Antonio Sicari   Publikuota iš:  Antonio Sicari, Portretai, Vilnius: S. Rudalevičiūtės indiv. leidybos įm., 2000
Šventoji Bernadeta Subiru

Šventieji susiję įvairiais saitais net būdami nepažįstami, nes jie tiesiogiai bendrauja Viešpatyje Jėzuje, kurį myli visa širdimi. Kartais, to nežinodami, jie vartoja tokius pačius žodžius... 1858 metais, kai Bernadetai (Bernadette Subirous) buvo keturiolika, ir ji daug sykių buvo regėjusi Lurde Švenčiausiąją Mergelę, šventasis Arso ganytojas jau buvo įžengęs į paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Tačiau tarp senolio ir mergaitės esama įstabios dvasinės giminystės.

Senasis ganytojas sakė: „Manau, iš visų parapijų kunigų Viešpats teikėsi pasirinkti labiausiai neišprususį... Jeigu Jis būtų radęs dar didesnį neišmanėlį, būtų pasirinkęs jį, idant apreikštų savo didį gailestingumą”. Ir Bernadeta vėliau aiškino: „Švenčiausioji Mergelė Marija pasirinko mane tik todėl, kad buvau didžiausia neišmanėlė. Jeigu būtų radusi dar mažiau išprususią, būtų pasirinkusi ją”.

...Eidamas savo bažnytkaimio gatvelėmis, kur kasdien vaikščiojo maldininkai, senasis ganytojas kiek sutrikdavo matydamas, kad prekiaujama jo portretais, bet guosdavosi sakydamas: „Iš viso keli santimai – daugiau aš nevertas”. Ir Bernadeta, būdama vienuolyne, sužinojo, kad Lurde už dešimt santimų galima nusipirkti jos nuotrauką; ji pasakė: „Dešimt santimų..., taip, tai viskas, ko aš verta!”

Net šie sutapimai primena mums gilią tiesą, kad šventieji bendrauja, ir negalime be jaudulio galvoti apie tai, jog mirus šventajam ganytojui, nurodžiusiam pusei Prancūzijos kelius, vedančius nuo žemės į dangų, jo įpėdine tapo mergaitė, parodžiusi visam pasauliui, kaip dangus gailestingai nusileidžia iki žemės.

Bernadeta labai paprastai aiškino jai tekusius įstabius išgyvenimus: „Mergelė Marija pasirinko mane”... Kalbėdami apie „išrinktuosius”, neišvengiamai suteikiame šiam žodžiui pasitenkinimo savimi atspalvį, tačiau Lurdo regėtoja žodį „pasirinko” vartojo visiškai kita, tyra prasme; jai jis reiškė įvykį, kuris pats save pateisino, nes įvyko mūsų suvokimą pranokstančios Dievo malonės dėka, o joje, Bernadetoje, nebuvo nieko, kas būtų galėję jį paaiškinti.

...Jai jau buvo 14 metų, bet ji nemokėjo nei rašyti, nei skaityti; nemokėjo prancūzų kalbos, neišmanė katekizmo. Ji tekalbėjo rožančių, kalbėjo jį prancūziškai, nors ir nesuprato maldų prasmės. Ji gyveno pusbadžiu, buvo menkos sveikatos (ją dažnai vargino astmos priepuoliai); kitaip sakant, ji buvo išties apgailėtina būtybė.

Pirmieji sestadieniai

„Mergelė Marija pasirinko mane...” Vienuolyne, kur ji pateko po to, kai patyrė regėjimų, kai kas buvo benorįs apgaubti ją ypatingu dėmesiu. Bernadeta pasakė: „Aš neturiu į tai jokios teisės. Švenčiausioji Mergelė paėmė mane tarsi akmenėlį nuo kelio...” Ir, norėdama paaiškinti savo menkystę, ji liūdnai sakydavo: „Aš – akmuo. Ko jūs norite iš akmens?”

Vienos naujokės prašoma papasakoti apie Mergelės Marijos apsireiškimus ji aiškino: „Ką daro su šluota baigę šluoti, kur ją stato?” Jos pašnekovė nesupratusi, sutrikusi atsakė: „Ją stato kampe, už durų”. „Tad štai, – baigė Bernadeta, – aš pasitarnavau Švenčiausiajai Mergelei kaip šluota. Po to ji pastatė mane už durų. Ten aš stoviu ir ten stovėsiu”. Reikia pabrėžti, kad šiuose žodžiuose nebuvo jokio kartėlio, o vien tik absoliutus, beveik instinktyvus noras vadovautis Evangelijos žodžiais, ties kuriais suklumpa beveik visi išdiduoliai: „Atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: 'Esame nenaudingi tarnai'” (Lk 17,10).

Lurdo vyskupas, pripažindamas reiškinių tikrumą, pacitavo šv. Pauliaus žodžius: „Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna...” (1 Kor 1,27). O maldoje į Mergelę Mariją, kurią Bernadeta pati sukūrė, yra žodžiai, primenantys giesmę „Mano siela šlovina Viešpatį” (žiūr. Lk 1,47–55): „...Švelnioji Motina, tu pasilenkei prie žemės, kad pasirodytum vargšei mergaitei... Tu, Dangaus ir Žemės Karaliene, panorai pasinaudoti tuo, kas, pasaulio manymu, yra kukliausia”.

Tai ir atskleidžia Bernadetos šventumo paslaptį, o reikia išsyk pasakyti, kad ji buvo pripažinta šventąja ne todėl, kad regėjo Mergelę Mariją, bet, nors ir keista, – nepaisant šių regėjimų, nepaisant tos netikėtos šlovės, kuri ją užgriuvo. Ji – šventoji, nes buvo neapsakomai nuolanki puoselėdama atmintyje tai, kas jai nutiko, nes aukojosi atlikdama tai, kas jai buvo nurodyta: „melskitės ir atgailaukite už nusidėjėlius”.

Ji gimė 1844 metais miestelyje, kuriame kas keliasdešimt metrų stovėjo malūnas. Iš viso jų buvo penki, ir priešpaskutinis buvo išnuomotas Pranciškaus Subiru šeimai. Ją nuolat persekiojo nesėkmės, ir doras jų neturtas po truputį pavirto skurdu. Buvo sunkūs laikai, menki derliai, prastas uždarbis, tad skolos vis kaupėsi, juoba, kad Pranciškus nemokėjo išreikalauti pinigų iš skolininkų ir dėl savo švelnumo bei patiklumo dažnai tapdavo įvairių perėjūnų auka. Bernadetai buvo dešimt metų, kai jos tėvas, nebeįstengdamas mokėti už malūno nuomą, buvo tapęs paprastu pameistriu. Po metų kilo choleros epidemija, ir mergaitė susirgo; po to buvo nederliaus metai, tad šeimai iškilo bado šmėkla. Galiausiai Subiru teko kraustytis į buvusio kalėjimo pirmąjį aukštą – drėgną, tamsią, prasmirdusią skylę.

Pirmieji sestadieniai

Dvylikos metų Bernadeta ėmė už maistą tarnauti žmonėms; šeimininkai maitindavo ją lyg ir kukurūzų koše, kurios mergaitė net negalėdavo suvirškinti. Ją dažnai skriausdavo, bet ji nesiskundė, nes, jos žodžiais, „pagalvojus, jog taip yra gerajam Dievui leidus, nedera skųstis”. Apie katekizmą nebuvo nė kalbos. Tiesą sakant, šeimininkė žadėjo ją mokyti katekizmo, bet veikiai atsisakė šio sumanymo: „Tu pernelyg kvaila! Tu niekuomet negalėsi eiti pirmosios komunijos”.

Tuo tarpu šeima vis labiau skurdo: tėvas dažnai likdavo be darbo; kai gyvenvietėje buvo pavogti du maišai miltų, apkaltino jį, nes jis gyveno skurdžiausiai. Taip Pranciškus Subiru pateko į kalėjimą, tiesa, vos kelioms dienoms, nes jį netrukus išteisino. Vis dėlto jo geras vardas liko suteptas, ir tai labai slėgė jo širdį.

Bernadeta grįžo namo. Mintis apie pirmąją komuniją nedavė jai ramybės, ir parapijos klebonas pažadėjo išaiškinti bent elementariausius dalykus, tačiau vėliau jis pasipiktinęs sakė: „Ji netgi nežino, kad esama Trejybės paslapties!”

Štai į tokį varganą paveikslą, tokį nuolankų ir graudų pasaulio ir istorijos fragmentą nukreipė žvilgsnį Švenčiausioji Mergelė, nutarusi nužengti žemėn.

Viskas tikrai buvo apverktina, regis kančių taurė jau perpildyta (būtent tais metais Bernadetos kūną ėmė alinti ir tuberkuliozė). Be abejo, racionalizmo šalininkams to ir tereikia: jie išsyk nutars, kad skurstančiai mergaitei pasirodė, jog atsivėrė dangus; kad slopinami norai teikė peno jos vaizduotei, ir vargšė mergaitė įsivaizdavo esanti šventoji (juk vargšės žaidžia princeses).

Ir išties, vos pasklidus žiniai apie regėjimus, taip iš pradžių visi ir kalbėjo tiek kaimo smuklėse, tiek Paryžiaus kavinėse. Buvo išleista iš akių svarbiausia: tai, kad į Bernadetos situaciją galima pažvelgti ir iš kito taško – iš to, kurį ir pasirinko Mergelė Marija (taip būtų žvelgusi kiekviena motina, kuriai rūpėtų viena iš labiausiai kenčiančių jos dukterų). Šiaip ar taip, „apsišvietusių” žmonių nuomonė ir jų paniekos kupini aiškinimai buvo tarsi putos, tiškančios į tvirtą kaip uola mergaitės poziciją. Ji buvo rami, doroviškai tvirta, neįtikėtinai stipri ir atkakli.

Ji niekuomet nesutiks priimti jokių liaupsių, jokių didžiulės pagarbos apraiškų, o juo labiau – pinigų. Vėliau kiekvieną sykį, kai jai siūlyta pinigų, ji ryžtingai jų atsisakydavo. Jeigu kas nors netikėtai įsprausdavo jai į ranką auksinę monetą, ji išsyk mesdavo ją ant žemės sušukdama: „Ji mane degina!” Kai aukštus postus užimantys pasauliečiai ar vyskupai reikalaudavo pasimatymų su ja, ji prašydavo pasakyti, kad jiems verčiau būtų reikėję likti ten, iš kur jie atvyko. Jeigu kas nors bandydavo ją paliesti ar atpjauti jos drabužių skiautelę kaip relikviją, ji valstietiškai paprastai sakydavo: „Kokie jūs idiotai!”

Tačiau grįžkime į 1858 metų pradžią, kai Bernadetai ką tik buvo sukakę keturiolika metų. Vasario 11 dieną krapnojo lietutis, bet mergaitė, nepaisydama silpnos sveikatos, paprašė leidimo lydėti seserį ir draugę. Šios ėjo rinkti žabų ir kaulų, kuriuos rengėsi nunešti sendaikčių supirkėjui.

Jos nuėjo iki tos vietos, kur iš malūno kanalu tekantis vanduo įsilieja į Gavės upę; čia buvo brasta, bet Bernadeta sutrikusi sustojo, nes upės vanduo buvo šaltas kaip ledas. Nusimaudama kojines (kad jos nesušlaptų) ji išgirdo tarsi vėjo gūsio sukeltą triukšmą. Atsigręžusi ji žvilgtelėjo į medžius, augančius pievoje, bet jie nejudėjo. Tada ji pasuko galvą link urvo. Prie įėjimo į jį augantis erškėtrožių krūmas, regis, svyravo nuo vėjo. Urvas nušvito „švelnia, gyva šviesa” (taip vėliau pasakojo Bernadeta, kai jai buvo liepta smulkiai papasakoti, kas tuomet įvyko). Šioje šviesoje ji išvydo lyg ir mergaitę baltais drabužiais.

Bernadetą šis regėjimas ir viliojo, ir gąsdino, tad ji padarė vienintelį dalyką, kuris galėjo suteikti jai drąsos: išėmė iš kišenės savo varganą rožančių ir pabandė melstis. Tačiau ji net neįstengė persižegnoti, kol nepersižegnojo „panelė”, kurią ji matė priešais, – iškilmingai, nuostabiai gražiu judesiu. Mergaitė ėmė kalbėti rožančių, o vizija tylėdama narstė savo rožančiaus karoliukus. Bernadeta baigė melstis, ir jai buvo liepta prieiti arčiau. Tačiau ji neišdrįso to padaryti. Regėjimas išnyko.

Bernadetos vaizduotė buvo tokia skurdi, kad ji net nežinojo, kaip paaiškinti tai, kas įvyko. Ji manė, kad jos draugės viską matė, bet, ėmusi kalbėti, suprato, kad šios nieko nematė. Ji pasigailėjo prasitarusi, bet buvo jau per vėlu, ir naujiena žaibu apskriejo gyvenvietę. Vieni sakė, kad tai šmėkla, kiti manė, kad tai neseniai mirusios labai geros mergaitės vėlė, o treti kalbėjo apie Mergelę Mariją. Bernadeta atsisakė reikšti savo nuomonę; negana to, ji, neišsimokslinusi mergaitė, vartojo gana keistas frazes: „Kažin kas balto, panašaus į panelę” (Ji atkakliai taip vadins Mergelę Mariją, kol ši nepasakys, kas ji).

Priešingai nei galima būtų tikėtis, žinia apie regėjimą nieko nenudžiugino. Šeima nesidžiaugė, nes bijojo, kad nuo šiol šalia skurdo ir paniekos jai teks kęsti ir patyčias bei įžeidimus: juk jų namuose – „regėtoja” (Bernadetą namiškiai net apkūlė). Nesidžiaugė ir prieglaudos viršininkė (Bernadeta čia buvo priimta į vargšų klasę). Ji tulžingai pasakė: „Na ką, tu baigei krėsti niekus?” Ji nesuteikė džiaugsmo ir klebonui – itin geros širdies, bet karšto būdo keistuoliui (Bernadeta taip jo bijodavo, kad virpėdavo kaip lapas).

Dar mažiau šia žinia džiaugėsi vietos elitas ir valdžia – visi tik šaipėsi ir pyko, o vėliau ėmė kištis į tai, kas vyko, ir buvo tokie nepakantūs, kokie esti tik vadinamieji laisvamaniai. Pirmame straipsnyje, pasirodžiusiame vietos laikraštyje, buvo kalbama apie „mergaitę, kuri, sprendžiant iš visko, serga katalepsija ir dirgina Lurdo gyventojų smalsumą”. Iš visų pusių jai buvo draudžiama vėl eiti prie ano urvo, bet, laimei, kai kurie įtakingi asmenys susidomėjo šiuo regėjimu, ir draudimas buvo atšauktas.

1858 metais, nuo vasario 11 iki liepos 16 d. Švenčiausioji Mergelė pasirodė aštuoniolika kartų; Bernadeta tuomet dažnai patirdavo ekstazę ir nereaguodavo, net jeigu žvakės liepsna laižė jos rankas. Visi matė, kad mergaitė su kažkuo kalba, ir jos veidą čia nušviesdavo laimė ir miela šypsena, čia aptemdydavo gilus liūdesys...

Žinia, kurią Bernadetai perdavė Mergelė Marija, bendraudama su ja akis į akį, buvo labai paprasta ir neįprasta.

Per vienuoliką iš aštuoniolikos pasirodymų Švenčiausioji Mergelė nieko nekalbėjo, ji tik šypsojosi, ypač tuomet, kai Bernadeta vykdydavo suaugusiųjų nurodymus: uoliai šlakstė urvą šventintu vandeniu, kartu sakydama užkeikimus, kurių ją buvo išmokę („Jeigu tu nuo Dievo – pasilik, jeigu ne – išnyk!”). Ji šyptelėjo, kai Bernadeta, klusniai vykdydama vienos iš įtakingų miesto ponių nurodymą, ištiesė jai popieriaus lapelį, kotelį ir paprašė: „Teikitės parašyti savo vardą!” Šį kartą pasirodžiusioji priartėjo ir atsakė jai tarmiškai: „N’ey pas necessari” („Tai nėra būtina” arba „nėra reikalinga”).

Pasirodžiusiajai „nebuvo reikalo” rinktis išsimokslinusios mergaitės ar bent mokančios skaityti ir rašyti; dar mažiau reikėjo duoti jai kokių nors dokumentų, kurie būtų patekę į kitų žmonių rankas, ir šie būtų juos savaip aiškinę. (Vėliau panašiai ir atsitiko, bet Bernadeta visuomet likdavo karališkai rami ir abejinga šioms kalboms.)

Sykį vienas deputatas (ponas de Resenjė) viešai ją paklausė, ar Švenčiausioji Mergelė kalba prancūziškai, ar lotyniškai. „Ji kalba tarmiškai”, – atsakė Bernadeta. „Danguje nekalbama tarmiškai!” – kategoriškai, neabejodamas savo teisumu atrėžė deputatas. Tačiau Bernadeta atsakė: „Jeigu Dievas nemoka mūsų dialekto, kaip mes galėtume jį mokėti?..”

Taigi „nebuvo reikalo” pasitelkti tarpininkais „šio pasaulio išminčių” (žiūr. 1 Kor 1,18–28), manančių, kad patikėti galima tik turint materialių įrodymų. Štai dar vienas pokalbis – mažosios regėtojos ir dekano de Viko (jie bendravo praėjus keliems mėnesiams po regėjimų):

– Ar tiesa, kad tu regėjai Švenčiausiąją Mergelę?

– Taip, garbusis tėve.

– Bet aš netikiu, kad tu ją matei! (Bernadeta tyli). – Kodėl nieko nesakai?

– O ką aš galiu sakyti?

– Tu privalai priversti mane patikėti, kad tikrai regėjai Švenčiausiąją Mergelę!

– Bet ji man nesakė, kad turiu versti tuo tikėti.

Bernadeta taip dažnai atsakydavo atkakliems pašnekovams, žūt būt norėjusiems įtraukti ją į ginčus („Man patikėta jums tai pasakyti, o ne priversti tuo patikėti”.)

Taigi Švenčiausioji Mergelė nusišypsojo ir atsisakė „pasirašyti”, bet po to kreipėsi į Bernadetą dar maloniau nei tai darė mergaitė: „Ar nepadarysite man malonės (tarmiškai – aue la gracia) – ateikite čia penkiolika dienų iš eilės”.

Mergaitė pažadėjo tai daryti, ir nuo to laiko prasideda kova tarp jos, saistomos pažado ir jaučiančios nenumaldomą trauką ten eiti, ir „suaugusiųjų”, „šio pasaulio galiūnų”, visaip bandžiusių sukliudyti šiems susitikimams. Prasideda oficialios apklausos; jas surengia policijos komisaras Žakomė, tardytojas Rivas, karališkasis prokuroras Diutiūras. Visi elgiasi su ja kaip su maža apskretėle: gąsdina kalėjimu, rengia daug valandų trunkančias apklausas, stengdamiesi išmušti ją iš vėžių ir išgauti prisipažinimą, kad ji meluoja. Jai skaito suklastotus apklausos protokolus, kuriuos mergaitė žodis po žodžio taiso, nė sykio nesusipainiodama ir nenusileisdama. Sykį ją iškvietė drauge su motina, ir prokuroras privertė jas stovėti ir laukti daugiau nei dvi valandas. Galiausiai jo žmona, eidama pro šalį, pagailėjo jų ir tarė: „Čia yra kėdžių, sėskitės!” Bernadeta išdidžiai atsakė: „Ne, mes galime jas sutepti!” – ir atsisėdo ant žemės. Vis dėlto būtent „šio pasaulio didžiūnai” (žiūr. Mk 10,42) pralaimėjo.

„Jis buvo toks piktas, kad net negalėjo susitvarkyti su rašaline”, – juokdamasi pasakojo Bernadeta apie susitikimą su prokuroru, kuris rašė ir braukė melagingus, paties prasimanytus teiginius. Bernadetą net norėta prievarta uždaryti į ligoninę išprotėjusiems.

Tuo tarpu oloje tebevyko nepaprasti ir įstabūs pokalbiai. Per 15 pasirodymų Švenčiausioji Mergelė atskleidė Bernadetai tris paslaptis, kurios buvo susijusios tik su ja ir kurių ji taip ir nepasakė, nepaisant atkaklių išmanančių žmonių prašymų (net vyskupų ir nuodėmklausių).

Pirmoji visiems skirta žinia buvo tokia: „Atgaila, atgaila, atgaila. Melskitės į Dievą už nusidėjėlius”. Ir mergaitė, pasirodžiusiajai paliepus, atlikdavo veiksmus, kuriuos sutrikę stebėjo ten buvusieji (tuo metu jau susirinkdavo beveik 500 žmonių). Visiems matant ji keliais šliaužė akmenuotu keliu, vedančiu į urvo vidų, vis bučiuodama žemę. Urvo gilumoje buvo negilus ilgas įdubimas, kurio dugne buvo purvo: žmonės matė, kaip ji rankomis kasė žemes, gilino griovelį, o po to, aiškiai bjaurėdamasi, gėrė purviną vandenį, prisisunkusį į griovelį. Tuomet prasiveržė taip neįprastai atsiradęs šaltinis, ėmė gausiai tekėti skaidrus vanduo, ir prasidėjo išgijimai, išgarsinę Lurdą visame pasaulyje.

Kitą dieną Švenčiausioji Mergelė pareikalavo, kad Bernadeta valgytų karčias žoleles. Mergaitė nesuprato, kodėl iš jos to reikalaujama, ji tik kartojo, kas jai buvo pasakyta: šie žeminantys atgailos aktai – „nusidėjėlių atsivertimo dėlei”.

Minia norėtų didžių apreiškimų ir ženklų, apie kuriuos vėliau būtų galima klausinėti, aptarinėjant visas smulkmenas, o matė tik šykščius ženklus, kuriuos dar reikėjo suprasti; matė nemalonius, nuolankius poelgius, kurių prasmė tapo aiški tik Švenčiausiajai Mergelei pagaliau atskleidus savo tyrąjį vardą.

Kovo pradžioje Bernadetai per regėjimą buvo duota sunkiausia užduotis: „Eik pas kunigus ir pasakyk, kad jie čia ateitų su procesija ir kad jie pastatytų čia koplyčią”.

Bernadeta turėjo perduoti tai niūriajam tėvui Peiramaliui, sukeldama šio švento žmogaus pyktį (o jis tapdavo itin nesukalbamas, kai jo gera širdis kuždėdavo, jog reikia nusileisti, juoba, kad jam teko klausyti atsivertusiųjų išpažinčių, ir šie atsivertimai įvykdavo būtent oloje.) Mažoji Bernadeta, virpėdama iš baimės, nuėjo pas jį. Ji buvo pasirengusi atsakyti į jo klausimus, nors galėjo pasakyti tiek mažai!

– Tai tu sakai matanti Švenčiausiąją Mergelę?

– Aš nesakau, kad tai Švenčiausioji Mergelė (Bernadeta vėl, kaip ir anksčiau, pakartojo: „Aš mačiau kažin ką panašaus į ponią!”). – „Kažin ką!” Kunigas prieš savo valią pasakė rūsčius žodžius:

– Tokie žmonės kaip tu, trikdantys parapiją, – tai nelaimė!

Bernadeta susigūžė, tapo „mažytė tarsi kviečio grūdelis”, tačiau ir toliau stengėsi įvykdyti savo misiją. Ji atkakliai Valdovės vardu reikalavo procesijos, o po to išsyk pabėgo, pamiršusi apie antrąją užduoties dalį: reikalavimą statyti koplyčią. Ji grįžo vakare, kai buvo susirinkę visi kunigai ir, nuolankiai pasakiusi, jog Valdovė nori koplyčios, pirmą sykį pridūrė šį tą nuo savęs: „Koplyčią... nors mažytę mažytę!”

Peiramalis iškėlė savo sąlygas: „Valdovė turi padaryti ženklą: tegul, jai įsakius, pražys erškėtrožių krūmas, augąs oloje, ir tegul ji pasako savo vardą”.

Mergaitė ėjo džiugi, lengva širdimi, nes įvykdė užduotį.

Galiausiai išaušo paskutinė iš penkiolikos dienų, kurias minėjo Švenčiausioji Mergelė; visi laukė didžio apreiškimo ir didžio stebuklo. Tačiau nieko neįvyko. Mergelė Marija neatsakė į klebono reikalavimus, kuriuos Bernadeta perdavė dešimties tūkstančių žmonių akivaizdoje. Čia buvo ir komisaras Žakomė, kuris viską atidžiai stebėjo.

Mistinis, bežodis bendravimas grotoje tęsėsi tris ketvirčius valandos. Išėjusi iš jos Bernadeta pasakojo kunigui: „Aš paklausiau, kuo ji vardu, bet ji tik nusišypsojo. Aš paprašiau, kad ji įsakytų erškėtrožių krūmui pražysti, bet ji vėl nusišypsojo.

Tačiau ji tebenori, kad pastatytume koplyčią”. Peiramalis jai atsakė:

– Tu turi pinigų?

– Ne.

– Ir aš jų neturiu. Pasakyk Valdovei, kad ji tau ką nors duotų. – Šis kartus sąmojis rodo, kaip labai jis nusivylė.

Laikraščiai lenktyniavo, kuris paskelbs piktesnį komentarą. Jie rašė: „Stebuklas – tai stebėtina minios lengvatikystė!” Ir patarinėjo uždaryti ligoninėn šią „penkiolikmetę tariamą šventąją”.

Atėjo kovo 25–oji – Apreiškimo šventė. Bernadeta pabudo dar prieš auštant ir pajuto nenumaldomą troškimą eiti į grotą. Ten jos jau laukė regėjimas. Bernadeta nuolankiai paprašė: „Mano ponia, prašau, padarykite malonę, pasakykite savo vardą...” „Kažkas balto” nusišypsojo. Bernadeta atkakliai, keturis kartus kartojo savo klausimą. Klausiant ketvirtą sykį vizija jau nesišypsojo. Valdovė nuleido suglaustas rankas žemyn, pakėlė akis į dangų ir ištarė tarmiškai: „Que soy era Immaculada Concepcion” („Aš – Nekaltasis Prasidėjimas”).

...Bernadeta kiek tik kojos neša nubėgo į kunigo namus; pamačiusi jį išsyk pakartojo tai, ką darė ir sakė Valdovė. Sutrikęs kunigas pasakė:

– Tavo dama negali taip vadintis. Ar žinai, ką tai reiškia?

– Ne, – atsakė Bernadeta.

– Kaip gi tu gali nesuprasdama tai pakartoti?

– Aš pakeliui visą laiką kartojau.

„Aš – Nekaltasis Prasidėjimas!..” Buvo praėję ketveri metai, kai Pijus IX paskelbė Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, bet tai – Tiesa, tai – faktas, o ne vardas. Jeigu ji būtų pasakiusi: „Aš – Mergelė Marija!” arba „Aš – nekaltai pradėta Mergelė!” Tačiau ši formuluotė labai keista. Tokia keista, kad neišprususi mergaitė nebūtų galėjusi jos sugalvoti... Marija pasakė, kad ji tokia skaisti, jog ji ir yra skaistumas; jos atėjimas į pasaulį buvo toks tyras, kad ji – nekaltas prasidėjimas.

Du paskutiniai regėjimai buvo nuspalvinti artėjančio išsiskyrimo: balandžio 7, antradienį, šventąją Velykų savaitę, Mergelė Marija dar sykį paprašė pastatyti jai mažą bažnytėlę, o liepos 16 buvo paskutinis nebylus regėjimas – grota buvo atitverta tankia tvora ir buvo saugoma, regėtoja net negalėjo įeiti vidun. Tačiau viskas vyko kaip anksčiau, tarsi nebūtų buvę jokių kliūčių.

Nuo to laiko prasidėjo Lurdo kaip vieno iš didžiausių pasaulyje centrų, kur vyko stebuklai ir plaukė minios maldininkų, istorija. Tuo tarpu pačios Bernadetos gyvenimo istorija pakrypo kita linkme, ir ji jau niekuomet neapsilankys grotoje. Prieš pereidami prie šio, antrojo jos gyvenimo etapo, turime prisiminti tai, kas įvyko per pirmuosius regėjimus. Iš pat pradžių Mergelė Marija pasakė jai: „Aš žadu padaryti tave laimingą ne šiame pasaulyje, o kitame”.

Taip Dangiškoji Motina paaiškino savo mergaitei Evangelijos palaiminimų prasmę.

Niekuomet, nė akimirkai Bernadetai nebuvo kilusi mintis, kad ji kaip regėtoja nusipelnė kokių nors privilegijų, apdovanojimų ar globos šiame pasaulyje. Priešingai, paskelbdama visai žmonijai, kad ji turi atgailauti idant nusidėjėliai atsiverstų, Bernadeta žinojo besiaukojanti vardan išganymo.

Pirmasis laikotarpis, pasibaigus regėjimams, buvo gana padrikas, sąmyšingas. Paauglystės ir ankstyvosios jaunystės metais regėtoja dažnai bendravo su maldininkais, kunigais, vyskupais, žurnalistais, fotografais, mokslininkais, norinčiais išsiaiškinti kokią nors dar „nežinomą dalelę”. 1862 metais, Bažnyčiai jau pripažinus jos regėjimus tikrais, saugumo sumetimais ją paslėpė namuose, kur gyveno jos parapijos vienuolės. Tačiau ten nepakako vienumos, ir Bernadetai tekdavo pačiai slėptis nuo pernelyg gausių ir nekuklių smalsuolių, dažnai net siūlančių sutvarkyti jos gyvenimą, žadančių šlovę ir daug pinigų. Jai atrodė, kad geriausia išeitis būtų – tapti vienuole, bet jai stigo ir pašaukimo, ir sveikatos, ir sugebėjimų. Vyskupui, kuris klausė, ką ji numatė veikti, Bernadeta nuolankiai atsakė: „Aš nieko nemoku... Aš niekam tikusi!”

– Nesvarbu, – atsakė šis, – mes pasistengsime rasti jums kokį nors užsiėmimą.

Taip 22 metų ji tapo Neverso vienuolyno naujoke. Šio vienuolyno seserys dirbo jos mažutėje parapijoje, bet ir čia jai nebuvo lengva pasislėpti tarp 44 naujokių. Nors tai ir buvo jai žadėta, bet dideliame vienuolyne nuolat skambino varpas: dažnai atvykdavo tie, kurių nevalia nepriimti (pavyzdžiui, oficialūs istorikai, kurie norėjo ją išklausyti ir versdavo tūkstantąjį kartą pasakoti tai, ką ji patyrė).

1867 metais Bernadeta davė pirmuosius įžadus ir po to įvyko liūdnas ir dramatiškas epizodas, nes tai buvo lyg ir pranašystė ir Dievo teismas, kur teisiamasis – nuolankus įrankis, kurį Jis renkasi. Taigi davusios įžadus jaunos vienuolės gauna įpareigojimų: joms nurodoma, kuriame iš kongregacijos vienuolynų jos gyvens ir kokias pareigas atliks. Jokia vienuolė nelieka motinos namuose – vienuolyne, kur buvo naujokės. Tai didžiausią prestižą pelnęs vienuolynas, kur patenkama praėjus daugeliui metų „sąžiningos tarnystės”. Tačiau Bernadeta turėjo ten likti, nes mažuose vienuolynuose ji nebūtų buvusi pakankamai saugi. Tačiau nei ji, nei jaunos vienuolės neturėjo manyti, kad pasilikti čia – tai kažin kokia privilegija. Todėl seserys iš anksto parengė sudėtingą scenarijų: naujokės, davusios įžadus, viena po kitos prieidavo prie vyskupo ir gaudavo paskyrimą. Visi lyg ir pamiršo apie Bernadetą, kol galiausiai, ceremonijai baigiantis, staiga, tarsi prisiminę, pasikvietė ją, ir tarp vienuolyno vyresniosios ir vyskupo įvyko toks kruopščiai parengtas dialogas:

– Ką darysime su seserimi Marija Bernadeta?

– Monsinjore, ji niekam tikusi. Tačiau galime vardan Kristaus jos pasigailėti ir palikti čia, patarnauti ligoninėje. (Ji beveik visuomet serga.) Tai ir bus jos atgaila.

Tačiau toliau dialogas netikėtai pakrypo nenumatyta linkme, tarsi į jį būtų valdingai įsiterpusi Šventoji Dvasia. Vyskupas švelniai pažvelgė į Bernadetą ir paklausė: „Ar tiesa, kad jūs nieko nemokate?”

– Tai tiesa, – atsakė ji, – aš jau esu jums tai sakiusi, bet jūs įtikinėjote, kad tai nesvarbu.

Tąsyk vyskupas iškilmingai ir oriai tarė: „Jums aš skiriu maldos atgailą”. Taip ir įvyko. Visą Bernadetos vienuolišką gyvenimą sudarė kančia ir malda. Jos malda – tai nuolatinis nuolankus pokalbis su dangumi, nors dabar, regėjimams pasibaigus, dangus nuo jos buvo atskirtas dar sandariau nei nuo bet kurio kito mirtingojo jo žemiškojo gyvenimo kelyje. Net jos prisiminimai apie regėjimus vis labiau blėso, tolo į praeitį, ir ji nieko nedarė, kad išlaikytų atmintyje ir atgaivintų įvykius bei regėtus vaizdus. Ją trikdė nuolatiniai atkaklūs reikalavimai patikslinti datas ir detales, nes ji nebeįstengė visko prisiminti.

Galiausiai ji pateko į ligoninę. Iš pradžių ji nepaprastai švelniai slaugė kitus ligonius, buvo labai pareiginga, sumani ir net medicinos požiūriu nepriekaištinga, ir tai stebėtina, turint omenyje, kad jai taip ir nepavyko nieko išmokti.

Ji pati vis labiau kentėjo dėl įvairių ligų: nuo keturiolikos metų sirgo džiova, ir ši liga vis labiau ją alino, o vis didėjantis baisus auglys ant kelio trukdė vaikščioti.

Su vienuolyno seserimis ji sugyveno taikiai, bet čia jau seniai brendo viena iš tų slegiančių, sudėtingų dramų, kurios įmanomos tik tarp didžiai dvasingų žmonių, kai jie priešinasi jiems suteiktos Dievo malonės poveikiui.

Viena iš Bernadetos vyresniųjų juto jai išsyk ir prieraišumą, pagarbą, ir priešiškumą; prieraišumą, pagarbą, nes Bernadetą „vaikystėje pasirinko Mergelė Marija, ir jos akys regėjo Valdovę”, o priešiškumą – nes nepajėgė iki galo tuo patikėti. Ėmus kalbėti apie Bernadetą (visuomet – jai nedalyvaujant), ši vyresnioji, motina Vozu, neišvengiamai nutraukdavo kalbas, primindama, kad kunigo prašymas taip ir nebuvo išpildytas: „O erškėtrožių krūmas nepražydo!”

Bet svarbiausia čia buvo tai, kad motina Vozu – kilminga, rūsti, labai pamaldi moteris, – negalėjo patikėti, kad tokia nepaprasta malonė – regėti Mergelę Mariją – galėjo tekti tokiai niekingai ir menkai būtybei kaip Bernadeta. Sykį motina Vozu pasakė: „Ji buvo beraštė valstietė; jeigu Švenčiausioji Mergelė norėjo kur nors žemėje pasirodyti, kodėl ji pasirinko netašytą, neišmanėlę valstietę, o ne dorą ir išsimokslinusią vienuolę?”

Negalima sakyti, kad vyresnioji persekiojo Bernadetą, bet ji reikalavo, kad ši griežtai vykdytų Įstatus ir niekuomet nebuvo jai atlaidi. Ji ir turėjo būti griežta – tokia buvo tvarka to meto vienuolynuose, bet, nors ir nevalingai, ji visuomet elgdavosi su Bernadeta priešiškai. Ir jautrios, lengvai pažeidžiamos sielos Bernadetai, troškusiai elgtis su vyresniąja kaip su savo tikra motina, buvo labai skaudu.

Galima būtų manyti, kad tai buvo įprasti vienuoliško gyvenimo nesklandumai, tačiau iš tikrųjų ši situacija buvo kur kas rimtesnė. Iš vienos pusės čia būta labai dvasingo, rūsčios askezės užgrūdinto žmogaus, tačiau dar nepajutusio, koks įstabus ir stebėtinas Įsikūnijimo stebuklas (Dievas tapo niekingu kūriniu), o iš kitos pusės – Bernadeta: gyvas šio stebuklo liudijimas ir tąsa.

Ši rūsti vienuolė, beveik herojiška asketė, bet dar nekrikščionė, pergyveno Bernadetą ir, išgirdusi kalbas apie galimą jos kanonizavimą, sakydavo: „Palaukite mano mirties”. Tačiau, atėjus šiai valandai, paskutiniai jos žodžiai buvo: „Mūsų Lurdo Valdove, apsaugok mane agonijoje”.

Taip ta, kuri šioje žemėje turėjo būti Bernadetai Švenčiausiosios Mergelės, Dievo Motinos paveikslas, niekuomet nerodė jai tikros meilės. Net kai Bernadeta gulėjo ligos patale, ji negalėjo tikėtis dėmesio. Kartais ji nieko neturėdavo išskyrus mažą sidabrinį kryželį, kurį jai atsiuntė Nekaltosios popiežius (Pijus IX). Ji visą laiką spaudė kryželį rankose, o kai nebeturėjo tam jėgų, paprašė, kad jį pririštų prie jos patalo. Kai kurios vienuolės, primindamos jai vaikystėje gautą malonę, sakydavo: „prašykite, kad Nekaltoji Motina jus paguostų”. Bet ji atsakydavo: „Ne, jokios paguodos, tik jėgų ir kantrybės”.

Ji kentėjo ir dėl vis didesnio kurtumo, dėl kurio ir taip menki jos ryšiai su pasauliu baigė nutrūkti. Prasidėjus agonijai, ji suriko: „Dieve mano!” ir, regis, jėgos ją apleido. Bet vėliau ji vėl sušuko: „Aš trokštu!”, tarsi vėl pasikartotų Golgotos tragedija. Pakvietė seseris, šios ėmė kalbėti rožančių, bet mirštančioji vėl staiga prabilo pasverdama kiekvieną žodį: „Dieve mano, aš myliu Tave... Švenčiausioji Marija, Dievo Motina, melskis už mane, vargšę nusidėjėlę, vargšę nusidėjėlę!” Ir ji mirė, perdavusi savo sielą į Mergelės Marijos, kuri jai šypsojosi jos jaunystės dienomis, rankas.

Paskutinėmis gyvenimo dienomis, iškilus iš tamsių jos atminties gelmių prisiminimams apie malūną, kurį dirbant ji tiek laiko stebėjo vaikystėje, ji pasakė: „Aš sumalta tarsi grūdas ...ir mano kentėjimai tęsis iki pat pabaigos”. Šiais nuolankiais žodžiais ji norėjo pasakyti tampanti tarsi Eucharistijos duona.

...Šarvojant jos varganas kūnas buvo toks iškankintas ir nualintas, kad, regėjos, jis netrukus ims irti. O iš tikrųjų jis tarsi pajaunėjo. Jos kūnas nedūlėjo. Tris kartus per XX a. jos palaikus išimdavo iš karsto, ir jie būdavo nepakitę. Tai buvo tarsi Mergelės Marijos paliktas ženklas, kad ji tesėjo savo pažadą padaryti Bernadetą „laimingą ne šį gyvenimą, o būsimą”. Šis pažadas išsipildė išsyk, kai tik ji paliko šį krantą. Tarsi nekaltas, nemarus Marijos kūnas būtų palikęs Bernadetos kūne savo artumo ženklą.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.