Pamokslas Kaune 2015 m. gegužę.
Brangūs tikintieji,
Pačiame pirmajame Pradžios knygos skyriuje mes skaitome, kaip Dievas sukūrė žmoniją. Jis tarė: Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą (Pr 1, 26). Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą.
Kai sakome, jog kas nors yra kieno nors kito atvaizdas, įsivaizduojame portretą ar paveikslą. Dailininkas mato peizažą ar žmogų ir, užtepdamas dažus ant drobės, sukuria paveikslą. Šis paveikslas bus kopija arba greičiau kai ko perkėlimas nuo vieno dalyko ant kito. Paveikslas, žinoma, nėra žmogus, bet jis gali būti žmogaus atvaizdas. Paveikslas yra kai kas visiškai skirtinga, jis daug menkesnis už žmogų, tačiau gali būti asmens atvaizdas. Paveikslas gali mums parodyti, kaip žmogus atrodo, bet jis nėra žmogus. Tad kai Šventasis Raštas sako, jog žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tai reiškia, kad žmogus yra tam tikras Dievo atspaudas arba pasižymi tam tikrais bruožais, atspindinčiais, kas yra Dievas. Nors žmogus, žinoma, be galo skiriasi nuo Dievo, kaip portretas skiriasi nuo gyvo asmens, vis dėlto tarp jų esama tam tikro panašumo, kai ko, kas mums sako, jog šis paveikslas yra Dievo atvaizdas. Lygiai taip pat galime sakyti, kad ši statula prie altoriaus yra Švenčiausiosios Mergelės statula, nes ji yra Dievo Motinos atvaizdas. Žinoma, ji nėra Švenčiausioji Mergelė, bet ji yra Marijos atvaizdas, atspindys, todėl žvelgdami į statulą mes atpažįstame Švenčiausiosios Mergelės bruožus.
Todėl jei žmogus yra Dievo atvaizdas, vadinasi, jis pasižymi bruožais, atspindinčiais Dievą. Kai žvelgiame į paveikslą, tai, kas sukuria asmens atvaizdą ir atspindi jo bruožus, yra spalvos ir linijos, kurias dailininkas palieka ant drobės. Taigi Pradžios knygoje mes taip pat matome menininko darbą: „Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į veidą gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva dvasia.“ (Pr 2, 7.) Ši gyva dvasia, kurią Dievas atspaudė žemės molyje, yra tai, kas žmogų daro Dievo atvaizdu.
Šie pasvarstymai, brangūs tikintieji, padeda mums apmąstyti paslaptį, kurią šiandien švenčiame ‒ Švenčiausiosios Trejybės paslaptį. Būtent ši šventė mums aiškiausiai sako, kas yra Dievas: Jis yra vienas Dievas trijuose asmenyse. Dievas yra vienas, nes yra tik viena dieviška prigimtis, tik viena tobula būtybė. Faktą, jog yra tik vienas Dievas, mes žinome iš to, kad jeigu būtų du Dievai, kažkas juos turėtų vieną nuo kito skirti. Vienas iš jų privalėtų turėti ką nors, ko neturi kitas, todėl tas kitas nebūtų tobulas, nes jam ko nors trūktų. Vadinasi, tegali būti vienas Dievas. Vis dėlto Dievas yra trijuose dieviškuose asmenyse, kurie yra skirtingi: Tėvas nėra Sūnus, ir abu nėra Šventoji Dvasia.
Galbūt geriausias būdas teisingai suprasti šią paslaptį yra pažvelgti į Dievo sukurtą atvaizdą. Jeigu kokį nors žmogų galime šiek tiek pažinti iš jo portreto, lygiai taip pat galime kai ką sužinoti apie Dievą iš paveikslo, kuriame Jis atvaizdavo save ‒ tai yra iš žmogiškosios sielos.
Žmogiškoji siela priklauso vienai žmogiškajai būtybei. Kaip yra tik viena dieviškoji prigimtis, taip kiekvienai nemirtingai sielai yra tik viena žmogiškoji būtybė. Tačiau žmogiškoji siela, būdama dvasinė, yra apdovanota dviem galiomis, dviem dvasinėmis galiomis, kurios ją padaro iš tiesų žmogiška ‒ protavimo galia ir mylėjimo galia. Protavimo galia padaro sielą visapusišką, nes mes galime pažinti įvairius dalykus, mūsų protas juos tarsi apima, mes galime pažinti jų prigimtį ir juos suprasti. Dar nuostabiau yra tai, kad mes galime pažinti save, šiek tiek suprasti savo žmogiškąją prigimtį. Kalbos galia skirta kaip tik tam, kad šį vidinį žinojimą apie save galėtume perduoti kitiems.
Meilės galia yra ta jėga, kuri traukia mus prie mylimo objekto ‒ mes norime su juo susivienyti, mes linkime jam gero, mes trokštame jį turėti. Nors žmonės turi ir kitų sugebėjimų bei galių, būtent šios dvi daro mus žmonėmis, sukurtais pagal Dievo atvaizdą.
Dievas yra dvasia, todėl Jis taip pat pažįsta ir myli, tik be galo tobulesniu būdu nei mes. Dievas pažįsta visus dalykus ir Jis tobulai pažįsta save. Dievas taip pat išreiškia save, išreiškia savęs pažinimą, tik daug tobulesniu būdu, nei tai gali padaryti mūsų skurdi kalba. Jeigu mes turime naudoti daug posakių ir žodžių norėdami išreikšti savo vidinį gyvenimą ir savęs pažinimą, Dievas tai daro vienu nepaprastu žodžiu ‒ Dievo Žodžiu. Nors šis Žodis skiriasi nuo jį ištariančio Asmens, jis tiksliai išreiškia Dievo prigimtį. Šis Žodis yra amžinas kaip ir Dievas, jis yra tos pačios prigimties kaip ir Dievas, vis dėlto jis yra atskiras asmuo. Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Tai yra antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo, Dievo Sūnus.
O tarp Tėvo ir Sūnaus yra begalinė meilė, begalinė trauka, nes jie turi tą pačią prigimtį. Gėris, kurio jie nori vienas kitam, yra tas pats begalinis ir tobulas gėris, dieviškoji prigimtis. Tačiau ši meilė kai kuo skiriasi nuo Tėvo ir Sūnaus, kaip paskelbė Viešpats Jėzus, sakydamas, jog ateis Globėjas, kurį Jis atsiųs nuo Tėvo (Jn 15, 26). Jis ateina iš Tėvo ir Sūnaus kaip iš vieno šaltinio ir yra atskiras asmuo. Šis atskiras asmuo yra Šventoji Dvasia, dieviškoji meilė, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus.
Dar nuostabiau ir paslaptingiau, mano brangūs tikintieji, yra tai, jog Pradžios knygoje sakoma, kad Dievas sukūrė žmogų ne tik pagal savo atvaizdą, bet ir pagal savo panašumą. Panašumas yra kai kas daugiau nei atvaizdas. Panašumas yra palyginimas, reiškiantis tam tikrą lygybę, kalbantis apie tam tikrą lygiavertę prigimtį. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad jūsų dukra panaši į jūsų žmoną ar kad jūsų sūnus panašus į jūsų senelį, bet niekas nesako, kad šuo yra panašus į katę. Panašumas reiškia tam tikrą prigimčių vienodumą, du panašūs dalykai turi turėti kai ką bendra.
O Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir panašumą. Šis panašumas į Dievą buvo įlietas į Adomo sielą nuo pat jo sukūrimo akimirkos. Būtent šis panašumas darė Adomą malonų Dievui ir suteikė jam teisę į amžinąjį gyvenimą, tai yra į Dievo gyvenimą. Šį panašumą mes vadiname pašvenčiamąja malone, malone, padarančia mus Dievo vaikais. Dėl šios malonės mes patinkame Dievui ir galime mėgautis Juo per visą amžinybę, kaip sako šv. Jonas: „Mes būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra.“ (1 Jn 3, 2.) Dėl šios priežasties mes būname pakrikštijami ir gauname malonę vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, kaip įsako Mūsų Viešpats šiandienos evangelijoje (Mt 28, 19).
Šis Dievo gyvenimas, mano brangūs tikintieji, ši amžinoji Dievo laimė yra tai, dėl ko mes buvome sukurti, nes mes buvome sukurti ne tik pagal Jo atvaizdą, bet ir pagal Jo panašumą. Tačiau šį panašumą mes galime prarasti nusidėdami. Nuodėmė sunaikina mūsų sielose panašumą į Dievą ir neleidžia mums būti laimingiems kaip Dievas amžinybėje. Mūsų Viešpats kentėjo, kad užmokėtų šios malonės praradimo kainą, nes šis panašumas į Dievą yra toks vertingas, kad pats Dievo Sūnus turėjo už jį sumokėti savo gyvybe. Šiame pasaulyje iš tikrųjų yra tik vienas blogis, mano brangūs tikintieji. Tai nuodėmė, nes per ją mes prarandame panašumą į Dievą. Iš tiesų per nuodėmę mes prarandame patį Dievą, nes šis panašumas yra ne kas kita, o Švenčiausiosios Trejybės gyvenimas mūsų sielose.
Mūsų Viešpats kalbėjo: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“ (Jn 14, 23.) Kai būname malonės būklėje, mumyse gyvena Švenčiausioji Trejybė, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15.) Ši paslaptis, kurią mes šiandien švenčiame, šis begalinis vidinis Dievo gyvenimas yra mums prieinamas, jis netgi tampa mūsų dalimi, jei mes klausome mūsų Viešpaties žodžių.
Taigi, mano brangūs tikintieji, apmąstydami šiuos dalykus visada siekime to, kas yra brangiausia ir svarbiausia. Malonės būklė yra vienintelė tikrovė, vienintelis iš tiesų svarbus dalykas mūsų gyvenime. Su malone mes turime viską, netgi patį Dievą. Stenkimės iš visų jėgų išlaikyti šią malonės būklę, o jeigu, nelaimei, ją prarandame, kuo greičiau ją susigrąžinkime gera išpažintimi. Visuomet išlaikykime savo protuose ir širdyse, savo mąstyme ir meilėje šį Švenčiausiosios Trejybės buvimą, kad jis sužydėtų mūsų įžengimo į amžinybę dieną kaip begalinė laimė. Amen.
