Sielos nemirtingumo neigimas yra šiuolaikinės apostazės dalis. Todėl būtina priminti svarbiausius argumentus šiuo klausimu, peržiūrėti nesugriaunamus sielos nemirtingumo įrodymus ir paneigti jam priešiškas klaidas. Tai darydami pasiremsime žmonių civilizacijos liudijimais ir proto bei tikėjimo atsakymais.
1) Žmonių civilizacijos liudijimas
Joks žmogus niekada negalėjo būti abejingas mirčiai. Net jeigu ir laukiama ar norima, ji visada sukelia nuostabą, protestą, prieštaravimą, kylantį iš žmogui įgimto stipraus troškimo gyventi. Netekę brangaus žmogaus, o ypač savo mirties akimirką mes nesuvokiame arba nepripažįstame, kad mirtis yra natūrali žmogiškosios egzistencijos pabaiga.
Vis dėlto joks kitas dalykas nėra toks tikras, kaip mūsų mirtis. Nors jos valanda nežinoma, jos atėjimas nekelia abejonių ir būtų absurdiška tikėtis jos išvengsiant. Kiekvienas žmogus yra neišvengiamai pasmerktas išnykti, pragyvenęs keletą metų, galbūt šimtmetį, mūsų planetoje. Regis, čia nėra nieko paslaptingo ar keisto: kaip ir kiti žmonės, mes atsirandame, paskui po tam tikro laiko išnykstame, po savęs palikę kitus žmones mus pakeisti; šie lygiai taip pat išnyks, kad užleistų vietą ateities kartoms, kurios perduos gyvybės žibintą toliau, prieš išnykdamos amžiams.
Kiekvieną dieną liaujasi egzistuoti apie pusę milijono žmonių: saulė dėl to neima šviesti mažiau; mažai kas galvoja apie kitų mirtį, gyvenimas tęsiasi su savo džiaugsmais, bėdomis ir rūpesčiais. Paskui vieną rytą saulė mums daugiau nebepakils: mes būsime mirę.
Žmogui būdingi laidojimo ritualai
Šis [mirties] faktas, kuris, pakartokime, atrodo toks paprastas, žmogui toks niekada nebuvo. Mirties akivaizda išryškina pamatinį skirtumą tarp jo ir gyvūnų. Gyvūnai miršta kaip ir mes, bet po jų mirties viskas pasibaigia: lavonas lieka gulėti toje pačioje vietoje ir niekas iš giminaičių juo nesirūpina. Antra vertus, mirusiojo žmogaus palaikai būna paženklinti ypatingu savitumu ir su jais elgiamasi pagal tam tikras apeigas. Visos civilizacijos be išimties turėjo mirusiųjų kultą ir nėra tikresnio žmogaus išėjimo anapilin ženklo, kaip antkapinis paminklas: pagarba anapusybei yra įtvirtinta žmogaus prigimtyje.
Šiandien nukrikščionintose šalyse švenčiamiausia religinė šventė vis dar yra lapkričio pirmoji, neteisingai laikoma „mirusiųjų diena“, kuomet puošiame gėlėmis kapus [Prancūzijoje – red. p.], norėdami pagerbti tuos, kurie gyveno prieš mus ir kuriuos mylėjome. Pačioje istorinio materializmo tėvynėje balzamuoti Lenino palaikai nuo pat jo mirties buvo nenutrūkstamo garbinimo objektas. Trumpai patyrinėkime šį keistą fenomeną, kuris turėtų mums suteikti žinių apie tai, kaip žmonės supranta mirtį.
Laidojimo ritualai
Nors laidotuvių apeigos skirtingais laikmečiais ir skirtingose civilizacijose skiriasi, vis dėlto jos turi daug panašių savybių. Visų pirma, kūnas paruošiamas laidotuvėms: jis arba mumifikuojamas, arba balzamuojamas atliekant įvairias procedūras; kartais padengiamas vašku, kitur nudiriamas, o kaulai nudažomi, arba tiesiog nuprausiamas ir aprengiamas drabužiais, atitinkančiais mirusiojo padėtį visuomenėje. Kai kuriose civilizacijose buvo [ir tebėra] paplitęs kremavimas, bet ir jis vyksta pagal ypatingas apeigas, o pelenai rūpestingai surenkami.
Po to mirusysis yra nunešamas į savo atilsio vietą (nepamirškime, kad prancūziškas žodis „cimetière“ [kapinės] etimologiškai reiškia „miegamasis“): ar į kapą žemėje, ar į įrengtą olą, ar į pastatą, ar į piramidę, ar į šulinį – žodžiu, jis niekada nepaliekamas bet kaip. Mirusysis turi ilsėtis ramybėje, taip pat nuo pirmykščių laikų lavonai būdavo saugojami nuo plėšikų. Daugeliu atvejų antkapiniai paminklai sutelkiami į vieną vietą, suformuojant nekropolį [mirusiųjų miestą], kuris tampa sakralia vieta.
Taigi velionis užima jam paruoštą vietą; jis paguldomas tam tikroje nustatytoje padėtyje, aplink jį pridedama įvairių įprastų daiktų, įrankių, maisto, papuošalų, ginklų, monetų, kartais naminių gyvūnų, net moterų ir tarnų. Kai jis jau būna pasirengęs didžiajai kelionei, gyvieji rūpinasi apsaugoti nuo kapų plėšikų jo miegą dievų pykčiu grasinančiais užrašais, magiškais ženklais ar šiurpą keliančiais vaizdais.
Bet mirusiojo mes dar nepaliekame. Dar ilgą laiką po jo palaidojimo atliekami būtini ritualai: gedulingi pietūs, aukos, ritualiniai nuliejimai, žaidimai mirusiojo garbei, smilkymai, o mūsų kraštuose [Prancūzija] – liepos 14-osios ceremonija prie mirusiųjų memorialo, kapų priežiūra ir puošimas gėlėmis.
Ši pagarba mirusiojo kūnui jokiu būdu nekilo iš žmonių tamsumo ir naivumo: niekam nebuvo paslaptis, kad gedimas ir suirimas yra neišvengiamas šių palaikų likimas. Net jeigu kai kurios civilizacijos ir balzamuodavo savo mirusiuosius, kad atitolintų šį suirimą, tai būdavo suvokiama kaip kraštutinė priemonė, desperatiškas bandymas apsaugoti juos nuo šio neatšaukiamo biologinio proceso.
Mirusysis nelaikomas visiškai mirusiu
Iš tiesų šis kruopštus rūpinimasis numirėlio palaikais yra ne kas kita, kaip simbolinės apeigos, t. y. regimi neregimos tikrovės ženklai. Per juos gyvieji išreiškia tikėjimą, kad mirusysis nėra visiškai miręs. Dėmesys palaikams nėra skirtas pačiam kūnui: jis reiškia, kad žmogus, gyvenęs šiame kūne, mirties akimirką jį paliko, bet su juo neišnyko. Svarbiomis ceremonijomis, kuriomis apsupa kūniškąjį juos palikusių artimųjų apvalkalą, žmonės paliudija, jog gyvenimas po mirties nenutrūksta.
Žmonija iš tiesų visada tikėjo, kad be fizinio kūno mumyse dar yra „gyvenimo dvelksmas“, „ugnis“, „dvasia“, tai, ką mes vadiname „siela“, ir kad ši siela neišnyksta kartu su kūnu, bet nežinomoje vietoje tęsia savo paslaptingą egzistavimą.
Šis visuotinai paplitęs tikėjimas būsimuoju gyvenimu yra puikus šios tikrovės įrodymas. Tai, kuo buvo natūraliai tikima visose civilizacijose, kad ir kokios skirtingos ar netgi viena kitai priešingos ir svetimos jos būtų, tokiomis aplinkybėmis gali būti tik tiesa, įsišaknijusi žmogaus prigimtyje. Šis faktas peržengia atsitiktinius skirtumus ir racionaliai paaiškinamas tik tuo, kad dauguma žmonių absoliučiai tiki egzistencija, neapsiribojančia jų trumpa kelione žemėje.
Natūralus priešinimasis mirčiai
Be to, visi mes iš prigimties trokštame nemirtingumo. Žmogus niekada nesusitaiko su mirtimi: ji atrodo neteisinga, žiauri. Mes jai priešinamės iš visų jėgų ir nenorime pripažinti, kad ji sudaužo mūsų viltis, sugriauna mūsų planus, ištrina mūsų įtaką, be pasigailėjimo nutraukia gyvenimą, kuris, regis, vos dar tik prasidėjo. Žmogui būdingas stiprus troškimas gyventi, kurio niekas negali užgniaužti, kuris išlieka nepaisant kančių, nesėkmių ir nusivylimų. Mūsų sielos gelmėse glūdi įsitikinimas, kad mes nei privalome, nei galime mirti. Net senstant mūsų kūnui ir silpstant fizinėms jėgoms mes vis dar laikome savo sielą jauna, stipria, ryžtinga, trokštančia tęsti savo gyvavimą be pabaigos.
Prie šio nenuslopinamo troškimo gyventi amžinai prisideda gilios pasaulio neteisybės jausmas: ne tokios, kuri kiltų dėl socialinės nelygybės ar ekonominių skirtumų, bet moralinės neteisybės. Žmogui nepakenčiama matyti, jog tas, kuris daro bloga, gyvena ramus ir visų gerbiamas, kai tuo metu darantis gera kenčia ir yra niekinamas. Ar to nematome kas dieną? Blogis, žiaurumas, niekšiškumas, melas begėdiškai triumfuoja; nedorybė sulaukia pagarbos, nusikaltimas nebaudžiamas; gerumas, drąsa, tiesa yra šlykščiai persekiojami be akivaizdaus pasipriešinimo.
Mes jaučiame, kad tokia situacija yra labai neteisinga, kelianti pasipiktinimą, kad tokia akivaizdi neteisybė negali trukti visada, kad ateis laikas, kai teisingumas bus atstatytas, nedorėliai nubausti, o geriesiems atlyginta. Akivaizdu, jog tai įvyksta ne žemėje: vadinasi, mes tai pamatysime po šios trumpos egzistencijos, kai nukeliausime anapilin.
Taigi žmogus jaučia natūralų troškimą gyventi visados ir nori būti užtikrintas, kad po šios trumpalaikės žemiškos viešnagės moralinis teisingumas, kuris šiandien dažnai pažeidžiamas, būtų atkurtas visose srityse. Jei šis troškimas yra natūralus ir gimsta anksčiau už visokius svarstymus, argi jis nėra pagrįstas šios būsimosios egzistencijos tikrove, egzistencijos, kuri mums savaime atrodo būtina?
2) Proto liudijimas
Mūsų sielos nenutrūkstamą buvimą po mirties tvirtai įrodo klasikinė filosofija – Platono, Aristotelio, Šv. Augustino filosofija, kurią taip didingai Viduramžiais išreiškė Šv. Tomas Akvinietis, philosophia perennis, kuri, pasak Bergsono, yra „natūrali žmogaus dvasios metafizika“. Trumpai paminėkime pagrindinius šios filosofijos argumentus.
Siela – žmogaus vieningumo principas
Pirmiausia mes matome, kad mūsų kūnas yra sudarytas iš gana skirtingų dalių, galūnių, organų, ląstelių ir t. t. Bet visa tai sudaro vieną būtybę, vieną tikrovę. Neegzistuoja tiesiog „ranka“ ar „koja“ kaip tokios – mes sakome „mano ranka“, „mano koja“, turėdami galvoje savo kūno dalis, savo kūną. Kai įkišame ranką į ugnį, nesakome „ranka nusidegino“, bet „aš nusideginau“, nes bet koks kūno organo veiksmas priskiriamas kai kam kitam, būtent – man pačiam.
Vadinasi, mumyse turi glūdėti principas, kuris mus daro viena būtybe, asmenimis, žmonėmis, o ne ląstelių sankaupomis. Šį principą, tvarkantį ir sutelkiantį mūsų būtį, leidžiantį egzistuoti mums kaip atskiriems asmenimis, mes vadiname siela. Mirus, kai šis vienijantis principas išnyksta, žmogus, nors jo organai kurį laiką išlieka tos pačios sudėties, daugiau nebebūna veikianti organizuota visuma, bet tampa lavonu, kuris greitai išnyks.
Antra vertus, bėgant gyvenimui mūsų kūnas be paliovos keičiasi, o mūsų ląstelės, kaip teigia biologai, kas keletą metų visiškai atsinaujina taip, kad nelieka nė vienos iš ankstesnio kūno. Vis dėlto mes jaučiame, kad esame tas pats žmogus, kad išsaugojome tą patį kūną ir neįgavome svetimo kūno: taip yra todėl, kad po įvairių kūno pokyčių, mūsų siela išliko ta pati.
Vieningumo principas pats turi būti vienas
Ši siela – ar ji, kaip ir kūnas, yra sudaryta iš dalių? Mes ją apibrėžėme kaip vienijantį ir organizuojantį sudėtinio kūno principą. Akivaizdu, jog tas, kuris vienija, pats turi būti vienas, o ne sudarytas iš atskirų dalių, nes skirtingi dalykai veikia skirtingais būdais. Mūsų koja ir akis veikia skirtingai: viena eina, o kita mato, ir jeigu abi jos siekia vieno tikslo (pavyzdžiui, lipti į autobusą), tai tik todėl, kad mūsų siela suvienija šiuos skirtingus judesius į vieną veiksmą. Būdama vienijantis principas, mūsų siela negali būti padalyta, nes kitaip jai pačiai reikėtų vienijančio principo, ir taip be galo. Vadinasi, ji yra viena, vientisa, nesudėtinė, nedaloma.
Kokios prigimties yra ši nedaloma siela? Ji nėra materiali, nes visa, kas materialu, yra daloma. Ar ji vis dėlto yra susijusi su materija tokiu būdu, kad atsiskyrusi nuo jos nustoja egzistuoti? Kitaip tariant, ar mūsų nedaloma siela mirties akimirką išnyks, nes nebebus susijusi su kūnu, kurį galėtų valdyti ir gaivinti? Kad išspręstume šį klausimą, turime trumpai ištirti žmogaus sielos veiklą ir gebėjimus.
Proto veikla yra nepriklausoma nuo materijos
Pakalbėkime apie protą: juo mes suvokiame ne tik materialias, bet ir nematerialias realijas, ne tik pavienius daiktus, bet ir bendrąsias sąvokas, ne tik laikinus, bet ir amžinus dalykus, ne tik tuos, kurie yra čia ir dabar, bet ir peržengiančius vietą bei laiką. Pavyzdžiui, savo sąmonėje turime priežasties, būtinybės, dorybės, begalybės, teisės, būties, pažinimo, laisvės, logikos ir panašias sąvokas. Visos jos reiškia nematerialius ir universalius dalykus. Mes esame susidūrę su įvairiausiomis priežastimis ir būtybėmis, bet mąstydami apie priežastingumo ar būties idėją mes galvojame ne apie kokią nors konkrečią priežastį ar būtybę, o apie priežastį ar būtį apskritai. Nei priežastis, nei būtis, nei jokia iš šio pobūdžio sąvokų neturi nei svorio, nei tūrio, nei vietos, nei materijos.
Tą patį reikėtų pasakyti ir apie tokius teiginius kaip, pavyzdžiui, Pitagoro teorema: „Stačiojo trikampio įžambinės kvadratas lygus statinių kvadratų sumai“. Kai Pitagoras tai atrado prieš keletą tūkstančių metų, jis tikriausiai pasinaudojo trikampiu, nubrėžtu smėlyje. Nuo to laiko daugybė mokinių braižė trikampius ant lentų, kad pavaizduotų šią teoremą. Tačiau kad ir kaip skirdavosi šios figūros – net jeigu trikampį ne nubraižytume ant lentos, o tik įsivaizduotume jį mintyse – ši teorema išlieka teisinga visur ir visada; ji galiojo prieš tūkstantį metų, galios ir po tūkstančio metų, nes ji būdinga trikampiui apskritai, o ne tik tam, kurį nubraižė Pitagoras ant Krotono žemės. Ši teorema amžinai pasitvirtina visuose įmanomuose stačiuosiuose trikampiuose, nes tai yra apskritai trikampiui būdinga savybė, nepriklausomai nuo materijos, vietos ir laiko.
Taigi mūsų protas suvokia ir žino tam tikras sąvokas, santykius ir išvadas, nesusijusias su jokia materija. Taip yra todėl, kad pats mūsų protas nėra materialus: jis turi pasižymėti tokiomis pačiomis savybėmis, kaip ir jo veiksmai.
Protas turi gebėjimą tapti kuo kitu, nei jis pats
Kitas proto nepriklausomybės nuo materijos įrodymas formuluojamas šitaip: materialus kūnas gali tapti kuo kitu, nei yra iš prigimties, bet tam jis turi nustoti buvęs tuo, kuo buvo anksčiau. Mediena gali virsti pelenais, bet tada ji liaujasi buvusi mediena. Vanduo 100 laipsnių temperatūroje tampa garais, bet praranda skystą pavidalą ir t. t. Joks kūnas negali tapti kitu ir tuo pat metu išlikti toks pats.
Mūsų protas tampa bet kuriuo jo pažįstamu objektu neprarasdamas savo prigimties. Kai mąstau apie medžius, gėles, saulę, dangų, turiu juos savo mintyse, tačiau nepavirstu nei medžiu, nei gėle. Mano protas išlieka koks buvęs ir vis dėlto jis tampa medžiu arba gėle, saule arba dangumi. Kadangi toks lankstumas yra neįmanomas materialiems kūnams, darome išvadą, kad mūsų mąstymas yra už juos viršesnis.
Be to, kūnas negali visiškai atsitraukti nuo savęs paties. Mūsų akis, kad ir koks tobulas organas būtų, negali matyti savęs pačios. Taip yra todėl, kad materija pasižymi tam tikru tankumu, kuris kliudo atsigręžti į save. Priešingai, mūsų protas gali atsitraukti ir pažvelgti į save. Nenustodami mąstyti, mes suvokiame, kad mąstome. Šį natūralų reiškinį vadiname sąmone: mes suvokiame savo veiksmus netgi tada, kai juos atliekame; mes suvokiame savo norus, savo mintis. Šis visiškas proto savęs suvokimas įrodo, kad jis nepasižymi tankumu, yra nematerialus.
Valios veikla yra nepriklausoma nuo materijos
Jeigu panagrinėtume valią, taip pat pastebėtume, kad ji yra aukščiau už materiją. Kūnai paprastai yra nukreipti į vieną tikslą, organai gali atlikti tik tam tikras funkcijas, net tobuliausi gyvūnai yra visiškai priklausomi nuo savo instinktų ir išorinių sąlygų. Bet žmogaus valia yra aukščiau už išorines sąlygas: net jei viskas jį traukia viena kryptimi, jis gali apsispręsti kita kryptimi; ir kai laisvai padaro vieną veiksmą, jaučia, kad laisvai galėtų atlikti kitą.
Kaip rodo patirtis, žmogaus veiksmai yra nenuspėjami, nes, nors išankstinės sąlygos juos veikia, bet neapsprendžia. Darydami laisvus sprendimus mes jaučiame, kad galutinį mūsų pasirinkimą lemia ne paveldimumas, išsilavinimas, temperamentas, netgi ne aplinkybės, bet mūsų laisvė, aukštesnė už visus sąlygojimus ir pasirenkanti be jokios būtinybės. Viršydama materialius veiksnius ir galėdama jiems pasipriešinti, mūsų laisva valia atsiduria anapus materijos.
Siela yra nedaloma ir nemateriali, vadinasi, nemirtinga
Jei tiek valia, tiek protas yra nematerialūs, akivaizdu, kad jų šaltinis, siela, yra viršesnė už materiją. Kaip tokia, ji nepriklauso nuo kūno ir atsiskirdama nuo jo nenustoja egzistuoti. Jau sakėme, kad siela yra nedaloma, taip pat ji negali sunykti savaime, bet tik atsitiktinai, santykyje su materija. Tačiau ką tik konstatavome, kad taip nėra. Belieka pripažinti, kad žmogaus siela yra visiškai nesunaikinama, kad mirus kūnui ji gyvuoja toliau.
Filosofai priduria, kad Dievas, be galo teisingas ir nešališkas, turi atlyginti už gera ir nubausti už bloga. Kadangi siela nemiršta ir tobulas teisingumas, kurio žmogus natūraliai trokšta, neegzistuoja šiame pasaulyje, protas mus verčia teigti, kad Dievas atliks šį pataisymą po mirties, tačiau tokiu būdu, kuris išlieka gana paslaptingas.
3) Tikėjimo atsakymas
Filosofiniai sielos nemirtingumo ir pomirtinio teisingumo įrodymai yra gana netobuli: jie neatsako, koks bus tas nuosprendis, tas atlygis ar bausmė, tas gyvenimas po mirties. Filosofija negali mums to atskleisti, nes atsakymai į šiuos klausimus viršija prigimtinį protą. Tačiau Dievas dėl savo begalinės išminties ir gerumo norėjo, kad mes pažintume būsimojo gyvenimo paslaptis, ir patikėjo šį Apreiškimą savo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, įsteigtai Katalikų Bažnyčiai. Kaip tik į jį [Apreiškimą] mes ir kreipsimės ieškodami apšvietimo.
Asmeninis teismas
Bažnyčia mus moko, kad mirties akimirką kiekviena siela stoja prieš Dievo teismą už visą savo žemiškąjį gyvenimą ir išgirsta nuosprendį, kuris priklauso nuo to, ar ji gyveno gerai, ar blogai. Šis nuosprendis būna greitas, neklaidingas ir galutinis. Paprastai manoma, kad tai įvyksta tiksliai tuo metu, kai siela palieka kūną. Ši nuomonė verčia susimąstyti: atsitikus nelaimingam įvykiui, kuomet ugniagesiai pluša, policininkai rašo ataskaitą, žioplinėtojai diskutuoja ir komentuoja, įvykio metu žuvusio žmogaus siela stoja prieš aukščiausiąjį visagalio Dievo teismą ir duoda apyskaitą už kiekvieną savo veiksmą, iki mažiausios smulkmenos. Būtų nepalyginamai naudingiau pasimelsti už jo sielą arba susimąstyti apie save patį ir savo mirtį, nei prapliupti beprasmiais plepalais.
Dar Bažnyčia mums atskleidžia, kad tebūna dvejopas nuosprendis: amžinas pragaras – tiems, kurie iki pabaigos elgėsi blogai; amžinas dangus – tiems, kurie, bent jau paskutinę savo gyvenimo akimirką, kreipėsi į Dievą nuoširdžiai trokšdami daryti gera ir gailėdamiesi už savo nuodėmes. Jėzus Kristus šios svarbios tiesos mokė daugelyje Evangelijos vietų, bet niekur taip aiškiai, kaip didžiojoje kalboje apie paskutinįjį Teismą, kur aiškiai pasakomi du nuosprendžiai:
„Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! [...] Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! [...] Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą.“ (Mt 25, 34–46).
Du keliai
Kas yra pragaras ir dangus pagal krikščioniškąjį tikėjimą? Pragaras yra siaubingų kančių vieta, kur blogieji, užsispyrusiai siekiantys pikto ir visada trokštantys dar daugiau nusidėti, bus amžinai baudžiami be vilties, kad tos kančios kada nors sumažės ar liausis. Dangus yra tobulos laimės vieta, kur teisieji mėgaujasi Dievo regėjimu ir Jo artumu kaip atlygiu, kuris truks amžinai ir niekada iš jų nebus atimtas. Taigi, mes sulauksime atlygio arba bausmės, nes mūsų gyvenimas žemėje yra išbandymo laikas, duotas tam, kad atliktume savo vienintelę užduotį: nugyventi moraliai gerą gyvenimą, atitinkantį Dievo įstatymą, ir sulaukti atlygio pagal savo nuopelnus – pastovios, neatimamos, amžinos laimės.
Bet jeigu gyvensime blogą ir nuodėmingą gyvenimą, nepaisydami Dievo įsakymų ir Jo meilės, mūsų žemiškoji egzistencija baigsis baisiu ir teisingu Dievo nuosprendžiu, pasmerkiančiu mus pelnytoms kančioms. „Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!“, – sako šv. Paulius (Žyd 10, 31), jei Jo nepaisėme savo gyvenime, nes, priduria Apaštalas, „Dievas nesiduoda išjuokiamas“ (Gal 6, 7). Žinodama šią tragišką galimybę, Bažnyčia pamokslauja laiku ir nelaiku, siunčia savo misionierius į žemės pakraščius, kad šie paskatintų žmones „atsisakyti bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventi šiame pasaulyje, laukiant palaimintosios vilties“ iš dangaus (Tit 2, 11–13). Ji be paliovos kartoja šiuos žodžius, kuriais Jėzus Kristus, jos dieviškasis įkūrėjas, pradėjo savo tarnystę:
„Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13, 5), t. y. jūs amžiams įkrisite į kančių pragarą, „ten, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta“ (Mk 9, 45). „Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Lk 13, 28).
Didysis žmonijos teismas
Rūpestingai pabrėžkime, kad, griežtai kalbant, nėra tarpinės vietos tarp dangaus ir pragaro. Galimos tik dvi baigtys: amžina laimė arba amžina nelaimė. Skaistykla, į kurią patenka mylėję Dievą žemėje, bet nesumokėję visų savo skolų Jo teisingumui, yra pereinamoji atsilyginimo vieta. Ten patekusieji būna galutinai paskiriami dangui ir po tam tikro apvalymo įžengs į jį visiems laikams. Taigi, yra tik dvi vietos: nusigręžti nuo vienos reiškia žengti link kitos. Ši viena mintis turėtų mus gąsdinti ir raginti: „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami.“ (Fil 2, 12)
Bažnyčia, vykdydama iš Dievo Sūnaus gautą misiją, moko dar vienos didžios tiesos apie pomirtinį gyvenimą: be individualaus nuosprendžio dar įvyks ir visuotinis Teismas. Visi žmonės kartu stos priešais Dievą ir viešai, angelų ir žmonių akivaizdoje, Dievas atlygins kiekvienam pagal jo darbus. Kam ši paskutinė stotelė? Ne tam, kad pakeistų ankstesnius nuosprendžius – nes šie yra neatšaukiami – bet tam, kad būtų visiškai atstatytas teisingumas, netgi visuomenėje. Yra žmonių, kurie gyveno blogai ir mirė visų gerbiami bei garbinami. Yra ir tokių, kurie gyveno šventai ir mirė visų užmiršti ar niekinami. Šią didžiojo teismo dieną pirmieji bus pažeminti iškėlus aikštėn jų piktadarybes, kuomet bus nuplėšta jų veidmainiška kaukė. Antrieji, priešingai, bus pagerbti ir išaukštinti – jie sulauks juo daugiau pagarbos, kuo labiau jie čia, žemėje, gyveno skurdžiai ir nežinomi. Ypač pagarbintas bus mūsų Išganytojas Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, kuris šioje žemėje buvo atmestas ir išjuoktas, kada buvo atėjęs išgelbėti jos gyventojus.
Prieš šį Teismą visi žmonės prisikels, t. y. jų kūnai atgis tam, kad nuo šiol visas žmogus patirtų kančią arba atpildo džiaugsmą.
Bendra išvada
Tumpai apibendrinkime mūsų argumentaciją. Žmonės visada buvo įsitikinę ir tai išreiškė laidotuvių apeigomis, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi. Tam juos skatino natūralus nemirtingumo ir tobulo teisingumo troškimas. Šį sielos nemirtingumą ir Dievo teismą įrodo protas. Bet tikėjimas mus atskleidžia daugiau: šis teismas įvyksta mirties akimirką, jis yra trumpas ir neklaidingas; šis neatšaukiamas nuosprendis įtvirtina sielą amžiams vienoje iš dviejų amžinų būklių: arba pragare, arba danguje. Be šio individualaus teismo, laikų pabaigoje įvyks kūnų prisikėlimas ir vienas visuotinis Teismas, kur viešai ir iškilmingai bus atstatytas visas teisingumas.
Remdamasis šiomis tiesomis, krikščionis nesibaimina mirties, nes ji jam atveria tikrąjį gyvenimą. Vienintelis dalykas, kurio jis bijo – tai nuodėmė, vedanti į pragarą, „antroji mirtis“ (Apr 20, 14). Bet kuomet jis gyvena draugystėje su Dievu, atkakliai melsdamasis ir darydamas gerus darbus, jis pasitiki beribiu gailestingumu To, kuris atsiuntė savo Sūnų, kad mus išgelbėtų. Dar prieš šimtmetį krikščioniškose šalyse kapinės būdavo apsupusios bažnyčią, ir kiekvieną sekmadienį visa šeima eidavo pagerbti savo protėvių, pasimelsti už jų sielų atilsį ir apžiūrėti vietą, kur kiekvienas savo ruožtu ilsėsis laukdamas palaimingojo prisikėlimo: taip ramiai mirtis buvo priimama tikėjimo šviesoje. Vienintele baisia galimybe buvo laikoma staigi mirtis, kuri gali užklupti darant nuodėmę ir nepalikti laiko atgailai. Taip pat nuo ligonio neslėpdavo jo sveikatos būklės, priešingai, jis būdavo įspėjamas rūpestingai pasiruošti.
Mūsų nukrikščionėjusi ir sumaterialėjusi visuomenė turi visiškai kitokią nuostatą mirties atžvilgiu. Atsisakydama atviromis akimis pažvelgti į tikrovę, ji mirtyje temato sumaištį ir stengiasi ją paslėpti, kad ji netrikdytų ir nesugadintų mūsų nuolatinės žemiškos šventės. Mes slepiame kapines, naikiname socialinius mirties ženklus, nevartojame per daug žiaurių ar makabriškų žodžių, begėdiškai slepiame nuo mirštančiojo jo tikrąją būklę dėl absurdiškos priežasties – kad jo neišgąsdintume ir nesusilpnintume. Siekdami apsvaigti ir užsimiršti, mes patį tikriausią ir patį svarbiausią gyvenimo įvykį suvokiame pačia absurdiškiausia forma.
Ši panika mirties akivaizdoje, šis bailumas taip pat yra kvailystė, nes mirties akimirką turime paskutinę galimybę moraliai apsispręsti. Beje, šį apsisprendimą palengvina tai, kad žvelgiant mirčiai į akis nurimsta visos aistros ir išsisklaido gyvenimo iliuzijos.
Po šio paskutinio sprendimo kito jau nebebus. Todėl baugu regėti keliaujant tiek daug nieko nenutuokiančių, apie tai nemąstančių, dažnai netgi neperspėtų sielų link tos dienos, kada nebus nei pasiteisinimo, nei atidėjimo, nei pagalbos tiems, kurie užsispyrusiai liko kurti gailestingam Dievo kvietimui. Tegul žengimo amžinybėn akimirką palaimintoji Mergelė Marija, Dievo Motina, būna šalia jų, kad jiems pagelbėtų ir gautų jiems nuoširdžios ir tobulos atgailos malonę.
