Vieno didžiausių katalikų misionierių ir pamokslininkų šv. Leonardo iš Porto Moriso pamokslo Mažas išgelbėtųjų skaičius antroji dalis. Pirmąją dalį rasite čia.
Dievo gerumas
Galbūt jūs dar netikite baisiomis tiesomis, kurių ką tik išmokiau. Tačiau per mane su jumis kalbėjosi labiausiai vertinami teologai, garsiausi Tėvai. Taigi kaip tada galima priešintis priežastims, kurias palaiko tiek daug Šventojo Rašto pavyzdžių ir žodžių? Jei, nepaisant to, vis tik dvejojate, ir jei jūsų mintys yra linkusios į priešingą nuomonę, ar to paties svarstymo nepakanka, kad drebėtumėte? O, tai rodo, kad jūs ne itin rūpinatės savo išganymu! Šiuo svarbiu klausimu protingą žmogų stipriau veikia menkiausia abejonė dėl galimos rizikos, nei visiško žlugimo įrodymai kituose reikaluose, kuriuose siela nedalyvauja. Vienas iš mūsų brolių, palaimintasis Gilesas, buvo įpratęs sakyti, kad jei būtų pasmerktas tik vienas žmogus, jis padarytų viską, kad įsitikintų, jog jis nebus tas žmogus.
Taigi, ką turime daryti mes, žinantys, kad didesnis skaičius bus pasmerktas, ir ne tik iš visų katalikų? Ką turime daryti? Priimkite pasiryžimą priklausyti nedaugeliui išgelbėtųjų. Jūs sakote: jei Kristus norėjo mane pasmerkti, tai kodėl jis mane sukūrė? Tylėk, netikęs liežuvi! Dievas nesukūrė nė vieno, kad jį pasmerktų; bet kas yra pasmerktas, tas yra pasmerktas, nes nori tokiu būti. Todėl dabar stengsiuosi apginti savo Dievo gerumą ir išteisinti jį dėl visų kaltinimų: tai bus antrojo punkto tema.
Prieš tęsdami, surinkime vienoje vietoje visas Liuterio ir Kalvino knygas ir erezijas, o kitoje vietoje – pelagijonų ir pusiau pelagijonų knygas ir erezijas, ir jas sudeginkime. Vienos naikina malonę, kitos – laisvę, ir visos jos yra kupinos klaidų; tad meskime jas į ugnį. Visi pasmerktieji nusipelno pranašo Ozėjo ištarmės: „Tavo prakeikimas ateina iš tavęs“, kad suprastų, jog kas yra pasmerktas, tas yra pasmerktas dėl savo paties piktumo ir todėl, kad nori būti pasmerktas.
Pirmiausia paimkime kaip pagrindą šias dvi neginčijamas tiesas: „Dievas nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti“ ir „Visiems reikia Dievo malonės“. Dabar, jei aš jums parodysiu, kad Dievas nori išgelbėti visus žmones ir kad šiam tikslui jis visiems suteikia savo malonę ir kitas būtinas priemones, jūs turėsite sutikti, kad tas, kuris yra pasmerktas, turi priskirti tai savo paties piktumui ir kad jei didesnis skaičius krikščionių yra pasmerktas, taip yra todėl, kad jie nori tokiais būti. „Tavo prakeikimas kyla iš tavęs; tavo pagalba yra tik manyje.“
Dievas nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti
Šimtą kartų Šventajame Rašte Dievas mums sako, kad Jis tikrai nori išgelbėti visus žmones. „Argi aš trokštu nedorėlio mirties, o ne kad jis grįžtų iš savo nedoro kelio ir gyventų? (plg. Ez 18, 23)... Aš gyvenu, sako Viešpats Dievas. Aš nenoriu, kad nusidėjėlis mirtų. Atsiversk ir gyvenk.“ Kai kas nors kažko labai nori, sakoma, kad jis miršta, kaip to nori; tai hiperbolė. Bet Dievas taip norėjo ir vis dar nori mūsų išgelbėjimo, kad mirė trokšdamas, ir patyrė mirtį, kad suteiktų mums gyvybę. Todėl ši valia išgelbėti visus žmones nėra kažkieno paveikta, paviršutiniška ar tariama Dievo valia – tai tikra, veiksminga ir naudinga valia; nes Jis suteikia mums visas tinkamiausias priemones, kad būtume išgelbėti. Jis jų neduoda mums taip, kad mes jų negautume; Jis duoda jas mums nuoširdžiai norėdamas, kad mes patirtume jų poveikį. Ir jei mes jų negauname, Jis parodo, kad Jį tai žeidžia ir įžeidžia. Kad būtų išgelbėti, Jis liepia jas naudoti net pasmerktiesiems; Jis juos skatina; Jis juos įpareigoja; o jei jie to nepadaro, jie nusideda. Todėl jie gali tai padaryti ir tuo būdu būti išgelbėti.
Dar daugiau, kadangi Dievas mato, kad mes net negalėtume pasinaudoti Jo malone be Jo pagalbos, Jis mums teikia kitas priemones; ir jei jos kartais lieka neveiksmingos, tai kalti esame mes patys, nes naudodamasis tomis pačiomis pagalbinėmis priemonėmis vienas gali jomis piktnaudžiauti ir būti pasmerktas, o kitas gali elgtis teisingai ir būti išgelbėtas. Jis gali net būti išgelbėtas naudodamas mažiau galingas pagalbines priemones. Taip, gali atsitikti taip, kad mes piktnaudžiaujame didesne malone ir esame pasmerkti, o kitas bendradarbiauja su mažesne malone ir yra išgelbėtas.
Šventasis Augustinas sušunka: „Todėl jei kas nusisuka nuo teisingumo, jis daro tai savo laisva valia, vedama geidulingumo, apgautas savo paties įtikinėjimo.“ Štai, ką noriu pasakyti tiems, kurie nesupranta teologijos: Dievas yra toks geras, kad pamatęs į prarają bėgantį nusidėjėlį, bėga paskui jį, kviečiasi, vilioja ir lydi jį net iki pragaro vartų; ko Jis nepadarys, kad atverstų nusidėjėlį? Jis siunčia jam gerų įkvėpimų ir šventų minčių, o jei šis jomis nepasinaudoja, tada Jis tampa piktas ir vejasi jį. Ar Jis smogs jam? Ne. Jis muša ne jį, bet orą, o nusidėjėliui atleidžia. Bet nusidėjėlis dar nėra atsivertęs. Dievas siunčia jam mirtiną ligą. Ši apima jį visą. Ne, broliai, Dievas jį išgydo, bet nusidėjėlis užsispiria blogame, ir Dievas savo gailestingumu ieško kito kelio; Jis suteikia jam dar vienus metus, o kai tie metai pasibaigia, jis suteikia dar vienus.
Bet jei nusidėjėlis vis tiek nori, nepaisant viso to, atsidurti pragare, ką daro Dievas? Ar Jis jį apleidžia? Ne. Jis paima jį už rankos; ir nors jis viena koja stovi pragare, o kita išorėje, Jis vis dar jam pamokslauja, Jis maldauja nepiktnaudžiauti Jo malonėmis. Dabar klausiu jūsų, jei tas žmogus yra pasmerktas, ar netiesa, kad jis yra pasmerktas prieš Dievo valią ir todėl, kad nori būti pasmerktas? Štai dabar ateik ir manęs paklausk: jei Dievas norėjo mane pasmerkti, tai kodėl Jis mane sukūrė?
Nedėkingas nusidėjėli, šiandien išmok, kad jei esi pasmerktas, dėl to kaltas ne Dievas, o tu ir tavo paties valia. Norėdami tuo įsitikinti, nusileiskite net į bedugnės gilumą, ir ten aš atvesiu jums vieną iš tų varganų prakeiktų sielų, degančių pragare, kad jis jums paaiškintų šią tiesą. Štai vienas: „Pasakyk man, kas tu esi?“ „Aš esu vargšas stabmeldys, gimęs nežinomoje šalyje; niekada negirdėjau nei apie dangų, nei apie pragarą, nei apie tai, ką dabar kenčiu.“ „Apverktinas vargše! Eik, tu ne tas, kurio ieškau.“ Ateina kitas – štai jis. „Kas tu esi?“ „Aš esu schizmatikas iš totorių pakraščių; aš visada gyvenau necivilizuotoje valstybėje, vos žinodamas, kad yra Dievas.“ „Tu nesi tas, kurio aš noriu; grįžk į pragarą.“ Štai dar vienas. „Ir kas gi tu esi?“ „Aš esu vargšas eretikas iš Šiaurės. Aš gimiau užpoliarėje ir niekada nemačiau nei saulės, nei tikėjimo šviesos.“ - Ne tavęs aš ieškau, grįžk į pragarą. Broliai, mano širdis suskausta, kai tarp pasmerktųjų išvystu šiuos vargšus, kurie niekada net nepažino tikro Tikėjimo. Nepaisant to, žinokite, kad jiems buvo paskelbtas nuosprendis ir jiems buvo pasakyta: „Tavo pasmerkimas kyla iš tavęs.“ Jie buvo pasmerkti, nes norėjo tokie būti. Jie gavo iš Dievo tiek pagalbos, kad būtų išgelbėti! Mes nežinome, kokia ji buvo, bet jie gerai ją žino, o dabar šaukia: „Viešpatie, tu teisus ... ir tavo sprendimai yra teisingi.“
Broliai, jūs turite žinoti, kad pats seniausias tikėjimas yra Dievo įstatymas ir kad jis yra įrašytas visų mūsų širdyse; kad to galima išmokti be jokio mokytojo ir kad norint žinoti visus to įstatymo įsakymus pakanka turėti proto šviesą. Štai kodėl net barbarai nuodėmę darydavo slapta, nes žinojo, kad daro blogai; ir jie yra pasmerkti, nes nesilaikė savo širdyje užrašyto prigimtinio įstatymo: nes jei jie būtų to laikęsi, Dievas būtų padaręs stebuklą, o ne leidęs juos pasmerkti; Jis būtų siuntęs ką nors jų mokyti ir būtų suteikęs kitokių priemonių, kurių jie tapo neverti, nes negyveno laikydamiesi savo sąžinės įkvėpimų, visada perspėdavusių juos apie gėrį, kurį jie turėtų daryti, ir blogį, kurio jie turėtų vengti. Taigi būtent jų sąžinė juos apkaltino Dievo tribunole ir nuolat pragare jiems sako: „Tavo prakeikimas ateina iš tavęs.“ Jie nežino, ką atsakyti, ir privalo prisipažinti, kad nusipelnė savo likimo. Jei šie netikintys neturės jokio pateisinimo, ar turės jį katalikas, gavęs tiek daug sakramentų, tiek pamokslų, tiek daug pagalbinių priemonių? Kaip jis išdrįs pasakyti: „Jei Dievas ketino mane prakeikti, tai kodėl Jis mane sukūrė?“ Kaip jis išdrįs kalbėti tokiu būdu, kai Dievas duos jam tiek daug pagalbos priemonių, kad būtų išgelbėtas? Taigi baikime juos klaidinti.
Jūs, kenčiantys bedugnėje, atsakykite man! Ar tarp jūsų yra katalikų? - Tikrai yra! Kiek? Tegul vienas iš jų ateina čia! „Tai neįmanoma, jie yra per toli apačioje, o norint, kad jie pakiltų, visas pragaras turėtų apsiversti aukštyn kojomis; būtų lengviau sustabdyti vieną iš jų, kai jis dar tik krinta.“ Tad kalbu jums, gyvenantiems mirtinos nuodėmės pančiuose, neapykantoje, neskaistumo purvo liūne ir kiekvieną dieną artėjantiems prie pragaro. Sustokite ir apsisukite; tai Jėzus jus kviečia, Jėzus, kuris savo žaizdomis, kaip iškalbingu balsu, šaukia: „Mano sūnau, jei esi pasmerktas, kaltas tik tu pats: „Tavo pasmerkimas ateina iš tavęs.“ Pakelkite akis ir pamatykite visas malones, kuriomis aš jus praturtinau, kad užtikrinčiau jūsų amžinąjį išgelbėjimą. Aš galėjau padaryti, kad būtumėt gimę Barbarijos miškuose – tai padariau daugeliui kitų, bet aš skyriau tau gimti katalikų tikėjime; aš skyriau tau tokį gerą tėvą, tokią puikią motiną, vedžiau tave gryniausiais nurodymais ir mokymu. Jei, nepaisant to, esi pasmerktas, kieno tai bus kaltė? Tavo, mano sūnau, tavo paties: „Tavo prakeikimas kyla iš tavęs.“
„Aš galėjau tave nutrenkti į pragarą po pirmosios tavo padarytos mirtinos nuodėmės, nelaukdamas antrosios: aš tai padariau tiek daug kitų žmonių, bet buvau kantrus su tavimi, laukiau tavęs daugelį metų. Aš vis dar laukiu tavo atgailos. Jei, nepaisant viso to, vis tiek esi pasmerktas, kieno tai kaltė? Tavo, mano sūnau, tavo paties: „Tavo prakeikimas kyla iš tavęs.“ Tu žinai, kiek mirė prieš tavo akis ir buvo prakeikti: tai buvo perspėjimas tau. Žinai, kiek kitų aš pasukau teisingu keliu, kad pateikčiau jums gerą pavyzdį. Ar prisimeni, ką tau pasakė tas puikus nuodėmklausys? Tai aš kalbėjau jo lūpomis. Ar jis neragino tavęs pakeisti savo gyvenimo, gerai išpažinti savo nuodėmes? Aš esu tas, kuris jį įkvėpė. Prisimeni tą pamokslą, kuris palietė tavo širdį? Aš esu tas, kuris tave ten nuvedė. Ir to, kas nutiko tarp tavęs ir manęs širdies gilumoje... to tu niekada negali pamiršti.
„Ar jūs išdrįstumėte paneigti tuos vidinius įkvėpimus, tas aiškias žinias, nuolatinį sąžinės gailestį? Visa tai buvo mano malonės pagalbinės priemonės, nes aš norėjau jus išgelbėti. Aš atsisakiau jų duoti daugeliui kitų. Aš jas daviau tau, nes tave švelniai mylėjau. Mano sūnau, mano sūnau, jei aš kalbėčiau su jais taip švelniai, kaip šiandien kalbu tau, kiek kitų sielų grįžtų teisingu keliu! O tu... Tu atsukai man savo nugarą. Klausyk, ką tau pasakysiu, nes tai yra mano paskutiniai žodžiai: tu man kainavai mano kraują; jei nori būti pasmerktas, nepaisant kraujo, kurį praliejau už tave, nekaltink manęs, tu turi kaltinti tik pats save ir nepamiršk per visą amžinybę, kad jei esi pasmerktas nepaisant manęs, esi pasmerktas, nes nori būti pasmerktas: „Tavo prakeikimas ateina iš tavęs.“
Mano gerasis Jėzau, patys akmenys suskiltų girdint tokius mielus žodžius, tokius švelnius posakius. Ar yra kas nors, kas nori būti pasmerktas, turėdamas tiek daug malonių ir pagalbinių priemonių? Jei yra, leiskite jam išklausyti mane, o tada leiskite jam atsispirti, jei tik jis galės tai padaryti.
Baronijus pasakoja, kad Julijonas Apostatas po savo liūdnai pagarsėjusios apostazės tą dieną ir naktį įgavo tokią didelę neapykantą Šventajam Krikštui, kad ieškojo būdo, kaip ištrinti savąjį. Tuo tikslu jis paruošė ožio kraujo vonią ir joje išsimaudė, taip siekdamas, kad šis Venerai pašventintos aukos kraujas iš jo sielos ištrintų šventąją Krikšto žymę. Toks elgesys jums atrodo bjaurus, bet jei Julijono planas būtų pavykęs, yra tikra, kad jis pragare būtų kentėjęs daug mažiau.
Nusidėjėliai, patarimai, kuriuos noriu jums duoti, neabejotinai jums pasirodys keisti; bet jei gerai tai suprasite, tuomet priešingai, suprasite, kad jie yra įkvėpti švelnios atjautos. Aš prašau jus puldamas ant kelių, prašau per Kristaus Kraują ir Marijos Širdį, pakeiskite savo gyvenimą, grįžkite į kelią, vedantį į dangų, ir darykite viską, kad priklausytumėte nedaugeliui išgelbėtųjų. Jei vietoj to norite toliau eiti keliu, vedančiu į pragarą, bent jau raskite būdą, kaip ištrinti savo krikštą. Vargas jums, jei į pragarą imsite šventą Jėzaus Kristaus vardą ir šventą krikščionio žymę, įrėžtą jūsų sieloje! Jūsų bausmė bus tuo didesnė. Taigi darykite tai, ką patariu: jei nenorite atsivertimo, eikite būtent šią dieną ir paprašykite savo ganytojo ištrinti jūsų vardą iš krikšto registro, kad neliktų jokio prisiminimo apie jūsų buvimą krikščioniu; prašykite savo angelo sargo ištrinti iš savo malonių knygos įkvėpimus ir pagalbines priemones, kurias jis jums davė Dievo įsakymu, vargas jums, jei jis juos prisimins! Liepkite mūsų Viešpačiui atsiimti Jo tikėjimą, krikštą, sakramentus.
Tave baugina tokia mintis? Na, tada pulk prie Jėzaus Kristaus kojų ir ašarojančiomis akimis bei sugrudusia širdimi sakyk Jam: „Viešpatie, aš prisipažįstu, kad iki šiol negyvenau kaip krikščionis. Nesu vertas būti priskirtas prie tavo išrinktųjų. Pripažįstu, kad nusipelniau būti prakeiktas, bet tavo gailestingumas yra didis. Kupinas pasitikėjimo šia Tavo malone pareiškiu, kad noriu išgelbėti savo sielą, net jei turėčiau paaukoti savo sėkmę, garbę, netgi savo gyvybę. Jei iki šiol buvau neištikimas, atgailauju, apgailestauju, niekinu savo neištikimybę, prašau nuolankiai man tai atleisti. Atleisk, gerasis Jėzau, ir sustiprink mane. Aš tavęs prašau ne turto, garbės ar klestėjimo; aš tavęs prašau tik vieno – kad išgelbėčiau savo sielą.“
O Tu, o Jėzau! Ką tu sakai? Gerasis Ganytojau, stebėk, kaip paklydusi avis pas tave sugrįžta; apkabink šį atgailaujantį nusidėjėlį, palaimink jo atodūsius ir ašaras, tiksliau, palaimink tuos žmones, kurie taip gerai nusiteikę ir kurie nieko nenori, tik savo išganymo. Broliai, suklupę prie mūsų Viešpaties kojų, išpažinkime, kad norime išgelbėti savo sielą, nesvarbu kokia kaina. Sakykime Jam ašarojančiomis akimis: „Gerasis Jėzau, aš noriu išgelbėti savo sielą.“ O palaimintos ašaros, palaiminti atodūsiai!
Išvada
Broliai, prieš jus išsiųsdamas šiandien noriu paguosti. Taigi, jei paklausite mano nuomonės apie išganytųjų skaičių, pasakysiu: ar daug išgelbėtų, ar mažai, sakau, kad kas nori būti išgelbėtas, tas bus išgelbėtas; ir kad niekas negali būti pasmerktas, jei jis nenori būti pasmerktas. Ir jei tiesa, kad nedaugelis bus išgelbėti, taip yra todėl, kad maža yra gerai gyvenančių. Kalbant apie likusius, palyginkite šias dvi nuomones: pirmojoje teigiama, kad pasmerktas didesnis skaičius katalikų; antrasis, priešingai, apsimeta, kad didesnis katalikų skaičius yra išgelbėtas. Įsivaizduokite, kad angelas, kurį Dievas atsiuntė patvirtinti pirmosios nuomonės, ateina jums pasakyti, kad ne tik dauguma katalikų yra pasmerkti, bet ir iš visų čia esančių susirinkusių, tik vienas bus išgelbėtas. Jei paklusi Dievo įsakymams, jei bjaurėsiesi šio pasaulio sugedimu, jei apkabinsi Jėzaus Kristaus kryžių atgailos dvasia, tu būsi vienintelis, kuris bus išgelbėtas.
Dabar įsivaizduokite, kad tas pats Angelas grįžta pas jus ir patvirtina antrąją nuomonę. Jis jums sako, kad ne tik didesnė katalikų dalis bus išgelbėti, bet ir tai, kad iš viso šio susibūrimo tik vienas bus pasmerktas, o visi kiti – išgelbėti. Jei po to tęsite lupikavimus, kerštus, savo nusikalstamas veikas, neskaistumus, tada jūs būsite tas vienintelis, kuris yra pasmerktas.
Kodėl naudinga žinoti, ar išgelbėta bus mažai, ar daug? Šventasis Petras mums sako: „Darykite gerus darbus, kad jūsų išrinkimas būtų tikras.“ Kai šventojo Tomo Akviniečio sesuo paklausė, ką ji turi padaryti, kad patektų į dangų, jis tarė: „Tu išsigelbėsi, jei norėsi išsigelbėti.“ Aš jums sakau tą patį, ir čia yra mano teiginių įrodymas. Niekas nėra pasmerktas, nebent jis padaro mirtiną nuodėmę: taip sako tikėjimas. Ir niekas nepadaro mirtinos nuodėmės, nebent jis pats to nori: tai nepaneigiamas teologinis teiginys. Todėl niekas nenueina į pragarą, nebent jis to nori – pasekmė akivaizdi. Ar to neužtenka, kad paguosčiau? Apverk praeities nuodėmes, gerai jas išpažink, ateityje daugiau nenusidėk, ir būsi išgelbėtas. Kam taip kankintis? Juk tam, kad patektum į pragarą, turi padaryti mirtiną nuodėmę; kad padarytum mirtiną nuodėmę, turi to norėti, ir todėl niekas nepapuls į pragarą, nebent jis pats to nori. Tai nėra tik nuomonė, tai yra nepaneigiama ir labai paguodžianti tiesa; tegul Dievas tau duoda tai suprasti ir palaimina. Amen.
***
Pirmosiose dvasių atpažinimo taisyklėse šventasis Ignacas parodo, kad piktajai dvasiai būdinga raminti nusidėjėlius. Todėl mes turime nuolat pamokslauti ir sužadinti pasitikėjimą bei viltį begaliniu Viešpaties atleidimu ir gailestingumu, nes atsivertimas yra lengvas, o Jo malonė yra visagalė. Tačiau mes taip pat turime prisiminti, kad „iš Dievo nesityčiojama“ ir kad žmogus, kuris nuolat gyvena mirtinos nuodėmės būsenoje, yra amžino pasmerkimo kelyje.
Yra paskutinės minutės stebuklų, tačiau, jei mes neteigiame, kad stebuklai yra įprastas dalykas, mes esame priversti sutikti, kad daugumai žmonių, gyvenančių mirtinos nuodėmės būsenoje, užkietėjimas blogame yra labai tikėtinas.
Šventojo Leonardo iš Port Maurico priežastys mus įtikino. Jų verta klausytis. Iškalbingumu ir aiškumu jie plėtoja kunigo Lombardi svarstymą savo viešose diskusijose su Italijos komunistų lyderiu Velio Spano Kaljaroje 1948 m. gruodžio 4 d. „Aš esu apimtas siaubo mąstydamas apie tai, kad eidamas šiuo keliu Jūs būsite pasmerktas į pragarą“, - sakė tėvas Lombardi marksistui Spano. Spano atsakė: „Aš netikiu pragaru.“ Tėvas Lombardi atkirto: „Taip, ir jei tęsite, būsite pasmerkti; nes norint išvengti pasmerkimo, reikia tikėti pragaru.“
Galėtume apibendrinti tėvo Lombardi atsakymą. Galbūt būtent toks antgamtinio tikėjimo trūkumas trukdo žmonėms giliai vertinti pamokslavimo pastoracinę transcendenciją, kaip ją šventasis Leonardas iš Port Moriso pritaikė mūsų šiuolaikiniam gyvenimui. Bet kuriuo atveju, moralė dabar tikrai nėra geresnė nei šventojo laikais. Mes galime prisiminti kardinolo Pie priekaištą: „Aš visur matau atsargumą; greitai mes niekur nebematysime drąsos; būkite tikri, jei taip elgsimės toliau, mirsime nuo išminties atakos.“ Tikrai ne dieviškos išmintis; nes tik kūniška ir pasaulietiška išmintis duoda tuščias žinias, kurios šaiposi iš šventojo Leonardo pamokslo.
Šventojo Leonardo iš Port Moriso doktrina išgelbėjo ir išgelbės begales sielų iki laikų pabaigos. Štai ką Bažnyčia sako Divinum Officium Šeštosios pamokos maldoje apie dangiškąją šventojo Leonardo iškalbą: jį išgirdusios net geležinės ir varinės širdys buvo labai linkusios į atgailą dėl stebėtino pamokslo veiksmingumo ir degančio pamokslininko uolumo. O liturginėje maldoje mes prašome Viešpaties: suteik galią pamokslavimo darbais palenkti užkietėjusių nusidėjėlių širdis.
Šis šventojo Leonardo iš Port Moriso pamokslas buvo paskelbtas valdant popiežiui Benediktui XIV, kuris taip mylėjo didįjį misionierių.
