Ps 17, 19-20. Viešpats yra mano Globėjas. Jis išvedė mane į platųjį kraštą ir išgelbėjo, nes mane myli.
Ps 17, 2-3. Myliu Tave, Viešpatie, mano stiprybe. Viešpats yra mano stiprybė, mano prieglobstis ir mano gelbėtojas.
(Introitas)

Pabaigę ilgą velykinį laikotarpį, skaičiuojame sekmadienius po Sekminių, kurie tęsis iki Advento pradžios. Tai Bažnyčios laikas. Šventosios Dvasios uždegta ir pagimdyta Kristaus mokinių bendruomenė, - mažoji kaimenė, keliauja šio pasaulio takais nešdama Džiugiąją Naujieną apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuriame yra visų žmonių išganymas.

Sekmadienio kolektoje Motina Bažnyčia karštai meldžia to, kas yra svarbiausia – pagarbios Dievo baimės malonės, kuri yra ne kas kita kaip tikroji meilė ir išmintis. Kas myli Dievą, tas nemyli pasaulio ir yra nuolankus Jo akivaizdoje, žinodamas, kad Visagalio valioje yra kiekvieno iš mūsų gyvenimas ir pasaulio istorija. Viskas praeina, išlieka tas, kuris yra su Viešpačiu ir Viešpatyje.

Epistolėje girdime Mylimojo Mokinio paraginimus mylėti, nes tas, kuris myli savo artimą, tas iš tiesų myli Dievą. Tikroji meilė pasireiškia ne gražiais žodžiais ar saldžiais atodūsiais, bet konkrečiu meilės veiksmu. Tas, kuris nemyli – tas yra miręs: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje <...> Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė? Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa.“ Pasaulio siūloma meilės yra vien tik emocijų ir malonumo mišinys, kuris greitai išsikvepia, tuo tarpu meilė ateinanti iš Dievo yra tvirtas apsisprendimas siekti gėrio ir daryti gera kitam. Tad prašykime Viešpaties, idant Jis teiktųsi mūsų širdis uždegti dieviškosios Meilės malone, nes tik jos vedami mes lengvai ir su dideliu malonumu atliksime visas krikščioniškojo gyvenimo pareigas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo sunkios bei varginančios.

Šventoji Evangelija mums skelbia palyginimą apie nedėkingus svečius, kurie neatvyko į šeimininko iškeltas vaišes, nes buvo labai užimti. Taip jie neteko šeimininko malonės, o jų vietas užėmė tie, kurie buvo neverti, bet atsiliepė.

Šis palyginimas mus ragina pasvarstyti, ar Dievo reikalai mums yra pirmoje vietoje? O gal mes taip susirūpinę savo jaučiais, dirvomis ir tūkstančiu kitų darbų, jog nebegirdime Dievo kvietimo mūsų širdyje ir savo tikėjimą apribojame vien sekmadienio Mišių išklausymu. Pareiga tarsi ir atlikta, tačiau ar taip dera atsiliepti į Dievo Meilę?

Visada budėkime ir saugokimės, kad žemiški darbai ir užsiėmimai, kurie yra teisėti bei būtini, taip neįtrauktų mūsų sielos, jog pamirštume, jog pirmiausiai reikia ieškoti Dievo Karalystės, o visa kita bus pridėta. Ne visi užsiėmimai yra būtini, ne visi mūsų troškimai veda link Dievo. Prašykime išminties, kuri padėtų suprasti jog tai kas laikina, nėra svarbiau už tai, kas amžina ir, kad geri užsiėmimai turi užleisti pirmą vietą geriausiems dalykams, – Dievo garbinimui ir Jo Valios vykdymui.

Giedosiu Viešpačiui, nes Jis man buvo geras.
Šlovinsiu Aukščiausiojo Viešpaties Vardą
(Komunijos antifona)

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.