17. Kada gi šėtonas sakė tiesą, kada norėjo sielai gero?
18. Kada, mielasis tėve, Jėzus mane visą sutirpdys savo meilėje? Kada būsiu iki galo sudegintas dieviškųjų liepsnų? Kada susivienijęs su Juo užgiedosiu naują - pergalės - giesmę? Kada baigsis ši negailestinga kova tarp šėtono ir vargšės sielos, trokštančios visiškai priklausyti savo dangiškajam Sužadėtiniui? Dėl savo silpnumo jaučiu baimę ir apsipilu šaltu prakaitu.
19. Ar kada atsidursiu Jėzaus glėbyje ir Jis bus mano, o aš - Jo? Toks klausimas, deja, spontaniškai veržiasi iš mano lūpų.
Kai neseniai gavau jūsų laišką, tie padariūkščiai liepė suplėšyti jį neskaitytą arba sviesti į ugnį. Jei aš taip padarysiąs, jie atsitrauksią visiems laikams ir prie manęs nebesikabinėsią.
Pratylėjau nieko neatsakydamas, o širdyje juos niekindamas.
Tada jie pridūrė: „Mes šito pageidaujame, nes tokia mūsų atsitraukimo sąlyga. O tu, šitaip pasielgdamas, tikrai nė vieno nepaniekinsi."
Atsakiau, kad nėra tokio dalyko, dėl kurio man vertėtų nukrypti nuo savojo tikslo. Jie puolė mane kaip būrys išalkusių tigrų, plūsdami ir grasindami, kad aš už tai atsiimsiąs. Tėve, jie tesėjo žodį! Nuo to laiko mane kasdien mušė. Bet aš nesibaiminu - argi nėra Jėzus man tėvas? Argi visad nebūsiu Jo sūnus? Galiu tvirtai pasakyti, kad Jėzus niekad manęs neužmiršo, net ir tada, kai buvau nuo Jo toli. Jo meilė lydėjo mane visur.
20. Mano silpna sveikata, kaip paprastai, tai geresnė, tai blogesnė. Kenčiu, tas tiesa, bet esu visų laimingiausias, nes ir kančioje nesiliauja Viešpats man teikęs neapsakomo džiaugsmo. Kad ne karas, tėve, kurį demonas nuolat kariauja prieš mane, jausčiausi tarsi rojuje. Atsiduriu demono naguose, jis stengiasi mane išplėšti iš Jėzaus rankų. Ak, Viešpatie, kokį karą verčia mane kariauti tasai!
21. Mėlynbarzdis, Dievui leidus, nesiliauja mane kankinęs; bet Dievas su manimi.
22. Prie išmėginimų dvasine baime ir drebėjimais, turinčiais ir nevilties prieskonių, Jėzus dar prideda ilgą ir įvairiopą bandymą kūno negalia ir pasitelkia šiam reikalui tuos šlykščius padariūkščius.
Paklausykite, ką prieš keletą parų man teko nuo tų nešvankių atskalūnų iškęsti. Buvo gili naktis; puolimą jie pradėjo pasiutiškais garsais, nors iš pradžių nieko nemačiau, supratau, kas kelia tą keistąjį triukšmą, todėl nė kiek neišsigandau, bet su pašaipia šypsena pasiruošiau grumtynėms su anais. Ir jie pasirodė grasiausiais pavidalais ir, siekdami, kad atsižadėčiau savo kelio, pradėjo gražiuoju bei užuolankomis. Bet, ačiū Dievui, gerokai juos pataršiau (atsikirtau jiems kaip reikiant), taip, kaip jie ir yra nusipelnę. O pamatę, kad jų pastangos nuėjo perniek, šoko ant manęs, parbloškė ant žemės ir labai smarkiai daužė, visur svaidydami pagalves, knygas, kėdes, desperatiškai šūkčiodami ir nešvankiausiai keikdamiesi. Laimė, kad kambarys apačioje, taip pat gretimi kambariai negyvenami.
Pasiskundžiau savo mielajam angelui, o šis, švelniai mane pabaręs, pridūrė: „Padėkok Jėzui, kad laiko tave išrinktuoju ir leidžia kopti į Kalvariją šalia savęs. Mano globai Jėzaus patikėtoji siela, matydamas šitai, visa esybe džiaugiuosi ir jaučiu virpulį. Manai, būčiau toks laimingas, jei neregėčiau tavęs, šitokio prislėgto? Aš, kuris per šventą meilę didžiai trokštu tau naudos, vis labiau džiūgauju, matydamas tave tokios būklės. Jėzus leidžia šiuos demono antpuolius, nes dėl Jo gailestingumo esi Jam mielas ir Jis nori, kad artėtum prie Jo, patirdamas dykumos, alyvų sodo ir Kryžiaus kelio nerimastį. Tu ginkis, visad varyk šalin ir niekink klastingas pagundas, o kur tavo jėgos nebesieks, mano širdies išrinktasai, neliūsk, aš būsiu šalia!"
23. O, dėl Dievo meilės, nepalikite manęs be pagalbos, neatsisakykite duoti patarimų, nes demonas kaip niekad įnirtingai puola mano vargšės sielos laivelį. Nebegaliu, mielas tėve; jaučiu, kad jėgos išseko. Kova krypsta prie pabaigos; regis, bet kurią minutę mane pribaigs suspaudimai. Ak! Kas mane išgelbės? Grumiuosi vienas dieną ir naktį su tokiu stipriu ir galingu priešu. Kuris nugalės? Kam šypsosis pergalė? Abidvi pusės, tėve, kaunasi žūtbūtinai. Palyginu abiejų pusių jėgas ir matau esąs silpnas, išsekęs priešo gretų akivaizdoje; matau tuojau būsiąs sutraiškytas, paverstas nieku. Trumpai tariant, viską pasvėrus, pralaimėtojas, man regis, turėčiau būti aš. Bet ką čia šneku?! Ar galimas daiktas, kad Viešpats tai leistų?! Niekados! Juk jaučiu, kaip iš mano sielos gelmių kyla milžino jėga šauktis Viešpaties: „Gelbėk, žūstu!"* [...]
27. Šioje pragariškoje sumaištyje nieko nematau ir negirdžiu, tik įnirtusių liūtų, nuolat pasirengusių suryti grobį, riaumojimą. [...]
Demonas nori laimėti mane bet kokia kaina. Dėl to visko, ką man tenka iškęsti, jei nebūčiau krikščionis, tikrai manyčiau esąs apsėstas. Nežinau, kas per priežastis, dėl kurios Viešpats vis dar nepasigaili manęs ir neišvaduoja; tačiau viena žinau: Jis nesiima nieko, neturėdamas švenčiausių tikslų, mums naudingų.
* Plg. Mt 8, 25; 14, 30; Lk 8, 24
