O mano dukterys, stenkitės negrįžti vis į tas pačias klaidas! Žinoma, mes nepajėgiame gyventi be klaidų. Tačiau jūs turite bent kiek keistis į gera, kad neleistumėte ydoms įsišaknyti, nes tada jos sunkiau išraunamos, ir iš jų gali išaugti dar daug kitų klaidų. Jeigu pasodinsime mažą medelį ir jį kasdien laistysime, tai argi jis neužaugs toks didelis, kad jam iškasti reiktų kastuvo ir kirtiklio? Man atrodo, kad taip būna ir su bet kuria maža klaida, kurią kasdien kartojame ir nesistengiame pašalinti. Tačiau kai neleidžiame jai įsišaknyti, lengvai galime atprasti. Savo maldose prašykite tos malonės Viešpatį, nes pačios iš savęs maža ką tegalime. Užuot atsikračiusios blogio, dar labiau jį padidiname. Pagalvokite, kad mirties valandą baisiajame teisme tai bus didelė paguoda, o ypač tiems, kurie Teisėją jau šiame gyvenime pasirinko Sužadėtiniu. O prakilnusis Didingume! Kaip uoliai tai turėtų mus paskatinti stengtis patikti šiam mūsų Viešpačiui ir Karaliui!
Tačiau blogiu atsimoka Jam tie, kurie, nevertindami užmegztos draugystės su jais, netrukus vėl tampa mirtinais Jo priešais! Iš tikrųjų Dievo gailestingumas yra didis! Kur mes rastume kitą tokį draugą, kuris tiek daug pakęstų? Jeigu ištikimybė tarp dviejų draugų nors sykį sulaužoma, tai jie niekuomet to neužmirš, ir niekada tarp jų nebebus tokios draugystės, kokia buvo anksčiau. Tačiau kaip dažnai laužoma draugystė su mūsų Viešpačiu ir kaip ilgai Jis tebelaukia mūsų! Būk pašlovintas, o mano Viešpatie, kad Tu su tokia tėviška meile mus pakenti. Kartais net atrodo, jog Tu pamiršti savo begalinį didingumą, kad nebaustum mūsų, nors mes už tokią išdavikišką neištikimybę esame nusipelniusios. Tačiau, nepaisant to, šitokia būsena man atrodo labai pavojinga. Juk dažnai tokie žmones miršta be išpažinties. Teapsaugo mus, mano dukterys, dieviškoji Didybė, vardan savo begalinio gailestingumo, nuo tokios pavojingos būsenos!
Geresnė negu minėtoji yra draugystė tų sielų, kurios saugojasi įžeisti Viešpatį bent jau mirtinomis nuodėmėmis. Žvelgdami į pasauliečių gyvenimą pastebėsime, kad daug laimėjo tie, kurie to siekė. Nors tokios sielos ir saugojasi mirtinų nuodėmių, tačiau nežiūrint to, mano manymu, jos retkarčiais įkrenta į mirtinas nuodėmes. Taip nutinka todėl, kad nekreipia dėmesio į kasdienes nuodėmes. Todėl tokios sielos visada yra netoli mirtinos nuodėmės. Pati esu dažnai girdėjusi jas sakant: „Kodėl tu tiek daug dėmesio kreipi į kasdienes nuodėmes? Juk jų panaikinimui turime švęstą vandenį ir išganymo priemones, kurias teikia mūsų Motina Bažnyčia.” Tokios nuomonės ir kalbos yra tikrai apgailėtinos.
Mano dukterys! Dėl Dievo meilės, prašau jūsų, būkite labai atsargios ir niekada nebūkite abejingos kasdienėms nuodėmėms, kad ir kokios mažos jos būtų. Nebūkite lengvabūdės, galvodamos apie išganymo priemones, nes nėra gerai, kai gėris skatina blogį. Atsiminkite išganymo priemones, nes nusikaltus jos gelbsti. Naudokitės jomis, ir viskas bus gerai. Ypatingai svarbu visada išlaikyti tokią gryną sąžinę, kad niekas negalėtų sutrukdyti prašyti mūsų Viešpatį tos tobulos draugystės, kurios prašo Jį sužadėtinė. Ką tik aptarta draugystė anaiptol dar nėra tobula. Ji kelia įtarimų dėl daugelio priežasčių. Tokia draugystė yra linkusi į juslinius malonumus ir lengvai veda į didelį abejingumą, įvertinant dar ir tai, kad dažnai būna sunku atskirti kasdienę nuodėmę nuo mirtinos. Tegu Dievas jus apsaugo nuo tokios draugystės. Nors šioje būsenoje atrodo, kad nebėra tokių sunkių nuodėmių, jos pastebimos kituose, – tačiau neturint tobulo nusižeminimo gyvenama netikroje ramybėje: kiti laikomi labai blogais. Tuo tarpu tie kiti gali būti daug geresni, nes jie savo nuodėmes dažnai su dideliu gailesčiu apverkia ir galbūt yra labiau pasiryžę niekada daugiau Dievo neįžeisti nei rimtuose, nei mažuose dalykuose. O anie, pirmieji, manydami, kad nedaro sunkių nuodėmių, leidžia sau daugiau žemiškų džiaugsmų ir, nors kalba savo lūpų maldas, tačiau be deramos pagarbos, ir šis užsiėmimas jiems nėra toks dvasiškas, koks turėtų būti.
Kita draugystės ir ramybės rūšis yra ta, kurią mūsų Viešpats pradeda teikti tiems, kurie, nors ir nusistatę niekuomet neįžeisti Jo nė mažiausiame dalyke, tačiau dar galutinai ir tinkamai nevengia progų. Jie tam tikrą laiką pašvenčia vidinei maldai, mūsų Viešpats teikia jiems pamaldžius jausmus ir ašarų dovaną, tačiau jie nenori atsisakyti pasaulio džiaugsmų ir galvoja, kad jei gyvens garbingai ir tvarkingai, galės jais džiaugtis ramybėje. Tokiame gyvenime daug nepastovumo, tokiems žmonėms reikia begalės pastangų ištverti dorybėje. Bet kadangi jie neišsižada pasaulio džiaugsmų ir malonumų, tai kelyje į Viešpatį, kuriame puola galingi priešai (nuo kurių turime gintis), netrukus vėl tampa abejingi ir paralyžiuoti.
Tai, mano dukterys, taip pat nėra toji draugystė, kurios trokšta sužadėtinė ir todėl jūs neturėtumėte jos trokšti. Jei norite, kad jūsų siela augtų ir gyventų saugiai, visada saugokitės bet kokios progos, kokia menką ji bebūtų! Aš kalbu, kad pažintumėte mūsų neryžtingume slypintį pavojų, atsisakant visko, kas yra iš pasaulio. Nes tik ryžtingas atsisakymas apsaugo nuo daugybės nuodėmių ir kančių.
Yra tiek daug kelių, kuriais mūsų Viešpats pradeda draugauti su sielomis, kad jeigu aš, moteris, pradėčiau juos vardyti, galo nebūtų. Nepalyginti daugiau apie tai gali pasakyti nuodėmklausiai – vyrai, užsiimantys sielovada. Kai kurios sielos, įsivaizduojančios, kad jau tobulai bendrauja su Dievu, mane verčia baimintis. Noriu papasakoti tik apie vieną sielą, su kuria dar neseniai labai artimai bendravau.
Ši asmenybė dažnai ir mielai ėjo šventosios Komunijos. Ji niekada apie kitus nesakydavo nieko blogo. Maldoje ji buvo pilna švelnaus susigraudinimo ir, kadangi gyveno viena, nuolat būdavo vieniša. Ji buvo švelnaus būdo, ir niekad nesupykindavo pašnekovo. Tai, žinoma, rodė didelį jos tobulumą. Niekada ji nesakydavo netiesos. Ji buvo netekėjusi ir tokio amžiaus, kai nebegalvojama apie santuoką. Dėl šios ramybės jai teko daug kovoti ir, kai ją pažinau, visos tos gerosios savybės man atrodė labai tobulos ir labai aukštoje maldos pakopoje esančios sielos savybės. Iš pradžių ją labai vertinau, nes niekados nepastebėjau, kad ji įžeistų Dievą, ir mačiau, kaip rūpestingai ji to saugojosi. Ilgainiui pastebėjau, kad tokioje ramybėje ji būdavo tol, kol nebūdavo kalbama apie jos prestižą. Tačiau kai kalba pakrypdavo į tą pusę, jos švelnumo nebelikdavo, priešingai, ji tapdavo labai šiurkšti. Pastebėjau, jog nors ir galėdavo kantriai priimti viską, kas jai buvo sakoma, buvo tiek prisirišusi prie savo garbės ir prestižo, kad nė smulkmenose nepajėgė nusileisti – taip giliai buvo įklimpusi į šį menkumą. Ji taip mielai klausydavosi dienos naujienų, jog aš stebėjausi, kaip ji gali bent valandą išbūti viena. Be to, ji labai mėgo patogumus. Visa tai pateisindavo ir nematė jokios nuodėmės. Atsižvelgdama į tuos motyvus, kuriais ji pasiteisina, galėčiau manyti, kad esu neteisi aš, kaltindama ją nusidedant, nors galbūt ji gerai nepažino pati savęs. Tačiau visa kita aiškiai buvo nuodėmės. Visa tai mane glumino. Beveik visi žmonės šią asmenybę laikė šventa. Be to, sužinojau, kad dėl iškentėtų persekiojimų, apie kuriuos ji pasakojo, iš dalies ji pati buvo kalta. Aš nepavydėjau jos gyvenimo būdo ir jos šventumo. Ši asmenybė ir dar dvi kitos, jų pačių nuomone, buvo šventos. Tačiau kai geriau pažinau, jos man įvarė daugiau baimės ir išgąsčio, negu didžiausios mano matytos nusidėjėlės.
Prašykite, mano dukterys, Viešpatį, kad Jis mus apšviestų, ir uoliai garbinkite Jį už tai, kad atvedė jus į vienuolyną, kur velnias, nepaisant visų jo pastangų, negali pasėti tiek melo ir apgaulės, kiek tarp pasauliečių. Yra sielų, kurioms, atrodo, nieko netrūksta tiesiu keliu įeiti j dangų, nes, jų nuomone, visame siekia tobulumo. Tačiau nėra žmogaus, kuris jas iš esmės pažintų. Tuo tarpu vienuolyne, kaip pastebėjau, visada mokoma pažinti. Ten negalima elgtis pagal savo valią, o tik pagal klusnumo įžadus. Sielos, gyvenančios pasaulyje ir trokštančios patikti Viešpačiui, iš tikrųjų nori save pažinti, bet tai joms neįmanoma, nes jos visur elgiasi tik pagal savo valią. Ir nors kartais jos patiria prieštaravimų, bet savęs atsižadėjimo kelyje nepažengia taip toli, kaip vienuolynuose. Išimtis yra tik keletas asmenų, kuriems mūsų Viešpats jau prieš daugelį metų suteikė šviesos, nes jie labai stengėsi surasti, kas juos suprastų, ir pasiduoti jo vadovavimui. Nes tas, kuris tikrai yra nusižeminęs, nepaisant koks mokytas bebūtų, mažai pasitiki savimi.
Yra ir tokių, kurie dėl Viešpaties viską paliko, kurie neturi nei namų, nei turto, nenori nei gyvenimo malonumų, nei šio pasaulio dalykų, bet yra atsidavę atgailai, nes Viešpats yra suteikęs tiek šviesos, kad jie suvokė, kaip visa tai yra menka. Tačiau jie labai trokšta garbės ir todėl savo veikloje – o jie labai gerai nusimano pasaulio reikaluose – žmonėms nori patikti ne mažiau, kaip Viešpačiui. Tačiau šie du dalykai – patikti Dievui ir patikti žmonėms – labai sunkiai suderinami. Blogiausia tai, kad tokios sielos, nepažindamos savo netobulumo, visada daugiau linksta į pasaulio, o ne į Dievo pusę. Dažniausiai jos jaučiasi įžeistos kiekvieno žodžio, nukreipto prieš jas. Jos apkabina kryžių ne su meile, bet sunkiai tempia su savimi. Todėl kryžius jas žeidžia ir vargina, ir gniuždo prie žemės. O juk neabejotina, kad kryžius lengvas ir malonus tik tada, kai jį mylime.
