Šv. Agnietės kankinystė. Domenichino. Apie 1619-1625 m.

1619 metais dailininkui Domenico Zampieri, kurį paprastai vadina slapyvardžiu „Domenichino - mažasis Dominykas“, buvo pavesta padaryti monumentalų altoriaus paveikslą savo gimtojo Bolonijos miesto dominikonų vienuolynui, skirto šv. Agnietei, kurios šventė švenčiama sausio 21 dieną. Rezultatas – per dvejus metus nutapyta 5,3 m aukščio ir 3,5 m pločio „Šv. Agnietės kankinystė“. Vienuolynas, priklausantis ordinui, yra vienas seniausių, įkurtas dar paties šv. Dominyko gyvenimo metu vos už mažiau nei kilometro nuo bažnyčios, kurioje jis palaidotas; jis buvo uždarytas Napoleono karų metu, o paveikslas dabar yra Bolonijos nacionalinėje galerijoje.

 Šv. Agnietės kankinystė. Domenichino. Apie 1619-1625 m.

Kontrreformacijos metu Katalikų Bažnyčia labai rūpinosi moterų padėtimi, ypač reaguodama į protestantų reformaciją, kuri panaikino visas kanoninio ir vienuolinio gyvenimo formas, nepalikdama moterims jokio institucinio vaidmens. Taip pat ji visiškai atsisakė tradicinio Bažnyčios vertinimo dėl skaistybės kaip gyvenimo būsenos (nesvarbu, ar oficialiai palaimintos pačios Bažnyčios, ar ne), nepaisant to, kad ji numanomai pabrėžiama šv. Pauliaus žodžiais pirmame laiške korintiečiams (1 Kor 7, 25–40). Todėl katalikų atsakymas į tai buvo pabrėžti kai kurių labai senų kankinių, tokių kaip šv. Agnietė, kurie bent iš dalies mirė dėl atsisakymo tuoktis ir kuriuos gyrė ir laikė pavyzdžiu tie patys Bažnyčios tėvai, svarbą. Būtent Bažnyčios tėvų raštuose protestantai dažnai ieškojo savo mokymo pateisinimo.

Domenichino laikais Bolonija buvo antrasis Popiežiškosios valstybės miestas, užkariautas 1506 m. Bažnytiniame lygmenyje tai buvo vyskupija, jau gerokai anksčiau tiesiogiai priklausiusi nuo Šventojo Sosto. Praėjus vos metams po menininko gimimo 1581 m., jis buvo pakeltas į arkivyskupiją; pirmasis arkivyskupas Gabriele Palleotti taip pat buvo religinės tapybos traktato, kuris labai paveikė kontrreformacijos meną, autorius. Šis traktatas labai pabrėžė meno sugebėjimą pamokslauti ir mokyti tikėjimo bei reiškė mintį, kad jis yra efektyviausias tada, kai yra ne tik gražus, bet ir orus, o jo tema vaizduojama taip, kad būtų tinkama bažnyčiai ir Bažnyčiai.

Todėl atkreipkite dėmesį, kaip apatinėje paveikslo dalyje matome šv. Agnietės mirties akimirką, tačiau be jokio bjaurumo, kurį tokiam momentui būtų suteikęs toks dailininkas kaip Caravaggio. (Caravaggio smarkiai kritikavo kitas labai įtakingas šio laikotarpio meno rašytojas Giovanni Bellori dėl pernelyg griežto realizmo, kuriuo jis vaizdavo tokio pobūdžio scenas.) Vaizduojamas momentas, kai šventajai duriama į kaklą, tačiau jos kankinystė parodoma ne iš žaizdos plūstančiu krauju, o jos baltu drabužiu – kankinystės priežasties simboliu, bei raudonu chalatu, simbolizuojančiu pačią kankinystę.

Ją nuduriančio vyro veidas yra užgožtas šešėlio, kad parodytų, jog nors jis šiuo metu ir veikia, tačiau nėra dėmesio centre; iš tikrųjų jis neturi reikšmės tikrajai to, kas vyksta, esmei. Šv. Agnietės veidas, žvelgiantis į dangų, nors ir esantis visai šalia jo, yra ryškiai apšviestas ir pačiame šios kompozicijos dalies centre. Mes matome mažiau jos tikrosios kančios ne todėl, kad ji nesvarbi, bet todėl, kad ji yra kur kas mažiau svarbi nei meilė Dievui ir šios suteikiama drąsa priimti smurtinę mirtį kaip būdą patekti į Jo akivaizdą. Šv. Agnietės kairėje matome tradicinę jos emblemą – avinėlį, taip pat dar vieną nekaltybės simbolį.

Sv Agnietes kankinyste Domenichino 1619 1625 apatine dalis

Ypač įdomi trijų moterų grupė, esanti dešinėje šventosios pusėje, kurių kiekviena atstovauja moters gyvenimo būseną, kurią Bažnyčia gerbia ir pašventina skirtingais būdais: jauna moteris, atstovaujanti mergelėms, vyresnė moteris, atstovaujanti našlėms, ir jauna mama, atstovaujanti santuoką (kurią protestantai atmetė kaip sakramentą.) Ši paskutinė yra labai panaši tiek kūno padėtimi, tiek tuo, kaip sudėti plaukai, į figūrą paskutinio Rafaelio paveikslo „Kristaus Atsimainymas“ dalyje – atiduodant duoklę vienam iš vėlesniojo Renesanso menininkų, kuriuo labai žavėjosi baroko epochos menininkai.

Viršutinėje dalyje Kristus perduoda angelui nekaltybės vainiką ir kankinystės šakelę, kuriuos šis turi perduoti šv. Agnietei. Domenichino patalpina tik vieną angelo dalį, kairę koją, į architektūrinį elementą, kuris skiria viršutinę dalį nuo apatinės, nurodydamas, kad tai paskutinė akimirka prieš šv. Agnietei ją priimant ir galutinai pereinant iš žemės į šventųjų šlovę. Muzikos instrumentais grojantys angelai (kiekvienas skirtingu) čia įtraukiami ne tik kaip įprastas dangaus simbolis, bet ir kaip priminimas apie muzikos svarbą katalikų pamaldose (priešingai nei paprastai griežtesnėse protestantų pamaldose), ir gyvybiškai svarbų vaidmenį, kurį muzika atliko moterų vienuolynuose ir apskritai moterų švietime.

Sv Agnietes kankinyste Domenichino 1619 1625 virsutine dalis

Reaguodami į elitizmą, būdingą daugeliui protestantizmo formų, ypač kalvinizmui, matome, kad Dievas tiesiogiai ir asmeniškai domisi šventąja Agniete, asmeniu, nieko nereiškiančiu pasauliui, bet kuris po akimirkos bus pasveikintas danguje kaip tikrojo tikėjimo liudytojas, kurį Bažnyčia pagerbė kaip vieną didžiausių iš savo daugelio šventųjų.

Gražaus atsitiktinumo dėka draugas dominikonas rekomendavo labai vaisingo anglų kompozitoriaus Peterio Philipso (1560 m. – apie 1628 m.), kuris didžiąją gyvenimo dalį gyveno žemyninėje tremtyje, daugiabalsę antifoną „Magnificat pirmuosiuose šv. Agnietės mišparuose“. Mirus žmonai ir vaikui, jis buvo įšventintas kunigu kažkuriuo metu XVII amžiaus pirmame dešimtmetyje; jis sukūrė šimtus motetų ir daugybę kūrinių įvairiems instrumentams ir ansambliams.

Beata Agnes in medio flammarum expansis manibus orabat: „Te deprecor, omnipotens, adorande, colende Pater metuende; quia per sanctum Filium tuum evasi minas sacrilegi tyranni, et carnis spurcitias immaculato calle transivi; et ecce venio ad te quem amavi, quem quaesivi, quem semper optavi“. - Palaimintoji Agnietė, liepsnos viduryje, ištiestomis rankomis meldėsi: „Aš prašau Tavęs, visagalio Tėvo, kurį reikia garbinti, šlovinti ir bijoti; nes per Tavo šventąjį Sūnų aš išvengiau įžūlaus tirono grasinimų ir praėjau nesuteptomis kojomis per kūno nešvarumus (tai ypač pasakytina apie tradicinę istoriją, kad kankinystės metu Agnietė buvo išsiųsta į prostitucijos namus, bet ten stebuklingai gynėsi nuo jaunų vyrų, kurie ją būtų niekinę); ir štai aš ateinu pas tave, kurį mylėjau, kurio ieškojau, kurio visada troškau.“

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.