Autorius: Kun. Markus Pius Pfluger FSSPX   Versta iš: Mitteilungsblatt Nr. 430, 2014 lapkritis.
Šventojo Chuano de la Matos Mišios

Ištrauka iš paskaitos, sakytos 2014 m. rugsėjo 7 d., per Vokietijos katalikų piligriminį žygį pėsčiomis į Fuldą.

Šv. Eucharistijos paslaptis yra „krikščionių religijos viršūnė ir tam tikra prasme centras“, sako pop. Pijus XII savo enciklikoje apie liturgiją „Mediator Dei“. Šventosios Mišios, toji „švenčiausioji altoriaus auka“, yra „tikra auka, kuria dieviškasis Aukščiausiasis Kunigas nekruvinu būdu pakartoja tai, ką jis jau yra atlikęs ant Kryžiaus, būtent – paaukojo save patį amžinajam Tėvui kaip maloniausią atnašą“.

Taigi šv. Mišios savo kilnumą ir vertę gauna iš Kryžiaus aukos. Tridento susirinkimas jų tarpusavio santykį apibūdino trimis sąvokomis: sudabartinimasatminimaspritaikymas. Pirma, Kristaus ant kryžiaus įvykdyta auka nekruvinu būdu sudabartinama ant altoriaus: tai yra mysterium fidei, tikėjimo paslaptis; antra, šitaip Kristaus kančios atminimas tęsiasi iki pat laikų pabaigos; trečia, per Mišias mums pritaikoma išganinga kryžiaus aukos galia.

Melskitės, broliai...

Ką turi daryti tikintieji tą akimirką, kai pats „dangus atsiveria“ (Grigalijus Didysis)? Prieš kanoną kunigas paskutinį kartą atsigręžia į žmones ir juos paragina: „Orate fratres – melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimtina visagaliam Dievui Tėvui“. Priimtina, acceptabile. Kam rūpintis, kad ši auka būtų priimtina Dievui? Ar įmanoma, kad šv. Mišios Dievui nepatiktų? Žinoma, Mišių auka visada maloni Dievui. Tačiau ar Jis priims ją ir iš mūsų rankų? Nėra vis vien, ar per Mišias pasineriame į savo mintis, ar savo vidumi jose dalyvaujame. Taigi ką daryti, kad mūsų auka sulauktų palaiminimo?

Pijus XII jau 1947 m. paaiškino, kad aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas Mišiose visų pirma turi būti vidinis: tikintieji turi įsidėmėti, „kad jų aukščiausia pareiga ir didžiausia garbė yra dalyvauti eucharistinėje Aukoje, ir tai ne dyka, abejinga, išsiblaškiusia dvasia, bet taip nuoširdžiai ir aktyviai, kad glaudžiausiai susivienytų su Aukščiausiuoju Kunigu; <...> Ir teaukoja tą Auką kartu su Juo ir per Jį, ir tepasiaukoja su Juo patys“.

Lietuva meldžiasi

Galbūt ši popiežiaus žinia gali nustebinti. Galbūt iki tol galvota, kad Mišių auką teikti gali tik įšventintas kunigas. Taip, tik jis vienas gali duoną ir vyną paversti Kristaus Kūnu ir Krauju. Tai žino ir Pijus XII: jis atmeta klaidą, sulyginančią sakramentinę kunigystę su visuotine tikinčiųjų kunigyste. Tas sulyginimas, kaip žinome, įvyko po 20 metų...

Tikintieji irgi aukoja Kristaus auką

Visuotinė tikinčiųjų kunigystė egzistuoja, Pijus XII jos neišrado. Pakanka atsiversti Pirmąjį Petro laišką: „Kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.“ (1 Pt 2, 5) Per krikštą visi esame pašaukti aukoti dvasines aukas. Kokias aukas? Pirmiausia paties Kristaus auką – dvasiniu būdu. Todėl kunigas jau minėtoje vietoje sako: „Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimtina visagaliam Dievui Tėvui“ – meum ac vestrum sacrifícium – vadinasi, tai yra ir tikinčiųjų auka. Kanono pradžioje kalbėdamas Memento, kunigas meldžiasi: „Atsimink, Viešpatie, <...> visus aplink stovinčius, <…> už kuriuos Tau aukojame ar kurie Tau aukoja šią šlovinimo auką už save ir visus savuosius, už savo sielų atpirkimą, savo išganymo ir saugumo viltį.“

Tad kaip tikintieji aukoja šią auką? Pijus XII atsako: vienydamiesi su Kristumi, t. y. perimdami jo intencijas. Garbinimas, dėkojimas, atgaila ir prašymas – toks yra ketveriopas apskritai bet kokios maldos tikslas. Toks buvo ir Senojo Testamento aukų tikslas. Žydai atnašaudavo Dievui aukas norėdami Jį pagarbinti arba Jam padėkoti, arba atsilyginti už savo nuodėmes, arba išprašyti kokių nors malonių. Kristaus auka ant kryžiaus tobulai išpildo visus šiuos keturis tikslus. Mums tereikia per Mišias persiimti Kristaus intencijomis. Geriausias mums pavyzdys – pati Dievo Motina. Ji, stovėdama po kryžiumi, pirmoji paaukojo Kristų Dievui Tėvui. Ji tobulai perėmė savo Sūnaus intencijas: garbinimą, dėkojimą, atgailą ir prašymą.

Pirmasis aukos tikslas: atgaila

Šv. Paulius efeziečiams rašo: „Bet Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi.“ (Ef 2, 4–5) Viešpats „Kristaus krauju“ išganė tiek žydus, tiek pagonis. „Kryžiumi“ Kristus mus „sutaikino su Dievu“.

Kristus ant kryžiaus išganė mus kartą ir visiems laikams. Kam dar reikalingas šios permaldaujamosios aukos sudabartinimas šv. Mišiose? Per šv. Mišias šio permaldavimo vaisiai pritaikomi mums. „Privalome kasdien aukoti Dievui Jo Kūno ir Kraujo auką, nes būtent ši auka ypatingu būdu gelbėja mus nuo amžinosios pražūties“, – sako Grigalius Didysis.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Šis pirmasis Mišių aukos tikslas nuolatos atsispindi Mišių maldose, o ypač ryškiai – pirmojoje atnašavimo maldoje. Vyno perkeitimo žodžiai skamba: „Tai yra taurė mano kraujo <...>, kuris už jus ir už daugelį bus išlietas nuodėmėms atleisti.“ Todėl jau vaikus mokome perkeitimo metu melstis: „Jėzau, būk man maloningas; Jėzau, būk man gailestingas; Jėzau, atleisk man visas mano nuodėmes“. Mes pasitikime Kristaus krauju! Jo mirtis mus išgelbėjo. Šią atgailos intenciją turime padaryti sava. Nebūkime pasipūtę ir nemanykime esą teisuoliai, kaip anas fariziejus, kuris atėjo į Šventyklą pareikšti Dievui, kad Jis turėtų būti visiškai juo patenkintas. Šventosios Mišios moko mus artintis prie Viešpaties kaip anas muitininkas: „Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“

Antrasis aukos tikslas: prašymas

Taigi pirmasis mūsų rūpestis skamba taip: kaip aš sulauksiu Dievo palankumo? Tačiau mes turime ir kitų rūpesčių, bėdų, baimių, norų bei įvairiausių problemų – daugelis iš jų atima mums drąsą ir atitolina nuo Dievo. Taip yra todėl, kad mes nepakankamai pasitikime Dievu. Tad antrasis maldos ir aukos tikslas yra išprašyti Dievo pagalbos. Į akį krenta tai, kaip dažnai Viešpats ragina mus atlikti šią prašymo maldą: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta!“

Ką bendra mūsų prašymai turi su Kryžiaus auka? Šv. Paulius tai išreiškia jaudinančiais žodžiais: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, tai kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!“ (Rom 8, 31–32) Dovanodamas mums savo Sūnų, Dievas dovanoja mums viską, ko mums reikia išganymui. Šv. Paulius tęsia: Kristus mirė, prisikėlė ir dabar sėdi Dievo dešinėje, kur mus užtaria. „Jis amžinai gyvas, kad mus užtartų. (Žyd 7, 25)

Šventosiose Mišiose turime prisiminti, kad mirdamas ant kryžiaus Kristus ne tik atsilygino už mūsų nuodėmes, bet ir pelnė visas mums reikalingas malones; turime įsivaizduoti, kaip Jis dabar užtaria mus Tėvui. Todėl visos Mišių maldos baigiasi žodžiais „per Kristų, mūsų Viešpatį“. Taigi turime su pasitikėjimu artintis prie malonės sosto ir visus savo troškimus bei prašymus padėti ant altoriaus. Žinoma, galime prašyti ir laikinųjų gėrybių: sveikatos, lietaus ar giedro oro. Šitų dalykų prašyti galime. Tačiau esama amžinųjų gėrybių, kurių prašyti privalome: kiekvienos mums reikalingos malonės, kad ištvertume gerame ir patiktume Dievui. Taip pat reikia nepamiršti didžiųjų Bažnyčios prašymų: už tikėjimo išplitimą; už vyskupų sugrįžimą iš posusirinkiminių klystkelių; už žudomus ir naikinamus tikėjimo brolius Rytuose.

Trečiasis aukos tikslas: dėkojimas

Geri tėvai išmoko savo vaikus dėkingumo. Būti nedėkingam žmonėms yra nemandagu, skaudu ir įžeidu. O būti nedėkingam Dievui? Jei kam turime būti dėkingi, tai už visus labiausiai – gerajam Dievui, nes kiekviena dovana ateina iš Viešpaties. Šv. Bernardas Klervietis sako: „Pažįstu daug žmonių, kurie karštai prašo to, ko, jų nuomone, jiems trūksta, bet žinau tik keletą, kurie už gautas dovanas dėkoja.“

Kiekvienos šventosios Mišiose moko mus dėkoti. Prefacijos įžangoje celebruojantis kunigas sako arba gieda: „Gratias agamus Domino Deo nostro – Dėkokime Viešpačiui, mūsų Dievui.“ Tikintieji sutikdami su tuo atsako: „Dignum et justum est – Verta ir teisinga.“ Celebrantas pasigauna šiuos žodžius ir juos pratęsia: „Vere dignum et justum est, aequum et salutare – Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga, kad mes Tau visuomet ir visur (semper et ubique) dėkotume.“

Kiekvienas turi pakankamai priežasčių būti dėkingas. Kaip pabrėžia šv. Bernardas, dėkojimas sukelia džiaugsmą. „Linkiu, kad visi su dėkingumu mąstytumėte apie gėrį, kurį jums Dievas dovanoja. Tai kartu palengvins ir jūsų gyvenimo vargus. Kas per daug galvoja apie save, greitai tampa liūdnas. Todėl patariu jums, nukreipkite savo žvilgsnį nuo rūpinimosi savimi. Prisiminkite gėrybes, kurias Dievas jums dovanoja – tai jums suteiks daugiau džiaugsmo.“

Tačiau šventosios Mišios ne tik moko mus dėkoti, jos pačios yra tobula padėkos auka. Todėl turime savo padėką sujungti su altoriaus auka: Per Christum Dominum. Kristus yra tarpininkas, per kurį mūsų padėka pakyla prie Dievo.

Ketvirtasis aukos tikslas: gyrius ir šlovinimas

Per prefaciją padėka sklandžiai pereina į Dievo garbinimą. Kas jaučiasi dėkingas, giria davėją. Galbūt ne iškarto suvokiama, kodėl Kristaus mirtis ant kryžiaus pagarbina Tėvą danguje. Kaip Tėvas gali džiaugtis ir drauge jaustis pagerbtas, kai jo paties Sūnus miršta žiauria mirtimi? Žinoma, Dievui patinka ne tekantis Kristaus kraujas, ne Jo kančios. O kas gi? Tai primena Senojo Testamento aukas: Dievui patiko ne paskersti gyvuliai, Jam jų nereikia, kaip ne kartą pažymi Šventasis Raštas. Tačiau šiomis išorinėmis apeigomis buvo išreiškiamos žmonių intencijos: garbinimas, dėkojimas, atgaila ar prašymas.

Kodėl kankinio mirtis tokia vertinga? Nes kankinys savęs taip nebrangina, kaip brangina meilę Dievui ir artimui. Meilė yra galingesnė už mirtį. Kiekvienas iš mūsų tą žino: mūsų meilė šioje žemėje tik tada būna tikra ir nuoširdi, kai mums skauda. Taip ir mūsų Viešpaties kančia bei mirtis ant kryžiaus išreiškia begalinę meilę nusidėjėliams. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ (Jn 15, 13) Be to, išorinis savo gyvenimo atidavimas kyla iš vidinio atsidavimo Tėvui. Būtent tai Dievui patinka ir suteikia Jam garbę.

Dabar turėtų būti lengviau suprantama, kodėl Mišių auka – kaip Kryžiaus aukos sudabartinimas – kartu yra ir šlovinimo auka, maža to, aukščiausias Dievogarbos aktas. Vėlgi, čia mes prisijungiame prie Kristaus ir perimame jo intencijas. Tai ypatingai aiškiai išreiškiama Gloria maldoje: Laudamus te, benedicimus te, adoramus te, glorificamus te („šloviname Tave, aukštiname Tave, lenkiamės Tau, garbiname Tave“). O kanono pabaigoje kalbama: Per ipsum... omnis honor et gloria – „Per Jį, su Juo ir Jame Tau, visagaliam Dievui Tėvui, Šventosios Dvasios vienybėje visa šlovė ir garbė“.

Tikintieji aukoja save patys

Apibendrinkime: turime taip dalyvauti šv. Mišiose, kad jos mums atneštų palaimą. Esame pašaukti dvasiškai aukoti Tėvui Kristų. Tai darome susivienydami su Kristaus intencijomis, minėtais keturiais aukos tikslais: garbinimu, dėkojimu, atgaila ir prašymu.

Tačiau turime dar kai ką paaukoti – save pačius. Tikintieji turi su Kristumi „ir per Jį paaukoti tą Auką ir kartupasiaukoti su Juo patys“ (Pijus XII). Šv. Augustinas sako: „Bažnyčia kasdiene altoriaus auka moko mus aukotis patiems.“ Kur kankiniai išmoko pralieti savo kraują už Kristų, jei ne Šventosiose Mišiose? Kur išpažinėjai išmoko išsižadėti savęs ir sekti Kristumi, jei ne Šventosiose Mišiose? Kur šv. Ignacas išmoko savoOmnia ad majorem Dei – viskas didesnei Dievo garbei – jei ne Šventosiose Mišiose?

Šioje vietoje privalome prisiminti arkivysk. Marcelį Lefebvre‘ą, kuris 1979 m. savo auksinio kunigystės jubiliejaus proga Paryžiuje dvidešimčiai tūkstančių susirinkusiųjų pasakė nepaprastą pamokslą. Jis Mišių vertę patyrė dar būdamas misionieriumi Afrikoje. Jis matė, kaip šv. Mišios buvusius pagonis pavertė dvasingais. Jis matė, kaip ištisi pagoniški kaimai tapdavo krikščioniški ir pasikeisdavo ne tik dvasiškai, bet ir socialiai, ekonomiškai bei politiškai, nes šie buvę pagonys staiga suprato, jog būtina atlikti savo pareigas nepaisant iššūkių, nepaisant aukos, taip pat laikytis susitarimų, ypač santuokinių įsipareigojimų. Šitaip veikiamas šv. Mišių malonės kaimas pamažu pasikeisdavo.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku