Šv. Petras ir Paulius

Šiandien pagerbiamų apaštalų Petro ir Pauliaus kultas Bažnyčioje siekia seniausius laikus. Jų pavyzdžiu gėrisi šv. Klemensas Romietis savo laiške Korinto bendruomenei (apie 95 m.), jau nuo II a. pradžios apaštalų palaidojimo vietos (Vatikanas ir Ostijos kelias) tampa piligrimystės vietomis. Apie 258 m., siaučiant eiliniams krikščionių persekiojimams, apaštalų relikvijos perkeliamos į katakombas prie Via Apia (dabar šv. Sebastijono katakombos). Tikriausiai čia ir gimsta liturginis šiųdviejų apaštalų pagerbimas birželio 29 d. Jis minimas seniausiame Romos liturginiame kalendoriuje Depositio Martyrum (336 m) jau kaip sena ir garbinga šventė.

Kuo mums svarbūs šiedu apaštalų kunigaikščiai (taip juos vadino Bažnyčios Tėvai)? Tikriausiai atsakytume, jog jie yra mūsų Bažnyčios kertinės kolonos, Jos Tėvai. Gerbiame Petrą kaip Uolą ant kurios pastatyta Kristaus Bažnyčia ir kurios pragaro vartai nenugalės, skelbiame jam suteiktą galią „surišti bei atrišti“, laikome jį pirmuoju popiežiumi, kurio įpėdinių eilė seka iki mūsų dienų.

Išėmus apaštalo Pauliaus laiškus iš Naujojo Testamento netektume plataus ir gilaus teologinio horizonto, Kristaus žinia liktų nuskurdinta.

Tačiau ne vien tai. Minime ne ideologines figūras, ne herojus, kurių visada ieško pasaulio žmonės.

Žavimės Petru ir Pauliumi, nes jie buvo įsimylėję Kristų, kurį pažino ir kuriuo sekė visu savo gyvenimu. Petro ir Pauliaus istorija, kaip ir kiekvieno iš mūsų istorija, yra pažymėta klaidomis, žmogišku menkumu, paklydimais ir atgailos ašaromis. Kiekvienas iš jų savitu būdu atsakė į svarbiausią Viešpaties klausimą: „ar myli mane“? Ir šį atsakymą įgyvendino skirtingomis tarnystėmis bei savitu būdu, galiausiai juos apjungė bendras kankinystės vainikas.

Ir mes esame kviečiami būti vienybės žmonėmis. Lengva rinktis Kaino ir Abelio kelią. Lengva ieškoti to, kas skiria, o ne to, kas vienija. Apaštalų Petro ir Pauliaus pavyzdys liudija, kad Kristaus meilė viršija ir suvienija visas priešybes bei skirtingumus.

Viešpats pasilieka savo Bažnyčioje, kurią kūrė apaštalai Petras ir Paulius. Nepaisant to, kad, rodos, Bažnyčia yra išdavusi savo Sužadėtinį. Matome nuosmukį tų, kurie turėtų spindėti šventumu ir skaistumu, – Kristui pasišventusių vyskupų, kunigų, vienuolių. Negi Viešpats apleido savo Kaimenę ? Negi Bažnyčia ant bankroto ribos?

Benediktas XVI savo laiške apie lytinio išnaudojimo sukeltą krizę Bažnyčioje, įžvalgiai pastebi: „Šiandien Dievas kaltinamas juodinant jo visą Bažnyčią ir taip stengiantis mus nuo jos nutolinti. Mintis patiems pasistatydinti geresnę Bažnyčią iš tikrųjų yra velnio pasiūlymas, kuriuo jis siekia mus atitraukti nuo Dievo pasitelkdamas melagingą logiką, kuria per lengvai patikime. Ne, Bažnyčią ir šiandien sudaro ne vien netikusios žuvys ir raugės. Dievo Bažnyčia egzistuoja ir šiandien, ir kaip tik šiandien ji yra įrankis, kuriuo Dievas mus gelbėja. Labai svarbu velnio melams ir pusiau tiesoms priešpriešinti visą tiesą: taip, Bažnyčioje egzistuoja nuodėmė ir blogis. Tačiau ir šiandien egzistuoja šventa Bažnyčia, kuri nesugriaunama. Ir šiandien egzistuoja daug pamaldžiai tikinčių, kenčiančių ir mylinčių žmonių, kuriuose mums pasirodo tikrasis Dievas, mylintis Dievas. Dievas ir šiandien pasaulyje turi savo liudytojų (martyres).“

Šventieji apaštalai Petrai ir Pauliau, – savo galingu užtarimu ir įkvepiančiu tarnystės pavyzdžiu globokite mūsų Motiną Bažnyčią, kurią palaistėte savo kraujuǃ

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų