Joana Arkietė (Žana d'Ark) – tai krikščionių šventoji, kurios paveikslas, ko gero, turi didžiausią reikšmę kultūrai... Taip yra todėl, kad jos asmenybė ir veikla kelia mums kai kuriuos gana aktualius klausimus, kuriuos nagrinėjant gali būti sugriauti pernelyg lengvai susiformavę mūsų įsitikinimai. Turime omenyje šias nuostatas: esą tikėjimas nėra ir negali būti kaip nors susijęs su politika (išskyrus netiesiogines ir tolimas sąsajas); esą Dievas niekuomet neremia jokios iš kariaujančiųjų armijų (o ir iš viso neturėtų būti jokių kovų); esą istoriją žmonės kuria savarankiškai, tiesa, jie kartais vadovaujasi abejotinos vertės sumetimais, o dažnai – ir nedorais kėslais; esą tautos susiformavo ne Dievo Apvaizdos dėka, o veikiant atsitiktinėms aplinkybėms ir kolektyviniams interesams (pirmiausia – ekonomikos); esą kasdieniame gyvenime nėra vietos stebuklams... Šie ir panašūs teiginiai šiandien tapo kone neliečiamos dogmos tiek netikintiesiems, tiek išsimokslinusiems tikintiesiems.
Nors praeityje ne viskas vyko taip, kaip jie mano: tikėjimas itin dažnai būdavo susijęs su politika, o antgamtiniai dalykai kreipė miestų ir valstybių istorinį likimą, bet visa tai geriausiu atveju aiškinama nepakankamu civilizacijos lygiu, dėl kurio esą neišvengiamai kildavo tam tikra sumaištis.
Taip būtų galima kalbėti ir apie Joaną Arkietę, gyvenusią XV a., jeigu ji nebūtų buvusi kanonizuota. Tuo tarpu Bažnyčia paskelbė ją šventąja (1920 m.) ir pripažino jos misiją, kurią vykdydama ji išgelbėjo Prancūzijos karalystę nuo anglų ir burgundų. Be to, ji kanonizuota ne kaip kankinė, nekaltai sudeginta ant laužo (nes nukentėjo ne dėl savo tikėjimo, o buvo nuteista vadovaujantis politikos sumetimais). Ji buvo kanonizuota už klusnumą – už tai, kad vykdė Dievo jai skirtą misiją: su ginklu rankose išgelbėjo Prancūzijos karalystę…
Nesvarbu, kokiu požiūriu mes vertinsime įvykius, vis vien turėsime reikalą su neįtikėtinu dalyku: mergina, kuri neišgyveno nė dvidešimties metų, buvo paskelbta šventąja už tai, kad iki pat kankinės mirties tiksliai vykdė misiją, kurią, pasak jos, jai skyrė Dievas: išvaduoti vieną iš Europos tautų nuo užsienio kariuomenės, neleisti, kad ši tauta būtų nušluota nuo geografinio ir politinio pasaulio žemėlapio. Regis, tai galėjo nutikti Senojo Testamento laikais, kai išrinktoji tauta kariavo vadovaujama herojų, kuriuos siuntė Dievas (tarp jų būta ir moterų). Tačiau mes kalbame apie XV a. vidurį. Ir to meto prancūzų metraštininkas rašo: „Šios tyros ir nekaltos mergelės rankomis Dievas išgelbėjo gražiausiąją krikščioniško pasaulio dalį. Tai didingiausias įvykis iš visų, buvusių per pastaruosius penkis amžius“.
Net jeigu atsiribosime nuo suprantamo Prancūzijos sūnaus pasididžiavimo, įvykis, apie kurį jis rašo, būtent toks ir buvo. Tai verčia abejoti mintimi, kuri pernelyg dažnai buvo laikoma savaime suprantama: mintimi, kad Naujasis Testamentas pranoksta Senąjį dvasingumu, kad, atėjus Kristui, išganymo pažadai visiškai prarado „pasaulietišką“ pobūdį, kad krikščionybei terūpi žmogaus siela, o geriausiu atveju – asmenybė. Sakoma, kad Naujasis Testamentas panaikino ribas, skiriančias tautas ir tauteles idant klestėtų visuotinė vienovė, kur iš esmės nelabai svarbu, kas tu – italas, prancūzas ar dar kas nors. Taip pat sakoma, kad tik praeityje Dievo pasiuntiniai ir pranašai kišdavosi į politikos, ekonomikos ir socialines problemas, jų sprendimų, o dabar to nesą. Sakoma ir daug kitų dalykų. Ir visi šie teiginiai, aišku, iš dalies teisingi, bet kartu išleidžiama iš akių šis tas esminio, svarbaus: tai, kad būtent nuo Naujojo Testamento pradžios Dievas įeina į mūsų istoriją, imdamas sau mūsų kūną, tapdamas žmonijos likimo dalininku. Ar Jam yra kas nors neįmanoma, jeigu Jis tikrai įsikūnijo? Tad ar mums nederėtų laukti ko nors priešingo, tai yra dar akivaizdesnio ir dažnesnio Dievo kišimosi į istorijos įvykius?
Ar galima teigti, kad Dievas kur kas mažiau dalyvauja krikščionių kuriamoje istorijoje nei toje, kurią kūrė pirmoji jo išrinktoji tauta? Jeigu gerai įsižiūrėsime, pamatysime, kad Dievas tebesikiša į istorijos įvykius, kreipiančius mūsų gyvenimą. Mes čia nesiimame nagrinėti šių rimtų problemų, mums terūpi papasakojant apie Joanos Arkietės asmenybę bei veiklą aptarti ir jų reikšmę.
Kad ir kaip kas ją vertina, jos paveikslas visuomet teikia peno vaizduotei. Nėra labiau mylimos šventosios, nėra labiau šlovinamos, dažniau vaizduojamos, nėra tokios, kurios gyvenimas ir veikla būtų nuodugniau tyrinėjami. Jau pirmąją ją šlovinančią poemą sudarė daugiau nei 20500 posmų, ir ji buvo sukurta tepraėjus penkeriems metams po jos mirties. Apie ją rašė – su meile ar neapykanta, nelygu pasaulėžiūra – Gersonas (Gerson), Šekspyras (Shakespeare), Volteras (Voltaire), Anatolis Fransas (France), Mišlė (Michelet), Šileris (Schiller), šv. Teresė (Kūdikėlio Jėzaus), Pegis (Peguy), Klodelis (Claudel), Leonas Blua (Bloy), Bernanosas (Bernanos), Bernardas Šo (Shaw) ir dešimtys kitų autorių. Jai savo muzikos kūrinius skyrė Ferencas Listas (Liszt), Guno (Gounod), Verdics, Čaikovskis, Honegeris (Honegger). Pradedant 1898 metais sukurta beveik dvidešimt filmų, pasakojančių apie jos gyvenimų arba to meto įvykius, susijusius su ja.
Legenda apie Joaną Arkietę tebūtų buvusi nuostabi legenda, jeigu ji nebūtų grindžiama tiesa. Net smulkiausi dalykai čia pagrįsti dokumentais (mus pasiekė jos pasirašyti laiškai; apie jos karo bendražygius rašoma istorijos veikaluose; jos teismo procesas kruopščiai aprašytas trijų notarų – jie dalyvavo visuose posėdžiuose, viską užrašinėjo nepriklausomai vienas nuo kito, ir šie užrašai išliko; išlikę net kvitai, rašyti išduodant atlyginimus ją nuteisusiems teisėjams. Niekas iš mūsų amžininkų nebandė paneigti faktų: jie akivaizdūs kiekvienam; bandyta neigti tik dieviškąsias šių faktų ištakas (nes čia įžvelgta pavojų savo politiniams sumanymams), ir neigta būtent todėl, kad patys faktai, ko gero, pernelyg iškalbingi.
Mes užsimename apie tai todėl, kad šiai „neparankiai“ šventajai kartais bandoma priskirti neteisingą vaidmenį, nustumiant ją į fantastišką, neaiškų, miglotą vėlyvųjų Viduramžių pasaulį, kur nėra nieko tikro... Ir ši situacija labai patogi tiems, kurie nenori kelti sau jokių klausimų
....1429 metai. Prancūzija, iškankinta daugiau nei šimtmetį besitęsiančio karo, netrukus turėjo pasiduoti. Anglai jau laikė jos teritoriją sava, o šių užsieniečių okupantų sąjungininkai burgundai norėjo atsiskirti ir tapti nepriklausoma karalyste. Karolis VII, kurio niekas net nedrįso vadinti karaliumi, štai jau šešeri metai glaudėsi Burže, skurdo, užsisklendęs nuo visų, ir nesiryžo nieko imtis. Jis dar nebuvo karūnuotas ir pats abejojo savo teise į karūną.
Paskutinis židinys, kur dar ruseno silpna pasipriešinimo ugnelė, buvo Orleanas. Jis seniai buvo apsiaustas, ir ten jau prasidėjo badas. Užėmus Orleaną – o tai, regėjos, tebuvo kelių savaičių reikalas – Prancūzija būtų turėjusi išnykti. Ir būtent tuomet šalį apskriejo netikėta žinia: kažkokia jauna mergelė, pildydama Dievo valią, „vyksta pas kilnųjį įpėdinį, kad nutrauktų Orleano apgultį, nuvestų jį į Reimsą, kur jis bus pateptas (įšventintas) ir karūnuotas“. Taip rašė Jonas, pravarde Neteisėtai Gimęs. Jis gynė Orleaną, kai išgirdo apie ją. Mes galime įsivaizduoti, su kokia panieka jis, drąsus ir sumanus karys, visus savo sugebėjimus pasitelkęs Orleano gynybai, reagavo į šiuos pasakojimus. O gal jis ir nejautė paniekos, nes tuomet krikščioniškasis pasaulis žinojo, kas yra Dievas, nors Jį kartais ir skaudino, šiurkščiai pamindamas Jo įsakymus.
Kad ir kaip ten buvo, bet visi, girdėjusieji šią žinią, sutarė dėl vieno dalyko – nuo šiol vien Dievas tegali išgelbėti Prancūziją.
Nors pasklidusi žinia panaši į sakmę, tikrovėje Joanai teko susidurti su proza – netikėjimu, abejonėmis. Ir mums bus nesunku įsivaizduoti, kaip tai atrodė... Į Vokulero (Vaucouleurs) tvirtovę atvyksta vyriškai apsirengusi mergina, pasikirpusi kaip pažas ir, nekreipdama dėmesio į šiurkščius garnizono kareivių juokelius, jau tris dienas prašo karinės palydos keliauti pas sosto įpėdinį. Net patenkinus šį prašymą, kelionė galėtų pavykti tik per stebuklą: buvo žiema, ir reikėjo kirsti visą priešų okupuotą teritoriją, vengiant tiek susidūrimų su priešų būriais, tiek kitų pavojų. Ir viso to reikėjo imtis paklūstant įnoriams merginos, kuri kur kas labiau būtų tikusi kitiems dalykams…
Mes sąmoningai užsimename apie šią vulgarią temą, nes norime parodyti, kokia buvo tikrovė. Ir jeigu Joanai nebūtų iškilę tokių kliūčių, tąsyk, kalbėdami apie jos „iš Dievo gautą misiją“, galėtume įsivaizduoti, kad tai būta vien dvasinio kelio, nusėto rožėmis: kareivos pagarbiai jai lenkiasi, ginklai nepataiko į tikslą, o sienos savaime subyra... Iš tikrųjų Joanai teko kita dalia; geriausiu atveju jos klausėsi tarsi ji būtų beprotė: šiek tiek prisibijodami, jausdami tam tikrą apmaudą ir sykiu smalsumą. Ji kalbėjo apie savo Viešpatį, kuriam priklauso Prancūzijos karalystė, bet šis Viešpats – ne karaliaus įpėdinis, o Dangiškasis Tėvas; ji privalo keliauti pas karalaitį, nes turi jam pasakyti, kad Dangiškasis Tėvas išsirenka jį prancūzų žemės karaliumi. Šiems kariams tik teologų tetrūko! Bet Joana primygtinai aiškino, kad negalima delsti, būtina skubėti. Ji kartojo keistus, bet puikius žodžius: „Laikas mane vargina tarsi nėščią moterį“. Bet kariai nedrįso iš to šaipytis.
Nors ir sunku buvo tikėtis, kad į ją bus rimtai pažiūrėta, tačiau ji pasiekė savo. Iš esmės tai ir yra didžiausias stebuklas, kurio reikšmė turi būti akivaizdi visiems.
Ji susitiko su karaliumi. Be abejo, vėliau legenda kiek pagražino šį susitikimą, bet šimtai žmonių matė tai, kas svarbiausia: Joana pažino tikrą karalių, nors ją bandė apgauti. Ir panoro pakalbėti su juo viena, be liudininkų. Tiksliai nežinoma, ką ji jam pasakė, bet visi matė, kad liūdnas jaunas karalius be karalystės ir karūnos išsyk atgavo jėgas ir pajuto gyvenimo skonį: pasak mačiusiųjų, jis spindėjo džiaugsmu. Karolis patikėjo Joana, nors jis nebuvo lengvatikis: iš pradžių jis pasiūlė jai kalbėti vyskupų ir teologų susirinkime, vykusiame Puatjė. Tai buvo tikras teismo procesas, bet mergina mielai sutiko jame dalyvauti. Ji papasakojo: „Aš prižiūrėjau galvijus ir išgirdau balsą, skelbiantį, kad Dievas labai liūdi dėl prancūzų tautos ir reikia, kad ji, Joana keliautų į Prancūziją“.
lšgirdusi šį nurodymą, Joana ėmė verkti. Čia ir glūdi liūdna Joanos paslaptis, šis tas panašaus į nuojautą. Šiaip ji buvo linksma, guvi, smagi, apdovanota humoro jausmu; buvo ištverminga, stipri nelyginant jaunas vyras, bet kartais, ypač melsdamasi, verkdavo.
Per šį, pirmąjį savo procesą Joana pavergė teisėjus. Be kita ko juos sužavėjo kai kurie sąmojingi atsakymai. Vienas iš klausinėjusių ją teologų vėliau pasakojo: „Aš panorau sužinoti, kokia kalba į ją kreipėsi anas balsas; ji atsakė: „Geresne nei jūsų“. Vėliau aš pasiteiravau, ar ji tiki Dievą, ir ji atsakė: „Taip, stipriau nei jūs...“ Tačiau, nepaisant išorinio akiplėšiškumo, visa jos esybė dvelkė krištoliniu tyrumu. Į rimtus, svarbius klausimus ji „atsakinėjo labai atsargiai, tarsi geras klierikas“ (tai yra išsimokslinęs žmogus). Komisija padarė išvadą, kad, „atsižvelgiant į jos gyvenimą ir elgseną, joje nėra nieko bloga, nieko, priešingo tikėjimo tiesoms“. Be to, – protingai nusprendė susirinkusieji, – jeigu visi kalba, jog vien Dievas gali išgelbėti Prancūziją, kodėl nepamanius, kad Jis pasirinko būtent tokį būdą?
Taip prasidėjo karinė Joanos veikla. Pirmiausia ji parašė anglų karaliui ir įvairiems hercogams, užėmusiems svetimą žemę. Šio laiško tonas stebėtinas, ir jis aiškiai liudija, kokia buvo Joanos proto ir sielos būsena rengiantis kovai: „Jėzus, Marija! Anglijos karaliau ir jūs, Bedfordo hercoge (toliau minimi kiti garsūs to meto karo vadai), nusilenkite Dangaus Karaliui, grąžinkite visų šlovingųjų Prancūzijos miestų, kuriuos užėmėte ir nusiaubėte, raktus Mergelei, kurią čia atsiuntė Dievas, Dangaus Karalius. Ji atėjo Dievui paliepus, kad apgintų karališkąjį kraują. Ji pasirengusi išsyk sudaryti taiką, tereikia pripažinti, kad ji teisi, ir pasitraukti iš Prancūzijos sumokėjus už tai, kad ją užgrobėte... Jeigu to nepadarysite, aš – karo vadas, visur užpuldinėsiu jūsų žmones ir priversiu juos išsinešdinti... O jeigu jie nenorės paklusti, aš įsakysiu visus užmušti; aš – Dievo, Dangaus Karaliaus siųsta, kad išvaryčiau jus iš Prancūzijos. O jeigu jie paklus, aš jų pasigailėsiu. Ir nemanykite, kad bus kaip nors kitaip – jums niekaip nepavyks išsaugoti Prancūzijos karalystės, Dievo, Dangaus Karaliaus karalystės. Ji nebus jums pavaldi, ją valdys karalius Karolis – tikrasis įpėdinis; tokia Dievo, Dangaus Karaliaus valia...“
Buvo 1429 metų Didžiosios savaitės antradienis, ir būtent tuomet prasidėjo pergalingas Mergelės žygis. Ji buvo su šarvais, kainavusiais jai 100 frankų, rankoje laikė baltą vėliavą, ant kurios liepė pavaizduoti Kristų Teisėją. Paprastai vykdama į mūšį ji laikydavo rankoje vėliavą, „kad ko nors neužmuštų“, o kardu tik gynėsi ir atremdavo smūgius. Apie tai, kad ji niekuomet nepraliejo kraujo, ji liudijo savo paskutiniame teismo procese. Tačiau nereikia manyti, kad jos vaidmuo tebuvo simboliškas, kad ji tebuvo armijai lyg ir talismanas. Ji tikrai buvo talentinga karo vadė ir būtent taip ją vertino aplinkiniai. Ji rūpinosi karo veiksmų strategija, vadovavo kariuomenei per šturmą, likdama vietoje, kai kitiems knietėjo pasprukti, ir niršo, kai jos įsakymų nebuvo paisoma.
Dabar sunku paaiškinti, kaip galėjo įvykti tai, kas tuomet nutiko, tačiau tai – faktai. O sykiu tai buvo legenda, kasdien tampanti istorija. Mergelė Dievo vardu pažadėjo keturis dalykus: Orleano apsiaustis bus nutraukta; karalaitis bus įšventintas ir karūnuotas Reimse (kaip ir jo pirmtakai); Paryžius, tuo metu buvęs anglų rankose, bus grąžintas Prancūzijos karaliui; Orleano hercogas, buvęs anglų nelaisvėje, grįš į tėvynę.
Ir viskas, kas buvo žadėta, įvyko, nors tai ir atrodė neįtikėtina. Didžiausia epopėja buvo Orleano išlaisvinimas. Apėjusi anglus, Joana su kariuomene įžengė į apsuptą miestą, sukeldama ten neapsakomą džiugesį. Istorikas rašo: „Visi pasijuto padrąsinti, tarsi apsuptis jau būtų buvusi panaikinta... Iš šios nepaprastos Mergelės sklido Dievo galia. Visi ją labai mylėjo – ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Aplink būriavosi entuziastinga minia, troškusi paliesti ją ar jos žirgą“.
Iš anglų kariuomenės, priartėjusios prie pat sienų, jos adresu skambėjo bjaurūs įžeidimai, netgi girdėjosi šūksniai, kad ji bus sudeginta, kai tik paklius į anglų rankas... Nepraėjo nė dešimties dienų, ir anglams, kuriuos jos kariuomenė atakavo iš tvirtovės, teko pasitraukti nuo Orleano. Žinia apie tai pasiekė anglams ištikimą parlamentą Paryžiuje, ir kancleris parašė apie šį įvykį savo rejestre. Be to, ant popieriaus lapo krašto aiškiai sukrėstas kancleris nupiešė ilgaplaukę mergaitę moteriškais drabužiais (jis beveik nieko nežinojo apie Joaną) su kardu rankose ir su vėliava, ant kurios užrašyta „Jėzus, Marija“. Tai pirmasis (ir koks išraiškingas!) raštiškas įvykio liudijimas.
Čia neįmanoma aptarti visų toliau vykusių mūšių. Paminėsime tik triumfališką susitikimą su sosto įpėdiniu, įvykusį atkovojus Orleaną, kitus karo žygius prie Luaros (Loara), galiausiai žygį į Reimsą, kur Karolis pagaliau buvo karūnuotas. Štai kaip vienas dvariškis aprašė šį įvykį: „....Kai karalius buvo pateptas ir jam ant galvos uždėjo karūną, visi sušuko: „Noel!“ ir trimitai sutrimitavo taip skardžiai, kad regėjos, jog katedros skliautas netrukus suskils. Per minėtas apeigas Mergelė stovėjo šalia karaliaus su savo vėliava rankose. Ir buvo gerai matyti, kaip oriai jie elgiasi...“ Šiame pasakojime yra dėmesio verta detalė: nuo Chlodvigo (Klovio) atsivertimo, įvykusio per 498 metų Kalėdas, Prancūzijoje minia tradiciškai sveikino karūnuotą karalių šūksniu „Noel! Noel!“ („Kalėdos! Kalėdos!“) – taip stipriai to meto krikščionys juto ryšį tarp jų istorijos ir krikščionybės slėpinių... Baigiantis ceremonijai, Joana verkdama pasilenkė, norėdama, kaip paprotys liepia, apkabinti karaliaus kelius. Kartu ji pasakė: „Mielasis karaliau, šiandien išsipildė Dievo valia“…
Kalbant apie karinę epopėją, reikia pabrėžti dar dvi aplinkybes. Pirmiausia tai, kad Joana tarsi atgaivino šventus riteriškos kovos įstatymus (Šimtametis karas vyko pasitelkus ginkluotų samdinių gaujas; kariauta neregėtai žiauriai). Joana per šventes laikėsi paliaubų; buvo griežtai draudžiama plėšti ir prievartauti taikius gyventojus; patys kareiviai troško atgaivinti bendros maldos, dalyvavimo mišiose, dorovinės ir fizinės švaros tradicijas. Visa tai gali kelti šypseną, bet juk Joanai pavyko pasiekti, kad kareiviai, net labiausiai netašyti, pasuktų jos dvasiniu keliu. Tai buvo vienintelė to meto armija, kurios nelydėjo vadinamosios „pulko dukterys“. Be to, neišleiskime iš akių, kad žinia apie Joaną pasklido po visą Europą... Anais laikais naujienas paprastai platindavo italai bankininkai, turėję korespondentų visoje Europoje. Venecijiečio Antano Morozinio rejestro knygoje pažymėtas laiškas, gautas iš Buržo, kuriame pasakojama apie Mergelės žygius. Korespondentas mini ir tokią įsimintiną detalė: „...Vienas anglas, Laurencijus Trentas, drąsus ir blaiviai mąstantis žmogus, apie visus šiuos dalykus sako: „Nuo viso to galima išprotėti!“ Ir, tęsdamas pasakojimą apie Joaną, korespondentas rašo: „Sako, kad tai – didis stebuklas!“
Jau tuomet, kai Joana ėmėsi karo veiksmų, jos, Orleano Mergelės, istorija tapo legenda... Žymiausi Prancūzijos kūrėjai jau paskyrė jai poemas, parašytas Biblijos stiliumi. Ji šlovinama tais pačiais žodžiais kaip ir Mergelė Marija: „Nuostabioji Mergelė, verta visokeriopo gyriaus... Tu – Karalystės didybė, tu – šviesioji lelija, tu – ne tik prancūzų, bet ir visų krikščionių šlovė“ (Alenas Šartjė). Net žymusis teologas Jonas Gersonas (Jean Gerson) dar Joanai esant gyvai parašė jos garbei skirta kūrinį.
Tuo tarpu ši jauna kariūnė, stebinanti pasaulį, sakydavo: „Aš tegyvensiu metus ar šiek tiek daugiau“. (Jau per šventinę puotą karaliaus patepimo proga dvariškiai ėmė regzti intrigas, burtis į grupuotes, rengdami išdavystę.) Iš pradžių Mergelė patyrė tik miglotą, skaudžią nuojautą. Ji sakė vienam iš draugų: „Tepanori mano Kūrėjas Dievas, kad dabar man būtų leista pasišalinti, nusiginkluoti ir eiti tarnauti tėvui ir motinai ganant avis...“
Regėjos, ryžtas vėl apleido karalių, jis delsė. Joana sakė,kad jie jau būtų buvę Paryžiuje, bet, užuot kariavęs, Karolis ėmė slapta derėtis su burgundais. Kai jis suprato esąs apgautas, buvo jau per vėlu. Taip Joanos misijai buvo suduotas smūgis, dėl kurio jai ir teko liūdna baigtis. Vis dėlto pagrindinis tikslas buvo pasiektas: anglams visiems laikams teko atsisakyti minties pavergti Prancūziją, ir istorija pakrypo ne ta linkme, kurios jie tikėjosi ir buvo beveik pasiekę savo. Tiesa, Prancūzijos laukė skurdas ir karas, o Joana buvo palikta likimo valiai. Ji toliau drąsiai kovėsi smulkiuose, trečiaeilės svarbos kovose, tačiau jai nuolat draudė imtis bet kokių svarbesnių žygių… Sprendimas užimti Paryžių buvo priimtas pernelyg vėlai.
Joana sakydavo: „Aš nebijau nieko, išskyrus išdavystę“. Ir ją išdavė. Ginant Kompjene (Compiegne) ji kilniaširdiškai pasiliko su būreliu ištikimų jai karių atremti priešo atakos, kad armija galėtų grįžti į miestą; tvirtovės viršininkas įsakė pakelti tilta, neleisdamas jai pasitraukti. Ją sučiupo ir tai priešus „džiugino labiau nei penki šimtai belaisvių“ – rašė kronikininkas. O vienas burgundų (tai yra „priešų“) kareivis, matęs, kaip tai įvyko, pasakė, kad kapitonas, paėmęs Joanos špagą (ja vilko žeme jos pasidavimo ženklan), buvo „toks laimingas tarsi būtų paėmęs į nelaisvę karalių“.
Taip prasidėjo antrasis Joanos Arkietės dramos aktas, antras karas, kur taip pat buvo gausu mūšių, ir ji kovėsi nepaisant baisių sąlygų kalėjime (kojas sukaustė grandinėmis; diena ir naktį ją stebėjo šiurkštūs ir girti sargybiniai). Į nelaisve ją paėmė burgundai, bet kalinti ją norėjo ir anglai, ir Paryžiaus universiteto ponai. Anglams ji atiteko už 10000 frankų.
Galiausiai ji pateko Bovė (Beauvais) vyskupo Petro Košono žinion. Anglai patikėjo jam nuteisti Joaną apkaltinus ją erezija. Jeigu tai nebūtų jam pavykę, būtų sugalvotas naujas kaltinimas; akivaizdu, kad buvo nutarta apšmeižti ją ir nuteisti mirti. Tik įrodę, kad Dievas nesiuntė Joanos, anglai galėjo tikėtis vėl užkariauti Prancūziją.
Painus, dramatiškas procesas tesėsi keturis mėnesius ir susivokti, kur tiesa, kur melas, buvo beveik neįmanoma. Ne visi elgėsi piktavališkai: kai iš anksto sufleruojamos galutinės išvados, nesunku parinkti jas atitinkančius argumentus. Tie, kurie manė, jog Anglijos karalius yra ir teisėtas Prancūzijos valdovas (o jis turėjo pagrindo juo jaustis), „nori nenori“ turėjo nuspręsti, kad Joanos girdėti balsai tebuvo iliuzija, o gal net velnio apžavai. Buvo nesunku pasiekti, kad visi pritartų šiai nuomonei – kur kas sunkiau patikėti buvus antgamtinį Dievo įsikišimą, ypač jeigu tai susiję su konkrečiais istorijos įvykiais, kuriems tu paskyrei visą savo gyvenimą ir manai siekiąs teisingų ir naudingų dalykų.
Joana buvo pasmerkta ne todėl, kad daug kas nepatikėjo ja (ir šiandien nebūtų patikėję!) Tikrasis nuosprendžio motyvas buvo tai, kad Joana veikė įkvėpimo skatinama, ir jos vaidmuo pernelyg išaugo: nuo to, ką ji pasakė ar padarė, priklausė Prancūzijos karaliaus reikšmė (tai yra, ar jis iš tikrųjų buvo pasirinktas ir karūnuotas Dievui įsikišus). Anglams iškilo istorinė būtinybė – liūdna, bet neišvengiama: sunaikinti Joaną, įskaitant ir dvasinį sunaikinimą.
Čia galima tokia analogija: Volterui, Anatoliui Fransui ir kitiems „racionalistams“ sutepti Joanos vardą buvo istorinė ir psichologinė būtinybė. Jie buvo įsitikinę, kad antgamtinis įsikišimas į istoriją tėra sumaniai suregztas melas: nesą jokio Dievo, jokio pašaukimo ir misijos, nesą jokios Mergelės („Nekaltosios“) ir jai skirtos lemties. Dramoje „Joana Arkietė ant laužo“ autorius Klodelis choro lūpomis pasako tokius sukrečiančius ir reikšmingus žodžius: „Kupkiunas, Žanas Midi, Malveniu, Tumujė (tai teisėjų vardai) ir Anatolis Fransas teigia, kad tu apsirikai!“ Anatolis Fransas – garsiausias XX a. pradžios prancūzų rašytojas, 1921 m. Nobelio premijos laureatas, parašęs kūrinį, teršiantį šventosios vardą. Istorijos eigoje Joana Arkietė daugybę sykių buvo įžeidinėjama, žeminama, deginama; tai darė ir tie, kurie skelbė esą pakantumo gynėjai (tam, kad tokiu pasijustum, pakanka nepakančiai žiūrėti į Dievą).
Taigi Joana teisė bažnytinis teismas, vadovaujamas vyskupo. Buvo siekiama nustatyti, ar čia esama erezijos ir (arba) magijos, tačiau tikrasis proceso tikslas buvo politinis. Tai rodo ir tai, kad, pažeidžiant to meto įstatymus, Joana laikyta ne Bažnyčiai pavaldžiame kalėjime, kur su ja būtų elgiamasi visai kitaip (pirmiausia, ją prižiūrėtų moterys). R. Pernu, neseniai parašęs jai skirtą istorinę studiją, sako, kad Joana „iš tikrųjų yra politinių kalinių pirmtakė: žmogų teisia todėl, kad jis kėsinasi į esamą valdžią ir ideologiją, kuria ji grindžiama; per teismo procesą buvo griebtasi visų įmanomų gudrybių, kad tik ji būtų nuteista...“ (141 p.).
Ir išties, Mergelės nebuvo galima niekuo apkaltinti (nebuvo net kaltintojo ir advokato): tais laikais jos nebuvo galima kaltinti už tai, kad ji ėmė kariauti ir nugalėjo. Ji nepažeidė nei Dievo, nei žmonių įstatymų. Ją buvo galima nuteisti tik remiantis jos pačios atsakymais, kuriuos pasisekdavo gauti, kai ji gindamasi susipainiodavo sudėtinguose dalykuose, ir būdavo galima suabejoti tuo, kas iš prigimties yra neaišku, miglota ir sunkiai ištiriama.
Joaną teisė įspūdinga grupė žmonių, sukaupusių solidų teologijos žinių bagažą, nors tik du iš jų turėjo teisę priimti sprendimus: vyskupas P. Košonas (ši pavardė skamba dviprasmiškai: „cauchon“ prancūziškai reiškia „kiaulė“) ir inkvizitorius dominikonas, kuris šiame procese dalyvavo prieš savo valią. Tik daugelio subtilių gudrybių dėka įtikinus didumą teisėjų, kad viskas daroma teisingai, ją pavyko apkaltinti erezija. Vyskupo, kurį rėmė anglai ir nuo kurių jis priklausė, požiūriu, tai buvo tipiškas atvejis, kai tikslas pateisina priemones.
Joana teigė nuolat gaunanti patarimų iš „balsų“, kurie jai vadovauja; vadinasi, ji bendrauja su šventųjų pasauliu. Jeigu ją teistų šiandien, daugelis ja pavadintų išprotėjusiąja. Taip buvo ir anuomet. Tačiau tuomet buvo galima žengti dar toliau – apkaltinti raganavimu, bendravimu su netyromis dvasiomis. Vieną kaltinimą nuo kito teskyrė žingsnis (daugeliui taip yra iki šiol). Minėti prasimanyti kaltinimai sukūrė atmosferą, kuri moraliai „teisino“ Bažnyčios įsikišimą. Remiantis šia platforma buvo galima pradėti svarstyti išties sudėtingus teologijos klausimus pagrįstai tikintis sulaukti rizikingų atsakymų.
– Jeigu Bažnyčia pasakytų, kad šie balsai meluoja, ar Joana galėtų su tuo sutikti?
Ne, ji negalėtų atsižadėti savo sąžinės ir savo misijos.
„Vadinasi, ji nori priešpastatyti dangiškąją, dvasinę Bažnyčią tai, kuri yra žemėje? Vadinasi, ji nori priešpastatyti Dievą Bažnyčiai, o Bažnyčią – Dievui?“
Tuomet Bažnyčioje vyko ginčai, prasidėjo sujudimas, vėliau pasireiškęs protestantiškąja schizma, tad šie klausimai būtų sutrikdę ir teologą. Joana sunerimo ir ėmė prieštarauti: „Man Dievas ir Bažnyčia neatsiejami, čia nereikia sudaryti jokių sunkumų: argi kas nors kliudo jų vienybei?“
Taip Joana, drąsi kariūnė, bandė pereiti į kontrataką. Tačiau teisėjai nutarė, kad tokiu atveju ji turi paklusti Bažnyčiai (kitaip sakant – šiam teismui, ir tai buvo apgaulė), o Bažnyčia laiko jos balsus melagingais, šėtoniškais. Joana atsakė, kad pirmiausia turi paklusti Dievui. Teisėjai neatlyžo: „Jūs manote, kad neturite paklusti Dievo Bažnyčiai, esančiai žemėje?“ – „Aš manau, kad jos klausau, bet pirmiausia tarnauju mūsų Viešpačiui“.
Tai buvo pasivaikščiojimas ties bedugnės kraštu, kuris privertė susimąstyti ir sukėlė įtarimų daugeliui teologų ir teisėjų, įpratusių prie rafinuotų akademinių disputų. Tačiau Apvaizda padėjo Joanai išspręsti šią painią užduotį: ji pasakė, kad susitaikys su bet kuriuo sprendimu, kurį priims popiežius: „Aš visiškai atsiduodu į Dievo ir mūsų švenčiausiojo tėvo, popiežiaus rankas“.
Per inkvizicijos procesus šios frazės dažnai pakakdavo, kad procesas būtų sustabdytas ir jo medžiaga būtų perduota Vyriausiajam kunigui. Bet Joana jau buvo pasmerkta. Jai pasakė, kad popiežius – pernelyg toli. Vis dėlto buvo nutarta neteikti minėtam kaltinimui lemiamos reikšmės.
Sykį, teisėjams ėmus knaisiotis jos gyvenime ir jos sieloje, ji pasakė: „Be Dievo malonės aš nieko nebūčiau galėjusi nuveikti“. Pasinaudoję šia fraze, teisėjai klastingai paklausė, ar ji tikra, kad yra Dievo malonės būsenoje. Jeigu ji pasakytų „ne“, tai būtų kaltinimas sau, o jeigu sakytų „taip“, ją būtų galima apkaltinti puikybe ir erezija, nes teologija moko, jog niekas negali tikrai žinoti, ar jis yra malonės būsenoje. Joanos atsakymas apstulbino teisėjus. Ji pasakė: „Jeigu aš nesu malonės būsenoje, tedovanoja man ją Dievas, o jeigu aš joje esu, tesustiprina mane joje Dievas, nes aš būčiau nelaimingiausias žmogus pasaulyje, jeigu žinočiau, kad nesu Dievo malonės būsenoje“.
Ji kartojo: „Aš – gera krikščionė, aš krikštyta, kaip dera, ir mirsiu kaip gera krikščionė. Kai dėl Dievo, tai aš Jį myliu ir tarnauju Jam; aš gera krikščionė ir norėčiau padėti Bažnyčiai stiprindama ją, kiek mano jėgos leidžia“.
Daugelis teisėjų sutriko ir susimastė. Vyskupui reikėjo skubėti. Liko vienintelis kaltinimas, regis, pats nekalčiausias: jam tereikėjo suteikti daugiau reikšmės. Kalbame apie vyriškus drabužius, kuriuos vilkėjo Joana: „lengvi, trumpi, begėdiški drabužiai“, – taip sakė kaltintojai, pataikaudami daugelio liguistai vaizduotei. Joana padarė klaidą, neteikdama tam reikšmės. Ji pasakė: „Drabužiai – menkas ir nereikšmingas dalykas“. Ji nenumatė savo priešų kėslų. O šie liepė atnešti šiuos vyriškus drabužius – nuodėmės simbolį, jos karo žygių, derančių tik vyrui, simbolį, jos gyvenimo nebūdingoje moteriai aplinkoje simbolį; trumpai sakant – kažin ko „nenatūralaus“, dvelkiančio iškrypimu, ženklą.
Iš jos buvo pareikalauta vėl apsirengti moteriškais drabužiais. Iš pirmo žvilgsnio, tai buvo sveiko proto diktuojamas noras, tačiau iš tikrųjų motyvai buvo kiti. Dalykas tas, kad vyriški drabužiai – „ankšti ir surišti šniūreliais“, pasak Joanos, buvo vienintelė jos apsauga nuo kalėjimo kareivių, su kuriais jai teko praleisti ilgas naktis. Jeigu ji būtų netekusi šios paskutinės apsaugos, vėliau ji niekaip nebūtų galėjusi įrodyti, jog tapo prievartos auka. Tąsyk ja būtų apkaltinę, kad ji – ne Mergelė (tai yra tyra, nepažinusi vyro), kaip ji pati save vadino. Ją jau du kartus buvo apžiūrėję, norėdami paneigti jos žodžius. Todėl Joana sutiko persirengti moteriškais drabužiais tik su sąlyga, kad ją perves į bažnytinį kalėjimą, kur į jos nekaltumą nebūtų kėsinamasi. Jai tai pažadėjo. Ji persirengė, bet ją vėl nuvedė į tą patį karcerį, su tais pačiais kareiviais. Ji vėl apsivilko vyriškus drabužius, ir niekas nekliudė tai daryti.
Jos kaltintojai to ir telaukė: Joana grįžo į ankstesnį kelią. Manipuliuodami proceso dokumentais, pirmąją jos nuolaidą (tai, kad ji sutiko vėl apsirengti moteriškais drabužiais) aiškino kaip atsisakymą vykdyti misiją, jos žodžiais, gautą iš Dievo, o tai, kad ji vėl apsirengė vyriškais drabužiais – tai esąs grįžimas į ankstesnį paklydimą. Atseit, ji nepajėgė atsisakyti šių dviprasmiškų drabužių, šio ją pakerėjusio amuleto: ji grįžo į ankstesnį kelią. Bausmė už grįžimą į ereziją ir už raganavimą buvo viena – sudeginimas ant laužo.
Gegužės 30 dieną, kai ją vedė iš kalėjimo atlikti bausmės, tarpduryje ji susidūrė su ją nuteisusiu žmogumi ir pasakė jam: „Vyskupe, aš mirštu dėl jūsų kaltės!.. Šaukiuosi per jus Dievo!“
Tai, kad šis procesas buvo politinis, rodo ir toks faktas, atskleidžiąs daugelio širdžių gelmes. Joana mirė, nes Bažnyčios vyskupas palaikė ją eretike ir atskyrė nuo Bažnyčios. Tačiau, kai tam pačiam vyskupui buvo pranešta, jog atskirtoji prašo priešmirtinės Komunijos (o tai – neįmanomas dalykas), vyskupas atsakė labai keistai: tegul jai suteikia šv. Sakramentus ir visa, ko ji pageidaus“. Jis žinojo turįs reikalą ne su atskyrimu nuo Bažnyčios, o su politiniais nusikaltimais. Ją taip skubėta numarinti, kad net nepaliko laiko pasaulietiniam teismui priimti nuosprendį (o būtent šis teismas formaliai turėjo teisę ją nuteisti myriop).
Į bausmės vietą senojoje Ruano (Rouen) turgaus aikštėje ją vedė stebėtinai gausus kareivių būrys. Ją pririšo prie labai aukšto laužo. Vienas iš mačiusiųjų rašo: „Joana su didžiu pamaldumu paprašė duoti jai kryželį.... Vienas iš ten buvusių anglų padarė iš pagaliukų mažą kryželį ir davė jai. Ji pagarbiai paėmė kryželį, pabučiavo jį, pasiguodė mūsų Išganytojui, kentėjusiam ant kryžiaus... ir prispaudė šį kryželį sau prie krūtinės...“ Tuo tarpu vienas iš vienuolių nuėjo į artimiausią bažnyčią atnešti didelio kryžiaus, kurį nešiota per procesijas, kad Joana matytų jį nuo laužo.
Kai kurie žmonės rėkė ir piktinosi. Daugelis verkė. Vienas liudininkas, kurį sunku įtarti simpatija – budelis, visą proceso laiką pasirengęs kankinti Joaną (vėliau teisėjai bent šito atsisakė), – pasakojo: „Kai ją apėmė liepsna, ji daugiau nei šešis kartus sušuko: „Jėzau!“, ir ypač garsiai – su paskutiniuoju atodūsiu, tad visi ten buvusieji galėjo ją išgirsti. Beveik visi iš gailesčio jai verkė!“ Net kai kurie iš labiausiai jai priešiškų kareivių, kurie iš pradžių neraginami piktdžiugiškai mėtė į laužą malkų ryšulius, galiausiai nustojo tai darę, ėmė verkti ir vėliau prisigėrė miesto smuklėse, norėdami pamiršti, ką regėję. Net anglų karaliaus sekretorius, jį mačiusiojo žodžiais, „po Joanos mirties bausmės parėjo dejuodamas ir liūdėdamas“. Jis apgailestavo dėl to, ką matęs, sakydamas: „Mes visi pražuvome, nes sudeginome gerą ir šventą žmogų“.
Vienuolis dominikonas, laikęs kryžių, vėliau pasakojo, kad budeliui buvo įsakyta viską sudeginti ir pavėjui išbarstyti pelenus. Jis be perstojo pylė aliejų, dervą, mėtė anglis ant menkų likučių, bet jam taip ir nepavyko sudeginti Joanos širdies, ir tai buvo akivaizdus stebuklas.
...Praėjo dvidešimt penkeri metai, ir pagaliau pasibaigė procesas, kuriame buvo išklausyta 115 liudininkų. Buvo apklausti visi, nuo vaikystės pažinoję Joaną (tarp jų buvo ir jos motina). Procesas, kuriame dalyvavo popiežiaus legatas, reabilitavo Joaną ir pripažino ją mylimiausiąja Bažnyčios ir Prancūzijos dukra.
Pasibaigus ankstesniajam, lemtingajam procesui, vienas iš jos mirties liudininkų parašė skausmo kupinus žodžius: „Vos prieš penkis ar šešis mėnesius jai tesukako devyniolika metų, ir štai jos pelenai išbarstyti pavėjui“. Per antrą, ją reabilitavusį procesą, girdėjusieji prisiminė jos pačios žodžius, kupinus nuolankumo: „Aš prašau, kad mane grąžintų Dievui, kuris mane atsiuntė“. Visi, gerai ją pažinoję, vienu balsu tvirtino: „Joje nebuvo nieko, išskyrus gėrį“.
Didis rašytojas S. Pegis, bandydamas įsivaizduoti, kaip prabėgo Joanos Arkietės vaikystė, išvydo jos charizmos paslaptį. Jis pavaizdavo mažą piemenaitę, kuri beveik puola į neviltį, regėdama aplink, regis, neįveikiamą blogį, o kartu ji atkakliai trokšta, kad visi būtų išganyti…
Baigdami prisiminkime maldą, kurią Pegis įdėjo į mažosios Joanos lūpas: „Jeigu dar buvo per mažai šventųjų – vyrų ir moterų, atsiųsk mums jų, atsiųsk tiek, kiek reikės, siųsk juos tol, kol priešas nepails. Mes eisime paskui juos, mano Dieve. Mes padarysime viską, ką Tu panorėsi. Mes atliksime viską, kas mums bus įsakyta Tavo vardu... Kodėl yra tiek daug gerų krikščionių, bet nėra geros krikščionijos? Matyt, kažkas yra ne taip. Jeigu Tu mums atsiųstum, jeigu Tu panorėtum atsiųsti vieną iš Tavo šventųjų... Ką nors naujo, anksčiau neregėto...“
Būtent taip ir atsitiko – Dievas atsiuntė Prancūzijai ir Bažnyčiai naują šventąją, nepanašią į jokią kitą.
