Popiežius šv. Grigalius Didysis   Publikuota iš: Šv. Grigaliaus Didžiojo „Jobo knygos moralinis komentaras“
Šv. Grigalius Didysis aukoja šv. Mišias
Šv. Grigalius Didysis aukoja šv. Mišias

Paulius, nors ir pastebėdamas savyje vidinės išminties turtus, tačiau suprasdamas išoriškai tesąs tik nykstantis kūnas, sakė: Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose. Antai palaimintajam Jobui nuo vočių ėmė trūkinėti išorinis molio indas, bet anas vidinis lobis liko nepažeistas. Nors išorėje kūnas buvo nusilpęs nuo žaizdų, tačiau viduje neišsenkantis išminties lobynas išsiliejo švento išmanymo žodžiais: Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga? Kas gera – tai laikinosios arba amžinosios Dievo dovanos, o kas bloga – dabartinės negandos, apie kurias Pranašo lūpomis Viešpats kalba: Aš esu Viešpats, ir nėra kito. Darau šviesą ir kuriu tamsą, sukuriu gerovę ir sukeliu negandas.

Darau šviesą ir kuriu tamsą, nes kai negandomis sukuriamos išorinės skausmo tamsybės, viduje išmanymu įžiebiama sielos šviesa. Sukuriu gerovę ir sukeliu negandas, nes santaika su Dievu mums yra grąžinama tada, kai gerai sukurtieji dalykai, kurių netinkamai trokštama, virsta mums negandomis. Juk per nuodėmę prarandame santaiką su Dievu, todėl reikia iš naujo su juo susitaikyti per negandas; idant, kai kiekvienas gerai sukurtas dalykas mums išvirsta skausmu, pataisyto žmogaus siela būtų nuolankiai grąžinama santarvėn su savo Kūrėju.

Vis dėlto Jobo žodžiuose ypač dera įsiklausyti į tai, kaip sumaniai mąstydamas jis atremia žmonos įtikinėjimą: Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga? Juk didžiulę paguodą gauname varguose, jei kęsdami nelaimes prisimename savo Kūrėjo dovanas. Mūsų nepalaužia tai, ką sukelia skausmas, jeigu širdį tučtuojau pasiekia tai, kuo jį lengvina malonė. Užtat ne veltui yra parašyta: Gerovės dieną neužmiršk nelaimių, nelaimės dieną atsimink gerovę.

Kas gauna malonių, bet jomis apdovanotas nėmaž nesibaimina negandų, iš džiaugsmo įpuola puikybėn. O tas, kuris kamuojamas negandų, bet per jas nesiguodžia gautomis malonėmis, tas įpuola visiškon neviltin, netekdamas sielos pusiausvyros.

Vadinasi, reikia derinti viena ir kita, vieną visuomet remti kitu; nes kaip malonių prisiminimas sušvelnina negandų bausmę, taip ir išbandymo nuojauta bei baimė ramdo džiūgavimą dėl malonių. Taigi šventasis vyras, kad nuramintų prislėgtą ir žaizdotą sielą, negandų skausmuose svarsto malonių svarbą, sakydamas: Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų