Šv. Tomas Akvinietis   Versta iš: The homilies of Saint Thomas Aquinas upon the Epistles and Gospels for the Sundays of the Christian year / translated by John M. Ashley. 1867, London.
Šv. Tomas Akvinietis

Dievo miestas

IV kvadragezimos (Gavėnios) sekmadienis (pamokslas pagal Epistolę)

Bet aukštybių Jeruzalė laisva.“ (Gal 4, 26)

Šiuose žodžiuose Dievo miestas, valdantis dangų, giriamas dėl trijų priežasčių. Pirma, dėl savo padėties: „aukštybių“. Antra, dėl savo vardo: „Jeruzalė“. Trečia, dėl savo laisvės: „laisva“.

Pirmiausia, būtina pažymėti, kad jis yra giriamas kaip „aukštybių“ dėl keturių priežasčių: (1) Dėl tyrumo. Nes nešvarumai niekada nebus „aukštybėse“, bet nusės žemuose slėniuose. Šiame dangiškajame mieste nėra nieko nešvaraus: „Bet ten niekada nepateks, kas netyra“ (Apr 21, 27). (2) Dėl sveikumo. Juk tai, kas yra „aukštybėse“, yra sveika; taip yra ir šiame dangiškame mieste, kur nėra nei skausmo, nei mirties: „Nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apr 21, 4). (3) Dėl saugumo. Nes miestas, esantis „aukštybėse“ yra saugesnis: „Jis suteikė man nuostabią malonę sustiprintame mieste“ (Ps 31, 21 Vulgata). 4) Dėl erdvumo. Nes apačioje esanti žemė yra tarsi taškas sferoje, o dangus – visas perimetras. Šv. Augustinas sako: „Argi nestebina, kad dangaus plotis nėra apribotas siauromis ribomis? Nuo kraštutinės Ispanijos ribos iki šio miesto gatvių, jei vėjas neša laivą, erdvė įveikiama per kelias dienas; tuo tarpu dangumi keliaujant greičiausiai žvaigždei prireikia trisdešimties metų kelionės.“

Antra, būtina pažymėti, kad miestas, pavadintas Jeruzalės vardu, dėl daugelio priežasčių yra pagirtinas, mat Šventajame Rašte apie Jeruzalę kalbama daug dalykų, kurie turi būti suprantami kaip dangiškoji Jeruzalė. Čia atkreipsime dėmesys į dešimt savybių. 1) Jos nuostabus grožis ir teisingumas: „Mano meile, tu tokia graži kaip Tirza, daili kaip Jeruzalė“ (Gg 6, 4). 2) Jos neapsakoma meilė ir malonė: „Tai žodis Viešpaties, kurio liepsna Zione, žaizdras Jeruzalėje!“ (Iz 31, 9). 3) Žavintis jos spindesys: „Jeruzale, Dievo Mieste, tu spindėsi šlovinga šviesa, ir visi žemės pakraščiai tave garbins“ (Tob 13, 13 Vulgata). 4) Jos sienų, gatvių ir vartų spindesys: „Jeruzalės vartai bus statomi iš safyro ir smaragdo, visos jos sienos iš brangiųjų akmenų. Jeruzalės bokštai bus statomi iš aukso, visos jų dantytos viršūnės iš gryno aukso. Jeruzalės gatvės bus grįstos rubinais ir Ofyro akmenimi (Tob 13, 16). 5) Jos visų daiktų gausa: „Tavo akys tesidžiaugia Jeruzale: tvirtais pastatais, nesugriaunama palapine, kurios stulpai nepašalinami ir virvės nesutraukomos (Iz 33, 20 Vulgata). 6) Visų malonumų gausa: „Drauge su Jeruzale džiaukitės ir būkite dėl jos linksmi visi, kurie ją mylite! Džiūgaukite kartu su ja visi, kurie dėl jos liūdėjote!“ (Iz 66, 10). 7) Jos amžinas ir nuolatinis džiaugsmas: „Štai aš kuriu Jeruzalę „Džiaugsmu“ (Iz 65, 18). 8) Jos amžinoji garbė ir šlovė: „Kelkis, nušviski! Tavoji šviesa atėjo, Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito“ (Iz 60, 1). 9) Amžinosios ramybės laimė: „Aš užliesiu ją ramybe kaip upe“ (Iz 66, 12 Vulgata). 10) Palaimintos šviesos amžinoji laimė: „Ir visi jos namai šauks: „Aleliuja! Tebūna pašlovintas Izraelio Dievas!“ (Tob 13, 18).

Trečia, būtina pažymėti, kad šiame mieste bus išsigelbėta nuo penkių blogybių. 1) Nuo demonų nemalonumo: „Tą dieną, kai Viešpats suteiks tau atilsį nuo kančios ir baimių“ (Iz 14, 3). 2) Nuo visokio blogio kančių: „Viešpats, mūsų Dievas, išvadavo Jeruzalę, savo miestą, nuo jos nelaimių“ (Tob 13, 19 Vulgata). 3) Nuo kūrinijos sugedimo: „Ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės“ (Rom 8, 21). 4) Nuo kūno mirties: „Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (Rom 7, 24-25). 5) Nuo nuodėmės vergijos: „Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“ (Jn 8, 36). Taigi, palaimintas tas miestas, kuriame nėra blogio, kuriame viskas yra gera. Į šį gėrį galime būti atvesti.

Kristaus keliai ir darbai

IV kvadragezimos (Gavėnios) sekmadienis (pamokslas pagal Evangeliją)

„Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero.“ (Jn 6, 1)

Šioje Evangelijoje pasakojama apie tris dalykus, kuriuos Jėzus padarė. Pirma, Jis „perėjo jūrą“. Antra, Jis „užkopė į kalną“. Trečia, Jis pamaitino minias: „Jėzus paėmė duoną“.

Pirmiausia, būtina pažymėti, kad Jėzus padarė tris dalykus, susijusius su jūra. Pirma, nuramino ją. Antra, Jis vaikščiojo po ją sausomis kojomis. Trečia, Jis ją perėjo. Šiuos tris dalykus Kristus padarė pasaulyje: „Štai jūra, tokia bekraštė ir plati“ (Ps 104, 25). 1) Kristus nuramino pasaulį, sutaikindamas jį su Dievu Tėvu. 2) Ėjo per pasaulį sausomis kojomis, nemylėdamas nieko žemiško. 3) Jis perėjo pasaulį, įžengdamas į dangų. Apie pirmąjį pasakyta: „Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį“ (2 Kor 5, 19). Apie antrąjį: „Ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios“ (Jn 14, 30). Apie trečiąjį: „Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą“ (Jn 16, 28).

Antra, būtina pažymėti, kad Evangelijose rašoma, jog Kristus ant kalno padarė septynis dalykus. 1) Ant kalno Jis nugalėjo velnią. (2) Ant jo Jis pamokslavo savo mokiniams. (3) Ant kalno Jis atsimainė. (4) Ant jo Jis dažnai meldėsi. (5) Ant kalno Jis pasirodė savo mokiniams. (6) Ant jo Jis pamaitino minią. (7) Nuo kalno Jis pakilo į dangų. Apie pirmąjį parašyta: „Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną“ (Mt 4, 8). Apie antrąjį: „Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai“ (Mt 5, 1). Apie trečiąjį: „Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje“ (Mt 17, 1-2). Apie ketvirtąjį: „Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis“ (Mt 14, 23). Apie penktąjį: „Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus“ (Mt 28, 16). Apie šeštąjį: „Jėzus užkopė į kalną. Jėzus paėmė duoną“ (Jn 6, 3, 11). Apie septintąjį: „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas“ (Lk 24, 50).

Trečia, būtina pažymėti, kad dviejuose skirtinguose kaimuose Viešpats pamaitino minias iš dvylikos duonos kepalų, o šie dvylika reiškia duoną, kuria Jis maitina tuos, sekančius Jį: 1) meilės, 2) džiaugsmo, 3) ramybės, 4) kantrybės, 5) švelnumo, 6) gerumo, 7) tikėjimo, 8) klusnumo, 9) santūrumo, 10) kuklumo, 11) nuolankumo, 12) skaistumo keliu. Tai dvylika permaldavimo duonos kepalų, apie kurios pasakyta: „Ant stalo nuolat mano akivaizdoje laikysi Artumo duoną“ (Iš 25, 30). Apie visus kartu pasakyta: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22-23).

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų