Gruodžio 3 d. pradėjome naujus liturginius metus. „Katalikų Tradicija“, kartu su leidykla „Tradere“, jau septintus metus leidžia tradicinį liturginį kalendorių, kurio tikslas – padėti tikintiesiems pažinti vieną svarbiausių Katalikų Bažnyčios Tradicijos turtų – jos liturginius metus – ir taip pagilinti ryšį su Kristumi ir Jo Bažnyčia. Šis straipsnis yra įvadinis tekstas, kurį galima rasti kalendoriuje, trumpai apžvelgiantis liturginius metus ir liturginių švenčių išdėstymo juose logiką bei prasmę. Daugiau informacijos apie kalendorių ir jo įsigijimą galima rasti šioje nuorodoje.
Skirtingai nei pagoniškos religijos, laiką suprantančios kaip amžiną besisukantį ciklą, krikščionybė laiką supranta linijiniu būdu – jis turėjo pradžią ir turės pabaigą. Bet šį antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo laukimo laiką Katalikų Bažnyčia yra suskirsčiusi į besikartojančius ciklus, vadinamus liturginiais metais. Besikartojantys liturginių metų ciklai mums padeda nuolat judančioje laiko tėkmėje nepamiršti visos šios tėkmės tikslo – antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo. Taip pat mums vis primenamas ir mūsų pačių asmeninis tikslas – atgailaujant šioje žemėje laimėti dangų. Nuolatinis tikinčiojo budrumas palaikomas išdėsčius liturginius metus chronologiška tvarka: jų pradžioje minimas Jėzaus Kristaus gimimas, o pabaigoje – būsimas antrasis Jo atėjimas.
Liturginių metų pradžia – sekmadienis šv. Andriejaus dieną (XI.30) ar artimiausias jai. Juo prasideda advento laikas, kuriame lyg Senojo Testamento žydai laukiame gimstančio Mesijo ir tam ruošiamės. Adventas trunka ligi Kalėdų vigilijos – Kūčių. Tuomet prasideda Kalėdų laikas. Jis dalijamas į Viešpaties gimimo laiką (nuo Kalėdų ligi sausio 5 d.) ir Epifanijos laiką (nuo Trijų Karalių iki Kristaus Krikšto). Viešpaties gimimo laike, pagal žydų paprotį praėjus aštuonioms dienoms nuo gimimo, įvyksta Jėzaus Kristaus apipjaustymas – tai simbolis, kad Kristus atėjo ne panaikinti Senojo Testamento Įstatymo, o jį išpildyti. Tuo tarpu Epifanijos laike Viešpats Jėzus apsireiškia esantis ne tik ilgai lauktas Mesijas, bet pats Dievas, dėl mūsų priėmęs žmogystę. Šį laiką keičia eilinis metų laikas, trunkantis iki šeštadienio prieš Septuagezimos sekmadienį. Šiame laike minimas Švč. M. Marijos Apsivalymas ir Simeono pranašystė apie Kristaus atėjimo į žemę tikslą – žmonijos atpirkimą.
Prasideda Septuagezimos laikas, raginantis prisiminti, jog be Kristaus ir Jo atpirkimo esame tremtyje ar jokių vaisių neduodančioje dykumoje. Septuagezima – tai gavėnios pratęsimas iki 70 dienų. Gavėnia – 40 dienų Viešpaties kančios ir atgailos laikas – Jo pasiruošimas prieš pradedant viešą atpirkimo darbą. Gavėnia prasideda Pelenų trečiadieniu, primenančiu, jog be Kristaus esame tik dulkės, o baigiasi Didžiuoju penktadieniu ir šeštadieniu – Jėzaus Kristaus mirtimi ant kryžiaus, ir vėl primenančia, kad po mirties mūsų kūnai virs į dulkes, o sielos prisikėlimas amžinajam gyvenimu įmanomas tik remiantis prisikėlusio ir mirtį nugalėjusio Kristaus nuopelnais. Šiuo prisikėlimu – Velykomis – prasideda Velykų laikas, trunkantis 8 savaites iki šeštadienio prieš Švč. Trejybės šventę. Jis dalijamas į Velykinį laiką, Žengimo į dangų laiką bei Sekminių oktavą. Kristus šlovingai įžengia į dangų, rodydamas mums kelią, suteikdamas viltį, o kartu ir karštą troškimą sekti paskui.
Sekminių šventė – Šventosios Dvasios atsiuntimas – mus ragina mąstyti apie tai, kokią didelę malonę gavome, kad per Dievo Sūnaus ir Dievo Tėvo Meilės ir Tiesos Dvasios suteikimą galime dalyvauti dieviškoje meilėje. Kartu tai ir didelė atsakomybė – apaštališkai dalintis šia meile su kitais ir Tiesą nešti į visas pasaulio šalis, kaip po Sekminių didvyriškai darė apaštalai. Pirmuoju po Sekminių Švč. Trejybės sekmadieniu (su Šv. Dvasios atsiuntimu buvo atskleista ir Švč. Trejybės paslaptis) vėl prasideda Eilinis metų laikas. Jis simbolizuoja Katalikų Bažnyčios gyvenimą po jos įsteigimo per Sekmines ir trunka iki liturginių metų galo – būsimojo antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo.
Ilgas eilinis metų laikas lyg simbolizuoja mūsų, gyvenančių po Kristaus atpirkimo, tačiau vis dar laukiančių antrojo Jo atėjimo, dienas. Artėjant liturginių metų pabaigai švenčiama Kristaus Karaliaus šventė, o iš karto po jos minimi Visi Šventieji, dalyvaujantys Kristaus karališkume ir triumfuojantys danguje, bei vėlės, dar kenčiančios skaistykloje. Apmąsčius Kristaus gyvenimą, dabar ypač kviečiama apmąstyti mūsų pačių vaidmenį ir atsaką. Turime susimąstyti, kad privalome sekti Kristumi Karaliumi bei šventųjų pavyzdžiu. Paskutinis liturginių metų mėnuo pasakoja ir apie būsimąjį baisų Dievo teismą, pragarą ir skaistyklą, taip kviečiant mus atgailauti ir pasekti Kristumi, kol dar turime laiko.
Taip metai iš metų katalikai vis iš naujo išgyvena Evangeliją – nuo Kristaus įsikūnijimo ir gimimo iki Jo įžengimo į dangų ir karaliavimo. Pavasarį Jis įžengia į pasaulį per nekaltas Marijos įsčias, o po devynių mėnesių, žiemą, Jis gimsta, yra apipjaustomas ir gauna vardą. Jis auginamas Šventojoje Šeimoje ir sutinka savo pusbrolį Joną. Jis eina į dykumą, ir mes ten einame kartu su Juo gavėnios metu. Tuomet seka Jo Kančia ir Agonija, neilgai trukus perkeičiama Jo Prisikėlimo, Įžengimo į dangų ir Sekminių. Dabar Jis karaliauja – ir taip amžinai. O mes laukiame antrojo Jo atėjimo, jau pradėdami ruoštis švęsti Jo pirmąjį atėjimą. Taip ciklas prasideda iš naujo – tarsi ratas, besisukantis jau du tūkstantmečius. Katalikas, kuris savo gyvenime pažįsta šį liturginį ratą, tikrai pažįsta ir Kristų. Katalikas, deramai švenčiantis liturgines šventes ir ištikimai besilaikantis Bažnyčios tradicijų, tikrai gali sakyti turįs artimą ryšį su savo Viešpačiu.
