Švč. Sakramento adoracija

Apklausos nuolat rodo, kad vis mažiau katalikų tiki tikru Jėzaus Kristaus buvimu Eucharistijoje ir žino, ką Bažnyčia apie tai moko. Dalinamės ištrauka iš šv. Jono Marijos Vianėjaus, Arso klebono, Mažojo katekizmo.

Ten pasislėpęs mūsų Viešpats laukia, kol ateisime pas Jį ir išsakysime Jam savo prašymus. Žiūrėkite, koks Jis geras! Jis prisitaiko prie mūsų silpnumo. Danguje, kur būsime šlovingi ir triumfuojantys, išvysime Jį visoje Jo šlovėje. Jei Jis dabar mums pasirodytų toje šlovėje, mes nedrįstume prie Jo prisiartinti; bet Jis slepiasi, kaip žmogus kalėjime, kuris galėtų mums pasakyti: „Jūs manęs nematote, bet tai nesvarbu; prašykite manęs visko, ko norite, ir aš tai išpildysiu.“ Jis yra ten, savo meilės sakramente, nuolat atsidūsta ir užtaria savo Tėvą už nusidėjėlius. Kokiems tik papiktinimams Jis savęs neišstato, kad galėtų pasilikti tarp mūsų! Jis yra ten, kad mus paguostų, todėl turėtume dažnai Jį lankyti. Kaip Jam patinka tas trumpas ketvirtis valandos, kurį pavagiame iš savo nenaudingų užsiėmimų, kad ateitume pas Jį pasimelsti, aplankyti Jį, paguosti Jį dėl visų Jo patiriamų skriaudų! Matydamas tyras sielas, trokštamai ateinančias pas Jį, Jis joms šypsosi. Jos ateina su tuo paprastumu, kuris Jam taip patinka, prašyti Jo atleidimo už visus nusidėjėlius, už daugybės nedėkingų žmonių skriaudas. Kokią laimę jaučiame Dievo akivaizdoje, kai atsiduriame vieni prie Jo kojų priešais šventąjį tabernakulį! „Nagi, mano siela, padvigubink savo užsidegimą; tu viena garbini savo Dievą. Jo akys ilsisi tik tavyje.“ Šis gerasis Gelbėtojas yra toks kupinas meilės mums, kad visur mūsų ieško.

Ak! Jei turėtume angelų akis, kuriomis matytume mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, esantį čia, ant šio altoriaus, ir žvelgiantį į mus, kaip mes Jį mylėtume! Niekada daugiau nenorėtume su Juo išsiskirti. Norėtume visada likti prie Jo kojų; tai būtų dangaus nuojauta: visa kita mums taptų nejauku. Bet matote, mums trūksta tikėjimo. Esame vargšai akli žmonės; prieš akis turime miglą. Tik tikėjimas gali išsklaidyti šį rūką. Netrukus, mano vaikai, kai laikysiu rankose Mūsų Viešpatį, kai gerasis Dievas jus palaimins, paprašykite, kad Jis atvertų jūsų širdies akis; kalbėkite Jam kaip Jericho aklojo žodžiais: „Viešpatie, padaryk, kad matyčiau!“ Jei nuoširdžiai Jam sakysite: „Padaryk, kad praregėčiau!“, tikrai gausite tai, ko trokštate, nes Jis trokšta tik jūsų laimės. Jis turi pilnas rankas malonių, ieškodamas, kam jas išdalyti; deja, niekas jų negaus... Koks abejingumas! Koks nedėkingumas! Mano vaikai, mes esame patys nelaimingiausi, kad nesuprantame šių dalykų! Vieną dieną mes juos gerai suprasime, bet tada bus per vėlu!

Mūsų Viešpats ten yra kaip auka; ir labai maloni Dievui malda yra prašyti Švenčiausiąją Mergelę, kad ji paaukotų Amžinajam Tėvui savo Dieviškąjį Sūnų – visą nukraujavusį, visą sudraskytą – už nusidėjėlių atsivertimą; tai geriausia malda, kokią tik galime sukalbėti, nes iš tiesų visos maldos atliekamos Jėzaus Kristaus vardu ir remiantis Jo nuopelnais.

Kai esame priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, užuot žvalgęsi aplinkui, užverkime akis ir burną; atverkime savo širdį ir mūsų gerasis Dievas atvers savąją; mes eisime pas Jį, Jis ateis pas mus, vienas prašyti, kitas priimti; tai bus tarsi kvėpavimas iš vieno į kitą. Kokį saldumą randame pamiršdami save, kad ieškotume Dievo! Šventieji pamiršo save, kad nematytų nieko kito, tik Dievą, ir dirbtų tik Jam; jie pamiršo visus sukurtus daiktus, kad rastų tik Jį. Tai yra kelias į dangų.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Virginija · 11:22 24/08/2023
    Taip tikrai šv Komunija tai Gyvas Jėzus !ačiū už straipsnį 
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų