Šv. Beketas, vyskupas ir kankinys

Vyskupas ir kankinys šv. Tomas Beketas (1119-1170) tradiciškai minimas gruodžio 29 dieną ir yra dvasininkų šventasis globėjas.

Keturi riteriai, apsitaisę šarvais, nuskubėjo Anglijos Kenterberio katedros nava ir jos gale surado stiprųjį Bažnyčios vyrą. Akys prisimerkė. Dantys sugriežė. Ten ir atgal skambėjo kieti žodžiai. Aistros. Ginčas. Tada keturi riteriai žiauriai smogė Tomui Beketui ir jo kraujas sutepė šventovę. Žmonės greitai užtvindė katedrą, tačiau niekas nelietė mirusiojo kūno, net nedrįso prie jo prieiti. Ši žinia kaip blogo oro gūsis perėjo per visą Europą. Gruodį įvykęs arkivyskupo kraujo praliejimas jo paties sostinės katedroje, nuodėmė, sujungusi kankinystę su šventvagyste, buvo bene labiausiai stulbinantis brandžiųjų viduramžių įvykis.

Mūsų šventasis vadino save „Tomu Londoniečiu“ ir sakė, kad „Beketu“ jį vadindavo tik jo priešai. Jis nebuvo kilmingo kraujo ir iškilo Bažnyčioje visų pirma globojamas juo besižavėjusio arkivyskupo, kuris kelis kartus siuntė Tomą į Romą atlikti sunkiausias Bažnyčios-valstybės misijas. Tomą kancleriu paskyrė Anglijos karalius Henrikas II, taip sutvirtindamas jų esamus šiltus asmeninius ryšius. Galbūt tikėdamasis, kad draugystė bus sušvelninusi Tomo pasipriešinimą karališkajai valiai, karalius pasiūlė savo draugą Kenterberio arkivyskupu, Anglijos bažnyčios vadovu. Sprendimą patvirtino popiežius, todėl Tomas, iki tol buvęs diakonu, buvo greitai įšventintas į kunigus, o po to konsekruotas vyskupu. Tačiau jo paskyrimas į aukštas bažnytines pareigas sugadino Tomo draugystę su Henriku II, nulėmė ilgus metus trukusią tremtį ir galiausiai įvedė tuos keturis ryžtingus riterius pro Kenterberio katedros duris.

Tomas Beketas buvo sudėtingas žmogus, kurio sieloje didžiulės dorybės buvo persipynusios su galingomis ydomis. Jis buvo nepastovus, lengvai išprovokuojamas ir tuščiagarbis. Jis mėgavosi savo aukšta padėtimi ir keliaudavo su asmenine dviejų šimtų tarnų, riterių, muzikantų ir sakalininkų palyda. Jis kovojo už Angliją mūšio lauke, kovodamas vienas prieš vieną, dėvėdamas grandininius marškinius. Tačiau Tomas taip pat pasninkaudavo, atlikdavo sunkias atgailas, buvo pamaldus, dosnus vargšams ir gyveno skaistų gyvenimą. Įšventinimas vyskupu atvėsino jo temperamentą, sumažino išdidumą ir sušvelnino grubesnius jo bruožus.

Du stipriausi Anglijos vyrai turėjo susirungti dėl išskirtinės ištikimybės Šventajai Bažnyčiai ir Šventajai Karalystei. Karalius Henrikas II reikalavo didelių nuolaidų iš Anglijos vyskupų: panaikinti bažnytinius teismus, be karaliaus sutikimo nesikreipti į Romą ir be karūnos sutikimo neekskomunikuoti žemės savininkų. Karalius taip pat apmokestino Bažnyčią didesniais mokesčiais ir apribojo kunigų teises. Tomas buvo pasibaisėjęs savo buvusio draugo reikalavimais ir kiekviename žingsnyje priešinosi karūnos reikalavimams. Dagtis buvo uždegta, o liepsna lėtai slinko link žmogžudystės, galiausiai sprogusios Katedroje.

Lietuva meldžiasi

Reaguodamas į karaliaus perlenkimus, Tomas pabėgo į Prancūziją, susitiko su popiežiumi, atsistatydino, nerimavo, buvo grąžintas į pareigas ir laukė. Kova tarp valstybės valdžios ir Bažnyčios laisvės, pilna sudėtingų intrigų, truko ištisus šešerius metus. 1170 m. gruodžio 1 d. Tomas pagaliau grįžo į Angliją, į priešiškumo ir džiaugsmo atmosferą. Jis žinojo, kas jo laukia – jis neišgyveno net iki mėnesio pabaigos. Apimtas įniršio, karalius Henrikas II išreiškė norą atsikratyti Tomu, o jo neaiškias užuominas keturi žudikai išpildė pačiu žiauriausiu būdu. Nuskubėję į šventovę riteriai šaukė: „Kur yra Tomas išdavikas?“ Tomas atsakė: „Aš čia – ne išdavikas, o arkivyskupas ir Dievo kunigas.“ Netrukus grindys buvo nutaškytos Tomo smegenimis. Karalius Henrikas II viešai atgailavo, riteriai prašė paties popiežiaus atleidimo, o Beketas buvo greitai paskelbtas šventuoju. Puošnus šv. Tomo Beketo kapas šimtmečiams tapo piligrimystės vieta, kol 1538 m. jį išniekino vėliau valdęs karalius Henrikas VIII ir karališkieji spazmai vėl sukrėtė Bažnyčią.

Šventasis Tomai Beketai, tavo paskutinės didvyriškos minutės šioje žemėje padarė tave šventuoju. Padėk visiems vyskupams, kunigams ir diakonams sekti tavo vyriškas dorybes, tvirtai kovojant už Bažnyčią gerais ir blogais laikais, visą jų gyvenimą, kad ir kokią kainą reikėtų už tai sumokėti.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.