisėtų įsakymų laikėsi iki galo, niekada nemiegantis, naktimis rezgantis intrigas ir machinacijas prieš protingą Kristaus kaimenę... Jo tikslas buvo padidinti Pranašo tautą ir sumažinti Romos tautą. Daug miestų ir provincijų jis pajungė musulmonų valdžiai.
Nenuostabu, kad sultonas nepraleisdavo progos pažeminti Konstantinopolio įpėdinį. Bajazidas net sadistiškai privertė Manuelį lydėti turkus ir stebėti galutinį Filadelfijos, paskutinio krikščionių bastiono Mažojoje Azijoje, sunaikinimą. Vienas istorikas rašo, kad „sunaikintų krikščionių miestų vaizdas“ princui sukėlė daug „stiprių kančių“ ir net „privertė jį blogai jaustis“.
Po metų, 1391 m., imperatorius Jonas V mirė, tad imperatoriumi tapo jos sūnus Manuelis, pabėgęs iš sultono dvaro į Konstantinopolį. Netrukus Bajazidas paskelbė naują džihadą, apgulė Konstantinopolį (1394-1402 m.) ir vėl pradėjo žudyti krikščionis.
Anksčiau, gyvendamas su turkais, Manuelis nuolat diskutavo su musulmonais apie religiją. Būtent tada jis vienam mokytam musulmonui pasakė: „Parodykite man, ką naujo atnešė Mahometas, ir ten rasite tik blogus ir nežmoniškus dalykus, pavyzdžiui, jo įsakymą kardu skleisti jo skelbiamą tikėjimą.“
Kad ir koks skausmingas šis sakinys būtų šiuolaikiniam jautrumui – ir nepaisant visos kritikos, kurios Benediktas susilaukė dėl jo citavimo, – jį sunku paneigti. Musulmonų pranašo skelbtas džihadas lėmė milijonų žmonių žudynes ir žiaurų didelių teritorijų, įskaitant maždaug tris ketvirtadalius kadaise buvusio krikščioniškojo pasaulio, užkariavimą. Artimieji Rytai ir Šiaurės Afrika – kaip buvęs Konstantinopolis, dabar Stambulas – buvo labiau krikščioniški nei Europa, kol jų neislamizavo džihado kardas.
Iš tiesų, tarsi patvirtinant teiginį, kad Mahometas mokė tik „blogų ir nežmoniškų“ dalykų, Benediktui pacitavus šį teiginį, visame musulmonų pasaulyje kilo antikrikščioniškos riaušės, buvo padegtos bažnyčios, o Somalyje buvo nužudyta italų vienuolė, savo gyvenimą paskyrusi tarnauti ligoniams ir vargšams.
Kaip ten bebūtų. Čia ne vieta dokumentuoti Manuelio pareiškimo teisingumą – šiuo tikslu aš jau parašiau dvi knygas, – bet verčiau pereikime prie imperatoriaus minties, kuri buvo teologinė: Dievas yra racionalus – kaip Logos, pats racionalizmo įsikūnijimas – o Mahometo mokymas toks nėra. Tai aiškiai atsiskleidžia paties Manuelio žodžiuose apie tris galimybes, kurias islamas siūlo ne musulmonams:
[1] Jie turi paklusti šiam įstatymui [šariatui, t. y. tapti musulmonais], arba [2] mokėti duoklę ir, dar daugiau – būti paversti vergais [tikslus džizijos ir dimio statuso apibūdinimas], arba, jei netaikoma nei viena, nei kita, [3] būti tuoj pat ištikti geležimi [nužudyti].
Manuelis teigė, kad šios trys galimybės yra „itin absurdiškos“, neracionalios ir todėl nederančios Aukščiausiajai Dievybei. Pavyzdžiui, jei būti nemusulmonu yra taip blogai, kodėl Dievas leidžia pinigais, džizja, „išsipirkti galimybę gyventi bedieviškai?“ – klausė imperatorius. Akivaizdu, kad tai labai savanaudiškos ir žmogaus sukurtos taisyklės, skirtos vienai grupei (šiuo atveju musulmonams) suteikti daugiau galių prieš kitą. Manuelis tęsė:
Dievas nesidžiaugia krauju, o nesielgti protingai [σὺν λόγω, „logiškai“] prieštarauja Dievo prigimčiai. Tikėjimas gimsta iš sielos, o ne iš kūno. Tas, kuris norėtų ką nors atvesti į tikėjimą, turi mokėti gerai kalbėti ir tinkamai argumentuoti, be smurto ir grasinimų... Norint įtikinti protingą sielą, nereikia nei stiprios rankos, nei kokių nors ginklų, nei kitokių priemonių, grasinančių žmogui mirtimi...
Benediktas visa tai citavo ne norėdamas apšmeižti islamą, o siekdamas pagrįsti proto svarbą ir jo suderinamumą su tikėjimu – abu šie dalykai šiandien puolami labiau nei bet kada anksčiau (pavyzdžiui, kai visuomenė nesugeba atskirti vyrų nuo moterų).
Kalbėdamas apie islamą, kuris iš esmės yra iracionalus, Benediktas savo kalbą baigė tokiais žodžiais:
„Nesielgti protingai, nesielgti kaip logosui prieštarauja Dievo prigimčiai“, - atsakydamas savo pašnekovui iš Persijos sakė Manuelis II, remdamasis savo krikščioniškuoju Dievo supratimu. Būtent į šį didįjį logos, į šį proto gylį kviečiame savo partnerius kultūrų dialoge.
Čia negalima nepastebėti, kaip visiškai skiriasi popiežiaus Benedikto ir jo įpėdinio popiežiaus Pranciškaus požiūris į islamą. Jei Benediktas žinojo, kad be sutarimo dėl pirmosios prielaidos – būtent dėl (racionalios) Dievo prigimties – „dialogas“ su musulmonais nieko nepasieks, tai Pranciškus tapo dialogo čempionu, ir viskas, matyt, tik dėl šou – racionalumą ir tikrovę galima paaukoti.
