Šv. Robertas Belarminas   Versta iš: Šv. Robertas Belarminas, Apie Švenčiausiąją Mišių auką
Šv. Robertas Belarminas, Bažnyčios mokytojas

V SKYRIUS

Ar Mišios yra auka? Paaiškinama ginčo esmė ir susijusios katalikų bei eretikų pozicijos

Kadangi mes paaiškinome „Mišių“ ir „aukojimo“ terminus, darytina išvada, kad dabar derėtų šiek tiek aptarti patį klausimą: ar Mišios yra auka? Be to, pagrindinis šių laikų ginčų su eretikais klausimas yra ne tai, ar tai yra dvasinė arba netinkama auka. Melanchtonas (Augsburgo išpažinimo apologijoje), Chemnitzas (Tridento Susirinkimo tyrimas), Brenzas (Dėl Vitenbergo išpažinimo) ir kiti patvirtina, kad Mišias arba Viešpaties Vakarienę galima vadinti auka įvairiais požiūriais. Šis klausimas greičiau liečia išorinę, matomą auką, vadinamą tikra ir tinkama, būtent tokią auką, matomą atnašą, kurią Dievui teikia išimtinai kunigai.

Todėl ginčo esmė bus tokia: ar Mišių metu, arba vykstant Viešpaties Vakarienei (jei ji yra tinkamai švenčiama) Eucharistija turėtų būti aukojama Dievui. Tai yra tikroji klausimo esmė ir ją galima lengvai įrodyti kaip iš mūsų, taip ir iš mūsų priešininkų teiginių. Visų pirma, jų paskelbtos formulės, skirtos švęsti Viešpaties Vakarienę, pakankamai parodo, kas jiems nepatinka mūsų Mišiose.

Mišių Vitenbergo bažnyčioje formulė, kurią Liuteris paskelbė 1523 m., pripažįsta 1) Introitą su psalme; 2) Kyrie eleison su angelų giesme „Gloria in excelsis Deo“; 3) Kolektą arba maldą su po jos sekančiu skaitiniu; 4) Gradualą su Aleliuja; 5) Kelias sekvencijas, pavyzdžiui, Šventosios Dvasios ir Viešpaties Gimimo; 6) Evangeliją; 7) Tikėjimo išpažinimą. Tada priduriama: 8) „Dabar seka visa ta bjaurastis, kuriai esi priverstas tarnauti, visa, kas vyksta prieš Mišias, todėl ji vadinama ofertoriumu, ir nuo čia viskas skamba ir dvokia atnašavimu.“ Ir vėl sakoma: „Taigi visi šie dalykai, išreiškiantys aukojimą, buvo atmesti kartu su visu Kanonu, o mes išlaikome tai, kas yra gryna ir šventa.“ Tada jis labai trumpai nurodo Eucharistijos konsekravimą Viešpaties žodžiais ir Komuniją.

Kalvino sakramentų, skirtų Ženevos bažnyčiai, teikimo formulė ir visos kitos, kurias galėčiau išnagrinėti, uoliausiai rūpinasi, kad nebūtų paminėtas atnašavimas.

Be to, Liuteris visose savo knygose, kurių daugelį jis parašė būtent šiuo klausimu, tvirtina šį vieną dalyką, mokydamas, kad vykstant Viešpaties Vakarienei ar Mišioms, mes Dievui nesiūlome nieko, išskyrus maldas, – greičiau atvirkščiai – mes aukojame Eucharistijos sakramentą Dievui liudydami pažadą. 1520 m. jis išleido nedidelę knygą apie Bažnyčios nelaisvę Babilonijoje, kur gausiai tai argumentuoja skyriaus apie Eucharistiją pabaigoje. 1521 m. jis išleido savo knygą „Apie privačių mišių panaikinimą“, kur dar gausiau ir įnirtingiau teigia tą patį. 1522 m. Jis išleido knygą prieš Anglijos karalių, kurioje pakartoja tą patį. 1523 m. jis išleido knygą prieš Mišių Kanoną. 1527 m. Knygoje apie Viešpaties Vakarienės žodžius prieš Cvinglio pasekėjus jis laikosi to paties. Panašiai savo Išpažintyje, kurią paskelbė 1528 m., jis sako, kad Mišias laiko didžiausia bjaurybe iš visų ir nesigaili nieko kito, kaip tik to, kad 15 metų laikė Mišias būdamas katalikas. 1534 m. jis išleido knygą apie privačias Mišias ir kunigų patepimą, kurioje nesigėdijo prisipažinti, kad velnias jį mokė ir įtikinėjo, kad Mišios yra didžiausia bjaurastis ir kad tai įvyko ne sapne, o jam esant sąmoningu.

Lietuva meldžiasi

Visi to meto eretikai moko to paties. Melanchtonas (de Locis, tit. De Sacrificio), Brenzas (Dėl Vitenbergo išpažinimo, cap. De Eucharistia), Illyricus (savo Apologia pro Confessione Antwerpiensi, cap. 15), Chemnitzas (Tridento Susirinkimo tyrimas, 2 dalis), Jonas Kalvinas (Instit. Lib. 4 cap. 18 § 1 ir 2 ir paskesnės pastraipos), Petras kankinys (1 Kor 4 ir 10) ir Theodore'as Beza (Confessione, cap. 7 § 3) kartu su kitais neigia, kad Eucharistija galėtų būti arba turėtų būti aukojama Dievui.

Kita vertus, katalikų rašytojai, kurie mūsų laikais rašė apie Mišių auką, daugiausia stengiasi parodyti tai, kad Mišiose Viešpaties Kūnas ir Kraujas yra tikrai ir tinkamai aukojamas Dievui, matomais duonos ir vyno pavidalais: Johnas Eckas, trijose knygose apie Mišių aukojimą, Clictovenas, Propugnaculo Ecclesiae, lib. 1; Casparas Schazgerumas, Tract. De Missa; John Faber de Missa et Eucharistia, 2, 4 ir 5 knygos; Johnas Fisheris knygoje „Apie katalikų kunigystės gynimą“; Kajetanas traktate apie Mišių auką, kuri yra 3 tomo 10 tr.; Martin Persius de Traditionibus, 3 dalis 4-as svarstymas; Johnas Driedo, „De Scripturis et dogmatibus Ecclesiasticis“, 4 knyga, 5 skyrius, 4 dalis; Ambrose Catharinus in de Veritate Incruenti Sacrificii Novi et Aeterni Testamenti; Domingo del Soto 4 Sent. Dist. 13, q. 2; Tiletanus Tridento Susirinkimo apgynimas prieš Chemnitzą; Rudyardas Tapperis savo art.16 paaiškinime, Lovaniensum; Albertas Pighius hierarchas. Eccles. Lib. 2 cap. 5; ir kontr. 5 ir 6; Anthony Democharis savo keturiose knygose apie Mišių auką; Alonso de Castro contra haeresesi, lib. 10; Kardinolas Hosijus Confessione Polonica, kap. 41; Wilhelmas Lindanusas, Panopliae, 4 knyga, 37 sk. ir kt.; Melchior Cano De Locis Theologicis, lib. 12, cap. 13; Wilhelmas Alanas, de Eucharistija, lib. 2; Grigalius Valencijietis, traktate Et Apologia de Sacrificio Missae, bei daugelis kitų.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Iš to darome išvadą, kad Melanchtonas ir Chemnitzas neteisingai paaiškino šio klausimo esmę. Melanchthonas tiek de Locis (tit. De Sacraficio), tiek savo Apologijoje dėl Augsburgo išpažinimo (cap. De Missa) neteisingai apibrėžia ir neteisingai padalija auką, o visą ginčą nukreipia viena linkme – ar Mišiose aukojama permaldavimo auka. Tačiau pirmesnis klausimas yra tas, ar tikrai ir ar tinkamai aukojama pati auka. Nes tikriausios aukos yra tos, kurios nėra permaldaujančios, kaip mes parodėme aukščiau.

Tačiau Chemnitzas savo Tyrime kalba ne tik nemokšiškai, bet ir įžūliai, kai keliuose puslapiuose jis teigia, kad klausimo esmė yra ta, ar atstovavimas įvairiais gestais ir drabužiais, kurie matomi Katalikų Bažnyčioje, yra auka, įsteigta paties Kristaus (739, 744, 761, 766 ir 777 psl.). Be to, paskutinėje mūsų cituotoje vietoje, jis drįsta teigti, kad žodžių, apeigų, gestų, veiksmų, papuošalų ir drabužių rinkinys, kuris vėliau buvo pridėtas prie to, ką nustatė Kristus, yra popiežiškų Mišių pagrindas ir substancija, nors nė vienas katalikas niekada to nebuvo rašęs! Mat jie visi aukščiausiu sutarimu moko, kad visi šie dalykai, kurie buvo pridėti prie to, ką nustatė Kristus, yra atsitiktiniai papuošalai. Norėdami sužinoti daugiau apie tai ir jo prieštaravimą iš Johno Ecko knygos, žr. tai, ką mes paneigėme pirmiau, 1 skyriuje.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.