Istorija mena, kad masonai labai nekentė šv. Jono Bosko, saleziečių įkūrėjo, kurio šventę Bažnyčia švenčia sausio 31 d., tačiau mažiau žinomi jų bandymai jį nužudyti.
Apie du masonų užsakytus pasikėsinimus nužudyti J. Bosko galima rasti knygoje „Don Bosko biografiniai atsiminimai“ (The Biographical Memoirs of Don Bosco), apie kuriuos dar kartą pasakojama 1980 m. birželio 1 d. „Saleziečių biuletenio“ (The Salesian Bulletin), oficialaus saleziečių šeimos leidinio, numeryje.
Pasak šių pasakojimų, 1880 m. birželio pabaigoje prisistatė buvęs Bosko studentas Alessandro Dasso ir paprašė pasikalbėti su kunigu.
„Jo akys buvo pilnos kančios“, – rašoma pasakojime. „Don Bosko priėmė jį su įprastu gerumu“, tačiau, susidūręs su jaunuolio „vis didėjančiu susijaudinimu“, saleziečių šeimos įkūrėjas jo paklausė: „Ko tu iš manęs nori? Kalbėk! Tu žinai, kad Don Bosko tave myli.“
Po šių žodžių Dasso „puolė ant kelių, apsipylė ašaromis“ ir kūkčiodamas atskleidė tiesą.
Pasak istorijos, jaunuolis buvo masonas, o šie nuteisė Don Bosko mirti. Buvo išrinkti dvylika vyrų, kurie turėjo įvykdyti įsakymą.
Dasso pasakė Don Bosko, kad „man teko būti pirmuoju, tik man! Štai kodėl aš atėjau! Aš niekada to nepadarysiu. Aš užsitrauksiu ant savęs kitų kerštą; atskleisti paslaptį – tai pasirašyti mirties nuosprendį, žinau, kad man galas. Bet nužudyti Don Bosko – niekada!“
Prisipažinęs, kokia buvo jo misija, jaunuolis metė ant grindų paslėptą ginklą.
Nepaisydamas Bosko bandymų jį paguosti, jaunuolis greitai paliko namus. Birželio 23 d. Dasso bandė nusižudyti šokdamas į Po upę, bet jį laiku išgelbėjo policininkai.
Po kurio laiko Bosko padėjo jam pabėgti iš Italijos ir, pasak saleziečių pasakojimo, jis gyveno slapstydamasis „iki pat savo dienų pabaigos“.
Po kelių mėnesių, 1880 m. gruodį, atvyko kitas jaunuolis.
Istorija pasakoja, kad dėl „grėsmingo“ blizgesio jaunuolio akyse šventasis kunigas juo „labai nepasitikėjo“. Jaunuolis prisistatė esąs „aukštas ir galingas žmogus“, o jam bekalbant „iš kišenės ant sofos išslydo nedidelis šešiavamzdis šautuvas“.
Vyrui nepastebėjus, kunigas uždėjo ranką ant ginklo ir lėtai įsidėjo jį į kišenę. Jaunuolis bandė surasti ginklą savo kišenėje, bet nesėkmingai ir atrodė nustebęs.
„Ko ieškote, pone?“ ramiai paklausė Don Bosko. Sutrikęs jaunuolis atsakė: „Turėjau kai ką čia, kišenėje... Bet kur jis dingo?“
Pasak pasakojimo, „Don Bosko, greitai priėjęs prie durų ir uždėjęs kairę ranką ant rankenos, kad būtų pasiruošęs jas atidaryti, nukreipė į jį pistoletą ir, be jokio pykčio, tarė: „Tai įrankis, kurio ieškojote, ar ne?“ Pamatęs tai, niekšas apstulbo.“ Jis „pabandė griebti revolverį, bet Don Bosko jam griežtai pasakė: „Eik, tuoj pat dink iš čia! Ir tegul Dievas tavęs pasigaili!“
„Tuomet jis atidarė duris ir paprašė kai kurių prieangyje buvusių žmonių palydėti vyrą iki vartų. Žudikas dvejojo, bet Don Bosko jam pasakė: „Nešdinkis ir negrįžk!“ Ir jaunuolis, norėjęs nutraukti kunigo gyvybę, turėjo išvykti kartu su kitais bendražygiais, kurie jo laukė karietoje.
